CP v2

Tag: Aknė

  • Atsisakius pieno produktų: 5 dažni pokyčiai organizme ir ką svarbu kompensuoti mityboje

    Pieno produktai daugeliui yra kasdienės mitybos dalis, tačiau kai kurie jų atsisako dėl savijautos, odos problemų ar asmeninių įsitikinimų. Specialistai pabrėžia, kad toks sprendimas gali turėti ir aiškių privalumų, ir rizikų, jei mityba nesubalansuojama.

    Dažniausiai pokyčius greičiausiai pajunta žmonės, kuriems būdingas laktozės netoleravimas. Kitiems organizmo reakcija gali būti subtili, todėl svarbiausia stebėti simptomus ir užtikrinti, kad trūkstamos maistinės medžiagos būtų pakeistos kitais šaltiniais.

    Kas dažniausiai pasikeičia?

    Vienas akivaizdžiausių pokyčių atsisakius pieno produktų yra virškinimo simptomų sumažėjimas tiems, kurie netoleruoja laktozės. Tokiais atvejais dažniau sumažėja pilvo pūtimas, dujų kaupimasis ir viduriavimas, ypač jei anksčiau pieno produktai buvo vartojami reguliariai.

    Mokslinėje literatūroje dažnai minima, kad laktozės netoleravimas paplitęs globaliai, o jo dažnis skiriasi pagal regionus ir genetinius ypatumus. Jei simptomai aiškūs, pieno produktų ribojimas ar pasirinkimas be laktozės gali būti paprastas būdas pagerinti savijautą.

    Kitas dažnai aptariamas aspektas yra aknė. Tyrimų apžvalgos rodo ryšį tarp pieno, ypač lieso pieno, vartojimo ir didesnės aknės rizikos daliai žmonių, nors priežastinis ryšys nėra vienareikšmis ir priklauso nuo individualių veiksnių.

    Manoma, kad įtaką gali daryti hormoniniai mechanizmai, susiję su insulino ir IGF-1 signalizacija, kurie kai kuriems žmonėms gali skatinti odos riebalavimąsi ir uždegiminius procesus. Vis dėlto, jei aknė ryški ar užsitęsusi, vien dietos pakeitimo ne visada pakanka ir verta pasitarti su gydytoju dermatologu.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Dažniausia mitybinė rizika atsisakius pieno produktų yra mažesnis kalcio ir vitamino D kiekis racione. Pienas ir dalis kitų pieno produktų daugelyje šalių yra reikšmingas kalcio šaltinis, o kai kuriose rinkose pienas papildomai praturtinamas vitaminu D, todėl atsisakius šios grupės produktų gali atsirasti spragų.

    Ilgainiui tai svarbu kaulų sveikatai, ypač paaugliams, vyresnio amžiaus žmonėms ir moterims po menopauzės. Kalcį galima gauti iš lapinių daržovių, ankštinių, riešutų, sėklų, taip pat iš kalciu praturtintų augalinių gėrimų, tačiau praktikoje tai reikalauja sąmoningo pasirinkimo ir etikečių skaitymo.

    Dar viena sritis yra baltymai. Varškė, graikiškas jogurtas ir kiti pieno produktai dažnai padeda lengvai surinkti baltymų kiekį, todėl jų atsisakius kai kuriems žmonėms baltymų suvartojimas sumažėja, ypač jei mityboje trūksta ankštinių ar liesos mėsos, žuvies bei kiaušinių.

    Jei pieno produktai pakeičiami mažiau maistingais, bet saldintais alternatyviais produktais, išauga rizika nepastebimai padidinti pridėtinio cukraus kiekį. Tokiu atveju verta rinktis nesaldintus augalinius gėrimus ar jogurto alternatyvas ir prioritetą teikti visaverčiam maistui.

    Ar svoris tikrai krenta?

    Kai kuriems žmonėms atsisakius pieno produktų sumažėja bendras suvartojamų kalorijų kiekis, ypač jei anksčiau racione buvo daug sūrių, riebių užkandžių ar saldžių pieno desertų. Tuomet svorio pokytis labiau susijęs ne su pačiu pieno atsisakymu, o su mažesniu kaloringų produktų kiekiu.

    Vis dėlto, jei pieno produktai pakeičiami kaloringais augaliniais sūriais, saldintais gėrimais ar dažnesniais užkandžiais, svoris gali ir nekisti. Patikimiausias kelias yra vertinti bendrą raciono kokybę, porcijas ir baltymų bei skaidulų balansą.

    „Atsisakius pieno produktų verta iš anksto suplanuoti, iš kur gausite kalcio, vitamino D ir baltymų, kad pokyčiai būtų naudingi, o ne atsitiktiniai“, – sako mitybos specialistai.

    Jei įtariate laktozės netoleravimą, verta aptarti simptomus su šeimos gydytoju ir įvertinti, ar tinka be laktozės produktai, ar reikalingi platesni tyrimai. Taip pat svarbu prisiminti, kad pieno produktų netoleravimas nėra tas pats, kas alergija pieno baltymams, o pastaroji reikalauja griežtesnio požiūrio.

  • 8 madingos odos procedūros, kurios kenkia labiau nei padeda: specialistų sąrašas nustebins

    Grožio procedūrų pasiūla nuolat auga, tačiau ne visos populiarios paslaugos turi moksliškai pagrįstą naudą odai. Dermatologai primena, kad dalis vadinamųjų „greitų sprendimų“ gali baigtis sudirgimu, bėrimų paūmėjimu ar net ilgalaikėmis pasekmėmis.

    Pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjo procedūros, žadančios detoksikaciją, porų „išvalymą“, raukšlių sumažinimą ar aknės kontrolę be gydymo plano. Tačiau oda yra organas, o jos problemos dažnai susijusios su uždegimu, hormonais, netinkama priežiūra ar ligomis, kurioms reikia tikslios diagnozės.

    „Detokso“ lašinės ir lašelinės

    Į veną lašinami vitaminų ar įvairių medžiagų mišiniai dažnai pristatomi kaip būdas „išvalyti organizmą“ ir pagerinti odos būklę. Medicinoje lašinės turi aiškias indikacijas, tačiau dermatologijoje jos taikomos retai ir tik konkrečiais atvejais.

    Specialistai pabrėžia, kad idėja, jog į veną sulašintas skystis pašalins toksinus ir panaikins bėrimus, neturi patikimo pagrindo. Be to, tokios procedūros gali kelti rizikų dėl alerginių reakcijų, infekcijų, netinkamai parinktų dozių ar nereikalingo intervencinio gydymo.

    Agresyvi veido „valymo“ praktika

    Klasikinė kosmetinė veido valymo procedūra, ypač kai daug spaudžiami komedonai ar uždegiminiai spuogai, gali trauminti odą. Dažna pasekmė yra sudirgimas, paraudimas, uždegimo išplitimas, o kai kuriais atvejais ir randėjimas.

    Trumpalaikis pagerėjimas gali suklaidinti, nes aknė yra lėtinė uždegiminė būklė, kurią dažniau padeda suvaldyti nuoseklus gydymas ir kasdienė priežiūra. Jei bėrimai kartojasi, svarbiausia yra priežasties paieška, o ne periodinis „išspaudimas“.

    Neįrodyto veiksmingumo aparatai

    Darsonvalizacija dažnai reklamuojama kaip priemonė nuo aknės ar riebios odos, tačiau patikimų įrodymų apie stabilų, kliniškai reikšmingą efektą trūksta. Dėl to procedūra neretai tampa išlaidomis, kurios neduoda laukiamo rezultato.

    Panašiai vertinamas ir elektroferezės taikymas kosmetiniais tikslais, kai žadama „įvesti“ veikliąsias medžiagas į odą. Praktikoje odos barjeras riboja daugelio medžiagų patekimą, o teiginiai apie aiškiai prognozuojamą poveikį dažnai būna per drąsūs.

    Lipnios juostos raukšlėms ir „kraujo terapijos“ mada

    Veido teipavimas išpopuliarėjo socialiniuose tinkluose kaip būdas sumažinti raukšles ar „pakelti“ veidą. Tačiau kokybiškų mokslinių duomenų, kad teipai ilgainiui mažintų raukšles ar gydytų odos ligas, nėra, o jautresnei odai jie gali sukelti dirginimą ar kontaktinį dermatitą.

    Dar viena procedūra, kuri periodiškai sugrįžta į madą, yra autogemoterapija, kai į raumenį suleidžiamas paciento veninis kraujas, kartais kartu su kitomis medžiagomis. Šis metodas nelaikomas įrodymais pagrįstu aknės gydymu, o galimą trumpalaikį efektą dažniau lemia kiti kartu taikomi preparatai, o ne pati procedūros esmė.

    Soliarumas ir „anticeliulitiniai“ įvyniojimai

    Ultravioletinė spinduliuotė gali laikinai maskuoti kai kurias odos problemas, tačiau soliarumas didina odos senėjimo riziką ir siejamas su didesne odos vėžio tikimybe. Dėl to įdegis kaip „gydymas“ turi labai aiškią kainą, kuri gali būti per didelė.

    Anticeliulitiniai įvyniojimai, garinimas ir įvairūs kosmetiniai „riebalų tirpinimo“ pažadai dažnai remiasi klaidinančia idėja, kad celiulitas yra liga. Specialistai pabrėžia, kad celiulitas yra dažna riebalinio audinio pasiskirstymo ypatybė, o kremai ir trumpalaikės šiluminės procedūros nepasiekia gilesnių audinių taip, kaip teigiama reklamoje.

    Dermatologai pataria prieš renkantis procedūrą įvertinti jos įrodymus, rizikas ir alternatyvas, o esant aknei, dermatitui ar psoriazei pirmiausia kreiptis į gydytoją. Saugiausias kelias į rezultatą dažniausiai yra diagnozė, nuoseklus planas ir kantrybė, o ne greiti pažadai.