Nepriklausoma žaidimų studija „Dicehit“ netikėtai paragino gerbėjus verčiau atsisiųsti jų žaidimą nelegaliai, nei pirkti aktyvacijos kodus iš vadinamųjų raktų prekyviečių. Toks pareiškimas socialiniuose tinkluose sukėlė audringą reakciją, nes kūrėjai viešai pripažino, kad iš dalies šioje grandinėje jie negauna beveik jokios naudos.
Studija aiškina, kad dalis pigių kodų rinkoje atsiranda ne todėl, kad pardavėjas turi teisėtą tiekimo kanalą, o dėl piktnaudžiavimo recenziniais ir reklaminiais raktų dalijimais. Tokie kodai esą turėjo atitekti turinio kūrėjams ar žiniasklaidai mainais už apžvalgą, tačiau vietoje to atsiduria perpardavime.
„Mūsų gera valia šitaip yra piktnaudžiaujama“, – teigė „Dicehit“ atstovai.
Pasak kūrėjų, jei žmogui jų žaidimas šiuo metu per brangus ir jis vis tiek ketina naudotis abejotinais kodų puslapiais, jie labiau norėtų, kad žaidimas būtų atsisiųstas iš nelegalaus šaltinio. Studijos logika paprasta: piratavimas bent jau neuždirba tarpininkams, kurie, kūrėjų vertinimu, iš esmės monetizuoja kitų darbą.
„Jei kuri nors mūsų žaidimų jums per brangi ir planuojate naudotis tokiais kodų puslapiais, tiesiog pirataukite“, – rašė „Dicehit“.
Toks pareiškimas išryškina seniai žaidimų industrijoje aptariamą konfliktą tarp mažų kūrėjų ir neoficialių aktyvacijos raktų rinkų. Pirkėjui jos dažnai atrodo kaip paprasta nuolaida, tačiau kūrėjams problema kyla tuomet, kai kodai gaunami apgaule, o vėliau perparduodami be jokios grąžos studijai.
Rinkoje egzistuoja ir teisėti raktų platinimo modeliai, pavyzdžiui, kai leidėjai oficialiai bendradarbiauja su platintojais ar vykdo riboto laikotarpio akcijas. Vis dėlto „Dicehit“ atvejis rodo kitą pusę: recenzinių raktų prašymai gali būti naudojami kaip priemonė kodams išgauti, o vėliau paversti greitu pelnu trečiosioms šalims.
Ekspertai ne kartą yra atkreipę dėmesį, kad mažoms studijoms ypač skaudu prarasti pardavimus ankstyvuoju laikotarpiu, kai formuojamas žaidimo matomumas ir grąžinamos kūrimo sąnaudos. Dėl to pastaraisiais metais vis daugiau kūrėjų griežtina raktų dalijimo taisykles, tikrina užklausas ir riboja automatinius prašymus, kad sumažintų piktnaudžiavimo riziką.
„Dicehit“ istorija tapo dar vienu signalu, kad pigūs raktai ne visada reiškia sąžiningą sandorį. Vartotojams tai priminimas atidžiai vertinti, kur perkamas skaitmeninis produktas, o kūrėjams – kad net geranoriškos rinkodaros priemonės gali būti lengvai išnaudotos.