Airijos padalijimas į dvi dalis dažnai atrodo tarsi neišvengiama istorijos baigtis, tačiau realybėje jį nulėmė konkretus politinis susitarimas. 1921 metų gruodį pasirašyta Anglo–airių sutartis užbaigė britų valdžią 26 Airijos grafystėse, bet kartu įtvirtino salos padalijimą ir atvėrė kelią pilietiniam karui.
Vienas pagrindinių sutarties architektų airių pusėje buvo Michaelas Collinsas. Kaip rašo „The Collector“, jis šį susitarimą laikė ne galutine pergale, o tarpine stotele – galimybe vėliau išsikovoti daugiau.
Sutartis gimė po Airijos nepriklausomybės karo ir 1921 metų liepą paskelbtų paliaubų, kai abi pusės suprato, kad karinė pergalė neatrodo reali. Didžioji Britanija susidūrė su augančia konflikto kaina, tarptautiniu spaudimu ir pertemptais imperijos ištekliais, o airių lyderiai – su partizaninio karo ribomis.
Tačiau kompromisas turėjo kainą: Airija gavo savivaldą kaip Airijos laisvoji valstybė, bet sutiko su dominijos statusu, priesaika britų karūnai ir šešių grafysčių likimu už naujos politinės ribos. Šis sprendimas iš karto suskaldė revoliucinį judėjimą ir ilgainiui padarė padalijimą sunkiai atšaukiama politine realybe.
Kaip susiklostė derybų aklavietė
Britų valdžios galimybės valdyti Airiją tradicinėmis priemonėmis 1921 metais buvo smarkiai susvyravusios. Po Pirmojo pasaulinio karo 1918 metų gruodžio rinkimuose Sinn Féin laimėjo daugumą Airijos mandatų, atsisakė vykti į Vestminsterį ir įkūrė savo parlamentą – Dáil Éireann, paskelbdama Airiją suverenia respublika.
Šią politinę deklaraciją rėmė Airijos respublikonų armija (IRA), kuri 1919–1921 metais vykdė partizaninę kampaniją. Vietoje atvirų mūšių buvo atakuojama valdžios infrastruktūra: policijos postai, mokesčių surinkimas, žvalgybos tinklai.
Britų atsakas – papildomų pajėgų siuntimas, tarp jų ir vadinamieji „Black and Tans“ bei Auxiliaries – įsiminė brutaliomis represijomis. Tai gilino visuomenės priešiškumą ir Airijoje, ir už jos ribų, o konfliktas darėsi vis sunkiau valdomas.
Karo įtampa ypač išryškėjo 1920 metų lapkričio 21 dieną Dubline – dieną, vėliau imtą vadinti Kruvinuoju sekmadieniu. Ryte buvo nužudyti 14 britų žvalgybos pareigūnų ir informatorių, o tą pačią popietę britų pajėgos per GAA futbolo rungtynes Croke Park stadione apšaudė minią – žuvo 14 civilių, tarp jų ir žaidėjas Michaelas Hoganas.
Sutartis, kuri sukėlė pilietinį karą
Pasirašius Anglo–airių sutartį, ginčas persikėlė į pačią Airijos politinę širdį. Vieni ją laikė pragmatišku žingsniu, kuris užtikrino savivaldą ir galimybę siekti didesnio suvereniteto ateityje, kiti – išdavyste, nes buvo atsisakoma pilnos respublikos ir pripažįstamas padalijimas.
Politinis konfliktas netruko tapti kariniu. 1922 metų balandį antisutariminės pajėgos užėmė Four Courts pastatų kompleksą Dubline, o birželį Laisvosios valstybės valdžia, spaudžiama atkurti kontrolę, pradėjo artilerijos apšaudymą – taip įsiplieskė pilietinis karas.
Pilietinis karas tapo ypač skausmingu, nes buvę bendražygiai atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. 1922 metų rugpjūtį Michaelas Collinsas žuvo per pasalą, o konfliktas paliko gilius randus Airijos politikoje dar daugeliui metų.
Šis vidaus susipriešinimas turėjo ir ilgalaikę geopolitinę pasekmę: nacionalistų jėgos buvo sutelktos į kovą tarpusavyje, todėl tuo metu, kai buvo svarbiausia, nebeliko vieningo politinio impulso ginčyti Šiaurės Airijos statusą. Padalijimas įsitvirtino.
Nuo dominijos iki respublikos ir šiandienos padėties
Nors 1922 metais įkurta Airijos laisvoji valstybė buvo didelis lūžis, ji dar nebuvo pilnai nepriklausoma respublika. Santykis su Londonu keitėsi palaipsniui – per teisinius ir politinius sprendimus, kurie mažino imperijos įtaką.
Vienas reikšmingiausių žingsnių buvo 1931 metų Vestminsterio statutas, suteikęs dominijoms daugiau įstatymų leidybos savarankiškumo. Vėliau Airijos valdžia ėmėsi ardyti likusius ryšius, įskaitant priesaikos karūnai panaikinimą ir generalgubernatoriaus vaidmens mažinimą.
Procesas paspartėjo valdant Éamonui de Valerai: 1937 metų Konstitucija įtvirtino naują politinę sandarą, kurioje karūnos vaidmuo buvo gerokai sumenkintas, atsirado prezidento institucija. Galutinis formalus atsiskyrimas įvyko priėmus 1948 metų Airijos Respublikos aktą, įsigaliojusį 1949 metais.
Tuo pat metu Šiaurės Airija pasinaudojo sutartyje numatyta galimybe likti Jungtinėje Karalystėje, ir būtent tai užtvirtino dviejų politinių erdvių egzistavimą vienoje saloje. Vėlesniais dešimtmečiais šį padalijimą dar labiau įtvirtino socialinė nelygybė, smurtas ir ilgai trukęs konfliktas, vadinamas „The Troubles“.
Šiuolaikinę sistemą, kuri leidžia šį padalijimą valdyti taikesnėmis priemonėmis, suformavo 1998 metų Didžiojo penktadienio susitarimas. Jame įtvirtintas principas, kad Šiaurės Airijos konstitucinė padėtis gali keistis tik daugumai gyventojų taip nubalsavus.
Pastaraisiais metais pusiausvyrą komplikavo „Brexit“: JK pasitraukimas iš Europos Sąjungos 2020 metais sukėlė riziką, kad saloje vėl atsiras „kieta“ siena. Siekiant to išvengti, Šiaurės Airijai paliktas dalinis suderinamumas su ES taisyklėmis, tačiau tai sukėlė politinių ginčų tarp unionistų.
Taigi 1921 metų sutartis ne tik užbaigė vieną karo etapą – ji suformavo padėtį, kuri, nors šiandien valdoma taikos mechanizmais, iki šiol išlieka politiškai jautri ir neišspręsta iki galo.