Kas yra juglonas?
Graikinis riešutmedis išskiria natūralų junginį jugloną, kuris veikia kaip augalo gynybinė priemonė. Ši medžiaga gali slopinti kitų augalų augimą, trikdyti maisto medžiagų pasisavinimą ir mažinti fotosintezės intensyvumą.
Praktikoje tai dažnai pasireiškia lapų ruduojimu, ūglių deformacijomis ar net visišku augalo sunykimu. Didžiausia rizika būna po laja ir netoli kamieno, kur kaupiasi lapai, žievelės ir šaknų išskyros.
Gyvuose riešutmedžio audiniuose juglonas dažnai būna mažiau aktyvios formos, tačiau pažeidus lapus ar šaknis ir medžiagai oksiduojantis, poveikis sustiprėja. Dėl to po medžiu palikti vaisių apvalkalai ir lapų krūvos gali ilgiau palaikyti nepalankią terpę jautresnėms rūšims.
„Juglonas neišnyksta iškart nukirtus medį: dirvoje likusios šaknys ir augalinės liekanos gali dar ilgai būti jo šaltinis“, – pažymi sodininkystės literatūra.
Kodėl po laja augalams sunku?
Problema dažniausiai nėra vien juglonas. Po graikiniu riešutmedžiu įprastai būna mažiau šviesos, o dirva konkuruojama šaknų, greičiau išdžiūsta ir prasčiau įšyla pavasarį.
Taip pat svarbu žinoti, kad juglonas dirvoje nėra labai judrus, todėl jo poveikis labiausiai koncentruojasi ten, kur krenta lapai ir kitos liekanos. Dėl to augalų pasirinkimas ir priežiūra būtent po laja tampa lemiami.
Kas gali augti po riešutmedžiu?
Ne visi augalai vienodai jautrūs juglonui, todėl po graikiniu riešutmedžiu galima suformuoti dekoratyvų ir praktišką želdinį. Dažniausiai geriausiai pasiteisina pavėsį pakeliančios rūšys ir tos, kurios literatūroje apibūdinamos kaip tolerantiškos juglonui.
Iš valgomų ir sode auginamų augalų dažniau minimi pupelės, melisos, topinambai, serbentai, morkos, kukurūzai, svogūnai, šilkmedžiai ir moliūgai. Svarbu įvertinti, kad konkrečioje vietoje rezultatą lems ir drėgmė, ir šviesa.
Jei tikslas yra sukurti tankų kilimą, kuris uždengtų pliką žemę, dažnai pasirenkami papartynai ar žemaūgiai dangos augalai, pavyzdžiui, žiemė. Tinka ir kai kurie daugiamečiai, tokie kaip viendienės, melsvės, tiarelės ir kitos pavėsio gėlynams būdingos rūšys.
Ankstyvam pavasariui po laja dažnai sodinamos svogūninės gėlės, kurios spėja sužydėti iki visiškai sužaliuojant medžiui. Dažniausiai pasirenkami krokai, snieguolės, scylės, muskarai, narcizai ir tulpės.
Jei norisi papildomų krūmų ar medelių, saugesnis sprendimas yra sodinti ne pačioje lajos širdyje, o pakraštyje, kur daugiau šviesos ir mažesnė šaknų konkurencija. Tolerancija dažniau priskiriama ąžuolams, klevams, tujų grupėms, kadagiams, uosiams ir kedrams, tačiau vietos sąlygos išlieka lemiamos.
Praktinis patarimas prižiūrint tokią zoną yra nepalikti po medžiu storų lapų ir žalių apvalkalų sankaupų, o dirvą gerinti organine medžiaga. Didesnis humuso kiekis ir aktyvesnė mikroorganizmų veikla gali pagreitinti juglono skaidymąsi ir sušvelninti jo poveikį.
Taip pat verta prisiminti, kad net tolerantiški augalai gali skursti, jei po laja nuolat sausa. Reguliarus laistymas sausrų metu ir mulčiavimas tinkama medžiaga dažnai duoda daugiau naudos nei bandymas sodinti labai reiklius augalus.
