Japonijos dizaineris ir išradėjas Satoshi Nakagawa pristatė koncepciją, kuri skamba neįprastai: elektros energiją esą galima išgauti iš kasdienių medžiagų, tokių kaip dirvožemis, lietaus vanduo ar net vynas. Jo idėja įvardijama kaip Micropower Collection (MPC) – mikrogalingumų surinkimas, kai pasitelkiami labai silpni natūraliai atsirandantys elektriniai signalai.
Pagrindinis principas siejamas su elektrocheminiais procesais, vykstančiais drėgnoje aplinkoje ir organinėse medžiagose. Tokiose terpėse dėl jonų judėjimo ir skirtingų medžiagų sąlyčio gali susidaryti nedidelė įtampa, kurią teoriškai įmanoma surinkti ir panaudoti mažos galios įrenginiams.
Per demonstracijas išradėjas teigė galintis stabiliai maitinti mažus šviesos šaltinius ar autonominius jutiklius, panaudodamas, pavyzdžiui, žemę iš vazono ar kelis lašus skysčio. Tokie sprendimai labiausiai tiktų ne telefonų krovimui, o itin taupiems prietaisams, kuriems pakanka mikrovatų ar milivatų lygio energijos.
Energetikos ir elektronikos tyrimuose mikrogalingumų rinkimas nėra naujiena: panašūs principai taikomi renkant energiją iš vibracijų, šilumos skirtumų ar radijo bangų. Pastaraisiais metais augant daiktų interneto sprendimams, didėja ir susidomėjimas baterijų alternatyvomis, nes milijonų mažų jutiklių priežiūra bei baterijų keitimas tampa brangus ir taršus.
Vis dėlto mokslinėje praktikoje tokios idėjos vertinamos labai konkrečiai: svarbiausi rodikliai yra realiai pasiekiama galia, stabilumas skirtingomis sąlygomis, saugumas ir tai, ar sprendimas gali būti masiškai pritaikytas. Jei MPC tipo technologija pasiteisintų, ji galėtų būti naudinga atokiose vietovėse, ekstremalių situacijų metu ar ten, kur svarbus ilgas autonominis veikimas be įprastų baterijų.