Romėnai, kuriuos galima sutikti akimis
Budapešto Akvinkumo muziejuje pristatyta paroda, kurioje beveik 2 000 metų senumo Romos laikų gyventojai tarsi sugrįžta į dabartį. Iš senovės miesto Akvinkumo kapinynuose rastų kaukolių sukurti realistiški veidų rekonstrukcijų modeliai, eksponuojami greta originalių radinių.
Parodos idėja paprasta, bet paveiki: archeologiniai kaulai dažnai lieka tik inventoriaus numeriais saugyklose, o čia jie paverčiami atpažįstamais žmonėmis. Lankytojams rodoma, kaip galėjo atrodyti valstietė, karys, vaikas ar vergas Romos imperijos pasienyje.
„Kasinėjimuose randame kaukoles, skeletus, juos dokumentuojame, apytikriai nustatome lytį, ir tuo viskas baigiasi. Kūnai neturi svorio, neturi gyvenimo, neturi sielos“, – sakė archeologas ir parodos bendraautoris Lorántas Vassas.
„Rengdami šią parodą svarstėme, kas nutiktų, jei šiuos žmones priartintume prie lankytojų, pasitelkę radinius, įrašų informaciją, antropologijos ir archeogenetikos rezultatus“, – sakė Lorántas Vassas.
Kaip kuriamas veidas iš kaukolės
Veidų atkūrimo procesas prasideda nuo tikslaus kaukolės formos ir struktūros įvertinimo. Antropologai pagal kaulų ypatybes gali nustatyti amžių, lytį, apytikslį ūgį, kai kuriais atvejais ir patirtas traumas ar ligas, kurios paliko pėdsakus kaule.
Rekonstrukcijose taikomi ir genetiniai duomenys, kai įmanoma išgauti DNR. Tokie tyrimai gali padėti tikslinti biologinę kilmę ir kai kuriuos išvaizdos bruožus, pavyzdžiui, tikėtiną akių, plaukų ar odos pigmentaciją, nors tai dažniausiai pateikiama kaip tikimybinis, o ne absoliučiai tikslus rezultatas.
Parodoje pristatomi modeliai sukurti naudojant 3D spausdintuvu pagamintas kaukolių kopijas. Veidų rekonstrukcijų autorė Emese Gábor pirmiausia studijuoja kaulų anatomiją, o vėliau sluoksnis po sluoksnio atkuria minkštuosius audinius, raumenis ir individualius veido bruožus.
Kiek čia mokslo, o kiek vaizduotės
Nors veidai paremti moksline metodika, prie jų pateikiamos biografijos nėra istorinė tiesa. Parodos kuratoriai pasirinko suteikti atkurtiesiems personažams vardus, profesijas ir galimas gyvenimo istorijas, remdamiesi tuo, ką istorikai ir archeologai žino apie kasdienybę Akvinkume.
Akvinkumas buvo romėniškas miestas ir karinis centras dabartinio Budapešto teritorijoje, tuometinėje Panonijos provincijoje. Toks pasienio miestas buvo daugiakulturis: čia maišėsi kariai, amatininkai, atvykėliai, vietiniai gyventojai, o socialinė hierarchija nuo elito iki vergų atsispindėdavo ir laidojimo papročiuose.
„Tai yra fikcija. Deja, tikrųjų šių žmonių vardų nežinome. Į jų įsivaizduojamas istorijas bandėme sudėti viską, ką pasiūlė antropologija ir genetikos tyrimai. Bet kad ir kaip būtų, tai vis tiek fikcija“, – sakė archeologas ir parodos bendraautoris Péteras Vámosas.
Tokiu sprendimu siekiama ne apgauti, o padėti lankytojui susieti mokslinius duomenis su žmogišku pasakojimu. Kuratoriai pabrėžia, kad pateikiamos istorijos yra tikėtini scenarijai, sudėlioti iš radinių, epigrafinių užuominų, regiono istorijos ir Romos laikų vardų suteikimo tradicijų.
Parodoje greta veidų rekonstrukcijų galima pamatyti ir atkurtą laidojimo vietos fragmentą bei Romos laikų mumiją. Paroda Akvinkumo muziejuje Budapešte veiks iki 2027 metų spalio 31 dienos.