CP v2

Tag: Akmens amžius

  • Turkijos urve – sensacija: neandertaliečiai ir Homo sapiens galėjo dalintis tuo pačiu prieglobsčiu

    Turkijos urve – sensacija: neandertaliečiai ir Homo sapiens galėjo dalintis tuo pačiu prieglobsčiu

    Pietų Turkijos pakrantėje esantis Üçağızlı II urvas pateikė naujų įrodymų, kurie verčia peržiūrėti nusistovėjusį pasakojimą apie neandertaliečių ir Homo sapiens santykius. Ilgą laiką dominavo nuostata, kad šios grupės vystėsi atskirai, o mūsų rūšies plitimas reiškė staigų neandertaliečių kultūros išstūmimą. Naujas tyrimas rodo gerokai sudėtingesnį vaizdą.

    Archeologų teigimu, urvas buvo naudojamas maždaug prieš 77 000–42 000 metų. Tai ypač svarbus laikotarpis Artimuosiuose Rytuose ir pietvakarių Azijoje, kai, kaip manoma, vyko kontaktai tarp neandertaliečių ir mūsų rūšies atstovų. Skirtingi nuosėdų sluoksniai leido atsekti, kaip keitėsi urvo lankytojai ir jų veiklos pėdsakai per tūkstančius metų.

    Didžiausia staigmena – nepaisant to, kuri žmonių grupė tuo metu naudojosi urvu, kasdienybės pėdsakai buvo stulbinamai panašūs. Abiejų grupių akmens įrankiai gaminti artimais metodais, naudotos tos pačios vietinės žaliavos, o medžioklės taikiniai sutapo. Tarp kaulų liekanų vyrauja elnių, laukinių ožkų ir kitų apylinkėse gyvenusių gyvūnų kaulai.

    Tyrėjai taip pat aptiko dekoratyvių kriauklių iš Viduržemio jūros pakrantės. Tokie radiniai dažnai siejami su simboliniu elgesiu ir galėjo būti naudojami kaip kūno puošmenos ar aprangos detalės. Ypač reikšminga, kad panašios kriauklės pasitaikė ir sluoksniuose, siejamuose su Homo sapiens, ir tuose, kurie priskiriami neandertaliečiams.

    Autorių vertinimu, vien tik prisitaikymas prie tos pačios aplinkos nepaaiškina visų sutapimų. Tyrime keliama prielaida apie kultūrinį tęstinumą, kuris galėjo formuotis per reguliarius kontaktus: stebint vieniems kitus, perimant praktikas ar net dalijantis žiniomis. Tai reikštų, kad žmonių istorija šiame regione galėjo būti ne staigaus pakeitimo, o palaipsnio persidengimo ir sąveikos istorija.

    Šios išvados svarbios ir platesniame kontekste, nes vis daugiau tyrimų pastaraisiais metais pabrėžia, kad skirtingos žmonių grupės Eurazijoje ne tik konkuravo, bet ir kontaktavo. Üçağızlı II urvo seka išsiskiria tuo, kad leidžia nuosekliai palyginti elgesio pėdsakus per ilgą laiką, todėl tampa reikšmingu argumentu diskusijoje, kaip realiai vyko perėjimai tarp skirtingų populiacijų ir jų tradicijų.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences. Mokslininkai pabrėžia, kad panašių vietų galėjo būti daugiau, tačiau ne visur išliko tokia aiški, vientisa nuosėdų seka. Dėl to kiekvienas naujas, gerai dokumentuotas radinys gali pastebimai pakeisti tai, ką laikome žinoma apie ankstyvųjų žmonių gyvenimą ir tarpusavio ryšius.

  • Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Retas atradimas vienoje vietoje

    Šiaurės rytų Nyderlanduose, netoli Emmeno, Nieuwe Drostendiep slėnyje archeologai užfiksavo išskirtinį radinių telkinį, apimantį labai ilgą žmonių veiklos laikotarpį. Skaičiuojama, kad aptikta per 3 000 objektų, o mažiausiai 600 jų vertinami kaip ypač reikšmingi mokslui ir istorijai.

    Specialistų teigimu, tokių vietų Europoje pasitaiko retai, nes daug teritorijų per šimtmečius buvo intensyviai ariamos, urbanizuotos ar kitaip pertvarkytos. Šiame slėnyje ilgą laiką išlikę mažiau suardyti nuosėdų sluoksniai tapo tarsi natūraliu istorijos archyvu.

    Radinių spektras: nuo įrankių iki karų pėdsakų

    Tyrėjai čia rado akmens amžiaus įrankių, bronzos amžiaus dirbinių, romėniško laikotarpio papuošalų bei viduramžių juvelyrikos. Taip pat aptikta naujųjų laikų ir XX amžiaus konfliktų pėdsakų, siejamų su Antruoju pasauliniu karu.

    Tokie sluoksniai leidžia ne tik identifikuoti atskirus daiktus, bet ir tiksliau suprasti, kaip per tūkstantmečius keitėsi gyvenvietės, prekybos ryšiai ir kasdieniai įpročiai. Vandens telkinių slėniai nuo seno traukė žmones dėl geriamojo vandens, susisiekimo kelių ir išteklių.

    Įspūdingiausi akcentai: auksas ir viduramžių mada

    Vienu ryškiausių radinių įvardijamas auksinis žiedas, datuojamas III–IV amžiumi, išsilaikęs beveik nepriekaištingai. Archeologai pabrėžia, kad auksas dėl atsparumo korozijai ir oksidacijai gali išsaugoti pirminę išvaizdą net po maždaug 1 700 metų žemėje.

    Ne mažiau dėmesio sulaukė viduramžių fibula, tai yra dekoratyvinė drabužių segė, tikėtina, iš X–XI amžiaus. Tokie segtukai šimtmečius buvo vienas svarbiausių drabužių susegimo būdų Europoje ir laikomi tolima šiuolaikinių sagų bei užtrauktukų sprendimų ištaka.

    Archeologai pažymi, kad vienoje vietoje aptiktas toks ilgas ir įvairus radinių „laiko pjūvis“ suteikia retą galimybę tirti regiono istoriją ne fragmentais, o kaip nuoseklią žmonių veiklos chronologiją. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti datavimą ir atskleisti, kokie kelių, gyvenviečių ar ritualinių vietų tinklai galėjo susiformuoti slėnyje skirtingais laikotarpiais.

  • Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Dyrholm radiniai keičia vaizdą

    Danijoje esančioje Dyrholm vietovėje archeologai iš naujo įvertino žmonių kaulus, kurie mokslo dėmesį patraukė dar XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais, o vėliau vėl buvo tiriami XX amžiaus 8 dešimtmetyje. Naujausi tyrimai, pasitelkiant šiuolaikinius metodus, leido tiksliau įvertinti radinių kontekstą ir jų datavimą.

    Kylio universiteto mokslininkai, dirbantys projekte ROOTS, pabrėžia, kad Dyrholm medžiaga padeda geriau suprasti Skandinavijos bendruomenių tikėjimus ir socialines praktikas laikotarpiu, kai Europoje vyko lūžis nuo medžioklės ir žvejybos prie žemdirbystės.

    Nuo medžiotojų iki žemdirbių

    Dyrholm buvo naudojama ilgą laiką: nuo Ertebølės kultūros, siejamos su medžiotojais-rinkėjais maždaug 5 400–3 950 metais prieš mūsų erą, iki piltuvėlinių taurių kultūros, atspindinčios pirmąsias žemdirbių bendruomenes regione. Tai reiškia, kad vietovė egzistavo tuo metu, kai šiaurės Europoje keitėsi pragyvenimo modeliai ir visuomenės struktūra.

    Ši transformacija siejama ne tik su ūkiniais pokyčiais, bet ir su naujomis pasaulėžiūromis, migracija bei skirtingų bendruomenių kontaktu. Dėl to archeologai Dyrholm vertina kaip svarbų tašką, leidžiantį sekti, kaip keitėsi žmonių santykis su mirtimi ir mirusiųjų atminimu.

    Kaulai ne kapuose ir pjūvių žymės

    Daugiausia klausimų kelia tai, kad žmonių palaikai nebuvo rasti įprastuose kapuose. Kaulai aptikti išbarstyti didesniame plote, susimaišę su gyvūnų kaulais ir kitomis gyvenvietės atliekomis, o radiokarboninis datavimas rodo, kad jie ten pateko per šimtus metų, o ne per vieną įvykį.

    Ant daugelio kaulų matyti aiškios pjūvių žymės, būdingos darbui akmeniniais įrankiais. Kai kurie kaulai, mokslininkų vertinimu, buvo perskelti taip, kad teoriškai galėjo būti siekiama pasiekti kaulų čiulpus, o dalis radinių turi ir gyvūnų graužimo pėdsakų.

    Smurtas, ritualai ar kanibalizmo šešėlis?

    Ankstesnėse interpretacijose Dyrholm kartais buvo siejama su prehistoriniu kanibalizmu, tačiau šiuolaikiniai tyrėjai ragina neskubėti su išvadomis. Tie patys pjūvių ir laužymo pėdsakai gali atsirasti tiek per smurto epizodus, tiek per sudėtingas pomirtines praktikas, kurios šiandien gali atrodyti neįprastos.

    Mokslininkai pažymi, kad mezolito bendruomenės galėjo turėti kitokią mirties sampratą nei vėlesnės Europos kultūros. Palaikai galėjo būti laikinai laikomi atvirose vietose, vėliau pernešami, sąmoningai išardomi arba tvarkomi pagal apeigas, o tai nereiškia vien tik nusikaltimo ar ekstremalaus bado scenarijaus.

    „Šie pėdsakai gali būti susiję ir su smurtu, ir su įvairiomis pomirtinėmis praktikomis, todėl vienareikšmių išvadų daryti negalima“, – teigia Kylio universiteto tyrėjai.

    Dyrholm istorija primena, kad priešistorė nebuvo nei paprasta, nei vienalytė: vienoje vietoje galėjo persidengti skirtingos tradicijos, o tai, kas šiandien atrodo kraupu, anuomet galėjo būti socialiai priimtina ritualo dalis. Būtent todėl archeologai vis dažniau akcentuoja kontekstą, tikslius datavimo metodus ir atsargų interpretavimą, prieš pateikiant galutines išvadas.