Kas paneigta naujame tyrime
Ilgus dešimtmečius Partenonas Atėnuose buvo pristatomas kaip šedevras, kuriame architektai sąmoningai taikė optines korekcijas, kad pastatas plika akimi atrodytų idealiai taisyklingas. Tačiau Oksfordo universiteto matematikas Alainas Goriely teigia neradęs įrodymų, kad šios tariamos iliuzijos iš tiesų veikė taip, kaip aiškinama populiariuose pasakojimuose.
Mokslininkas analizavo istorinius šaltinius, patikslintus šventyklos matavimus ir pasitelkė matematinius modelius, kad įvertintų, ką realiai turėtų matyti stebėtojas skirtingomis sąlygomis. Jo išvada paprasta: dalis plačiausiai kartojamų aiškinimų apie Partenono „optinius triukus“ gali būti pernelyg supaprastinti arba net klaidingi.
Viena garsiausių detalių
Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra subtiliai išlenktas Partenono stylobatas, tai yra viršutinė šventyklos pakylos dalis, ant kurios stovi kolonos. Skelbiama, kad centrinė pakylos dalis yra kiek pakilusi, o tai esą turėjo „pataisyti“ regėjimą, nes visiškai tiesi linija žmogui būtų atrodžiusi įdubusi.
A. Goriely skaičiavimai rodo, kad tokio ryškaus iliuzijos efekto, kaip dažnai teigiama, tikėtis nėra pagrindo. Jei iliuzija nėra patikimai atkuriama modeliuose, vien tik tradicinis pasakojimas nebeatrodo pakankamas paaiškinimas, kodėl pakyla iš tiesų turi kreivumą.
Kolonų forma ir entazė
Kita iš klasikinės architektūros vadovėlių žinoma tema yra kolonų entazė, tai nedidelis išplatėjimas kolonų viduryje. Dažnai aiškinama, kad be šios korekcijos kolona iš toliau atrodytų per plona ar net įgaubta, todėl graikai specialiai koregavo formą.
Tyrime pabrėžiama, kad Partenono kolonų išplatėjimas yra labai menkas ir iš įprasto stebėjimo atstumo dažnai sunkiai pastebimas. A. Goriely teigia neradęs pakankamai tvirtų argumentų, kad be šios detalės kolonos tikrai būtų atrodžiusios vizualiai „neteisingos“.
„Jeigu tariamos iliuzijos nepavyksta pagrįsti nei skaičiavimais, nei patikimais istorinių šaltinių įrodymais, turime atsargiau vertinti teiginį, kad visos šios formos buvo sukurtos tik tam, kad apgautų akį“, – sakė A. Goriely.
Iš kur atsirado populiarus pasakojimas
Tyrimas primena, kad dalis įsitikinimų apie „optines korekcijas“ siejama su vėlesniais tekstais ir interpretacijomis, kurios atsirado praėjus šimtmečiams po Partenono pastatymo. Vėliau, kai XIX amžiuje buvo atlikti itin detalūs šventyklos matavimai, šie aiškinimai tapo patrauklūs ir patogūs, todėl lengvai pateko į vadovėlius ir turistinius gidus.
Mokslininkas nesiūlo išvados, kad Partenono kreivumai yra atsitiktiniai. Greičiau jis kviečia ieškoti kitų paaiškinimų, pavyzdžiui, praktinių sprendimų, susijusių su vandens nutekėjimu, statybos technologijomis, medžiagų elgsena ar sąmoningai pasirinktų estetinių proporcijų, kurios didelę geometrinę masę padaro vizualiai „gyvesnę“.
Šis darbas atspindi platesnę mokslo tendenciją peržiūrėti seniai kartojamus teiginius, kai atsiranda tikslesni matavimai, geresni modeliai ir galimybė patikrinti populiarias istorijas ne intuicija, o skaičiavimais. Partenono atvejis rodo, kad net plačiai žinomi kultūriniai pasakojimai kartais remiasi ne įrodymais, o tradicija.