Tag: Akmens amžius

  • Tyrimas: akmens amžiaus medžiotojai Europoje galėjo naudoti nuodais užteptas strėles

    Akmens amžiaus medžiotojai Europoje galėjo būti gerokai išradingesni, nei manyta: naujas Danijoje atliktas tyrimas kelia prielaidą, kad didelius gyvūnus jie medžiojo nuodais užteptomis strėlių antgaliais.

    Kaip rašoma publikuotoje analizėje, „įkalčiu“ tapo ne patys nuodai – jų po tūkstančių metų nebelieka, – o itin mažas ankstyvojo mezolito laikotarpio akmeninių strėlių antgalių dydis.

    Mokslininkai nagrinėjo akmens įrankių technologiją iš laikotarpio prieš pat žemdirbystės plitimą Europoje. Daugiausia dėmesio skirta mezolitui, kai medžiotojai-rinkėjai vis dar rėmėsi laukinės gamtos ištekliais.

    Pasak tyrimo autorių, ankstyvojo mezolito (apie 9 000–3 950 metų prieš mūsų erą) smulkūs antgaliai galėjo būti skirti ne vien mechaniniam sužeidimui, o nuodui „įleisti“ į kraujotaką – tam pakanka ir nedidelės žaizdos.

    Kodėl mažas antgalis gali reikšti nuodus

    Medžiojant be nuodų, strėlės antgalis paprastai būna didesnis – jam reikia padaryti daugiau žalos audiniams, kad gyvūnas greičiau nusilptų. Nuodingos strėlės logika kitokia: svarbiausia pataikyti ir pradėti nuodo veikimą, o ne kuo labiau praplėšti žaizdą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats nuodas archeologiniuose radiniuose dažniausiai neišlieka, todėl tenka remtis netiesioginiais požymiais – forma, dydžiu, radinių kontekstu ir tuo, kokia medžioklė konkrečiu laikotarpiu buvo tikėtina.

    Danijos aplinkoje anuomet augo ne vienas nuodingas augalas, iš kurio teoriškai buvo galima pasigaminti toksiną. Tarp minimų galimų šaltinių – šiaurinė vandeninė nuokana, europinis ievamedis, vėdrynai ir karklavijas (bittersweet nightshade).

    Vėlesniu laikotarpiu antgaliai didėjo, grobis – smulkėjo

    Analizėje nurodoma, kad viduriniojo ir vėlyvojo mezolito (apie 6 400–3 950 metų prieš mūsų erą) laikotarpiu strėlių antgaliai Danijoje tampa didesni. Tyrėjų vertinimu, tai greičiau sietina su mažesnio grobio medžiokle ir neberodo aiškios „nuodų“ strategijos.

    Tokį pokytį autoriai sieja su medžioklės taktikos ir taikinių kaita: kai medžiojami smulkesni gyvūnai, nuodai nebūtinai duoda pranašumą, o didesnis antgalis padeda sukelti pakankamą sužeidimą.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad jų išvada – pagrįsta inferencija, o ne tiesioginis įrodymas: nuodų naudojimą jie sprendžia iš ryšio tarp antgalių formos, grobio dydžio ir toksiškų augalų prieinamumo aplinkoje.

    Nuodų medžioklė pasaulyje žinoma seniai

    Nors Europoje tokie pavyzdžiai yra retesni, nuodais paremta medžioklė plačiai žinoma iš įvairių archeologinių ir etnografinių kontekstų. Pavyzdžiui, Afrikoje aptikta požymių, kad toks technologinis sprendimas galėjo būti naudojamas prieš dešimtis tūkstančių metų.

    Tekste primenama, kad pietų Afrikoje Umhlatuzanos uolų slėptuvėje aptikti mikrolitinių įrankių pėdsakai siejami su nuodais, o sluoksniai, kuriuose rasta šių radinių, datuojami maždaug 60 000 metų senumu.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į praktinę pusę: nuodų naudojimas reikalauja tikslių žinių – kaip surinkti medžiagą, ją paruošti ir koncentruoti, kaip saugiai užtepti ir kaip vėliau tvarkyti sumedžiotą grobį, kad nuodas nepatektų į mėsą.

    Danijos tyrimo autoriai mano, kad ateityje, tobulėjant metodams, gali atsirasti galimybė aptikti itin mažus toksinų pėdsakus ant akmeninių antgalių. Kol kas jų darbas rodo, kad net ir „dingus“ nuodams, iš pačių įrankių savybių galima spręsti apie senovės žmonių technologijas.

    Be to, platesniame kontekste minimas ir bendras įrankių miniatiūrizacijos trendas Europoje, pasireiškęs po Magdalėnės tradicijos pabaigos – Danijos radiniai, tyrėjų teigimu, į šį paveikslą įsilieja.

    Galiausiai keliama prielaida, kad veiksmingi strėlių nuodai galėjo būti vienas iš veiksnių, suteikusių pranašumą tuo metu Europoje plitusioms žmonių grupėms, apie kurias liudija ir senovinės DNR tyrimai.

  • Danijoje aptiko 2 500 metų gynybinę liniją: kam ji turėjo sustabdyti nežinomą priešą?

    Danijoje aptiko 2 500 metų gynybinę liniją: kam ji turėjo sustabdyti nežinomą priešą?

    Vakarų Danijoje, prieš plečiant valstybinį kelią, archeologai aptiko iki šiol nežinotos senovinės gynybinės konstrukcijos pėdsakus. Radinys datuojamas maždaug prieš 2 500 metų ir gali keisti supratimą apie ankstyvojo geležies amžiaus konfliktus šiame regione.

    Tyrimai vyksta Vakarų Jutlandijoje, ruože tarp Varde ir Korskro, kur planuojama modernizuoti 11-ąjį kelią. Privalomi archeologiniai žvalgymai, atliekami prieš didelius infrastruktūros darbus, čia netikėtai atvėrė tankiai išsidėsčiusių duobių juostą po dirbamos žemės sluoksniu.

    Palisada prie senojo kelio

    Archeologų teigimu, duobių eilė greičiausiai buvo skirta įtvirtinti mediniams stulpams ar pagaląstiems kuolams, sudariusiems palisadą. Tokia užtvara galėjo lėtinti judėjimą, nukreipti srautą į kontroliuojamą vietą arba apsunkinti priešiškų grupių prasiveržimą.

    Radinio vieta laikoma ypač reikšminga, nes netoliese driekėsi istorinė trasa Drivvejen, šimtmečiais buvusi svarbi Vakarų Jutlandijos susisiekimo ašis. Tyrėjai neatmeta, kad šio koridoriaus reikšmė galėjo būti svarbi dar gerokai prieš rašytinę istoriją, todėl gynybinė linija galėjo saugoti būtent judėjimo kelią.

    „Kol kas matome aiškią struktūrą, bet dar per anksti tiksliai pasakyti, kas ją pastatė ir prieš ką ji buvo nukreipta“, – sakė tyrėjai.

    Nors svarstoma, kad vietos bendruomenė galėjo ruoštis grėsmei iš šiaurės, konkrečių įrodymų apie mūšį ar konkrečią puolusią grupę kol kas nėra. Tolesni kasinėjimai turėtų padėti nustatyti, kiek toli tęsėsi įtvirtinimas ir ar tai buvo pavienė užtvara, ar didesnės gynybinės sistemos dalis.

    Dar senesnis radinys netoliese

    Šalia vieno iš saugomų pilkapių archeologai taip pat rado akmeninį kovos kirvį, datuojamą maždaug prieš 4 500 metų, tai yra akmens amžiumi. Tyrėjų vertinimu, toks daiktas galėjo būti tyčia įdėtas į kapą kaip įkapė, siejama su asmens statusu ar karybos simbolika.

    Šiuos du radinius skiria apie du tūkstančius metų, todėl tiesioginio ryšio tarp kirvio ir palisados greičiausiai nėra. Vis dėlto jie abu sustiprina bendrą vaizdą, kad Vakarų Jutlandijos teritorija buvo intensyviai naudojama ir apgyvendinta skirtingais laikotarpiais.

    Infrastruktūros darbai vis dažniau atveria praeitį

    Archeologai pabrėžia, kad tokie atradimai dažnai įmanomi būtent dėl kelių, geležinkelių ar kitų projektų, kai prieš statybas privalomai ištiriami dideli plotai. Šiuo atveju kartu identifikuota ir daugiau žmogaus veiklos pėdsakų: gyvenviečių, ūkių, kapų bei laidojimo urnų fragmentų, rodančių tęstinį teritorijos naudojimą nuo akmens amžiaus iki vikingų laikų.

    Specialistai tikisi, kad papildomi tyrimai leis tiksliau datuoti gynybinės linijos etapus, atsekti jos konstrukciją ir geriau suprasti, kokios grėsmės formavo vietos bendruomenių sprendimus ankstyvajame geležies amžiuje.

  • Turkijos urve – sensacija: neandertaliečiai ir Homo sapiens galėjo dalintis tuo pačiu prieglobsčiu

    Turkijos urve – sensacija: neandertaliečiai ir Homo sapiens galėjo dalintis tuo pačiu prieglobsčiu

    Pietų Turkijos pakrantėje esantis Üçağızlı II urvas pateikė naujų įrodymų, kurie verčia peržiūrėti nusistovėjusį pasakojimą apie neandertaliečių ir Homo sapiens santykius. Ilgą laiką dominavo nuostata, kad šios grupės vystėsi atskirai, o mūsų rūšies plitimas reiškė staigų neandertaliečių kultūros išstūmimą. Naujas tyrimas rodo gerokai sudėtingesnį vaizdą.

    Archeologų teigimu, urvas buvo naudojamas maždaug prieš 77 000–42 000 metų. Tai ypač svarbus laikotarpis Artimuosiuose Rytuose ir pietvakarių Azijoje, kai, kaip manoma, vyko kontaktai tarp neandertaliečių ir mūsų rūšies atstovų. Skirtingi nuosėdų sluoksniai leido atsekti, kaip keitėsi urvo lankytojai ir jų veiklos pėdsakai per tūkstančius metų.

    Didžiausia staigmena – nepaisant to, kuri žmonių grupė tuo metu naudojosi urvu, kasdienybės pėdsakai buvo stulbinamai panašūs. Abiejų grupių akmens įrankiai gaminti artimais metodais, naudotos tos pačios vietinės žaliavos, o medžioklės taikiniai sutapo. Tarp kaulų liekanų vyrauja elnių, laukinių ožkų ir kitų apylinkėse gyvenusių gyvūnų kaulai.

    Tyrėjai taip pat aptiko dekoratyvių kriauklių iš Viduržemio jūros pakrantės. Tokie radiniai dažnai siejami su simboliniu elgesiu ir galėjo būti naudojami kaip kūno puošmenos ar aprangos detalės. Ypač reikšminga, kad panašios kriauklės pasitaikė ir sluoksniuose, siejamuose su Homo sapiens, ir tuose, kurie priskiriami neandertaliečiams.

    Autorių vertinimu, vien tik prisitaikymas prie tos pačios aplinkos nepaaiškina visų sutapimų. Tyrime keliama prielaida apie kultūrinį tęstinumą, kuris galėjo formuotis per reguliarius kontaktus: stebint vieniems kitus, perimant praktikas ar net dalijantis žiniomis. Tai reikštų, kad žmonių istorija šiame regione galėjo būti ne staigaus pakeitimo, o palaipsnio persidengimo ir sąveikos istorija.

    Šios išvados svarbios ir platesniame kontekste, nes vis daugiau tyrimų pastaraisiais metais pabrėžia, kad skirtingos žmonių grupės Eurazijoje ne tik konkuravo, bet ir kontaktavo. Üçağızlı II urvo seka išsiskiria tuo, kad leidžia nuosekliai palyginti elgesio pėdsakus per ilgą laiką, todėl tampa reikšmingu argumentu diskusijoje, kaip realiai vyko perėjimai tarp skirtingų populiacijų ir jų tradicijų.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences. Mokslininkai pabrėžia, kad panašių vietų galėjo būti daugiau, tačiau ne visur išliko tokia aiški, vientisa nuosėdų seka. Dėl to kiekvienas naujas, gerai dokumentuotas radinys gali pastebimai pakeisti tai, ką laikome žinoma apie ankstyvųjų žmonių gyvenimą ir tarpusavio ryšius.

  • Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Retas atradimas vienoje vietoje

    Šiaurės rytų Nyderlanduose, netoli Emmeno, Nieuwe Drostendiep slėnyje archeologai užfiksavo išskirtinį radinių telkinį, apimantį labai ilgą žmonių veiklos laikotarpį. Skaičiuojama, kad aptikta per 3 000 objektų, o mažiausiai 600 jų vertinami kaip ypač reikšmingi mokslui ir istorijai.

    Specialistų teigimu, tokių vietų Europoje pasitaiko retai, nes daug teritorijų per šimtmečius buvo intensyviai ariamos, urbanizuotos ar kitaip pertvarkytos. Šiame slėnyje ilgą laiką išlikę mažiau suardyti nuosėdų sluoksniai tapo tarsi natūraliu istorijos archyvu.

    Radinių spektras: nuo įrankių iki karų pėdsakų

    Tyrėjai čia rado akmens amžiaus įrankių, bronzos amžiaus dirbinių, romėniško laikotarpio papuošalų bei viduramžių juvelyrikos. Taip pat aptikta naujųjų laikų ir XX amžiaus konfliktų pėdsakų, siejamų su Antruoju pasauliniu karu.

    Tokie sluoksniai leidžia ne tik identifikuoti atskirus daiktus, bet ir tiksliau suprasti, kaip per tūkstantmečius keitėsi gyvenvietės, prekybos ryšiai ir kasdieniai įpročiai. Vandens telkinių slėniai nuo seno traukė žmones dėl geriamojo vandens, susisiekimo kelių ir išteklių.

    Įspūdingiausi akcentai: auksas ir viduramžių mada

    Vienu ryškiausių radinių įvardijamas auksinis žiedas, datuojamas III–IV amžiumi, išsilaikęs beveik nepriekaištingai. Archeologai pabrėžia, kad auksas dėl atsparumo korozijai ir oksidacijai gali išsaugoti pirminę išvaizdą net po maždaug 1 700 metų žemėje.

    Ne mažiau dėmesio sulaukė viduramžių fibula, tai yra dekoratyvinė drabužių segė, tikėtina, iš X–XI amžiaus. Tokie segtukai šimtmečius buvo vienas svarbiausių drabužių susegimo būdų Europoje ir laikomi tolima šiuolaikinių sagų bei užtrauktukų sprendimų ištaka.

    Archeologai pažymi, kad vienoje vietoje aptiktas toks ilgas ir įvairus radinių „laiko pjūvis“ suteikia retą galimybę tirti regiono istoriją ne fragmentais, o kaip nuoseklią žmonių veiklos chronologiją. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti datavimą ir atskleisti, kokie kelių, gyvenviečių ar ritualinių vietų tinklai galėjo susiformuoti slėnyje skirtingais laikotarpiais.

  • Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Dyrholm radiniai keičia vaizdą

    Danijoje esančioje Dyrholm vietovėje archeologai iš naujo įvertino žmonių kaulus, kurie mokslo dėmesį patraukė dar XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais, o vėliau vėl buvo tiriami XX amžiaus 8 dešimtmetyje. Naujausi tyrimai, pasitelkiant šiuolaikinius metodus, leido tiksliau įvertinti radinių kontekstą ir jų datavimą.

    Kylio universiteto mokslininkai, dirbantys projekte ROOTS, pabrėžia, kad Dyrholm medžiaga padeda geriau suprasti Skandinavijos bendruomenių tikėjimus ir socialines praktikas laikotarpiu, kai Europoje vyko lūžis nuo medžioklės ir žvejybos prie žemdirbystės.

    Nuo medžiotojų iki žemdirbių

    Dyrholm buvo naudojama ilgą laiką: nuo Ertebølės kultūros, siejamos su medžiotojais-rinkėjais maždaug 5 400–3 950 metais prieš mūsų erą, iki piltuvėlinių taurių kultūros, atspindinčios pirmąsias žemdirbių bendruomenes regione. Tai reiškia, kad vietovė egzistavo tuo metu, kai šiaurės Europoje keitėsi pragyvenimo modeliai ir visuomenės struktūra.

    Ši transformacija siejama ne tik su ūkiniais pokyčiais, bet ir su naujomis pasaulėžiūromis, migracija bei skirtingų bendruomenių kontaktu. Dėl to archeologai Dyrholm vertina kaip svarbų tašką, leidžiantį sekti, kaip keitėsi žmonių santykis su mirtimi ir mirusiųjų atminimu.

    Kaulai ne kapuose ir pjūvių žymės

    Daugiausia klausimų kelia tai, kad žmonių palaikai nebuvo rasti įprastuose kapuose. Kaulai aptikti išbarstyti didesniame plote, susimaišę su gyvūnų kaulais ir kitomis gyvenvietės atliekomis, o radiokarboninis datavimas rodo, kad jie ten pateko per šimtus metų, o ne per vieną įvykį.

    Ant daugelio kaulų matyti aiškios pjūvių žymės, būdingos darbui akmeniniais įrankiais. Kai kurie kaulai, mokslininkų vertinimu, buvo perskelti taip, kad teoriškai galėjo būti siekiama pasiekti kaulų čiulpus, o dalis radinių turi ir gyvūnų graužimo pėdsakų.

    Smurtas, ritualai ar kanibalizmo šešėlis?

    Ankstesnėse interpretacijose Dyrholm kartais buvo siejama su prehistoriniu kanibalizmu, tačiau šiuolaikiniai tyrėjai ragina neskubėti su išvadomis. Tie patys pjūvių ir laužymo pėdsakai gali atsirasti tiek per smurto epizodus, tiek per sudėtingas pomirtines praktikas, kurios šiandien gali atrodyti neįprastos.

    Mokslininkai pažymi, kad mezolito bendruomenės galėjo turėti kitokią mirties sampratą nei vėlesnės Europos kultūros. Palaikai galėjo būti laikinai laikomi atvirose vietose, vėliau pernešami, sąmoningai išardomi arba tvarkomi pagal apeigas, o tai nereiškia vien tik nusikaltimo ar ekstremalaus bado scenarijaus.

    „Šie pėdsakai gali būti susiję ir su smurtu, ir su įvairiomis pomirtinėmis praktikomis, todėl vienareikšmių išvadų daryti negalima“, – teigia Kylio universiteto tyrėjai.

    Dyrholm istorija primena, kad priešistorė nebuvo nei paprasta, nei vienalytė: vienoje vietoje galėjo persidengti skirtingos tradicijos, o tai, kas šiandien atrodo kraupu, anuomet galėjo būti socialiai priimtina ritualo dalis. Būtent todėl archeologai vis dažniau akcentuoja kontekstą, tikslius datavimo metodus ir atsargų interpretavimą, prieš pateikiant galutines išvadas.