Neįprastais, apie 52 hercų dažnio garsais pagarsėjęs banginis ilgą laiką vadintas „vienišiausiu pasaulyje“.
Tačiau naujesnės mokslininkų įžvalgos rodo, kad ši emocinga istorija greičiau išaugo iš prielaidų, o ne iš patikrintų faktų. Tyrėjai pabrėžia, kad vien iš pasyvių garso įrašų neįmanoma patikimai spręsti, ar gyvūnas tikrai keliavo vienas ir ar kiti banginiai jo „negirdėjo“.
Kaip atsirado 52 hercų paslaptis?
Neįprastas signalas pirmą kartą užfiksuotas dar 1980-ųjų pabaigoje, kai JAV naudota povandeninių hidrofonų sistema, sukurta Šaltojo karo laikotarpiu povandeniniams laivams aptikti. Vėliau mokslininkai daugiau nei dešimtmetį sekė garsų šaltinį, bet taip ir nepamatė paties gyvūno, nenustatė rūšies ir negavo genetinių mėginių.
Būtent dėl šios informacijos spragos viešojoje erdvėje įsitvirtino pasakojimas apie „vienišą“ banginį: esą jo skleidžiamas garsas yra toks kitoks, kad kiti banginiai jo nepriima kaip įprasto bendravimo signalo. Vis dėlto tyrėjai pažymi, kad ši išvada nėra pagrįsta tiesioginiais įrodymais.
Ar kiti banginiai galėjo jį girdėti?
Istorijos esmė rėmėsi tuo, kad 52 hercų dažnis yra aukštesnis nei įprasti mėlynųjų banginių ar finvalų signalai, dažnai patenkantys į maždaug 10–30 hercų intervalą. Dėl to imta teigti, jog kiti banginiai šio „balso“ negirdi, todėl jis negauna atsako.
Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ūsuočiai banginiai paprastai geba suvokti platesnį žemų dažnių spektrą, įskaitant ir 52 hercus. Kitaip tariant, labiau tikėtina, kad kiti banginiai šį signalą girdėjo, o pagrindinis klausimas lieka kitas: ar jie jį interpretavo kaip jiems prasmingą žinutę ir ar apskritai atsakė taip, kad tai būtų užfiksuota.
„Vien tai, kad hidrofonų įrašuose negirdėti atsakymų, nereiškia, kad banginis buvo vienas arba kad kiti jo negalėjo girdėti“, – teigia tyrėjai.
Pasyvios akustinės sistemos užfiksuoja tik dalį to, kas vyksta po vandeniu: jos priklauso nuo atstumo, garso sklidimo sąlygų, triukšmo fono ir to, kur nukreiptas garsas. Net jei netoliese būtų buvę kiti gyvūnai, jų signalai galėjo nepasiekti jutiklių arba būti užgožti.
Kas iš tiesų galėjo skleisti šį signalą?
Iki šiol nėra galutinio atsakymo, kokios rūšies banginis skleidė šiuos garsus. Tarp hipotezių minima, kad tai galėjo būti mėlynasis banginis ar finvalas su neįprasta vokalizacija, taip pat neatmetama hibrido galimybė.
Dar viena versija – kad tai galėjo būti ne vienas gyvūnas, o keli skirtingi banginiai, skleidę panašius signalus skirtingu metu. Kadangi tiesioginių stebėjimų ir genetinių duomenų trūksta, šis klausimas išlieka atviras.
Mokslininkų vertinimu, „vienišiausio banginio“ istorija tapo populiari ir dėl žmonių polinkio suteikti gyvūnams žmogiškų emocijų bei naratyvų. Patikimiausias faktas šiuo metu yra tai, kad šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje ilgą laiką fiksuotas banginis su išskirtine akustine „parašo“ kombinacija, kurios kilmė iki galo neaiški.
Šiuolaikiniai metodai leidžia tiksliau matuoti garso dažnį, trukmę ir kryptį, tačiau neatsako į svarbiausią klausimą: ką šis banginis bandė „pasakyti“ ir kaip jo signalus suvokė kiti vandenyno gyventojai.