1688 metų „Šlovingoji revoliucija“ Anglijoje ilgą laiką vadinta „bekrauje“, tačiau toks apibūdinimas klaidina. Nors Oraniečio Vilhelmo išsilaipinimas sulaukė menko tiesioginio pasipriešinimo, netrukus po valdžios pasikeitimo prasidėjo smurto bangos, kurios įvairiomis formomis tęsėsi dar ne vieną dešimtmetį.
Kaip aiškina „The Collector“, revoliucija sukūrė naują konstitucinę tvarką – parlamentinę monarchiją, kuri apribojo karaliaus galias. Vis dėlto tam, kad ši tvarka įsitvirtintų, prireikė ne tik politinių kompromisų, bet ir jėgos: riaušių, karinių kampanijų bei kruvinų susidūrimų Britų salose.
Revoliucijos ištakos siejosi su įtampa tarp Parlamento ir Stiuartų dinastijos, taip pat su religiniu konfliktu. Karalius Jokūbas II (Škotijoje – Jokūbas VII) buvo katalikas, o jo sprendimai – katalikų įtakos stiprinimas, bandymai didinti karaliaus valdžią vietos administracijoje ir nuolatinės kariuomenės plėtra – kėlė baimes, kad šalis slenka absoliutizmo link.
Situaciją iš esmės pakeitė tai, kad Jokūbui gimė katalikų tikėjimu pakrikštytas sūnus. Daliai elito tai reiškė perspektyvą, jog katalikiška dinastija įsitvirtins ilgam, todėl 1688 metų birželio 30 dieną grupė didikų pakvietė Oranietį Vilhelmą, protestantiškos Nyderlandų valstybės valdovą ir Jokūbo dukters Marijos vyrą, perimti valdžią.
Kaip įvyko valdžios pasikeitimas
Vilhelmas su laivynu išsilaipino 1688 metų lapkričio 5 dieną Torbėjuje, pietvakarių Anglijoje. Nors Jokūbas iš pradžių tikėjosi pasikliauti didesne kariuomene, dalis svarbių jo vadų netrukus perėjo į kitoje pusėje, o pats monarchas prarado ryžtą.
1688 metų gruodžio 11 dieną Jokūbas bandė pabėgti, į Temzę įmesdamas Didįjį antspaudą, tačiau buvo sulaikytas Kento žvejų. Vilhelmas neleido susikurti kankinio įvaizdžio – Jokūbui buvo sudaryta galimybė pasprukti į Prancūziją.
Parlamentas paskelbė, kad Jokūbo pabėgimas faktiškai reiškia atsisakymą sosto, ir valdžia buvo pasiūlyta Vilhelmui bei Marijai, kurie tapo bendrais monarchais. Škotijos parlamentas panašų sprendimą patvirtino 1689 metų balandį.
Teisių bilis ir naujos taisyklės monarchijai
Vienas svarbiausių revoliucijos rezultatų buvo Teisių bilis (Bill of Rights), priimtas Anglijoje. Jis apribojo monarcho galias ir įtvirtino Parlamento viršenybę: draudė apmokestinimą be Parlamento pritarimo, saugojo laisvus rinkimus ir žodžio laisvę Parlamente, ribojo kariuomenės laikymą be sutikimo, taip pat neleido savavališkai stabdyti įstatymų galiojimo.
Škotija priėmė panašų dokumentą tais pačiais metais. Nors šiandien šie principai gali atrodyti savaime suprantami, tuomet jie buvo laikomi esminiais valstybės pamatais ir šimtmečius turėjo beveik sakralų statusą politinėje tradicijoje.
Vis dėlto paveldėjimo klausimas išliko opi problema: Vilhelmas ir Marija vaikų nesusilaukė, o vienintelis karalienės Anos vaikas, sulaukęs paauglystės, mirė 1700 metais. Tokia padėtis grąžino į pirmą planą buvusio karaliaus Jokūbo II sūnų kaip „logišką“ įpėdinį, todėl kilo naujas nerimas dėl galimo Stiuartų sugrįžimo.
1701 metais Parlamentas priėmė Sosto paveldėjimo aktą (Act of Settlement), kuriuo katalikams buvo uždrausta užimti sostą, o paveldėjimas nukreiptas į Hanoverio Sofiją ir jos palikuonis. Tai tapo vienu iš kertinių sprendimų, užtikrinusių protestantiškos ir ribotos monarchijos tęstinumą Didžiojoje Britanijoje.
Riaušės, sukilimai ir karas Airijoje
Pasakojimas apie „bekraujį“ valdžios pasikeitimą dažnai apsiriboja Anglija, tačiau neramumai kilo iškart. Kai Jokūbas mėgino bėgti, dalis gyventojų manė, kad jis traukiasi rinkti ištikimų pajėgų ir sieks paramos iš Prancūzijos bei Airijos katalikų, todėl baimė greitai virto smurtu.
Riaušininkai puolė su katalikybe siejamus objektus: niokojo žinomų katalikų namus, ieškojo jėzuitų, naikino su Jokūbo propaganda sietus spaustuvių taškus. Buvo apiplėštos ir sugriautos net Sardinijos ir Ispanijos ambasadų koplyčios. Tvarką Londone pavyko atkurti tik po kelių dienų, o įtampa iš esmės atslūgo tik Vilhelmui atvykus į sostinę.
Škotijoje po revoliucijos prasidėjo vidaus konfliktai, atspindėję šalies religinius ir regioninius skirtumus. 1688 metų Kalėdų dieną pietvakariuose kilo „Rabbling of the Curates“, kai presbiterionų minios jėga išvarė iš parapijų vyskupiškos tradicijos dvasininkus. Netrukus prasidėjo ir jakobitų sukilimai, kurių pirmasis 1689 metais baigėsi žlugimu po mūšio Killiecrankie, nors sukilėliai ten ir laimėjo, tačiau patyrė didelius nuostolius ir neteko lyderio.
Dar vienu ryškiu epizodu tapo 1692 metų Glenco žudynės, kai, siekiant „pamokyti“ vėlavusį prisiekti ištikimybę klano vadą, buvo nužudyta apie 30 žmonių, o jų ūkiai ir turtas sunaikinti. Tai buvo smurtas, vykęs škotų prieš škotus, o ne tik „centro“ prievarta prieš periferiją.
Ypač kruvinos revoliucijos pasekmės atsiskleidė Airijoje, kur katalikybė išliko vyraujanti, o baimė dėl galimos katalikiškos kariuomenės grėsmės Britanijos protestantams buvo itin gaji. 1688 metais Jokūbas, tikėdamasis lojalumo, perkėlė didelę dalį Airijos kariuomenės į žemyną, tačiau tai tik didino įtampą ir nepasitikėjimą.
1690 metais Vilhelmas asmeniškai vadovavo kampanijai Airijoje. Mūšyje prie Bojno upės tą dieną žuvo apie 2 000 vyrų, tačiau konfliktas neužsibaigė greitai: galutinis pasidavimas įvyko tik 1691 metų spalį. Limeriko sutartis žadėjo katalikams tikėjimo laisvę ir apsaugą prisiekusiems ištikimybę, tačiau dalis jakobitų pasirinko išvykti į Prancūziją ir tęsti kovą ten.
Revoliucijos „bekraujiškumo“ etiketė iš dalies prigijo todėl, kad, lyginant su kitomis revoliucijomis, pats valdžios perėmimas Anglijoje buvo mažiau chaotiškas ir ne toks masiškai kruvinas. Tačiau platesnis žvilgsnis – į Škotiją, Airiją ir ilgalaikes pasekmes – rodo, kad naujoji tvarka buvo ginama ne vien politinėmis deklaracijomis, o ir smurtu, kurio kainą mokėjo tūkstančiai.
