CP v2

Tag: Akmens amžius

  • Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Nyderlandų slėnis atvėrė stulbinantį lobyną: 3 000 radinių nuo akmens amžiaus iki karo

    Retas atradimas vienoje vietoje

    Šiaurės rytų Nyderlanduose, netoli Emmeno, Nieuwe Drostendiep slėnyje archeologai užfiksavo išskirtinį radinių telkinį, apimantį labai ilgą žmonių veiklos laikotarpį. Skaičiuojama, kad aptikta per 3 000 objektų, o mažiausiai 600 jų vertinami kaip ypač reikšmingi mokslui ir istorijai.

    Specialistų teigimu, tokių vietų Europoje pasitaiko retai, nes daug teritorijų per šimtmečius buvo intensyviai ariamos, urbanizuotos ar kitaip pertvarkytos. Šiame slėnyje ilgą laiką išlikę mažiau suardyti nuosėdų sluoksniai tapo tarsi natūraliu istorijos archyvu.

    Radinių spektras: nuo įrankių iki karų pėdsakų

    Tyrėjai čia rado akmens amžiaus įrankių, bronzos amžiaus dirbinių, romėniško laikotarpio papuošalų bei viduramžių juvelyrikos. Taip pat aptikta naujųjų laikų ir XX amžiaus konfliktų pėdsakų, siejamų su Antruoju pasauliniu karu.

    Tokie sluoksniai leidžia ne tik identifikuoti atskirus daiktus, bet ir tiksliau suprasti, kaip per tūkstantmečius keitėsi gyvenvietės, prekybos ryšiai ir kasdieniai įpročiai. Vandens telkinių slėniai nuo seno traukė žmones dėl geriamojo vandens, susisiekimo kelių ir išteklių.

    Įspūdingiausi akcentai: auksas ir viduramžių mada

    Vienu ryškiausių radinių įvardijamas auksinis žiedas, datuojamas III–IV amžiumi, išsilaikęs beveik nepriekaištingai. Archeologai pabrėžia, kad auksas dėl atsparumo korozijai ir oksidacijai gali išsaugoti pirminę išvaizdą net po maždaug 1 700 metų žemėje.

    Ne mažiau dėmesio sulaukė viduramžių fibula, tai yra dekoratyvinė drabužių segė, tikėtina, iš X–XI amžiaus. Tokie segtukai šimtmečius buvo vienas svarbiausių drabužių susegimo būdų Europoje ir laikomi tolima šiuolaikinių sagų bei užtrauktukų sprendimų ištaka.

    Archeologai pažymi, kad vienoje vietoje aptiktas toks ilgas ir įvairus radinių „laiko pjūvis“ suteikia retą galimybę tirti regiono istoriją ne fragmentais, o kaip nuoseklią žmonių veiklos chronologiją. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti datavimą ir atskleisti, kokie kelių, gyvenviečių ar ritualinių vietų tinklai galėjo susiformuoti slėnyje skirtingais laikotarpiais.

  • Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Šokiruojantis radinys Danijoje: Dyrholm kaulai atskleidė kraupią akmens amžiaus paslaptį

    Dyrholm radiniai keičia vaizdą

    Danijoje esančioje Dyrholm vietovėje archeologai iš naujo įvertino žmonių kaulus, kurie mokslo dėmesį patraukė dar XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais, o vėliau vėl buvo tiriami XX amžiaus 8 dešimtmetyje. Naujausi tyrimai, pasitelkiant šiuolaikinius metodus, leido tiksliau įvertinti radinių kontekstą ir jų datavimą.

    Kylio universiteto mokslininkai, dirbantys projekte ROOTS, pabrėžia, kad Dyrholm medžiaga padeda geriau suprasti Skandinavijos bendruomenių tikėjimus ir socialines praktikas laikotarpiu, kai Europoje vyko lūžis nuo medžioklės ir žvejybos prie žemdirbystės.

    Nuo medžiotojų iki žemdirbių

    Dyrholm buvo naudojama ilgą laiką: nuo Ertebølės kultūros, siejamos su medžiotojais-rinkėjais maždaug 5 400–3 950 metais prieš mūsų erą, iki piltuvėlinių taurių kultūros, atspindinčios pirmąsias žemdirbių bendruomenes regione. Tai reiškia, kad vietovė egzistavo tuo metu, kai šiaurės Europoje keitėsi pragyvenimo modeliai ir visuomenės struktūra.

    Ši transformacija siejama ne tik su ūkiniais pokyčiais, bet ir su naujomis pasaulėžiūromis, migracija bei skirtingų bendruomenių kontaktu. Dėl to archeologai Dyrholm vertina kaip svarbų tašką, leidžiantį sekti, kaip keitėsi žmonių santykis su mirtimi ir mirusiųjų atminimu.

    Kaulai ne kapuose ir pjūvių žymės

    Daugiausia klausimų kelia tai, kad žmonių palaikai nebuvo rasti įprastuose kapuose. Kaulai aptikti išbarstyti didesniame plote, susimaišę su gyvūnų kaulais ir kitomis gyvenvietės atliekomis, o radiokarboninis datavimas rodo, kad jie ten pateko per šimtus metų, o ne per vieną įvykį.

    Ant daugelio kaulų matyti aiškios pjūvių žymės, būdingos darbui akmeniniais įrankiais. Kai kurie kaulai, mokslininkų vertinimu, buvo perskelti taip, kad teoriškai galėjo būti siekiama pasiekti kaulų čiulpus, o dalis radinių turi ir gyvūnų graužimo pėdsakų.

    Smurtas, ritualai ar kanibalizmo šešėlis?

    Ankstesnėse interpretacijose Dyrholm kartais buvo siejama su prehistoriniu kanibalizmu, tačiau šiuolaikiniai tyrėjai ragina neskubėti su išvadomis. Tie patys pjūvių ir laužymo pėdsakai gali atsirasti tiek per smurto epizodus, tiek per sudėtingas pomirtines praktikas, kurios šiandien gali atrodyti neįprastos.

    Mokslininkai pažymi, kad mezolito bendruomenės galėjo turėti kitokią mirties sampratą nei vėlesnės Europos kultūros. Palaikai galėjo būti laikinai laikomi atvirose vietose, vėliau pernešami, sąmoningai išardomi arba tvarkomi pagal apeigas, o tai nereiškia vien tik nusikaltimo ar ekstremalaus bado scenarijaus.

    „Šie pėdsakai gali būti susiję ir su smurtu, ir su įvairiomis pomirtinėmis praktikomis, todėl vienareikšmių išvadų daryti negalima“, – teigia Kylio universiteto tyrėjai.

    Dyrholm istorija primena, kad priešistorė nebuvo nei paprasta, nei vienalytė: vienoje vietoje galėjo persidengti skirtingos tradicijos, o tai, kas šiandien atrodo kraupu, anuomet galėjo būti socialiai priimtina ritualo dalis. Būtent todėl archeologai vis dažniau akcentuoja kontekstą, tikslius datavimo metodus ir atsargų interpretavimą, prieš pateikiant galutines išvadas.