CP v2

Tag: Aliaska

  • Trumpas paskelbė apie 176 mlrd. eurų planą: Pietų Korėja skuba stabdyti lūkesčius

    Trumpas paskelbė apie 176 mlrd. eurų planą: Pietų Korėja skuba stabdyti lūkesčius

    JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė apie planuojamas Pietų Korėjos investicijas į JAV energetikos projektus, kurių bendra vertė siektų apie 176 mlrd. eurų. Tarp įvardytų krypčių – suskystintų gamtinių dujų projektas Aliaskoje ir dujomis kūrenama elektrinė Teksase, tačiau Seulas pabrėžia, kad dalis sprendimų dar nepriimti.

    Pagal Trumpo viešai pristatytą planą, vien Aliaskos SGD projektui būtų numatyta apie 48 mlrd. eurų. Vis dėlto Pietų Korėjos institucijos nurodė, kad šiuo metu nėra galutinio sutarimo nei dėl investavimo, nei dėl galimos sumos, o bet koks sprendimas turėtų atitikti šalies teisines procedūras.

    Kas žadama Aliaskoje ir Teksase

    Aliaskos projektas apimtų maždaug 1 300 kilometrų dujotiekį nuo Šiaurinio šlaito iki suskystinimo ir eksporto infrastruktūros netoli Ankoridžo. Tokio tipo projektų ekonomika paprastai priklauso nuo ilgalaikių pirkimo sutarčių, finansavimo kainos, statybos terminų ir reguliavimo, todėl Seulas akcentuoja komercinį gyvybingumą.

    Tuo pat metu JAV administracija pranešė apie Teksase planuojamą dujomis kūrenamą elektrinę, kurios vertė siektų apie 20 mlrd. eurų. Skelbiama, kad jos generavimo galia būtų 6 472 megavatai, o elektra būtų tiekiama greta įsikuriantiems duomenų centrams, kurių paklausa JAV sparčiai auga dėl debesijos paslaugų ir DI infrastruktūros plėtros.

    „Joks sprendimas dėl investavimo į Aliaskos projektą ar galimos investicijų apimties dar nepriimtas“, – teigiama Pietų Korėjos prekybos ministerijos pozicijoje.

    Prekybos susitarimo fonas ir papildomi pažadai

    Šie pareiškimai pasirodė platesniame JAV ir Pietų Korėjos ekonominių derybų kontekste. Anksčiau skelbta, kad pagal 2025 metais pasiektą prekybos susitarimą Pietų Korėja yra įsipareigojusi didinti investicijas Jungtinėse Valstijose ir plėsti JAV energijos išteklių pirkimą, o importui iš Pietų Korėjos būtų taikomi 15 proc. tarifai.

    Trumpas taip pat kalbėjo apie didelės apimties branduolinės energetikos programą Jungtinėse Valstijose, pagal kurią būtų statomi aštuoni dideli reaktoriai. Pietų Korėjos pusė nurodo, kad ir šis planas būtų vertinamas atskirai, reaktorių lygiu, pirmiausia tikrinant komercinį pagrįstumą ir nacionalinį interesą.

    Didžiausia rizika – žmonių trūkumas

    Net ir turint politinį palaikymą, tokio masto energetikos infrastruktūros plėtra susiduria su praktiniais ribojimais. JAV vis dažniau įvardijama kvalifikuotų specialistų stoka statybų, suvirinimo, elektros, vamzdynų ir pramoninės priežiūros sektoriuose, o tai gali ilginti projektų terminus ir didinti jų kainą.

    Naujausiose sektoriaus analizėse pabrėžiama, kad iki 2035 metų Jungtinėms Valstijoms kasmet gali reikėti užpildyti apie 1,7 mln. kvalifikuotų amatų darbo vietų. Vertinimuose taip pat nurodoma, kad esamos mokymo programos parengia mažiau specialistų, nei rinkai reikia, todėl investicijų „butelio kakliuku“ tampa ne kapitalas, o darbo jėga.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad dujų infrastruktūros projektų patrauklumą lems ir pasaulinės dujų kainos, ir Azijos pirkėjų pasirengimas pasirašyti ilgalaikes sutartis. Pietų Korėjai tai ypač svarbu, nes sprendimai dėl importo struktūros paprastai derinami su energetinio saugumo, pramonės konkurencingumo ir klimato politikos tikslais.

  • Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Atšilęs amžinas įšalas nudažė Aliaskos upes: metalų rasta iki 70 kartų daugiau nei įprasta

    Aliaskos Brooks kalnagūbrio upės ir ežerai, ilgai laikyti itin švariais, pastarąjį dešimtmetį vis dažniau įgauna rūdžių atspalvį. Mokslininkai fiksuoja oranžines drumzles, kurios į vandenį patenka iš atokių vietovių, pasiekiamų beveik tik sraigtasparniais.

    Pirmieji aiškūs požymiai pastebėti 2018 metais, o vėlesni tyrimai parodė, kad reiškinys plečiasi. Pokyčiai iš pirmo žvilgsnio primena rūgštinę taršą, būdingą kasybos regionams, tačiau šiose teritorijose kasyklų nėra.

    Naujausią reiškinio analizę atlikusi tyrėjų grupė iš Kalifornijos universiteto Deivise sieja upių oranžėjimą su atšylančiu amžinuoju įšalu. Tirpstant anksčiau įšalusiems gruntams, vanduo pradeda skverbtis giliau ir susiduria su uolienose esančiais mineralais, kurie iki tol galėjo būti izoliuoti tūkstančius metų.

    Šiems mineralams oksiduojantis, į vandenį išplaunami metalai, įskaitant geležį, aliuminį, manganą, cinką, nikelį, kadmį ir retųjų žemių elementus. Būtent jie suteikia vandeniui rūdžių spalvą ir gali keisti rūgštingumą, o tai didina riziką ekosistemoms.

    Metalų šuolis ir rūgštėjimas

    2022–2024 metais mokslininkai ėmė mėginius šešiuose skirtinguose baseinuose, kad matytų ne vien momentinę situaciją, bet ir ilgalaikes tendencijas. Kai kur nustatytas didesnis rūgštingumas ir metalų koncentracijos, prilygstančios ar net viršijančios rodiklius, aptinkamus rūgštiniame kasyklų drenaže.

    Viename Salmon upės ruože nuo konkretų šaltinį turinčio pratekėjimo metalų kiekis pakilo iki 70 kartų, palyginti su įprastiniu fonu. Padidėję rodikliai buvo fiksuojami net maždaug 97 kilometrų atstumu žemiau srovės.

    Mokslininkai šuolį sieja su 2019 metais Aliaskoje fiksuota rekordiškai šilta vasara, po kurios sekė neįprastai snieginga žiema. Didesnis sniego sluoksnis veikia kaip izoliacija, todėl gruntas prasčiau atšąla ir ne taip greitai vėl įšąla, o tai leidžia vandeniui skverbtis giliau.

    „Kai sniego daugiau, jis izoliuoja dirvožemį ir trukdo jam vėl įšalti“, – sakė tyrimo autorė Taylor Evinger.

    Tyrėjų duomenimis, po šio laikotarpio upėse staigiai kilo sulfatų ir cinko koncentracijos, o vėlesniais metais jos pamažu mažėjo. Tai rodo, kad ekstremalūs sezonai gali suveikti kaip savotiški paleidikliai, staiga pakeičiantys vandens chemiją didesnėse teritorijose.

    Kuo tai pavojinga gamtai ir žmonėms

    Mažas pH ir padidėję metalų kiekiai gali būti žalingi vandens organizmams, ypač žuvims ir bestuburiams, taip pat pakrančių augalijai. Kituose Arkties regionuose jau fiksuotos vietovės, kur šalia rūgštėjančių upių nyksta augalai, o kai kur mažėja lašišinių žuvų ir kitų rūšių gausa.

    Ypatingą susirūpinimą kelia tai, kad daugelis šiaurės bendruomenių kasdien remiasi upių vandeniu ir žvejyba. Aliaskoje atokiose vietovėse gyvenantiems žmonėms upės yra ne tik ekosistemos dalis, bet ir maisto bei pragyvenimo šaltinis.

    „Šiuo metu nematome masinių žuvų kritimų ir nežinome apie geriamojo vandens kokybės problemas, kurios tiesiogiai kenktų gyvenvietėms, tačiau stebėjimų skaičius kelia nerimą“, – sakė Taylor Evinger.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis procesas ilgą laiką nebuvo aiškiai įtrauktas į prognozes, kaip Arktis keisis šylant klimatui. Vis dėlto pranešimų apie panašius rūgštinio drenažo pratekėjimus per amžinojo įšalo zonas daugėja, o šimtai baseinų gali patirti panašius cheminius pokyčius.

    Augantis reiškinys visoje Arktyje

    Susiję tyrimai rodo, kad nuo 2018 metų Šiaurės Amerikos įšalo zonoje dokumentuota tūkstančiai pratekėjimų, susijusių su rūgštinių uolienų drenažu, ir poveikis užfiksuotas daugiau nei 200 upių bei upelių. Panašūs vadinamųjų rūdijančių upių atvejai aprašomi ir borealinėje bei arktinėje Kanadoje.

    Ekspertai tai vertina kaip papildomą rizikos veiksnį vandens ištekliams šylančiame klimate. Didžiausias iššūkis, anot tyrėjų, yra tai, kad pokyčiai gali pasireikšti staiga, o poveikis žemyn upe gali būti jaučiamas dar dešimtis ar net šimtus kilometrų.

    Kol kas Brooks kalnagūbrio regione ieškoma atsakymų, kiek šie cheminiai pokyčiai ilgainiui paveiks žuvis, geriamojo vandens šaltinius ir vietos bendruomenes. Tačiau aiškėja viena tendencija: tirpstant amžinajam įšalui keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir vandens chemija, o tai gali tapti vis dažnesne nauja realybe šiaurėje.

  • Aliaskos Fat Bear Week grįžta: prasidėjo balsavimas, kuris lokys geriausiai pasiruošė žiemai

    Aliaskos Fat Bear Week grįžta: prasidėjo balsavimas, kuris lokys geriausiai pasiruošė žiemai

    Aliaskoje vėl prasidėjo Fat Bear Week konkursas, kuriame visuomenė internetu renka įspūdingiausiai prieš žiemos miegą sustorėjusį rudąjį lokį. Šiemet turnyre varžosi 16 Katmai nacionalinio parko ir draustinio lokių, o balsavimas pritraukia gamtos mylėtojus iš viso pasaulio.

    Titulo gynėjas yra Chunkas, parko stebėtojų žymimas kaip Lokys 32. Praėjusiais metais jis laimėjo, kai, viešai skelbtais vertinimais, galėjo sverti apie 544 kilogramus, tačiau organizatoriai pabrėžia, kad nugalėtoją lemia ne vien skaičiai.

    Kodėl riebalų atsargos lemia išgyvenimą

    Katmai nacionalinis parkas ir draustinis laikomas viena svarbiausių rudųjų lokių buveinių Aliaskoje, jo teritorijoje jų priskaičiuojama apie 2 200. Rudenį lokiai intensyviai maitinasi, nes per žiemos miegą neėda ir negeria, todėl per kelis mėnesius sukauptos atsargos tampa gyvybiškai svarbios.

    Suaugę patinai paprastai sveria apie 270–410 kilogramų, o gerai pasimaitinę rudenį gali viršyti 450 kilogramų ribą. Patelės dažniausiai būna maždaug trečdaliu mažesnės, o žiemos miego metu lokiai gali netekti maždaug trečdalio kūno masės.

    „Šiemet prognozuoti sunku: yra keli aiškiai didesni lokiai, bet svarbi ir jų istorija, nes riebalų kaupimas reiškia skirtingus iššūkius“, – sakė „Explore.org“ gamtininkas Maikas Ficdzas.

    Ne tik masė: vertinamos ir lokių istorijos

    Organizatorių teigimu, konkursas skatina stebėti lokių elgseną ir suprasti, kaip skiriasi jų kasdienybė: vieni kovoja dėl geriausių žvejybos vietų, kiti turi išmaitinti jauniklius ar prisitaikyti prie sudėtingų sezoninių sąlygų. Dėl to balsuojant kviečiama atsižvelgti ne tik į dydį, bet ir į tai, kaip lokiui sekėsi pasiruošti žiemai.

    Didelę reikšmę lokių sėkmei turi lašišų gausa, nes būtent žuvys rudenį padeda sparčiai sukaupti energijos atsargas. Gamtininkai dažnai kaip pavyzdį mini Bristolio įlankos regioną Aliaskoje, kur gausūs lašišų būriai rodo, ką gali palaikyti sveikos upių ekosistemos, o kitur Šiaurės Amerikoje lašišų populiacijoms mažėjant vis dažniau kalbama apie jų apsaugos ir atkūrimo būtinybę.

    Fat Bear Week finalas numatytas rugsėjo 29 dieną, kai paaiškės, kuris lokys šiemet pelnys titulą. Konkursas rengiamas jau 12-us metus ir tapo viena labiausiai atpažįstamų gamtos stebėjimo iniciatyvų, sujungiančių edukaciją ir visuomenės įsitraukimą.

  • Aliaskos 1964 metų žemės drebėjimas pakėlė jūros dugną: per 50 metų žuvys pasikeitė neatpažįstamai

    1964 metais Aliaską supurtęs 9,2 balo žemės drebėjimas buvo toks galingas, kad kai kur pakėlė pakrantę ir jūros dugną keliais metrais. Dalis vietovių per trumpą laiką tapo sausuma, o atskiruose ruožuose pakilimas siekė net apie 11 metrų.

    Geologų vertinimu, prie Montague salos vietomis fiksuotas maždaug 3,7–4,3 metro dugno pakilimas. Tai reiškė, kad sūrus vanduo, dar visai neseniai buvęs vandenyno dalimi, jau kitą rytą atsidūrė aukščiau potvynio linijos.

    Šie nauji vandens telkiniai ilgainiui ėmė gėlintis nuo lietaus ir tirpsmo vandens, todėl susiformavo tvenkiniai, labiau panašūs į gėlavandenes buveines. Į dalį jų pateko ir žuvys, kurios staiga atsidūrė visai kitokiomis sąlygomis nei atviroje jūroje.

    Tyrėjų dėmesį patraukė trydyglės dyglės, nedidelės žuvys, paplitusios šiauriniuose vandenyse ir žinomos dėl šoninių kaulinių plokštelių. Naujuose tvenkiniuose sumažėjo plėšrūnų, neliko druskingumo, o žiemą vandens paviršių ilgam padengdavo ledas.

    Praėjus maždaug 50 metų po drebėjimo, mokslininkų komanda, vadovaujama Emily Lescak, nuvyko į sunkiai pasiekiamas salas patikrinti, kas nutiko šioms populiacijoms. Buvo surinkta daugiau kaip 1 000 individų mėginių ir palyginti daugiau nei 130 000 DNR skirtumų.

    Analizė parodė, kad tvenkiniuose gyvenančios žuvys iš tiesų kilo iš vietinių jūrinių dyglių, tačiau per palyginti trumpą laiką smarkiai nutolo nuo protėvių. Mokslininkai teigė, kad jų pokyčių mastas priartėjo prie skirtumų, kuriuos gėlavandenės populiacijos sukaupė per tūkstančius metų po ledynų atsitraukimo.

    Tyrimuose aprašyta, kad pasikeitė žuvų kūno forma, akių dydis, spalva, kaulų proporcijos ir apsauginis šarvas. Ypač išryškėjo šoninių plokštelių mažėjimas, siejamas su vienu genu, dažnai minimų šios rūšies evoliucijos tyrimuose.

    Mokslininkai aiškino, kad kai kuriais atvejais pokyčius lemia ne paties geno „perrašymas“, o nedidelės reguliacinės DNR dalies kaita. Tokie genetiniai „jungikliai“ nurodo, kur ir kada genas turi būti aktyvus, todėl prisitaikymas gali vykti greičiau, nei būtų tikėtasi vien iš atsitiktinių mutacijų kaupimosi.

    Pažymima, kad variantai, susiję su mažesniu plokštelių skaičiumi, jūrinėse populiacijose egzistuoja retai, tačiau tam tikromis sąlygomis jie gali tapti pranašumu. Kai aplinka staiga pasikeičia, atranka gali sparčiai „iškelti“ jau egzistuojančius genetinius variantus.

    Aliaskos pavyzdys tapo viena aiškiausių realaus laiko evoliucijos iliustracijų, kai geologinis įvykis sukuria naujas buveines ir per kelias dešimtis metų išryškėja apčiuopiami biologiniai pokyčiai. Tokie atvejai leidžia geriau suprasti, kaip rūšys prisitaiko prie staigių aplinkos lūžių.

    Mokslininkams tai taip pat svarbu prognozuojant biologinės įvairovės reakcijas į šiandieninius pokyčius, kai buveines keičia ne tik gamtiniai kataklizmai, bet ir žmogaus veikla. Kuo tiksliau suprantami genetiniai mechanizmai, tuo geriau galima vertinti, kurios populiacijos turi daugiau galimybių prisitaikyti, o kurioms gresia nykimas.

  • Prie Aliaskos aptikti 9 nauji giliavandenių kempinių tipai: ką tai keičia jūros ekosistemai

    JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos tyrimų administracijos (NOAA) mokslininkai prie Aliaskos krantų identifikavo devynis anksčiau mokslui nežinomus giliavandenių kempinių tipus. Radiniai užfiksuoti Aliaskos įlankoje ir netoli Aleutų salų, o bendras žinomų kempinių tipų skaičius šiame regione išaugo iki 232.

    Mėginiai buvo surinkti per kasmetinius NOAA Fisheries dugninių tralų tyrimus, kuriais stebimos dugninių žuvų ir moliuskų ištekliai. Nors dalis medžiagos paimta dar 2012 metais, naujų tipų aprašymai pateikti dviejuose neseniai publikuotuose moksliniuose darbuose, kai tyrėjai detaliai išanalizavo surinktus pavyzdžius.

    Giliavandenės kempinės dažnai vadinamos gyvais vandens filtrais, nes nuolat per savo kūną perleidžia jūros vandenį ir iš jo išgauna maisto daleles. Jos laikomos vienais seniausių daugialąsčių gyvūnų Žemėje, o jų evoliucijos istorija siekia daugiau nei 600 mln. metų.

    NOAA biologai pabrėžia, kad kempinių sankaupos kuria sudėtingą dugno struktūrą, panašią į miško formuojamą buveinę sausumoje. Tokia struktūra suteikia prieglobstį ir veisimosi erdves žuvims bei krabams, įskaitant ir komerciškai reikšmingas rūšis, todėl kempinių buveinės siejamos ir su žuvininkystės tvarumu.

    „Kempinės turi didelę ekologinę reikšmę“, – sakė NOAA Fisheries biologas ir vienas tyrimų bendraautorių Šonas Runi.

    Jo teigimu, giliavandeniai rajonai tebėra sunkiai pasiekiami, ypač akmenuotos dugno vietos, kur įprasti tralų metodai ne visada leidžia surinkti reprezentatyvius duomenis. Dėl to mokslininkai neatmeta, kad prie Aliaskos krantų dar gali būti šimtai neaprašytų kempinių tipų.

    Skirtingai nei daugelį jūrų gyvūnų, kuriuos galima atskirti pagal aiškius išorinius požymius, kempines vizualiai identifikuoti gerokai sunkiau. Jos neturi smegenų ar sudėtingų organų, todėl tyrėjams dažnai tenka remtis mikroskopine skeleto sandara ir genetiniais duomenimis.

    Vienas svarbiausių šiuolaikinių metodų yra vadinamieji DNR brūkšniniai kodai, kai rūšiai ar tipui priskiriama specifinė trumpų genetinių sekų kombinacija. Vis dėlto kempinių genetiniai tyrimai nėra paprasti, nes filtravimo būdu besimaitinančių organizmų audiniuose neretai aptinkama ir svetimos DNR bei junginių, galinčių apsunkinti analizę.

    Mokslininkai ir gamtosaugininkai atkreipia dėmesį, kad giliavandenių ekosistemų ateitis priklauso ne tik nuo tyrimų, bet ir nuo ūkinės veiklos ribojimo. Tarp didžiausių rizikų minimas dugninis tralavimas, galintis mechaniškai pažeisti lėtai augančias kempinių bendrijas ir jų kuriamas buveines.

    Taip pat diskusijas kelia planai plėsti giliavandenę kritinių mineralų, tokių kaip nikelis ar varis, paiešką ir gavybą. Gamtosaugos organizacijos perspėja, kad dugno gavybos technika gali tiesiogiai naikinti trapias dugno bendrijas, o pasekmės gali būti ilgalaikės, ypač sparčiai kintant klimatui ir vandenynų sąlygoms.

    „Dugno tralavimas yra ypač destruktyvus ir netvarus žvejybos būdas“, – sakė Aliaskoje veikiančio Biologinės įvairovės centro atstovas Kuperis Frimenas.

    Jo vertinimu, papildoma giliavandenė kasyba dar labiau padidintų spaudimą dugno ekosistemoms, kurios ir taip yra pažeidžiamos. Anot jo, kempinių bendrijų išsaugojimas svarbus ne tik biologinei įvairovei, bet ir pakrančių bendruomenėms, kurių gerovė susijusi su stabiliais jūrų ištekliais.

  • Kiek metų baltiesiems lokiams: mokslininkai aiškina, kur ir kada Arkties plėšrūnai atsiskyrė nuo rudųjų

    Baltieji lokiai laikomi vienais geriausiai prie Arkties prisitaikiusių žinduolių, tačiau jų kilmė ilgą laiką kėlė diskusijų. Naujausi genetiniai ir fosilijų duomenys leidžia gana tiksliai nubrėžti, kada ši rūšis atsiskyrė nuo rudųjų lokių ir kokiomis sąlygomis tai įvyko.

    Seniausios iki šiol patikimai priskiriamos baltųjų lokių fosilijos aptiktos Svalbarde ir šiaurinėje Norvegijoje. Jų amžius siekia maždaug 115 000–130 000 metų, tai yra laikotarpis prieš paskutinį didįjį ledynmetį.

    Vis dėlto vien fosilijos neatsako į klausimą, kada prasidėjo evoliucinis išsiskyrimas. Dalis biologų, remdamiesi DNR tyrimais ir populiacijų istorijos rekonstrukcijomis, teigia, kad baltųjų lokių linija nuo rudųjų galėjo pradėti skirtis gerokai anksčiau, galbūt prieš maždaug 600 000 metų.

    Mokslininkai aiškina, kad lemiamas veiksnys buvo prisitaikymas prie jūrinės aplinkos. Rudųjų lokių protėviai, patekę į regionus, kur didelę metų dalį vyravo jūros ledas, ėmė dažniau medžioti jūrinius žinduolius ant užšalusio vandenyno.

    Natūrali atranka tokioje aplinkoje palankiau vertino individus, turinčius geresnę šilumos izoliaciją ir didesnes riebalų atsargas. Ilgainiui atrankos spaudimas skatino ir kitus požymius, pavyzdžiui, elgseną, medžioklės strategijas bei kūno sandarą, kuri palengvina judėjimą ledu ir plaukimą.

    Šiuolaikiniai genetiniai tyrimai rodo, kad baltieji ir rudieji lokiai nėra visiškai izoliuotos evoliucinės linijos. Skirtingose vietovėse fiksuotas pakartotinis kryžminimasis, o kai kurie DNR palyginimai rodo labai nedidelius genetinius skirtumus tarp baltųjų lokių ir tam tikrų rudųjų lokių populiacijų Šiaurės Amerikoje.

    Toks „grįžtamasis“ maišymasis tampa aktualesnis dėl mažėjančio jūros ledo ploto Arkties regione. Kai ledo sezonas trumpėja, dalis baltųjų lokių dažniau pasiekia pakrantes, o rudieji lokiai, plėsdami arealą į šiaurę, vis dažniau sutinka savo šiaurinius giminaičius.

    Pakrantės Arkties Aliaskoje stebėtos situacijos, kai rudieji lokiai maitinosi banginių gaišenomis greta baltųjų lokių. Taip pat dokumentuoti hibridai, rodantys, kad skirtingų rūšių kontaktai vyksta ne tik teoriškai, bet ir realiose ekosistemose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad baltųjų lokių kilmės istorija greičiausiai nebuvo vienkartinis, „švarus“ atsiskyrimas. Vietoje to tai galėjo būti ilgesnis procesas, kuriame atsiskyrimo epizodai persipynė su protarpiniu genetinių linijų susiliejimu, ypač keičiantis klimatui ir jūros ledo riboms.

  • Arktis kaista keturis kartus greičiau: Aliaskos tundroje kyla iki kelių siekiančios „džiunglės“

    Arktis šyla maždaug keturis kartus greičiau nei likusi planeta, o tai ypač aiškiai matyti Aliaskos Šiaurės šlaite. Vietovė, kuri daugeliui atrodo plika ir atšiauri, vis dažniau stebina tankėjančia augalija: krūmai ir žemaūgiai medžiai auga aukštesni, o tundra ryškėja žaluma.

    Mokslininkai šį procesą sieja su greitai kintančiomis klimato sąlygomis, kurios anksčiau ribojo augalų augimą ir palaikė būdingą žemą tundros „profilį“. Dabar, silpnėjant šalčiui ir ilgėjant vegetacijos sezonui, augalai turi daugiau laiko ir palankesnes sąlygas stiebtis į viršų.

    Daugelį šimtmečių Arkties šaltis veikė kaip natūralus stabdis: augalai likdavo žemi, nes aukščiau iš sniego kyšantys stiebai labiau nukenčia nuo vėjo, šalčio ir išdžiūvimo. Be to, įšalas ribodavo šaknų gylį, o plonas sniego sluoksnis ne visada apsaugodavo nuo ekstremalių žiemos sąlygų.

    Šylant klimatui, šie ribojimai silpnėja. Aliaskoje stebimas krūmų tankėjimas ir aukštėjimas, o tamsesnė augalija vis dažniau dominuoja ten, kur anksčiau didžiąją metų dalį vyraudavo šviesus sniego fonas.

    „Jei pasižiūrite iš arti, tundra iš tiesų primena savotiškas džiungles“, – sakė augalų biologiją tiriantis studentas Adamas Blumas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad krūmų plėtra gali veikti kaip grįžtamasis ryšys, dar labiau skatinantis šilimą. Tamsesni krūmai sugeria daugiau saulės energijos nei sniegas, kuris paprastai daug šviesos atspindi atgal į atmosferą.

    Kartu krūmai gali sulaikyti daugiau sniego, o storesnė sniego danga veikia kaip izoliacija: žiemą dirvožemis po ja būna šiltesnis. Šiltesnės sąlygos gali didinti mikroorganizmų aktyvumą ir prisidėti prie didesnių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, įskaitant metaną, emisijų.

    „Tai vienas ryškiausių pokyčių ženklų, kurį galime pamatyti savo akimis“, – sakė ekologė Sarah Elmendorf.

    Aukštėjantys krūmai keičia ne tik vaizdą, bet ir vietos ekosistemų „taisykles“. Didesnė augalijos masė suteikia daugiau pavėsio upeliams ir ežerų pakrantėms, todėl kinta vandens temperatūra, maistinių medžiagų apykaita ir sąlygos vabzdžiams, žuvims bei paukščiams.

    Mokslininkai taip pat vertina ir galimą „kompensacinį“ efektą: vešlesnė augalija sugeria daugiau anglies dioksido. Tačiau kiek tai atsveria papildomą šilimą, priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant dirvožemio procesus, gaisrų riziką ir metano išsiskyrimą.

    Aliaskoje, Toolik lauko tyrimų stotyje, mokslininkai stebi, kaip augalai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų ir ar jų tarpusavio santykiai labiau paremti konkurencija, ar padėjimu vieni kitiems. Viena iš nagrinėjamų temų – ar kai kurios rūšys, net ir laikomos parazitinėmis, gali netiesiogiai padėti aplinkiniams augalams, pavyzdžiui, pritraukdamos apdulkintojus.

    „Maži pokyčiai šiose mažose džiunglėse turi didelę reikšmę“, – sakė profesorius Jake’as Francis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad Arktis tampa vienu svarbiausių regionų suprasti, kaip klimato kaita perrašo gamtos dėsningumus. Tai, kas tundroje vyksta dabar, leidžia iš anksto įvertinti, kaip greitai gali keistis ekosistemos ir kokių pasekmių tai turės tiek vietos gamtai, tiek globaliam klimatui.

  • Bradas Pittas po 17 metų sugrįžta į San Sebastiano festivalį: pristatys filmą Heart of the Beast

    Bradas Pittas po 17 metų sugrįžta į San Sebastiano festivalį: pristatys filmą Heart of the Beast

    Holivudo aktorius Bradas Pittas po 17 metų pertraukos vėl atvyks į San Sebastiano kino festivalį Ispanijoje. Festivalio organizatoriai pranešė, kad jis pristatys režisieriaus Davido Ayerio naują filmą Heart of the Beast, kuris bus rodomas oficialiojoje programoje už konkurso ribų.

    74-asis San Sebastiano kino festivalis vyks 2026 metų rugsėjo 18–26 dienomis. Bradas Pittas į renginį atvyksta būtent šiai progai, o filmo seansas įtrauktas į oficialiosios atrankos rėmus, tačiau be varžymosi dėl pagrindinių apdovanojimų.

    Apie ką filmas?

    Heart of the Beast – išgyvenimo trileris, kuriame Bradas Pittas vaidina Džeimsą Belmontą, atsargos JAV kariuomenės specialiųjų pajėgų karį. Po lėktuvo katastrofos jis kartu su Odinu, buvusiu tarnybiniu karo šunimi, lieka įstrigęs Aliaskos laukinėje gamtoje.

    Pasak kūrėjų pristatymo, siužeto ašis – dviejų išgyvenusiųjų kelias atgal į civilizaciją, kai tenka kovoti ne tik su aplinka, bet ir su fizinio išsekimo bei sprendimų kaina. Filmas balansuoja tarp nuotykinio kino ir psichologinės išlikimo dramos, kur santykis su gyvūnu tampa svarbia istorijos dalimi.

    Kūrėjai ir aktorių komanda

    Filmą režisuoja Davidas Ayeris, su kuriuo Bradas Pittas jau dirbo filme Fury. Scenarijų parašė Cameronas Alexanderis, o prodiuserių komandoje minimi Bradas Pittas, Olivia Hamilton, Marty Bowenas ir pats režisierius.

    Kartu su Bradu Pittu filme pasirodys J.K. Simmonsas ir Anna Lambe. Tarp vykdomųjų prodiuserių įvardijamas ir režisierius Damienas Chazelle, o filmo premjera kino teatruose numatyta 2026 metų rugsėjo 25 dieną.

    Sugrįžimas į festivalį

    Bradas Pittas San Sebastiano kino festivalyje paskutinį kartą lankėsi 2009 metais, kai kartu su režisieriumi Quentinu Tarantino pristatė filmą Inglourious Basterds. Šį kartą jo vizitas sutampa su oficialiosios atrankos programos užbaigimu ir viena ryškiausių festivalio viešnių pavardžių.

    San Sebastiano festivalis laikomas vienu svarbiausių Europos kino renginių, o į programą „už konkurso ribų“ dažnai patenka didelio dėmesio sulaukiantys filmai, kuriems siekiama suteikti papildomą matomumą tarptautinėje rinkoje. Tai taip pat erdvė, kur kūrėjai pristato projektus plačiajai auditorijai ir industrijos atstovams dar prieš platesnį platinimą.

  • Keistas 1977 metų eksperimentas JAV: iš Aliaskos atgabentas ledkalnio gabalas, kad patikrintų vandens idėją

    Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo pradžioje vis garsiau svarstyta, kaip didėjant miestams ir pramonei užtikrinti patikimą gėlo vandens tiekimą. Viena iš tuo metu aptartų krypčių buvo ne tik jūros vandens gėlinimas, bet ir natūralių ledo masių panaudojimas, ypač ten, kur vanduo tampa strateginiu ištekliumi.

    1977 metų spalio 2–6 dienomis Ajovos valstijos universitete vyko Pirmoji tarptautinė konferencija apie ledkalnių panaudojimą. Į renginį, kaip nurodoma to meto aprašymuose, susirinko apie 200 dalyvių iš 18 šalių, tarp jų glaciologai, inžinieriai, jūrų biologai, valdžios atstovai ir verslo delegatai.

    Kad idėja skambėtų ne kaip teorija, o kaip reali inžinerinė užduotis, konferencijai buvo paruošta neįprasta demonstracija. Į Ajovos miestą Eimsą atgabentas maždaug 1 133 kilogramų ledo gabalas iš Portidžo ežero Aliaskoje, kuris buvo pristatomas kaip ledkalnio fragmentas.

    Ledo luitas buvo izoliuotas, papildomai vėsintas sausu ledu ir keliavo skirtingomis transporto priemonėmis, įskaitant sraigtasparnį, lėktuvą ir šaldytuvinį sunkvežimį. Kelionės kaina anuomet siekė apie 8 500 JAV dolerių, o tai šiandien, įvertinus infliaciją, atitiktų maždaug 40 000 eurų, todėl spauda jį praminė vienu brangiausių ledo kubelių istorijoje.

    Konferencijos metu ledas buvo laikomas didelėje šaldymo kameroje, kad dalyviai galėtų apžiūrėti struktūrą ir aptarti praktinius aspektus. Kartu buvo nagrinėjami esminiai klausimai: kaip aptikti tinkamus ledkalnius, kaip juos sekti, vilkti jūra, pjaustyti ir galiausiai saugiai tirpdyti taip, kad vanduo būtų panaudojamas be didelių nuostolių.

    Prie idėjos populiarinimo prisidėjo ir Saudo Arabijos atstovai, sieję projektą su vandens stygiaus problema ir tuomet brangiu jūros vandens gėlinimu. Nors gėlinimo technologijos jau buvo naudojamos, jos reikalavo didelių investicijų ir nuolatinio energijos vartojimo, todėl daliai šalių ieškota alternatyvų.

    Ekspertai pabrėžė, kad pagrindinė kliūtis yra ne vien logistika, bet ir fizika: vilkimo metu ledas sparčiai tirpsta, o šiltesni vandenys didina nuostolius. Taip pat svarstyta, kaip sumažinti poveikį jūrų ekosistemoms, nes didelių gėlo vandens kiekių išleidimas pakrantėse gali keisti druskingumą ir vietines sąlygas.

    Nors 1977 metais aptartos vizijos nevirto didelio masto projektais, pati tema periodiškai sugrįžta ir šiandien. Augant vandens poreikiui ir klimato kaitai didinant sausrų riziką, valstybės dažniau lygina skirtingus sprendimus: gėlinimą, pakartotinį vandens naudojimą, tinklų nuostolių mažinimą ir naujas vandens saugojimo strategijas.

    Istorinis bandymas Ajovoje išliko kaip ryškus pavyzdys, kaip mokslinės konferencijos kartais siekia ne tik diskusijų, bet ir simbolinių demonstracijų. Ledkalnio gabalas iš Aliaskos tapo konkrečiu objektu, padėjusiu perkelti diskusiją iš teorijos į klausimą, kiek tokia idėja iš tiesų įgyvendinama technologiškai ir ekonomiškai.

  • Aliaskoje jūrų paukščiams patrumpintos plunksnos: dalis žuvo, o išgyvenusieji kitąmet perėjo sėkmingiau

    Aliaskoje dirbantys tyrėjai atliko neįprastą eksperimentą su trikojėmis kregždėmis (mėvėmis) – jūrų paukščiais, kurie peri kolonijomis uolėtose pakrantėse. Daliai paukščių buvo patrumpintos kelios sparnų ir uodegos plunksnos, kad skrydis taptų mažiau efektyvus ir reikalautų daugiau energijos.

    Tyrimas apėmė 251 paukštį, stebėtą 2021–2024 metais. Mokslininkai siekė suprasti, kaip papildomos energijos sąnaudos per jauniklių auginimo sezoną paveikia paukščių elgesį, išlikimą ir veisimosi sėkmę vėliau.

    Paukščiai buvo suskirstyti į kelias grupes: vieni buvo reguliariai papildomai lesinami, kitiems po kiaušinių padėjimo patrumpintos trys plasnojamosios plunksnos sparne ir dvi plunksnos uodegoje. Trečioji grupė liko kontrolinė – be papildomo maitinimo ir be intervencijų.

    Skrydžiui tapus sudėtingesniam, paukščiai turėjo daugiau dirbti, kad pasiektų maitinimosi vietas ir parskraidintų maisto jaunikliams. Tai greitai atsispindėjo perėjimo rezultatuose: į savarankišką gyvenimą išaugo tik apie 10 proc. jauniklių, kai kontrolinėje grupėje šis rodiklis siekė 43 proc., o papildomai lesintų paukščių grupėje – 44 proc.

    Norėdami suprasti, kas vyksta pasibaigus veisimosi sezonui, mokslininkai ant paukščių pritvirtino mažus geolokatorius ir fiksavo migracijos kryptis. Paaiškėjo, kad tie paukščiai, kuriems skrydis buvo apsunkintas, koloniją palikdavo maždaug 10 dienų anksčiau ir greičiau pradėdavo sezoninę migraciją.

    Duomenys rodė, kad po ypač varginančio veisimosi sezono šie paukščiai per šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį nuskrisdavo didesnius atstumus nei kontrolinė grupė. Mokslininkų vertinimu, ilgesnė migracija galėjo padėti pasiekti turtingesnius maitinimosi rajonus ir greičiau atstatyti energijos atsargas.

    Tyrėjai pastebėjo dar vieną svarbų dėsningumą: tie individai, kurie grįžo į koloniją kitais metais, dažniau sėkmingai perėjo. Kitaip tariant, išgyvenusieji, regis, „atsilygino“ geresniu veisimosi rezultatu, tačiau tai nereiškė, kad pati strategija buvo saugi visai grupei.

    Ryškiausias tyrimo aspektas – sumažėjęs išlikimas. Kitą sezoną į perėjimo vietas sugrįžo apie 67 proc. paukščių, kuriems buvo patrumpintos plunksnos, kai kontrolinėje grupėje sugrįžo 83 proc., o papildomai lesintų paukščių grupėje – apie 90 proc.

    Mokslininkai šiuos rezultatus aiškina energijos paskirstymo kompromisu: kai veisimosi laikotarpiu ištekliai smarkiai išeikvojami, paukščiams tenka rinktis, ar investuoti į jauniklių auginimą, ar į savo būklės atstatymą ir saugesnę žiemojimo strategiją. Šis reiškinys dažnai vadinamas energiniu lankstumu, kai gyvūnas perskirsto energiją tarp dauginimosi, migracijos ir išlikimo, priklausomai nuo aplinkybių.

    Tyrimo išvados svarbios ir platesniame kontekste. Klimato kaita keičia jūrų ekosistemas, žuvų ir planktono pasiskirstymą, todėl daliai jūrų paukščių vis dažniau tenka skristi toliau ir ieškoti maisto ilgiau, patiriant didesnes energijos sąnaudas. Tokie pokyčiai gali didinti mirtingumą ir mažinti perėjimo sėkmę, net jei daliai individų pavyksta prisitaikyti.