CP v2

Tag: Akademiko Vernadskio stotis

  • Virš „Akademiko Vernadskio“ Antarktidoje nufotografuoti perlamutriniai debesys: kodėl jie tokie reti

    Ukrainos poliarininkai, dirbantys Antarktidoje esančioje „Akademiko Vernadskio“ tyrimų stotyje, užfiksavo retą atmosferos reiškinį – perlamutrinius, dar vadinamus poliariniais stratosferiniais, debesis. Nuotraukose jie matyti naktiniame danguje šalia Mėnulio, o pats reiškinys stoties apylinkėse pasitaiko nedažnai.

    Perlamutriniai debesys formuojasi stratosferoje, maždaug 15–30 kilometrų aukštyje, kai oras būna itin šaltas. Tokiose sąlygose drėgmė virsta smulkiais, gana vienodo dydžio ledo kristalais, o būtent jie ir sukuria būdingą švytėjimą.

    Kai šviesa praeina pro ledo kristalus, ji išskaidoma į skirtingas spalvas ir danguje pasirodo vaivorykštę primenantys perėjimai. Šis optinis reiškinys vadinamas irizacija, o dėl jos debesys atrodo tarsi perlamutriniai ir „spalvoti“.

    Dažniausiai perlamutriniai debesys pastebimi prieblandoje, saulėtekio ar saulėlydžio metu, kai žemesni atmosferos sluoksniai jau patamsėję, o stratosfera dar apšviesta. Vis dėlto poliarininkai paaiškina, kad panašus kontrastas gali susidaryti ir naktį, jei šviesos šaltinis yra Mėnulis.

    „Naktį dangus ir taip tamsus, nes Mėnulio šviesa yra palyginti silpna. Todėl jai nereikia „pasislėpti“ už horizonto, kad atsirastų kontrastas, o perlamutriniai debesys tampa matomi šalia šviesulio“, – teigiama Ukrainos Nacionalinio antarktinio mokslo centro pranešime.

    Stoties darbuotojai pabrėžia, kad tokios akimirkos pasitaiko retai ir dėl vietos meteorologijos. Virš stoties dangus didžiąją laiko dalį būna apniukęs troposferiniais debesimis, o krituliai čia fiksuojami apie 300 dienų per metus, todėl tinkamų sąlygų išvysti reiškinį susidaro ne dažnai.

    „Akademiko Vernadskio“ stotis įsikūrusi Galindezo saloje, prie Antarkties pusiasalio, kur orų kaita greita, o debesuotumas dažnas. Dėl to kiekvienas giedresnis vakaras, ypač kai sutampa su retais optiniais reiškiniais, tampa reikšmingu stebėjimu tiek mokslininkams, tiek visuomenei.

  • Galindezo saloje pingvinai išsikraustė rekordiškai vėlai: mokslininkai paaiškino, kas nutiko

    Ukrainos poliarininkai, dirbantys Akademiko Vernadskio stotyje Galindezo saloje, šį sezoną užfiksavo neįprastą reiškinį: pingvinai iš salos migravo rekordiškai vėlai, palyginti su ankstesniais stebėjimų metais. Pasak tyrėjų, dalis paukščių saloje laikėsi net ir Antarktidos žiemos įkarštyje, kai įprastai kolonijos jau būna gerokai išretėjusios.

    Ukrainos Nacionalinis Antarktidos mokslinis centras pranešė, kad paskutiniai pingvinai iš Galindezo pasitraukė tik visai neseniai, o tai laikoma vėliausia registruota migracija per visą stoties stebėsenos laikotarpį. Palyginimui, ankstesniais metais paukščiai salą dažniausiai palikdavo dar pirmoje gegužės pusėje.

    Mokslininkai pagrindine priežastimi įvardija neįprastai švelnią žiemą. Iki liepos pabaigos prie stoties nebuvo fiksuojami ilgalaikiai stiprūs šalčiai, o vandens temperatūra išliko pakankamai aukšta, kad akvatorijoje nesiformuotų storas, stabilus ledas.

    Tai pingvinams buvo palanku dėl maisto: kol jūra neužsitraukė ledu, paukščiai galėjo lengviau pasiekti pagrindinius mitybos šaltinius, įskaitant krilį ir smulkias žuvis. Tokios sąlygos mažina energijos sąnaudas maisto paieškoms, todėl kolonija neskuba trauktis į kitus rajonus.

    Situacija ėmė keistis, kai aplink Galindezą pradėjo formuotis ledas, o medžioklės sąlygos vandenyje staiga pablogėjo. Tuomet saloje liko tik mažos grupelės ir pavieniai individai, o netrukus vaizdo stebėjimo kameros bei ekspedicijos nariai pingvinų nebefiksavo.

    Tyrėjų teigimu, staigesnis atšalimas tiesiogiai paveikia pingvinų kasdienę rutiną: kai ledo daugėja, paukščiams sudėtingiau pasiekti atvirus vandens plotus, o maisto paieškos užtrunka ilgiau ir tampa mažiau efektyvios.

    Biologai aiškina, kad pingvinai paprastai pasitraukia į šiaurę, tai yra į kiek šiltesnius rajonus, kur žiemą lengviau rasti maisto. Svarbu ir tai, kad pasibaigus veisimosi sezonui paukščiai nebeprisirišę prie konkrečios kolonijos, todėl gali judėti tarp gretimų salų ir maitinimosi teritorijų.

    Nors pingvinai migruoja, jie dažniausiai neiškeliauja labai toli už savo regiono ribų ir linkę laikytis Antarktidos pusiasalio šiauresnėse salose. Poliarininkai prognozuoja, kad pavasarį, prasidedant naujam veisimosi sezonui, paukščiai į Galindezą sugrįš.

    Ilgesnių stebėjimų duomenys rodo, kad Galindezo kolonijų gausumas pastaraisiais metais apskritai auga. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie svyravimai kaip vėluojanti migracija yra svarbus signalas, leidžiantis vertinti, kaip kintančios oro ir ledo sąlygos veikia gyvūnų elgseną ir maitinimosi galimybes.