JAV duomenų analizės bendrovės „Palantir“ vadovas Alexas Karpas viešai sukritikavo Vokietijos požiūrį į karinės paskirties programinę įrangą ir pareiškė, kad Berlyno skepticizmas dėl mūšio lauko sprendimų jam atrodo nepagrįstas. Jo komentarai nuskambėjo tuo metu, kai Vokietijos pareigūnai aiškiai signalizuoja: Bundesveras artimiausiu metu neketina skirti naujų sutarčių šiai amerikiečių įmonei.
Diskusiją pakurstė aukšto rango Vokietijos kariuomenės atstovo pozicija, jog Bundesveras šiuo metu nemato pagrindo rinktis „Palantir“ sprendimų. Tuo pat metu Vokietijos skaitmeninimo politikoje stiprėja kryptis ieškoti europinės alternatyvos, kad kritinės gynybos sistemos nekurtų priklausomybės nuo JAV tiekėjo.
Interviu Vokietijos žiniasklaidai A. Karpas teigė nesuprantantis, kaip Vokietija gali sau leisti atsisakyti technologijos, kuri, jo žodžiais, naudojama daugelyje rimtų šiuolaikinių konfliktų. Jis bandė įrodyti, kad tokie sprendimai realiomis sąlygomis padeda greičiau apdoroti informaciją, koordinuoti veiksmus ir priimti sprendimus.
„Nesuprantu, kaip Vokietija mano galinti sau tai leisti“, – sakė Alexas Karpas.
Kartu jis pripažino, kad Vokietijos noras kurti savarankiškas sistemas yra suprantamas, tačiau pačią viešą diskusiją pavadino pernelyg emocionalia ir paremta baimėmis. Vokietijoje „Palantir“ jau ne vienerius metus vertinama kontroversiškai, nes kritikai įžvelgia privatumo, duomenų apsaugos ir fundamentalių teisių rizikas, o taip pat strateginį pažeidžiamumą, jei gynybos infrastruktūra būtų susieta su užsienio tiekėju.
„Palantir“ savo ruožtu pabrėžia, kad jos programinė įranga yra naudojama kelių šalių kariuomenėse, o atskirais atvejais diegimas vyksta taip, kad klientas pats valdo kodą, prieigas ir duomenis. A. Karpas tvirtino, kad Ukrainoje naudojant bendrovės sprendimus kontrolė lieka šalies institucijų rankose, todėl suvereniteto klausimas, jo vertinimu, neturėtų kilti.
„Kai jie vykdo oro gynybą ar taikinių parinkimą, beveik visas kodas parašytas jų, kontroliuojamas jų. Mes neturime prieigos“, – sakė Alexas Karpas.
Vokietijos laikysena šioje istorijoje atspindi platesnę Europos tendenciją: po Rusijos karo prieš Ukrainą sustiprėjo siekis greičiau modernizuoti gynybą, bet kartu augo jautrumas technologinei priklausomybei. Daugelis Europos valstybių didina karines išlaidas, tačiau vis dažniau keliami klausimai, ar lėšos bus nukreiptos į realiai patikrintas, veikiančias technologijas, ar į ilgo ciklo projektus, kurių nauda mūšio lauke neįrodyta.
Ši įtampa ypač ryški tose srityse, kur susikerta nacionalinis saugumas ir duomenų apsauga: žvalgybinė analizė, taikinių nustatymas, oro gynybos integracija, logistikos optimizavimas. Ekspertai ne kartą pabrėžė, kad tokios sistemos nebėra vien programos, jos tampa sprendimų priėmimo infrastruktūra, todėl tiekėjo pasirinkimas ilgainiui lemia ir standartus, ir interoperabilumą su sąjungininkais.
A. Karpas taip pat kritikavo Europos gynybos biudžetų planavimą, užsimindamas, kad didelės sumos gali būti išskirstytos nepakankamai suprantant, kaip veikia modernios karinės technologijos ir kokie sprendimai duoda rezultatą realiomis sąlygomis. Jo teigimu, tai gali sukurti politiškai įtakingas, bet technologiškai silpnas interesų grupes, kurių vėliau bus sunku atsisakyti.
Vokietijai ši diskusija tampa testu, kaip suderinti du tikslus: greitą Bundesvero modernizavimą ir ilgalaikį strateginį savarankiškumą. Sprendimas, ar rinktis „Palantir“, ar investuoti į europinę alternatyvą, neapsiribos vien technologija: jis palies teisinę aplinką, duomenų valdymo modelį ir tai, kaip Europa ateityje pirks bei kurs kritines gynybos sistemas.
