CP v2

Tag: Akustika

  • Kazlų Rūdos kultūros centras tapo įrašų studija: unikali akustika pritraukė Grammy lygį

    Kazlų Rūdos kultūros centras šiandien veikia ne tik kaip renginių erdvė ar kino salė, bet ir kaip netikėta profesionalių garso įrašų vieta. Po rekonstrukcijos paaiškėjo, kad didžioji salė turi natūraliai palankią akustiką, leidžiančią įrašyti gyvo garso įspūdį be dirbtinių efektų.

    Kultūros centro direktorius Valdas Andriuškevičius sako, kad mintis apie galimybę įrašinėti gimė dar vykstant remontui. Vis dėlto tada nebuvo aišku, ar salėje neatsiras pernelyg stiprus aidas arba, priešingai, ar garsas nebus pernelyg slopinamas.

    Kaip salė virsta studija

    Baigus darbus ir sustačius kėdes tapo akivaizdu, kad erdvė tinka ne tik koncertams, bet ir įrašams su natūraliu reverberacijos efektu. Kad įrašai būtų kokybiški, teko išspręsti ir praktinius dalykus: garso operatoriui įrašo metu reikia dirbti atskiroje patalpoje, kad girdėtų garsą taip, kaip jį girdi klausytojas salėje.

    Pasak vadovo, šie techniniai sprendimai leido sukurti modelį, kai prireikus koncertinė erdvė greitai pritaikoma įrašams. Jis pabrėžia, kad svarbią dalį sudarė ir finansavimas rekonstrukcijai, prie kurios prisidėjo Kazlų Rūdos savivaldybė bei Vyriausybės investicijų programos lėšos.

    Projektas su Justino Marcinkevičiaus kūryba

    Pradėti įrašų istoriją Kazlų Rūdoje buvo nuspręsta nuo projekto, susijusio su Justino Marcinkevičiaus tekstais. Operos solistas Liudas Mikalauskas siekė įdainuoti dainas, sukurtas pagal poeto eiles, ir taip gimė sumanymas parengti įrašus bei išleisti vinilinę plokštelę ir kompaktinį diską.

    Prie projekto organizavimo prisidėjo Prienų biblioteka, nes Prienai yra Justino Marcinkevičiaus gimtasis kraštas, o Prienų rajono savivaldybė įsigijo dalį vinilinės plokštelės tiražo reprezentacinėms reikmėms. Tokia partnerystė padėjo užtikrinti, kad idėja neliktų vien kūrybiniu sumanymu.

    Į Kazlų Rūdą atvyko „Baltic Mobile Recordings“

    Vienu svarbiausių šios istorijos akcentų tapo tai, kad įrašams buvo pasitelkta mobili studija „Baltic Mobile Recordings“. Kultūros centro vadovo teigimu, ši komanda yra pelniusi Grammy apdovanojimą už klasikinės muzikos įrašus, o jų darbų geografija siejasi su aukščiausio lygio orkestrų ir teatrų projektais.

    V. Andriuškevičius sako, kad garso režisieriai atvyko, įvertino salę praktiškai ir liko patenkinti jos skambesiu. Tokie įvertinimai, anot jo, rodo, kad mažesnių miestų infrastruktūra gali tapti konkurencinga, jei turi tinkamas akustines savybes ir paruoštą techninį pagrindą.

    Kitas kultūros centro privalumas – iš pagrindų atnaujintas fortepijonas. Pasak vadovo, instrumentu jau grojo žinomi pianistai, o tai leidžia drąsiau planuoti ne tik koncertus, bet ir aukštesnio lygio įrašus su akustiniu instrumentu.

    Vinilinės plokštelės pristatymas Kazlų Rūdos kultūros centre numatytas rugsėjo 22 dieną. Tą vakarą dainos turėtų skambėti gyvai, koncertuos Liudas Mikalauskas ir pianistė Beata Vingraitė, o renginys sutaps ir su tarptautinės Kultūros dienos minėjimu bei tarptautinio Rimvydo Žigaičio menų festivalio uždarymu.

  • Inžinieriai sukūrė garsiakalbį, garsą „numetantį“ tik tam žmogui: tai keičia viešas erdves

    Inžinieriai sukūrė garsiakalbį, garsą „numetantį“ tik tam žmogui: tai keičia viešas erdves

    Inžinierių komanda pristatė naujo tipo kryptinį garsiakalbį, galintį perduoti garsą tik į tiksliai apibrėžtą erdvę. Pagrindas – ultragarso moduliacija, kai ore iš ultragarso bangų „išgaunamas“ žmogaus girdimas signalas.

    Toks sprendimas priskiriamas parametrinių garsiakalbių technologijai, kai siauras ultragarso pluoštas veikia tarsi garso „prožektorius“. Skirtingai nei įprasti garsiakalbiai, jis mažiau „išsilieja“ į šonus, todėl šalia esantys žmonės gali beveik nieko negirdėti.

    Iki šiol didesnį tikslumą dažnai užtikrindavo sudėtingos sistemos su dešimtimis ar net šimtais tiksliai išdėstytų ultragarsinių keitiklių. Tačiau paprastesnėse konstrukcijose problema tapdavo membranos sukelti pašaliniai virpesiai, dėl kurių atsirasdavo garso nuotėkis į šonus ir silpnėdavo kryptingumas.

    Naujoje konstrukcijoje šis trūkumas sprendžiamas sujungiant dviejų tipų metamaterialus viename ultragarsiniame keitiklyje. Priekyje įrengtas akustinis metapaviršius veikia kaip lęšis ir suformuoja siaurą, tvarkingą ultragarso pluoštą, panašiai kaip lazeris šviesai.

    Galinėje dalyje integruotos elastingos metastruktūros slopina parazitinius virpesius pasirinktų dažnių ruože. Tai sumažina nepageidaujamą garsą, sklindantį į šonus, ir sustiprina tikslinį perdavimą ten, kur jis turi pasiekti klausytoją.

    Eksperimentuose vieno elemento įrenginys kryptingai perdavė garsą maždaug nuo 500 hercų iki 10 kilohercų. Tai daugiau nei keturios oktavos ir apima didelę dalį kasdienio girdimo spektro, svarbaus tiek kalbai, tiek muzikai.

    Tyrėjai taip pat imitavo lėktuvo salono sėdynių išdėstymą ir tikrino, ar skirtingas turinys gali pasiekti skirtingus keleivius netrukdydamas šalia sėdinčiam žmogui. Atkūrus realius radijo signalus ir muziką bei pamatuojus garso lygį įvairiais kampais, papildomas vibracijų slopinimas aiškiai pagerino kryptingumą.

    Komanda iš Pohango mokslo ir technologijų universiteto teigia, kad komercializavus sprendimą jis galėtų praversti lėktuvuose ir traukiniuose, kai pranešimai ar pramoginis turinys būtų personalizuojamas konkrečiai vietai. Panašus principas tiktų muziejams ir parodų salėms, kur paaiškinimą girdėtų tik žmogus, stovintis prieš konkretų eksponatą.

    Tokios technologijos dažnai pristatomos kaip privatumo ir triukšmo mažinimo priemonė, tačiau praktinis pritaikymas priklausys ir nuo saugumo bei komforto kriterijų. Inžinieriams svarbu išlaikyti aiškų garsą, sumažinti iškraipymus ir užtikrinti, kad ultragarsiniai komponentai atitiktų taikomus akustikos reikalavimus viešose erdvėse.

  • 52 hercų banginis nebuvo vienišas? Mokslininkai aiškina, kodėl „tyla“ vandenyne klaidina

    Tačiau naujesnės mokslininkų įžvalgos rodo, kad ši emocinga istorija greičiau išaugo iš prielaidų, o ne iš patikrintų faktų. Tyrėjai pabrėžia, kad vien iš pasyvių garso įrašų neįmanoma patikimai spręsti, ar gyvūnas tikrai keliavo vienas ir ar kiti banginiai jo „negirdėjo“.

    Neįprastas signalas pirmą kartą užfiksuotas dar 1980-ųjų pabaigoje, kai JAV naudota povandeninių hidrofonų sistema, sukurta Šaltojo karo laikotarpiu povandeniniams laivams aptikti. Vėliau mokslininkai daugiau nei dešimtmetį sekė garsų šaltinį, bet taip ir nepamatė paties gyvūno, nenustatė rūšies ir negavo genetinių mėginių.

    Būtent dėl šios informacijos spragos viešojoje erdvėje įsitvirtino pasakojimas apie „vienišą“ banginį: esą jo skleidžiamas garsas yra toks kitoks, kad kiti banginiai jo nepriima kaip įprasto bendravimo signalo. Vis dėlto tyrėjai pažymi, kad ši išvada nėra pagrįsta tiesioginiais įrodymais.

    Istorijos esmė rėmėsi tuo, kad 52 hercų dažnis yra aukštesnis nei įprasti mėlynųjų banginių ar finvalų signalai, dažnai patenkantys į maždaug 10–30 hercų intervalą. Dėl to imta teigti, jog kiti banginiai šio „balso“ negirdi, todėl jis negauna atsako.

    Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ūsuočiai banginiai paprastai geba suvokti platesnį žemų dažnių spektrą, įskaitant ir 52 hercus. Kitaip tariant, labiau tikėtina, kad kiti banginiai šį signalą girdėjo, o pagrindinis klausimas lieka kitas: ar jie jį interpretavo kaip jiems prasmingą žinutę ir ar apskritai atsakė taip, kad tai būtų užfiksuota.

    „Vien tai, kad hidrofonų įrašuose negirdėti atsakymų, nereiškia, kad banginis buvo vienas arba kad kiti jo negalėjo girdėti“, – teigia tyrėjai.

    Pasyvios akustinės sistemos užfiksuoja tik dalį to, kas vyksta po vandeniu: jos priklauso nuo atstumo, garso sklidimo sąlygų, triukšmo fono ir to, kur nukreiptas garsas. Net jei netoliese būtų buvę kiti gyvūnai, jų signalai galėjo nepasiekti jutiklių arba būti užgožti.

    Iki šiol nėra galutinio atsakymo, kokios rūšies banginis skleidė šiuos garsus. Tarp hipotezių minima, kad tai galėjo būti mėlynasis banginis ar finvalas su neįprasta vokalizacija, taip pat neatmetama hibrido galimybė.

    Dar viena versija – kad tai galėjo būti ne vienas gyvūnas, o keli skirtingi banginiai, skleidę panašius signalus skirtingu metu. Kadangi tiesioginių stebėjimų ir genetinių duomenų trūksta, šis klausimas išlieka atviras.

    Mokslininkų vertinimu, „vienišiausio banginio“ istorija tapo populiari ir dėl žmonių polinkio suteikti gyvūnams žmogiškų emocijų bei naratyvų. Patikimiausias faktas šiuo metu yra tai, kad šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje ilgą laiką fiksuotas banginis su išskirtine akustine „parašo“ kombinacija, kurios kilmė iki galo neaiški.

    Šiuolaikiniai metodai leidžia tiksliau matuoti garso dažnį, trukmę ir kryptį, tačiau neatsako į svarbiausią klausimą: ką šis banginis bandė „pasakyti“ ir kaip jo signalus suvokė kiti vandenyno gyventojai.