Tag: Akmeniniai įrankiai

  • Mokslininkai perrašo žmonijos istoriją: netikėta, kur mūsų protėviai gyveno prieš 150 tūkst. metų

    Mokslininkai perrašo žmonijos istoriją: netikėta, kur mūsų protėviai gyveno prieš 150 tūkst. metų

    Naujas tyrimas rodo, kad ankstyvieji šiuolaikiniai žmonės tropiniuose lietaus miškuose galėjo gyventi jau prieš maždaug 150 000 metų. Tai daugiau nei du kartus anksčiau, nei ilgą laiką manyta, todėl mokslininkai ragina iš naujo vertinti, kokiose aplinkose formavosi Homo sapiens.

    Įrodymai gauti Dramblio Kaulo Krante, Bété I vietovėje, kur giliai po nuogulomis aptikti akmeniniai įrankiai. Nors apie šią vietą mokslininkai žinojo dar nuo 1980-ųjų, tik šiuolaikinės technologijos leido tiksliai nustatyti radinių amžių ir tuo metu buvusias gamtines sąlygas.

    Kaip nustatytas radinių amžius

    Tyrėjai taikė kelis nepriklausomus datavimo metodus, tarp jų optiškai stimuliuojamos liuminescencijos ir elektronų sukinio rezonanso metodikas. Skirtingi metodai sutapo ir parodė, kad žmonių veiklos pėdsakai šioje vietoje siekia apie 150 000 metų.

    Kad suprastų, kokioje aplinkoje gyventa, mokslininkai analizavo augalų žiedadulkes, cheminius pėdsakus bei mikroskopines augalijos struktūras nuogulose. Rezultatai rodo ne savanos ir pavienių medžių mozaiką, o tankų, drėgną tropinį mišką.

    Kodėl tai keičia evoliucijos pasakojimą

    Iki šiol seniausi patikimi įrodymai apie žmonių buvimą Afrikos lietaus miškuose dažnai buvo siejami su maždaug 18 000 metų laikotarpiu, o Pietryčių Azijoje – su maždaug 70 000 metų. Nauji duomenys dramatiškai praplečia laiko skalę ir rodo, kad prisitaikymas prie sudėtingų ekosistemų galėjo atsirasti gerokai anksčiau.

    Tyrimas taip pat stiprina vadinamąjį daugiacentrišką Afrikos scenarijų, pagal kurį Homo sapiens istorija nėra vienos vietos ir vieno klimato pasakojimas. Vis daugiau duomenų leidžia manyti, kad skirtingos populiacijos Afrikoje vystėsi įvairiose aplinkose – nuo pakrančių iki sausringų regionų ir miškų – ir vėliau ilgą laiką tarpusavyje maišėsi.

    Ankstyvas prisitaikymas – didelis pranašumas

    Mokslininkai pabrėžia, kad tropiniai lietaus miškai yra sudėtinga terpė išgyvenimui dėl didelės drėgmės, sezoninių išteklių svyravimų ir riboto matomumo medžioklei. Jei žmonės ten gyveno taip anksti, tai reiškia pažangesnes elgsenos strategijas: lankstesnę mitybą, geresnį judėjimo planavimą ir gebėjimą efektyviai naudoti vietinius išteklius.

    „Šie duomenys rodo, kad mūsų rūšis labai anksti išmoko prisitaikyti prie itin skirtingų aplinkų, o tai galėjo būti vienas svarbiausių Homo sapiens pranašumų“, – sakė tyrime cituojama geoantropologė Eleanor Scerri.

    Tyrėjai pabrėžia, kad atradimas nereiškia, jog visi ankstyvieji žmonės gyveno miškuose, tačiau jis aiškiai parodo, kad lietaus miškai nebuvo nepereinamas barjeras. Tai gali keisti ir migracijų bei technologinės raidos aiškinimus, ypač vertinant, kaip ankstyvosios bendruomenės prisitaikė prie klimato kaitos ir skirtingų Afrikos regionų.

  • Kinijos radinys perrašo istoriją: per ledynmetį sukurti įrankiai prilygsta neandertaliečiams

    Kinijos radinys perrašo istoriją: per ledynmetį sukurti įrankiai prilygsta neandertaliečiams

    Kinijoje, Lingjing archeologinėje vietovėje, aptikti akmeniniai įrankiai ir jų gamybos pėdsakai verčia iš naujo vertinti žmonių technologinį lygį vėlyvajame viduriniajame pleistocene. Ilgą laiką manyta, kad tuo metu Europa ir Afrika technologijomis lenkė Rytų Aziją, tačiau nauji duomenys šią schemą silpnina.

    Tyrėjai aprašė akmeninius branduolius, iš kurių buvo išgaunami aštrūs nuoskalai, tikėtina, skirti gyvūnų dorojimui. Nors iš pirmo žvilgsnio įrankiai atrodo paprasti, detali analizė rodo itin tvarkingą, nuoseklią akmens skaldymo strategiją.

    Pasak mokslininkų, tai ne atsitiktinai daužytos uolienos: kūrėjai valdė branduolio formą trimatėje erdvėje ir skirtingoms jo dalims suteikė aiškias funkcijas. Viena zona buvo pritaikyta smūgiams, kita kruopščiai paruošta tam, kad būtų gaunami prognozuojami, praktiškai panaudojami aštrūs fragmentai.

    Netikslus datavimas ir lūžis

    Lingjing vietovė, sprendžiant iš kaulų gausos, greičiausiai buvo erdvė, kurioje senieji žmonės dorodavo sumedžiotus ar rastus gyvūnus. Išskirtinis radinys buvo elninių šonkauliai su mikroskopiniais kalcito kristalais, tapusiais svarbiais datuojant sluoksnius.

    Kalcite aptinkami nedideli urano kiekiai laikui bėgant skyla į torį, o šių elementų santykis leidžia tiksliau nustatyti, kada susiformavo nuosėdos. Naujasis datavimas parodė, kad įrankiai gali būti maždaug 20 000 metų senesni, nei manyta anksčiau, todėl jie sietini su gerokai atšiauresnėmis klimato sąlygomis.

    Kūryba atšiauriomis sąlygomis

    Toks laiko perstūmimas keičia ir platesnį pasakojimą apie inovacijas: technologinė pažanga nebūtinai gimsta tik stabiliais, palankiais laikotarpiais. Atvirkščiai, ekstremalus šaltis, maisto trūkumas ir sparčiai besikeičianti aplinka galėjo skatinti kurti efektyvesnius įrankius ir planuoti veiksmus į priekį.

    Autoriai pabrėžia, kad Lingjing technologinis lygis kai kuriais bruožais priartėja prie metodų, kurie ilgą laiką buvo siejami pirmiausia su neandertaliečiais Europoje. Tai reiškia, kad sudėtingesnės akmens apdirbimo strategijos galėjo atsirasti skirtinguose regionuose nepriklausomai arba plisti per kontaktus.

    Kas galėjo būti įrankių kūrėjai?

    Vietovė siejama su išnykusia žmonių grupe Homo juluensis, kuri, kaip spėjama, galėjo turėti didesnę smegeninę ir anatomiškai jungti skirtingų regionų archaikinių žmonių bruožus. Tokios interpretacijos dar diskutuojamos, tačiau jos rodo, kad Rytų Azijos žmonių evoliucijos paveikslas tebėra neišbaigtas.

    Atradimas sustiprina bendrą tendenciją paleoantropologijoje: vis dažniau aiškėja, kad technologinės ir elgsenos naujovės nebuvo vieno regiono monopolis. Kuo daugiau tikslių datavimų ir detalių įrankių analizės, tuo labiau ryškėja sudėtingas, kelių centrų žmonijos raidos modelis.