Portugalijoje mokslininkų dėmesį traukia itin seni alyvmedžiai, kurių amžius, įvairiais vertinimais, siekia kelis tūkstančius metų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Oliveira do Mouchão, augantis Mouriscas vietovėje Abrantes savivaldybėje, ir iki šiol brandinantis alyvuoges, nors kamieno vidus dalinai tuščiaviduris.
Dar įspūdingesnė istorija siejama su Oliveira do Peso, augančiu Herdade do Peso teritorijoje Alentejo regione. 2021 metais atliktas vertinimas rodė, kad medis gali būti maždaug 3 712 metų amžiaus, o tai jį priartintų prie seniausių žinomų gyvų savo rūšies atstovų Europoje.
Tikslaus tokių medžių amžiaus nustatymas – viena sudėtingiausių dendrologijos užduočių. Įprastai medžių amžius tikslinamas skaičiuojant rieves, tačiau labai seni alyvmedžiai dažnai turi išpuvusią ar sunykusią kamieno šerdį, todėl klasikiniai dendrochronologiniai metodai tampa riboti arba visai nebepritaikomi.
Dėl šios priežasties Trás-os-Montes e Alto Douro universiteto tyrėjai alyvmedžių amžių bando vertinti netiesiogiai, taikydami matavimais paremtus modelius. Analizuojami kamieno apimtis, skersmuo, aukštis ir kiti parametrai, o gauti duomenys įvertinami matematiniu modeliu, leidžiančiu pateikti tikėtiną amžiaus intervalą.
Taikant šį metodą, 2016 metais Oliveira do Mouchão amžius buvo įvertintas maždaug 3 350 metų. Visgi patys tyrėjai pabrėžia, kad tokie skaičiavimai turi paklaidą: masyvus, susisukęs kamienas ne visada reiškia tokį patį įspūdingą amžių, o kai kurių senų alyvmedžių „išvaizda“ gali klaidinti.
Kita vertus, net ir atsargiai vertinant tikslius skaičius, šie Portugalijos alyvmedžiai laikomi išskirtiniais istorijos liudininkais. Jei amžiaus vertinimai artimi tikrovei, jie galėjo augti dar bronzos amžiaus bendruomenių laikais, vėliau matyti romėnų įtaką Pirėnų pusiasalyje, viduramžių virsmus ir šiuolaikinės Portugalijos susikūrimą.
Mokslininkai ilgaamžiškumą aiškina biologinėmis alyvmedžių savybėmis. Alyvmedžiai pasižymi gebėjimu atsinaujinti: net kai dalis audinių žūva, medis gali leisti naujus ūglius ir taip tęsti augimą. Prie išlikimo prisideda ir atsparumas karščiui bei sausrai, būdingiems Viduržemio jūros regiono klimatui.
Tokie atvejai vis dažniau tampa ne tik mokslinių tyrimų, bet ir gamtos paveldo apsaugos klausimu. Senieji medžiai yra pažeidžiami dėl ekstremalių karščių, ilgėjančių sausrų ir dirvožemio nualinimo, todėl jų stebėsena ir priežiūra laikoma svarbia siekiant išsaugoti unikalius gyvus gamtos objektus ateities kartoms.