CP v2

Tag: Alergija

  • Nieaiški dilgėlinė kankina metus: gydytojai įvardijo, ką ji gali išduoti apie sveikatą

    Nieaiški dilgėlinė kankina metus: gydytojai įvardijo, ką ji gali išduoti apie sveikatą

    Dilgėlinė dažnai prasideda staiga: ant odos iškyla niežtintys, rausvi, įvairaus dydžio pūkšlės, kurios per kelias valandas ar parą pranyksta ir netrukus atsiranda kitoje vietoje. Ūminės dilgėlinės atveju priežastį neretai pavyksta atsekti, pavyzdžiui, po infekcijos, vaistų ar kontakto su dirgikliu.

    Visai kita situacija, kai simptomai tęsiasi ilgiau nei šešias savaites. Tokiais atvejais kalbama apie lėtinę dilgėlinę, o daliai pacientų nustatoma lėtinė spontaninė dilgėlinė, kai konkretaus sukeliančio veiksnio patikimai įvardyti nepavyksta. Tyrimai rodo, kad reikšmingai daliai sergančiųjų priežastis taip ir lieka neaiški.

    Lėtine spontanine dilgėline serga tiek vyrai, tiek moterys, tačiau moterims ji pasitaiko dažniau, ypač 30–40 metų amžiaus grupėje. Liga gali užsitęsti kelerius metus, nors daliai žmonių bėrimai laikui bėgant išnyksta ir be specifinio gydymo.

    Kokie simptomai turėtų suneraminti?

    Pagrindinis simptomas yra intensyvus niežėjimas ir migruojantys odos pūkšlės. Kartu neretai pasitaiko angioedema, tai yra gilesnių audinių tinimas, dažniausiai veide, lūpose, akių vokuose ar galūnėse. Patinusios vietos gali būti skausmingos, karštos, paraudusios.

    Kai kurie žmonės taip pat skundžiasi stipriu nuovargiu, odos deginimo pojūčiu, virškinimo sutrikimais ar širdies plakimu. Nors dažniausiai lėtinė spontaninė dilgėlinė nėra pavojinga gyvybei, ypač svarbu skubiai kreiptis pagalbos, jei tinimas apima gerklę ar gerklas ir atsiranda dusulys.

    Kodėl priežasties rasti taip sunku?

    Šiuolaikinis paaiškinimas siejamas su netinkamu putliųjų ląstelių suaktyvėjimu odoje, kai jos išskiria histaminą ir sukelia pūkšles. Tačiau kodėl ši reakcija įsijungia be aiškaus dirgiklio, ne visada pavyksta nustatyti, todėl diagnostika dažnai remiasi tikėtiniausių priežasčių atmetimu.

    Specialistai vis dažniau pabrėžia autoimuninių procesų svarbą. Tyrimuose nurodoma, kad maždaug 30–50 proc. sergančiųjų lėtine spontanine dilgėline randami autoantikūnai, galintys skatinti histamino išsiskyrimą ir palaikyti uždegiminę reakciją odoje.

    Viena dažniausiai minima sąsaja yra autoimuninis skydliaukės uždegimas, dar vadinamas Hashimoto liga. Skirtinguose tyrimuose anti-TPO ir anti-TG antikūnų paplitimas tarp moterų, sergančių lėtine spontanine dilgėline, svyruoja plačiai, o daliai pacienčių pradėjus gydyti skydliaukės funkcijos sutrikimą, odos simptomai susilpnėjo.

    Kita kryptis yra lėtinis, kartais nepastebimas uždegimas organizme. Aptariami dantų ir periodonto uždegimai, sinusų ar tonzilių infekcijos, taip pat skrandžio gleivinės uždegimas, susijęs su Helicobacter pylori bakterija. Kai kuriais atvejais pašalinus uždegimo židinį, dilgėlinės eiga palengvėja.

    Stresas ir gyvenimo kokybė

    Pastarųjų metų apžvalgos rodo, kad ilgalaikis stresas gali sustiprinti lėtinės spontaninės dilgėlinės simptomus. Tai siejama su streso hormonų poveikiu organizmui ir galimu putliųjų ląstelių aktyvinimu odoje, todėl daliai žmonių susiformuoja uždaras ratas: bėrimai kelia stresą, o stresas dar labiau blogina bėrimus.

    Praktikoje ši liga dažnai paveikia miegą, darbingumą ir socialinį gyvenimą, nes nuolatinis niežėjimas vargina ir trukdo susikaupti. Klinikiniai tyrimai rodo, kad lėtinė spontaninė dilgėlinė siejama su prastesne gyvenimo kokybe ir didesne nerimo bei nuotaikos sutrikimų rizika, todėl kai kuriems žmonėms praverčia ir psichologinė pagalba.

    Ūminės dilgėlinės atveju gydytojas dažniausiai apsiriboja išsamia apklausa ir apžiūra, ieškant ryšio su infekcijomis, naujais vaistais ar aiškiais dirgikliais. Jei simptomai užsitęsia, tyrimų apimtis parenkama individualiai, dažnai pradedant nuo bendrų kraujo tyrimų ir uždegimo rodiklių, o vėliau, pagal situaciją, vertinant skydliaukės, alergijos ar kitus galimus veiksnius.

    Pirmo pasirinkimo gydymas paprastai yra antros kartos antihistamininiai vaistai, kurie rečiau sukelia mieguistumą. Jei jų nepakanka, gydytojas gali koreguoti dozes ar trumpam skirti kitų vaistų, o sunkesniais atvejais svarstomas biologinis gydymas ar imuninę sistemą moduliuojantys preparatai, sprendimą priimant specializuotoje grandyje.

    Gydytojai pabrėžia, kad savarankiškas eksperimentavimas su vaistais ar griežtomis dietomis, neįvertinus realių priežasčių, ne visada duoda naudos. Jei bėrimai kartojasi ilgiau nei šešias savaites, dažnai pasireiškia tinimai arba simptomai trikdo kasdienį gyvenimą, verta kreiptis į dermatologą ar alergologą ir susidaryti aiškų diagnostikos bei gydymo planą.

  • Rugpjūtį alergikus labiausiai vargina šie alergenai: žiedadulkės ir pelėsiai smogia kartu

    Rugpjūtį alergikus labiausiai vargina šie alergenai: žiedadulkės ir pelėsiai smogia kartu

    Antroje vasaros pusėje alergijos simptomai dažnai sustiprėja ne tik dėl žolių, bet ir dėl piktžolių bei pelėsių sporų. Specialistai pabrėžia, kad rugpjūtį ypač svarbu sekti vietinius žiedadulkių pranešimus, nes situaciją greitai keičia orai ir vėjo kryptis.

    Viena pagrindinių rugpjūčio žiedadulkių priežasčių yra kietis. Jo žydėjimo pikas daugelyje regionų paprastai tenka laikotarpiui nuo liepos antros pusės iki rugpjūčio pabaigos, o didžiausios koncentracijos dažnesnės šiltomis, sausomis ir vėjuotomis dienomis.

    Kietis neretai auga pakelėse, apleistuose sklypuose, prie geležinkelio, statybvietėse ir neprižiūrimose miesto vietose. Jautriems žmonėms tai gali sukelti čiaudulį, vandeningą slogą, nosies užgulimą, akių niežėjimą ir ašarojimą, o kai kuriems pasireiškia kosulys ar dusulio pojūtis.

    Rugpjūtį taip pat dažniau minima ambrozija, kurios žiedadulkės laikomos itin agresyviomis. Nors pati ambrozija ne visur paplitusi vienodai, jos žiedadulkės gali būti pernešamos dideliais atstumais, todėl simptomai kartais pasireiškia net ten, kur augalas aptinkamas retai.

    Žolių žiedadulkių sezonas daug kur būna stipriausias birželį ir liepą, tačiau rugpjūtį jos dar gali išlikti ore, ypač mėnesio pradžioje. Didelę įtaką daro vejų pjovimas, sausra ir vėjas, todėl net ir mažesnės koncentracijos daliai žmonių išlieka kliniškai reikšmingos.

    Vasaros pabaigoje dėmesio verta ir tai, kad alergiją provokuoja ne vien žiedadulkės. Rugpjūtį dažnai padaugėja mikroskopinių grybų sporų, ypač Alternaria ir Cladosporium, kurių pikas dažnai sutampa su šiltais, sausais laikotarpiais ir žemės ūkio darbais.

    Pelėsių sporos dažniau kaupiasi prie laukų, sodų, komposto, ką tik nupjautos žolės ir yrant augalinei masei. Jautriems žmonėms tai gali sukelti vandeningą slogą, kosulį, švokštimą ir dusulį, o sergantiesiems astma tai neretai tampa pagrindiniu paūmėjimo veiksniu.

    Kasdienėje rutinoje gali padėti paprasti sprendimai: grįžus iš lauko nusiprausti veidą, praskalauti nosį, persirengti ir nepalikti lauko drabužių miegamajame. Jei įmanoma, patalpas pravartu vėdinti po lietaus ar vakare, kai žiedadulkių kiekis dažnai būna mažesnis, o skalbinių nedžiovinti lauke.

    Jeigu simptomai ryškūs, nepraeina vartojant įprastas priemones arba atsiranda dusulys, švokštimas, spaudimas krūtinėje, reikėtų pasitarti su gydytoju. Alergijų kontrolė dažnai remiasi ne vien vaistais, bet ir tiksliu dirgiklių atpažinimu bei individualiu veiksmų planu, ypač sergant astma.

  • Planuojate pikniką pievoje? Alergologai perspėja, kas liepą labiausiai paaštrina alergiją

    Planuojate pikniką pievoje? Alergologai perspėja, kas liepą labiausiai paaštrina alergiją

    Vasara daugeliui reiškia daugiau laiko gamtoje, tačiau alergiškiems žmonėms liepa gali tapti sudėtingu mėnesiu. Nors intensyviausias žolių žydėjimas dažniausiai fiksuojamas pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje, jų žiedadulkės ore išlieka ir liepą, ypač pirmoje mėnesio pusėje.

    Žolių žiedadulkės yra viena dažniausių sezoninio alerginio rinito ir alerginio konjunktyvito priežasčių. Tipiniai simptomai yra vandeninga sloga, dažnas čiaudulys, nosies užgulimas, akių niežėjimas ir ašarojimas, taip pat kosulys.

    Kai kuriems žmonėms didesnė žiedadulkių koncentracija gali sustiprinti ir astmos požymius, ypač jei kartu veikia kiti dirgikliai, tokie kaip dulkės ar dūmai. Jei atsiranda dusulys, švokštimas ar spaudimas krūtinėje, tai laikoma signalu nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

    Antroje liepos pusėje dažniau pradeda dominuoti pelyno žiedadulkės, kurios gali išlikti ore iki rugsėjo. Šis piktžolių žydėjimas neretai paaiškina, kodėl mėnesio pabaigoje savijauta staiga pablogėja net tiems, kurie manė, kad žolių sezonas jau baigiasi.

    Pelynas dažnai auga pakelėse, apleistose teritorijose, statybvietėse ir neprižiūrimose žaliosiose zonose, todėl kontaktas gali būti dažnesnis, nei atrodo. Jo žiedadulkės laikomos stipriu alergenu, todėl net vidutinė koncentracija jautresniems žmonėms gali sukelti ryškius simptomus.

    Vasarą ore aptinkamos ir dilgėlių žiedadulkės, kurių sezonas ilgas, o liepą bei rugpjūtį koncentracija gali būti didesnė. Nors dilgėlės rečiau sukelia alergiją nei žolės ar pelynas, jautriems žmonėms jos taip pat gali provokuoti kvėpavimo takų alergijos požymius.

    Dar vienas svarbus liepos veiksnys yra mikroskopinių grybų sporos, ypač Cladosporium ir Alternaria, kurios šiltu oru ore aptinkamos gausiau. Jos kyla iš dirvos, augalų, pūvančių organinių liekanų, o simptomai gali sustiprėti dirbant sode, būnant prie komposto ar šalia ką tik nupjautos žolės.

    Žiedadulkių ir grybų sporų kiekis smarkiai priklauso nuo oro sąlygų. Sausomis, šiltomis ir vėjuotomis dienomis alergenai lengviau sklinda, o lietus dažnai laikinai sumažina jų koncentraciją, nors po jo, atšilus orui, ji gali vėl greitai kilti.

    Kasdienybėje padeda keli paprasti įpročiai: grįžus iš lauko persirengti, nusiprausti veidą, o po ilgesnio buvimo gamtoje nusiprausti po dušu ir išsiplauti plaukus. Taip pat verta uždaryti langus didesnės koncentracijos metu, nedžiovinti skalbinių lauke ir dėvėti akinius nuo saulės, mažinančius alergenų patekimą į akis.

    Jei simptomai tęsiasi ilgai, trukdo miegui ar darbui, arba nepagerėja vartojant įprastas priemones, rekomenduojama pasitarti su šeimos gydytoju ar alergologu. Individualiai parinktas gydymas ir aiškus planas sezonui dažnai leidžia gerokai sumažinti kasdienį diskomfortą.

  • Šis kvapas širšėms veikia kaip magnetas: jos lenda į sodą ir namus – ką daryti

    Šis kvapas širšėms veikia kaip magnetas: jos lenda į sodą ir namus – ką daryti

    Kas labiausiai vilioja širšes?

    Europinė širšė (Vespa crabro) dažniausiai pasirodo ten, kur lengvai randa cukraus ir baltymų: prinokusių ar rūgstančių vaisių, saldžių gėrimų, taip pat kitų vabzdžių. Vasaros pabaigoje ir rudenėjant jų aktyvumas prie žmonių dažnėja, nes natūralių maisto šaltinių mažėja, o sodybose ir soduose daugėja pernokusių vaisių.

    Ypač stipriai vilioja ant žemės nukritę, pradėję fermentuotis obuoliai, kriaušės, slyvos, uogos, taip pat komposto dėžės ir neuždengti šiukšlių konteineriai. Prie stalo širšes greitai pritraukia limonadai, sultys, uogienės, vaisiai, o kartais ir ant grotelių kepama mėsa.

    Prie namų širšės neretai atskrenda ir dėl šviesos bei šilumos – vakare jas traukia lauko šviestuvai, apšviesti langai, atviros terasos durys. Lizdus jos renkasi šiltose, nuo lietaus apsaugotose ir sunkiau pasiekiamose vietose, pavyzdžiui, palėpėse, po stogo danga ar fasado ertmėse.

    Kaip sumažinti širšių prie namų?

    Pirmas žingsnis – pašalinti tai, kas jas privilioja: nedelsiant surinkti nukritusius vaisius, uždengti kompostą, sandariai laikyti atliekas. Terasoje ar balkone maistą ir gėrimus verta laikyti uždengtus, o saldžius gėrimus išnešti tik tada, kai jie tikrai vartojami.

    Praktiška priemonė namuose – tinkleliai languose ir balkono duryse, nes jie sumažina tikimybę, kad vabzdžiai pateks į vidų. Pavasarį ir vasaros pradžioje pravartu apžiūrėti palėpę, stogo pakalimus ir fasado plyšius, nes būtent tuomet formuojasi naujos kolonijos.

    Natūralūs kvapai, tokie kaip mėtos, levandos ar bazilikai, gali kiek sumažinti vabzdžių norą suktis konkrečioje vietoje, tačiau vien jų dažniausiai neužtenka. Efektyviausia strategija – derinti prevenciją ir higieną aplink namus, o ne pasikliauti vien atbaidymo priemonėmis.

    Ką daryti radus širšių lizdą?

    Radus lizdą svarbiausia išlaikyti atstumą ir neprovokuoti vabzdžių: nepurkšti vandeniu, nenaudoti buitinių chemikalų, nemėginti jo ardyti ar užkimšti landos. Gindamos koloniją širšės gali pulti masiškai, o įgėlimai ypač pavojingi alergiškiems žmonėms.

    Jei lizdas yra pastate, šalia vaikų žaidimo zonos ar kitoje vietoje, kur kyla reali rizika, saugiausia kreiptis į profesionalią dezinfekcijos paslaugas teikiančią įmonę. Skubi pagalba būtina ir tada, jei žmogui po įgėlimo pasireiškia dusulys, veido ar gerklės tinimas, stiprus išplitęs bėrimas ar staigus silpnumas.

  • Gegužė alergikams – pats sunkiausias mėnuo: ore jau siaučia žolių žiedadulkės

    Gegužė alergikams – pats sunkiausias mėnuo: ore jau siaučia žolių žiedadulkės

    Gegužę sezoninė alergija daugeliui žmonių įgauna pagreitį, nes ore sparčiai daugėja žolių žiedadulkių. Būtent žolės laikomos vienu dažniausių šienligės (alerginio rinito) sukėlėjų, o jų žydėjimas paprastai tęsiasi kelias savaites ar net mėnesius.

    Situaciją apsunkina tai, kad žolės auga beveik visur: pievose, pakelėse, parkuose ir kiemuose. Žiedadulkės lengvos, todėl lengvai pasklinda su vėju ir patenka į kvėpavimo takus, o daliai žmonių sukelia ryškias, kasdienybę trikdančias reakcijas.

    Kas labiausiai žydi gegužę?

    Gegužės pradžioje dažniausiai įsivyrauja žolių žiedadulkės, o jų koncentracija ypač padidėja šiltomis, sausomis ir vėjuotomis dienomis. Po lietaus trumpam palengvėja, nes drėgmė „nusodina“ dalį dalelių, tačiau atšilus ir išdžiūvus orui jos vėl pakyla.

    Nors medžių žydėjimo pikas daug kur būna pavasarį, gegužę ore dar gali išlikti ir kai kurių medžių, pavyzdžiui, ąžuolų ar beržų, žiedadulkių likučiai. Dėl to daliai žmonių simptomai persidengia: ankstesnis jautrumas medžiams sutampa su prasidedančiu žolių sezonu.

    Mėnesio eigoje dažniau fiksuojamos ir žolinių augalų žiedadulkės, pavyzdžiui, dilgėlių ar rūgštynių. Nors jos ne visada būna pagrindinė priežastis, jautresniems žmonėms ar alergiškiems keliems alergenams vienu metu jos gali sustiprinti bendrą savijautos pablogėjimą.

    Simptomai, kurių nereikėtų ignoruoti

    Dažniausi alergijos žolėms požymiai yra gausi sloga, čiaudulio priepuoliai, nosies ir gerklės perštėjimas, akių paraudimas bei ašarojimas. Kai kuriems žmonėms pasireiškia kosulys, švokštimas ar dusulys, ypač jei yra astmos rizika arba ji jau diagnozuota.

    Gydytojai pabrėžia, kad užsitęsę ar stiprėjantys kvėpavimo simptomai nėra vien „pavasarinis nepatogumas“. Jei atsiranda dusulys, spaudimas krūtinėje ar naktinis kosulys, verta nedelsti ir pasitarti su gydytoju, nes alergija gali paūminti bronchų hiperreaktyvumą.

    „Jei simptomai kartojasi kasmet tuo pačiu metu ir trukdo miegui, darbui ar mokslams, tai yra aiškus signalas atlikti išsamesnį ištyrimą“, – sako alergologai.

    Kada ore blogiausia?

    Didžiausia žolių žiedadulkių koncentracija dažnai fiksuojama ryte ir ankstyvą popietę, ypač kai oras sausas ir vėjuotas. Tokiu metu jautresni žmonės dažniau pajunta staigų slogos ir akių simptomų sustiprėjimą, net ir trumpai pabuvę lauke.

    Prie situacijos prisideda ir pelėsių sporos, kurių sezonas šylant orams taip pat aktyvėja. Jos gali dirginti kvėpavimo takus tiek lauke, tiek patalpose, o simptomai kartais būna panašūs į žiedadulkių sukeltus ir užsitęsia ilgiau.

    Norint sumažinti kontaktą su alergenais, dažniausiai rekomenduojama sekti žiedadulkių prognozes, vėdinti patalpas tada, kai koncentracija mažesnė, o grįžus iš lauko nusiprausti ir persirengti. Jei simptomai ryškūs, gydymo taktiką, įskaitant vaistus ar specifinę imunoterapiją, reikėtų aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Alergija jau nebe sezoninė bėda: Europoje žiedadulkių laikotarpis ilgėja, įspėja mokslininkai

    Alergija jau nebe sezoninė bėda: Europoje žiedadulkių laikotarpis ilgėja, įspėja mokslininkai

    Sezonas ilgėja ir stiprėja

    Šienligė dažnai laikoma trumpu pavasario nepatogumu, tačiau naujesni Europos tyrimai rodo kitą kryptį: žiedadulkių sezonas daugelyje regionų pailgėjo ir kai kur prasideda anksčiau. Dėl to daugiau žmonių ilgiau jaučia simptomus, prasčiau miega ir dažniau prireikia vaistų.

    Viena plačiausių apžvalgų, atlikta Lancet Countdown iniciatyvos kontekste, fiksuoja, kad dalies medžių, įskaitant beržą ir alksnį, žiedadulkių sezonai pastaraisiais dešimtmečiais Europoje linkę startuoti 1–2 savaitėmis anksčiau nei 1990-ųjų pabaigoje. Tyrėjai taip pat pastebi, kad kai kur didėja ir paties sezono intensyvumas.

    „Tai vienas kasdienių rodiklių, rodančių, kad daugeliui žmonių situacija blogėja“, – sakė aplinkos epidemiologas Joacim Rocklöv.

    Kodėl klimatas keičia alergijų žemėlapį?

    Mechanizmas paprastas: šiltesni orai ilgina vegetacijos laikotarpį, o didesnė anglies dioksido koncentracija gali skatinti augalus gaminti daugiau žiedadulkių. Dėl to alergiški žmonės ne tik ilgiau patiria dirgiklį, bet kartais susiduria ir su didesnėmis jo koncentracijomis ore.

    Papildomas rizikos veiksnys yra invazinės rūšys, ypač ambrozija. Jos žiedadulkės laikomos vienomis labiausiai alergizuojančių, o šylant klimatui augalas gali plėsti paplitimą, todėl problema atsiranda ir ten, kur anksčiau ambrozija buvo reta.

    Italijoje, prie Milano, atlikta ilgo laikotarpio aerobiologinių duomenų analizė parodė aiškias sąsajas tarp žiedadulkių sezono parametrų ir meteorologinių sąlygų, tokių kaip temperatūra, krituliai ir oro drėgnumas. Tokie rezultatai sustiprina bendrą tendenciją: šiltesnės sąlygos dažnai siejamos su ankstesne sezono pradžia ir kai kur ilgesne jo trukme.

    Ne tik nosis ir akys: rizika kvėpavimo takams

    Alergija žiedadulkėms dažnai prasideda nuo čiaudulio, nosies užgulimo ir akių niežėjimo, tačiau uždegiminė reakcija gali apimti ir apatinius kvėpavimo takus. Dėl to daliai žmonių paaštrėja astmos simptomai, o kitiems pirmą kartą pasireiškia švokštimas ar dusulys.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į vadinamąją perkūnijų astmą, kai audros metu, esant dideliam žiedadulkių kiekiui, dalis jų dalelių gali suskilti į smulkesnes. Tokios dalelės lengviau patenka giliau į kvėpavimo takus ir gali sukelti staigius simptomų paūmėjimus.

    Situaciją komplikuoja ir oro tarša: ozonas bei kiti teršalai gali stiprinti kvėpavimo takų dirglumą. Kai kurie tyrimai rodo, kad sąveika tarp teršalų ir žiedadulkių gali prisidėti prie stipresnių reakcijų jautresniems žmonėms.

    Gydytojai pabrėžia, kad universalaus sprendimo nėra, tačiau simptomus galima kontroliuoti. Dažniausiai taikomas derinys apima šiuolaikinius antihistamininius vaistus, steroidinį nosies purškalą ir akių lašus, o konkretų pasirinkimą verta aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kasdieniai įpročiai taip pat mažina ekspoziciją: grįžus namo nusiprausti, persirengti, dažniau valyti namus, o didelio žydėjimo dienomis vengti džiovinti skalbinius lauke. Alergenai kaupiasi ant plaukų, drabužių ir gyvūnų kailio, todėl papildoma higiena padeda mažinti simptomų trukmę ir intensyvumą.