Tag: Algis Vaitkevičius

  • 20 metų su vaikais: kaip VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras“ keičia likimus Vilniaus rajone

    20 metų su vaikais: kaip VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras“ keičia likimus Vilniaus rajone

    VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras“ paminėjo 20 metų veiklos sukaktį, per kurią įstaiga tapo viena svarbiausių pagalbos vaikams ir šeimoms atramų Vilniaus rajone. Minėjime dalyvavo Vilniaus rajono savivaldybės vicemeras Algis Vaitkevičius, kuris mero Roberto Duchnevičiaus vardu pasveikino centro bendruomenę.

    Renginio metu pabrėžta, kad nuosekli socialinė pagalba vaikams dažnai prasideda nuo paprastų, bet esminių dalykų: saugios aplinkos, pastovaus ryšio su suaugusiuoju ir aiškių kasdienės rutinos taisyklių. Tai ypač svarbu vaikams, patiriantiems šeimos krizes, emocinius sunkumus ar socialinę atskirtį.

    „Dvidešimt metų – tai visų pirma žmonės, kurie kasdien yra šalia vaikų, padeda jiems įveikti sunkumus, atrasti savo stiprybes ir patikėti savimi. Noriu padėkoti kiekvienam centro darbuotojui už jautrumą, kantrybę ir atsakomybę“, – sakė Algis Vaitkevičius.

    Per du dešimtmečius centras plėtojo kelias pagrindines kryptis: pagalbą vaikams, netekusiems tėvų globos, dienos centro veiklą bei socialinius projektus, skirtus šeimų stiprinimui. Praktikoje tai reiškia ne tik užimtumą po pamokų, bet ir socialinių įgūdžių ugdymą, emocinės savireguliacijos stiprinimą, pagalbą mokantis ir konsultavimą.

    Socialinių paslaugų srityje vis dažniau akcentuojama ankstyvosios intervencijos svarba, kai pagalba šeimai ir vaikui suteikiama dar iki krizei tampant nevaldoma. Tokie centrai savivaldybėms tampa partneriais, padedančiais užtikrinti, kad vaikas kuo ilgiau galėtų augti saugioje aplinkoje, o pagalba būtų pasiekiama arčiau kasdienio gyvenimo.

    Jubiliejus tapo proga padėkoti darbuotojams ir partneriams, o kartu priminti, kad vaikų gerovę lemia ilgalaikis, nuoseklus darbas. Centro bendruomenė pabrėžė, jog svarbiausias rezultatas yra ne statistika, o realūs pokyčiai vaikų gyvenimuose, kai jie vėl pradeda pasitikėti savimi ir ateitimi.

  • Sudervės seniūnijoje švenčiamas šimtmetis: Emilija Michalkevič sulaukė 100 metų

    Sudervės seniūnijoje švenčiamas šimtmetis: Emilija Michalkevič sulaukė 100 metų

    Vilniaus rajone šie metai pažymėti išskirtiniais jubiliejais: keli gyventojai jau paminėjo 100 metų sukaktį. Prie šimtametžių gretų prisijungė ir Sudervės seniūnijoje gyvenanti Emilija Michalkevič.

    Emilija Michalkevič gimė 1926 metais gegužės 22 dieną Pakonių kaime. Per šimtmetį ji matė ryškius istorinius lūžius ir kasdienybės pokyčius, kurie paveikė ne vieną šeimos kartą.

    Jubiliatę sveikino savivaldybės atstovai

    Šimtmečio proga jubiliatę aplankė Vilniaus rajono savivaldybės vicemeras Algis Vaitkevičius, administracijos patarėja ir asmenų su negalia reikalų koordinatorė Janina Girucka bei Sudervės seniūnė Česlava Pavilovič. Susitikimo metu Emilijai Michalkevič perduoti sveikinimai ir linkėjimai.

    „Džiaugiamės, kad mūsų rajone gyvena tokio garbaus amžiaus gyventojai. Jūs esate mūsų išmintis. Per šį šimtmetį pasaulis pasikeitė neatpažįstamai, tačiau Jūsų gerumas išliko toks pat“, – sakė Algis Vaitkevičius.

    Gyvenimas, paženklintas karo ir pokyčių

    Pasak artimųjų ir pačios jubiliatės pasakojimų, Emilija Michalkevič augo neturtingoje šeimoje, buvo ketvirtoji dukra. Vaikystė prabėgo paprastomis sąlygomis, o ankstyvas savarankiškumas tapo kasdienybe.

    Dar paauglystėje ji patyrė karo metus, kurie daugeliui to laikmečio šeimų atnešė netektis ir nepriteklių. Netrukus mirė jos tėvas, todėl šeimos padėtis tapo dar sudėtingesnė, o rūpestis dėl maisto ir pragyvenimo virto nuolatiniu išbandymu.

    Vėlesniais metais Emilijai Michalkevič teko išgyventi kolektyvizacijos laikotarpį, kai ūkiai buvo įtraukiami į kolūkius. Darbas daugeliui žmonių reiškė ilgą ir alinantį kasdienį triūsą, o gyvenimo ritmą diktavo nebe šeimos ūkis, o nauja tvarka.

    Tikėjimas ir šeima kaip atrama

    Emilija Michalkevič sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus, o vėliau džiaugėsi ir anūkais. Artimieji pasakoja, kad ji šeimoje buvo ne tik močiutė, bet ir ramybės bei pastovumo jausmą suteikianti atrama.

    Didelę gyvenimo dalį jubiliatė išliko artima tikėjimui: reguliariai dalyvaudavo šventose Mišiose ir daugiau nei keturiasdešimt metų giedojo bažnytiniame chore. Kai sveikata nebeleido vykti į bažnyčią, ji, pasak artimųjų, tikėjimo praktikas tęsė namuose ir pamaldas sekė per televiziją.

    Žvelgdama į prabėgusius metus Emilija Michalkevič pabrėžia ištvermę ir dvasinę stiprybę, kuri padėjo pereiti per sudėtingus laikotarpius. „Gyvenimas nebuvo paprastas, bet žmogus privalo eiti savo keliu, išlikdamas ištikimas tam, kas svarbiausia“, – sakė šimtametė.