CP v2

Tag: Akvakultūra

  • Vokietijos biotechnologijų startuolis „AquaNab“ pritraukė lėšų: žada tikslesnę kovą su žuvų utėlėmis

    Vokietijos biotechnologijų startuolis „AquaNab“ pritraukė lėšų: žada tikslesnę kovą su žuvų utėlėmis

    Hamburge įsikūręs biotechnologijų startuolis „AquaNab“ pritraukė investiciją iš Suomijos ankstyvosios stadijos fondo Nordic Foodtech VC. Sandoris žymi pirmąjį šio fondo žingsnį už Šiaurės šalių ribų ir turėtų paspartinti sprendimų akvakultūrai kūrimą.

    Įmonę įkūrė Ruth Tamara Montero, Alejandro Rojas Fernandez ir Gunnar Johildarson. Komanda kuria vadinamąsias tikslias imuninės terapijos priemones, o pirmasis taikinys yra žuvų utėlės, vienas didžiausių iššūkių lašišų auginimo sektoriuje.

    Žuvų utėlės pasaulinei akvakultūrai kasmet kainuoja apie 3,7 mlrd. eurų, įskaitant gydymo išlaidas, produkcijos praradimus ir žuvų kritimą. Tradiciniai cheminiai ar mechaniniai metodai ne tik brangūs, bet ir kelia klausimų dėl gyvūnų gerovės bei poveikio aplinkai, todėl rinkoje ieškoma švelnesnių alternatyvų.

    Nanoantikūnai per pašarus

    „AquaNab“ kuria nanoantikūnus, vadinamus „AquaNabs“, kuriuos planuojama duoti žuvims su pašaru. Bendrovė teigia, kad jų tyrimai rodo galimybę šiems iš alpakų gautiems nanoantikūnams prasiskverbti per žarnyno barjerą ir patekti į kraujotaką.

    Toks kelias, palyginti su dalimi šiandien taikomų intervencijų, galėtų būti mažiau invazinis ir labiau suderinamas su didelio masto ūkių kasdienybe. Kartu tai gali sumažinti streso lygį žuvims ir sumažinti procedūrų dažnį, kuris kai kuriose fermose tampa nuolatiniu ciklu.

    „Žuvų utėlės yra tik pradžia. Šiuo metu augintojai priversti rinktis tarp brangių, žuvims stresą keliančių procedūrų ir nuostolių, kuriuos sukelia pats parazitas. Norime pasiūlyti išeitį, kuri apsaugotų žuvis ir verslą bei prisidėtų prie ateities maisto saugumo“, – sakė „AquaNab“ vadovė Ruth Tamara Montero.

    Pirmasis produktas ir platesnė platforma

    Pirmasis produktas kuriamas Atlanto lašišoms, tačiau pati platforma projektuojama taip, kad vėliau būtų pritaikoma ir kitoms akvakultūros rūšims. Bendrovė nurodo, kad technologiją planuojama adaptuoti bakterinių, virusinių ir parazitinių ligų kontrolei.

    Gautos lėšos bus skirtos pagrindinės programos vystymui iki koncepcijos įrodymo, bendradarbiavimo plėtrai su lašišų augintojais bei pašarų gamintojais ir pasirengimui komercializacijai. Įmonė taip pat ketina stiprinti ryšius su gyvūnų sveikatos sektoriaus partneriais, kad sprendimai būtų pritaikomi realioms ūkių sąlygoms.

  • JAV tvenkinių „valymas“ azijiniais karpiais atsisuko priešingai: invazinė bėda dešimtmečiams

    Jungtinėse Valstijose prieš daugiau nei 50 metų ieškota pigaus ir „natūralaus“ būdo valyti tvenkinius bei akvakultūros ūkių vandens telkinius. Sprendimas atrodė paprastas: įvežti kelias azijinių karpių rūšis, kurios mintų dumbliais, vandens augalais ir moliuskais, o kartu pagerintų vandens skaidrumą.

    Į šalį buvo introdukuotos keturios rūšys: baltasis amūras, juodasis amūras, baltasis plačiakaktis ir margasis plačiakaktis. Vienos jų turėjo naikinti vandens žoles, kitos filtruodamos vandenį maitintis dumbliais ir organinėmis dalelėmis, o juodasis amūras buvo naudotas kaip priemonė prieš sraiges ir kai kuriuos parazitus akvakultūros tvenkiniuose.

    Tačiau tai, kas atrodė kaip ūkiams patogi biologinė priemonė, netrukus tapo ilgalaike invazinių rūšių problema. 1970-aisiais per potvynius dalis žuvų ištrūko iš auginimo tvenkinių ir valymo įrenginių sistemų, pateko į Misisipės upės baseiną ir pradėjo sparčiai plisti.

    Per maždaug dešimtmetį invaziniai karpiai įsitvirtino didelėje upių sistemoje, apimančioje Misisipės, Misūrio ir Ilinojaus upes. Skirtingos rūšys plito nevienodai: baltasis amūras tapo vienas plačiausiai aptinkamų, o plačiakakčiai daugiausia siejami su Misisipės baseinu, nors fiksuojama ir jų plėtros į šiaurę rizika.

    Pagrindinis poveikis ekologijai siejamas su konkurencija dėl maisto ir buveinių. Plačiakakčiai filtruoja vandenį ir intensyviai vartoja planktoną, kuris yra svarbus maisto šaltinis vietinėms žuvims bei jų mailiui, todėl gali keistis visa mitybos grandinė, ypač didžiosiose upėse.

    Problema nėra vien apie gamtą. Margasis plačiakaktis laikomas pavojingu ir žmonėms, nes, išgąsdintas valčių variklių triukšmo, gali šokti iš vandens ir sužeisti vandens transporto priemonių keleivius ar žvejus.

    Šiuo metu federalinės agentūros ir atskirų valstijų institucijos tęsia stebėseną bei valdymo priemones, kad invaziniai karpiai nepasiektų naujų vandens telkinių. Tarp taikomų metodų minimi tikslinis išgaudymas, žymėjimas, populiacijų stebėsena ir aplinkos DNR tyrimai, leidžiantys aptikti rūšių pėdsakus vandenyje dar iki masinio išplitimo.

    Ši istorija tapo dar vienu priminimu, kad biologinės kontrolės sprendimai, nors ir viliojantys savo kaina, ilgainiui gali kainuoti nepalyginamai brangiau. Kai invazinė rūšis įsitvirtina didelėje upių sistemoje, ją sustabdyti sudėtinga, o pasekmės gali būti jaučiamos dešimtmečius.

  • Viena sveikiausių žuvų diskontuose, bet prieš pirkdami patikrinkite pakuotę: štai ką žiūrėti

    Viena sveikiausių žuvų diskontuose, bet prieš pirkdami patikrinkite pakuotę: štai ką žiūrėti

    Žuvis mitybos specialistai rekomenduoja valgyti reguliariai, tačiau pirkėjai dažnai dvejoja dėl kokybės ir taršos. Vis dėlto daugeliu atvejų svarbiausia ne atsisakyti žuvies, o rinktis tinkamas rūšis ir atidžiai skaityti informaciją ant pakuotės.

    Žuvyje gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurios siejamos su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, uždegiminių procesų slopinimu bei geresne smegenų veikla. Taip pat tai vienas patogiausių aukštos biologinės vertės baltymų šaltinių, be to, daug rūšių suteikia vitamino D ir svarbių mineralų.

    Didžiausios baimės dažniausiai susijusios su aplinkos tarša, sunkiaisiais metalais ir intensyvios akvakultūros praktika. Dalis didelių, ilgai gyvenančių plėšrių žuvų gali sukaupti daugiau gyvsidabrio, todėl mitybos specialistai dažniau siūlo rinktis mažesnes, trumpiau gyvenančias rūšis.

    Vienas dažnų ir prieinamų pasirinkimų prekybos tinkluose yra upėtakis, ypač vaivorykštinis. Jo maistinė vertė laikoma palankia: žuvis turi omega-3, yra geras baltymų šaltinis, o dėl santykinai nedidelio dydžio paprastai sukaupia mažiau teršalų nei didieji plėšrūnai.

    Perkant upėtakį ar kitą auginamą žuvį, verta skirti minutę pakuotei. Patikrinkite kilmės šalį ir ūkio vietą, o taip pat paieškokite atsakingos akvakultūros žymėjimo, pavyzdžiui, ASC, kuris rodo, kad ūkis atitinka tam tikrus aplinkosaugos ir socialinės atsakomybės kriterijus.

    Ne mažiau svarbi ir šviežumo informacija: galiojimo data, laikymo temperatūra bei tai, ar žuvis buvo atšaldyta, ar užšaldyta ir atitirpinta. Jei perkate šviežią atšaldytą žuvį, namuose ją saugiau suvartoti kuo greičiau, o ruošiant užtikrinti pakankamą terminį apdorojimą.

    Mitybos rekomendacijos daugelyje šalių sutaria dėl krypties: žuvį verta įtraukti į racioną kelis kartus per savaitę, tačiau rinktis įvairesnes rūšis ir neapsiriboti vien didelėmis plėšriomis žuvimis. Tokia strategija leidžia išlaikyti omega-3 naudą ir kartu mažinti galimą teršalų poveikį.

  • Čilės lašišų ūkyje plūduriuojančios saulės panelės nustebino: energija ir netikėta nauda žuvims

    Čilėje, Los Lagoso regione veikiančiame lašišų ūkyje Huar Norte plūduriuojančios saulės panelės buvo įrengtos kaip praktinis sprendimas mažinti dyzelinių generatorių naudojimą. Tačiau projektas netikėtai pakeitė ne tik ūkio energetiką, bet ir pačių žuvų elgseną.

    Ūkį valdanti „Mowi“ kartu su partneriais įdiegė hibridinę sistemą: plūduriuojančią saulės elektrinę, energijos kaupimo įrangą ir atnaujintą infrastruktūrą, pritaikytą darbui ant vandens. Iki tol ūkis elektrą daugiausia gamindavo dyzeliniais generatoriais, kurie didino emisijas ir kėlė nuolatinį triukšmą.

    Paskelbus projekto rezultatus, nurodoma, kad saulės ir kaupimo sprendiniai jau padengia apie 57 proc. ūkio energijos poreikio. Tai leidžia per metus atsisakyti daugiau kaip 100 tonų dyzelino, o kartu mažėja ir poreikis kurą dažnai gabenti laivais, kas paprastai didina taršą ir logistikos kaštus.

    Tačiau didžiausia staigmena buvo ne energijos balansas, o poveikis lašišoms. Plūduriuojančios konstrukcijos virš narvų suformavo dideles šešėlio zonas, o sumažėjęs dyzelinių variklių darbas ir retesnis laivų judėjimas padarė aplinką ramesnę.

    Dėl to tūkstančiai lašišų ėmė aktyviai rinktis erdvę po panelėmis kaip priedangą. Šešėlis ir stabilesnės sąlygos gali mažinti stresą, o kartu tokie pokyčiai neretai siejami su geresniu gyvūnų gerovės valdymu akvakultūroje.

    Projekto apžvalgose taip pat minimi papildomi efektai: mažiau tiesioginių saulės spindulių virš vandens, geresnė apsauga nuo plėšrių paukščių ir potencialiai palankesnės vietinės vandens sąlygos. Nors šie privalumai nebuvo pagrindinis tikslas, jie parodė, kad energetikos sprendimai kartais sukuria naudą ir ekosistemai.

    Plūduriuojančios saulės elektrinės pastaraisiais metais vis dažniau diegiamos ten, kur trūksta sausumos plotų arba siekiama išnaudoti vandens telkinių paviršių. Akvakultūros atvejis Čilėje išryškina dar vieną kryptį: tokie projektai gali būti vertinami ne tik per kilovatvalandes, bet ir per poveikį gyvūnų gerovei bei vietinei aplinkai.

  • Plaukiojantys saulės moduliai Čilės lašišų ūkyje sumažino dyzeliną ir netikėtai pritraukė žuvų

    Plaukiojantys saulės moduliai Čilės lašišų ūkyje sumažino dyzeliną ir netikėtai pritraukė žuvų

    Čilėje veikiančiame jūriniame lašišų ūkyje pradėta taikyti plaukiojančios saulės elektrinės technologija, kuri dalį energijos poreikio leidžia patenkinti be dyzelinių generatorių. Tikslas buvo mažinti išmetamųjų dujų kiekį ir triukšmą, tačiau netrukus paaiškėjo dar vienas, iš anksto ne iki galo įvertintas poveikis ekosistemai.

    Ūkyje vandens paviršių virš žuvų aptvarų dengiantys saulės moduliai tapo ne tik energijos šaltiniu, bet ir savotišku stogu. Po juo susiformavęs pavėsis ir ramesnė aplinka ėmė traukti lašišas, kurios dideliais kiekiais rinkosi po konstrukcijomis ir ten užsilaikydavo.

    Energija be dyzelio ir mažiau triukšmo

    Atviroje jūroje ar fiorduose įrengtoms žuvų fermoms būtina nuolatinė elektra: ji reikalinga stebėsenos sistemoms, apšvietimui, šėrimo įrangai, ryšiui ir kitiems procesams. Tokiose vietose dažnai pasirenkami dyzeliniai generatoriai, nes prijungti prie elektros tinklo būna sudėtinga arba labai brangu.

    Čilės Los Lagoso regione veikiančiame Mowi Huar Norte ūkyje, įrengus plaukiojančius saulės modulius ir energijos kaupimo sprendimus, dalis poreikio pradėta padengti atsinaujinančiais ištekliais. Skelbiama, kad hibridinė sistema dabar padengia apie 57 proc. ūkio energijos poreikių, o per metus leidžia atsisakyti daugiau nei 36 000 galonų dyzelino.

    Perskaičiavus šį kiekį, tai sudaro apie 136 000 litrų degalų per metus. Mažesnis dyzelino vartojimas reiškia ne tik mažesnes tiesiogines išlaidas kurui, bet ir mažiau degalų pristatymo reisų į atokesnę vietą, todėl sumažėja ir su logistika susijusi tarša bei rizikos.

    Kartu sumažėjo ir nuolatinis variklių keliamas triukšmas bei vibracijos, kurios povandeninėje aplinkoje sklinda toliau nei sausumoje. Toks foninis triukšmas gali kelti stresą tiek žuvims, tiek darbuotojams, o ramesnė aplinka tampa papildomu praktiniu privalumu kasdienėje ūkio veikloje.

    Netikėtas efektas po moduliais

    Saulės moduliai suformavo pavėsį virš aptvarų, o tai pakeitė sąlygas vandenyje. Pavėsis ir sumažėjęs judėjimas virš vandens, taip pat retesni laivų atvykimai su kuru, sukūrė ramesnę zoną, kurioje lašišos ėmė telktis po konstrukcijomis.

    Tokį elgesį galima aiškinti keliais veiksniais: pavėsis gali mažinti šviesos stresą, o stogo efektas suteikia papildomą priedangą nuo plėšriųjų paukščių. Be to, sumažėjęs triukšmas ir vibracijos gali keisti žuvų pasiskirstymą aptvaruose, nes jos jautriai reaguoja į aplinkos dirgiklius.

    „Tikėjomės mažesnių emisijų ir tylesnio darbo, bet netikėtai pamatėme, kad lašišos masiškai renkasi po moduliais“, – sakė projekto įgyvendinime dalyvavę atstovai, apibūdindami netikėtą technologijos poveikį.

    Tokie sprendimai dažnai pristatomi kaip žingsnis tvaresnės akvakultūros link, tačiau jie kartu primena, kad infrastruktūros pokyčiai gali turėti ir papildomų ekologinių pasekmių. Šiuo atveju efektas atrodo palankus žuvų elgsenai, tačiau ilgalaikiam vertinimui reikėtų stebėti, kaip kinta vandens parametrai, deguonies režimas ir žuvų sveikatingumas skirtingais metų laikais.

    Plaukiojančios saulės elektrinės: auganti kryptis

    Plaukiojančios saulės elektrinės pasaulyje sparčiai plinta vandens telkiniuose, nes leidžia išnaudoti plotus nekonkuruojant su žemės naudojimu. Jūrinėse ar pakrančių akvakultūros vietose ši kryptis ypač patraukli dėl to, kad energijos poreikis yra nuolatinis, o tradiciniai sprendimai dažnai remiasi dyzelinu.

    Tokie projektai paprastai derinami su baterijų kaupimo sistemomis, kad būtų galima subalansuoti gamybą ir vartojimą, ypač naktį ar esant prastesnėms oro sąlygoms. Praktikoje tai leidžia didinti atsinaujinančios energijos dalį, mažinti generatorių darbo laiką ir užtikrinti stabilesnį ūkio energijos tiekimą.

    Čilės pavyzdys rodo, kad energijos transformacija pramonėje gali turėti ir papildomą naudą gamtinei aplinkai, net jei ji nebuvo pagrindinis projekto tikslas. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad kiekvienoje vietoje reikalingas atskiras poveikio vertinimas, nes skirtingos akvatorijos, srovės ir ekosistemos į tokias konstrukcijas gali reaguoti nevienodai.

  • Ši pamiršta prabangos žuvis grįžta į virtuves: kodėl eršketą verta rinktis dažniau?

    Eršketas šimtmečius buvo laikomas prabangos simboliu: jo mėsa puošdavo didikų stalus, o iš ikrų gaminami juodieji ikrai iki šiol siejami su išskirtinumu. Kadaise eršketai natūraliai gyveno upėse ir pakrančių vandenyse, tačiau dėl perteklinės žvejybos, buveinių nykimo ir užtvankų jų populiacijos smarkiai sumenko.

    Šiandien prekyboje dažniausiai sutinkamas eršketas atkeliavęs iš kontroliuojamų akvakultūros ūkių. Tai svarbu ir pirkėjui, nes legali kilmė mažina spaudimą laukinėms populiacijoms, o žuvies kokybė paprastai būna stabilesnė.

    Eršketo mėsa vertinama dėl tvirtos tekstūros, švelnaus, šiek tiek salstelėjusio skonio ir palyginti nedidelio smulkių ašakų kiekio. Dėl to jis patogus ruošti šeimos pietums ir gali patikti net tiems, kurie nemėgsta intensyvaus žuvies kvapo.

    Maistine prasme eršketas yra baltymų šaltinis, padedantis palaikyti raumenų masę ir ilgiau jausti sotumą. Žuvyje taip pat aptinkamos omega-3 riebalų rūgštys, kurios siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos bei smegenų funkcijų palaikymu.

    Erškete yra ir reikšmingų mikroelementų, tarp jų seleno, fosforo, kalio bei magnio, taip pat vitaminų, ypač vitamino B12 ir vitamino D. Šie junginiai svarbūs nervų sistemos veiklai, kaulų būklei ir normaliai kraujodarai, todėl žuvis gali būti gera alternatyva sunkesniems mėsos patiekalams.

    Kaip atpažinti kokybišką eršketą?

    Renkantis šviežią žuvį verta atkreipti dėmesį į kvapą, kuris turėtų būti švelnus, be aitraus prieskonio, o paviršius neturi būti gleivėtas. Jeigu perkate filė, ji turėtų būti vientisa, elastinga, be patamsėjusių dėmių ir pernelyg išskydusio skysčio pakuotėje.

    Praktinis patarimas kasdienai yra rinktis aiškiai nurodytos kilmės produktą ir laikytis šaltos grandinės: parvežus namo žuvį kuo greičiau dėkite į šaldytuvą. Termiškai apdorotą eršketą geriausia suvartoti tą pačią arba kitą dieną, kad skonis ir tekstūra išliktų geriausi.

    Paprasti būdai paruošti namuose

    Eršketas tinka kepti orkaitėje, trumpai kepti keptuvėje, grilinti, rūkyti ar ruošti garuose. Kad mėsa neišsausėtų, svarbiausia jos neperkepti: eršketas geriausiai atsiskleidžia, kai išlieka sultingas ir tik ką pasiekęs reikiamą iškepimą.

    Skoniui dažniausiai pakanka kelių ingredientų: citrinos, sviesto, česnako, juodųjų pipirų, krapų ar petražolių. Prie eršketo dera orkaitėje keptos daržovės, ryžiai ar bulvės, o norint lengvesnio varianto, užtenka salotų ir šlakelio citrinos sulčių.

    Rūkytas eršketas gali tapti patogiu pasirinkimu užkandžiams: jis tinka sumuštiniams, salotoms ar užtepėlėms. Tokiu atveju verta atsižvelgti į druskos kiekį ir porcijų dydį, ypač jei mityboje ribojate sūrumą.

  • Kormoranai vėl taikiklyje: 10 ES šalių, tarp jų Lietuva, siekia leisti platesnę medžioklę

    Kormoranai vėl taikiklyje: 10 ES šalių, tarp jų Lietuva, siekia leisti platesnę medžioklę

    Dešimt Europos Sąjungos valstybių, tarp jų Lietuva, ragina Europos Komisiją peržiūrėti didžiojo kormorano apsaugos statusą ir sudaryti sąlygas platesniam šio paukščio gaudymui ar medžioklei. Šalys siekia, kad kormoranas būtų įtrauktas į medžiojamų rūšių sąrašą pagal ES Paukščių direktyvą.

    Į Europos Komisijos aplinkos ir žuvininkystės komisarus kreiptasi bendru laišku, kurį pasirašė 16 žemės ūkio ir aplinkos ministrų iš Estijos, Švedijos, Suomijos, Latvijos, Lietuvos, Slovakijos, Kroatijos, Lenkijos, Čekijos ir Rumunijos. Valstybės prašo ne tik teisinių pakeitimų, bet ir koordinuotų visos ES populiacijos valdymo tikslų.

    Kodėl kormoranų tema vėl įkaito?

    Šių šalių argumentas paprastas: kormoranai, kurie yra žuvimis mintantys vandens paukščiai, esą daro reikšmingą spaudimą vidaus vandenų žuvų ištekliams ir akvakultūros ūkiams. Pabrėžiama, kad vienas paukštis per parą gali suėsti maždaug 0,5 kilogramo žuvies, todėl didesnėse kolonijose poveikis gali būti juntamas greitai.

    Ministrai taip pat kelia platesnius klausimus dėl ekosistemų pusiausvyros ir maisto tiekimo grandinių, ypač regionuose, kur žvejyba ir įžuvinimas yra svarbi vietos ekonomikos dalis. Pasak jų, dabartinės priemonės ne visada leidžia operatyviai reaguoti, kai žala pasireiškia konkrečiose vietovėse.

    Nuo išnykimo ribos iki gausios populiacijos

    Kormoranų istorija Europoje per kelis dešimtmečius apsivertė: XX amžiaus septintajame dešimtmetyje rūšis buvo smarkiai sumenkusi dėl medžioklės ir pesticidų, tačiau vėliau buvo atkurta taikant apsaugos priemones. Per maždaug 50 metų populiacija, kaip skelbiama viešuose vertinimuose, išaugo nuo maždaug 50 000 iki 1 500 000–2 000 000 paukščių visoje Europoje.

    Toks augimas dabar tampa politinių ginčų priežastimi: vienoje pusėje akcentuojama sėkminga gamtosauginė politika, kitoje pabrėžiama, kad pasikeitus sąlygoms reikalingas aktyvesnis populiacijos valdymas. Dalies valstybių pozicija stiprėja ir todėl, kad ES pastaraisiais metais jau ėmėsi diskusijų dėl kai kurių plėšrūnų apsaugos režimo švelninimo.

    Ką sako Europos Komisija ir mokslininkai?

    Europos Komisija iki šiol laikosi pozicijos, kad esamas teisinis reguliavimas suteikia pakankamai lankstumo nacionalinėms institucijoms spręsti kormoranų daromos žalos atvejus. Komisija pabrėžia, kad pirmiausia turėtų būti taikomos neletalinės priemonės, o veiksmus derėtų pagrįsti duomenimis ir proporcingumo principu.

    Aplinkosaugos organizacijos savo ruožtu įspėja, kad masinis kormoranų naikinimas nebūtinai išspręs žuvų išteklių mažėjimo problemą. Tyrėjai kai kuriose studijose nurodo, kad komercinė žvejyba gali daryti didesnį bendrą poveikį žuvų ištekliams nei ruoniai ir kormoranai kartu, todėl vien tik paukščių kontrolė gali būti per siauras sprendimas.

    Kokie sprendimai gali būti svarstomi toliau?

    Valstybių kreipimasis sutampa su Europos Komisijos vykdoma ES gamtos teisės aktų peržiūra ir viešomis konsultacijomis, kurių metu vertinama, ar dabartinės taisyklės veikia efektyviai. Būtent šiame kontekste šalys tikisi palankesnių teisinių pokyčių, kurie leistų greičiau reaguoti į vietines problemas ir supaprastintų leidimų tvarką.

    Praktikoje diskusija greičiausiai suksis apie tai, kaip suderinti kelis tikslus: apsaugoti gamtą ir užtikrinti biologinę įvairovę, kartu realiai mažinant žalą žuvininkystei ir akvakultūrai. Sprendimams teks remtis ne tik politiniu spaudimu, bet ir aiškiais regioniniais duomenimis, kurie atskirtų kormoranų poveikį nuo kitų veiksnių, tokių kaip pergaudymas, buveinių kaita ar vandens kokybės problemos.

  • Danijos „Decameal“ pritraukė sėklos investiciją: invaziniai krabai virsta pašarų baltymais

    Danijos „Decameal“ pritraukė sėklos investiciją: invaziniai krabai virsta pašarų baltymais

    Kas yra „Decameal“ ir ką kuria

    Danijoje, Grindstedo mieste, veikianti maisto technologijų bendrovė „Decameal“ pritraukė sėklos (Seed) investiciją ir tęsia darbą, kuriuo invaziniai pakrančių krabai paverčiami tvariais baltymų ir lipidų ingredientais pašarų pramonei. Investicijos suma neskelbiama, tačiau bendrovė pabrėžia, kad lėšos bus nukreiptos į technologijos mastelio didinimą ir komercinę plėtrą.

    Finansavime dalyvavo fondai Delphinus Venture Capital ir „Rockstart“, taip pat strateginis bendrainvestuotojas „Aller Aqua“. Šis derinys rodo, kad projektas vertinamas ne tik kaip technologinė naujovė, bet ir kaip potencialiai pritaikomas realiose pašarų tiekimo grandinėse.

    Invaziniai krabai kaip žaliava

    Bendrovės teigimu, europinis pakrančių krabas per pastaruosius kelis dešimtmečius išplito šiaurės Europos pakrantėse ir daro žalą ekosistemoms: naikina moliuskus, žuvų ikrus ir jūrinę augmeniją. Tokie pokyčiai didina spaudimą ieškoti sprendimų, kurie vienu metu mažintų ekologinę žalą ir sukurtų ekonominę vertę.

    Tuo pačiu pašarų sektorius patiria augantį spaudimą mažinti priklausomybę nuo tradicinių baltymų šaltinių, ypač žuvų miltų ir sojų. „Decameal“ siūlomas modelis remiasi vietinių pakrančių žvejybų žaliava ir jos perdirbimu, taip kuriant alternatyvą, kurią galima integruoti į paukštininkystės, akvakultūros ir augintinių maisto grandines.

    Kaip veikia sprendimas ir kur jis diegiamas

    „Decameal“ vysto patentavimo stadijoje esančią išgavimo technologiją, kuria iš krabų išgaunami baltymai ir riebalai, o galutiniai produktai gali būti naudojami kaip baltymų miltai ar baltymų koncentratas. Įmonė taip pat nurodo, kad iš krabų kiautų vystoma chitino ir chitozano išgavimo kryptis, orientuota į didesnės vertės rinkas.

    Bendrovė šiuo metu vykdo bandomąją gamybą Grindstede, kur vyksta baltymų išgavimas ir gamyba, o biuro bei laboratorinė veikla vystoma Agro Food Park teritorijoje Orhuse. Tokia struktūra leidžia derinti gamybinius bandymus su tyrimais ir produktų pritaikymu pagal pramonės poreikius.

    „Krabų švaistymas yra pasaulinė problema, ir būtent tai paverčia ją realia verslo galimybe. Jei Danijoje įrodysime modelį, galėsime jį pritaikyti visame pasaulyje“, – sakė „Decameal“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų Leanderis Hessneris.

    „Decameal“ įkurta 2022 metais, ją pradėjo Happylanas Natkunarajahas ir Leanderis Hessneris, o per pirmąjį finansavimo etapą prie komandos kaip bendraįkūrėjas prisijungė Mikkelis Kongsfeltas. Įmonė akcentuoja, kad komandoje aiškiai pasiskirstytos atsakomybės: nuo gamybos metodų kūrimo ir testavimo iki intelektinės nuosavybės, teisinių klausimų bei investuotojų ryšių.

    Anksčiau bendrovė taip pat buvo gavusi „Innofounder“ stipendiją iš Danijos Inovacijų fondo, leidusią įkūrėjams pilnu etatu vystyti projektą. Šiame etape sėklos investicija turėtų paspartinti perėjimą nuo pilotinės gamybos prie stabilaus komercinio tiekimo, kuris pašarų pramonėje dažnai tampa didžiausiu iššūkiu.

    Delphinus Venture Capital atstovas Maxas Grünwaldas akcentavo sprendimo logiką ir pritaikomumą: invazinė rūšis, kuri ilgus metus laikyta pakrančių problema, gali tapti žaliava vertingiems produktams. Tokie projektai vis dažniau vertinami kaip praktinis tvarumo modelis, kai ekologinė kontrolė, vietinis tiekimas ir pramoninė paklausa sujungiami į vieną grandinę.