CP v2

Tag: Alternatyvūs baltymai

  • Mokslininkai nustebino: kodėl europiečiai vengia vabzdžių ir ką čia „pasakė“ mūsų genai

    Mokslininkai nustebino: kodėl europiečiai vengia vabzdžių ir ką čia „pasakė“ mūsų genai

    Ilgą laiką europiečių nenoras valgyti vabzdžius dažniausiai buvo aiškinamas kultūriniais įpročiais ir pasibjaurėjimu. Tačiau naujesni antropologijos ir genetikos tyrimai rodo, kad priežastys gali būti gilesnės: jas galėjo formuoti aplinka, mitybos istorija ir evoliucinė atranka.

    Vabzdžiai daugelyje pasaulio regionų yra įprasta mitybos dalis, ypač Azijoje, Afrikoje, Australijoje ir Pietų Amerikoje. Europoje jie dažniau paragaujami iš smalsumo, kelionėse ar kaip kulinarinis iššūkis, o ne kaip kasdienis produktas.

    Kiek vabzdžių laikomi valgomi?

    Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) yra nurodžiusi, kad valgymui gali būti tinkama daugiau nei 1 500 vabzdžių rūšių. Kituose šaltiniuose minima, kad realiai pasaulio mityboje naudojama daugiau nei 2 000 rūšių, o jų panaudojimas skiriasi pagal regiono tradicijas ir prieinamumą.

    Dažniausiai vartojami vabalai ir jų lervos, taip pat skėriai, žiogai, skruzdėlės, bičių ir vapsvų produktai bei įvairių drugių vikšrai. Vabzdžiai kepami, džiovinami, rūkymi arba malami į miltus, kurie vėliau maišomi į kitus gaminius.

    Kodėl vabzdžiai laikomi vertingu maistu?

    Mitybos požiūriu vabzdžiai gali būti koncentruotas baltymų šaltinis, be to, juose aptinkama nesočiųjų riebalų rūgščių, mikroelementų ir vitaminų. Dėl to jie vis dažniau minimi diskusijose apie tvaresnę mitybą, nes kai kurių rūšių auginimas gali reikalauti mažiau išteklių nei tradicinė gyvulininkystė.

    Vis dėlto Europoje vartotojų priėmimas išlieka ribotas: svarbūs ne tik skonio įpročiai, bet ir psichologinis barjeras, susijęs su vabzdžių siejimu su kenkėjais ar nehigieniškumu. Tai dar labiau sustiprina faktas, kad Europos virtuvė istoriniu laikotarpiu rėmėsi kitais baltymų šaltiniais.

    Ką parodė tyrimai apie europiečių praeitį?

    Pompeu Fabra universiteto ir Evoliucinės biologijos instituto mokslininkai tyrė, ką apie senąją mitybą gali pasakyti dantų akmenys. Analizuoti 745 anatomiškai šiuolaikinių žmonių dantų akmenų mėginiai, dalis jų buvo iki 33 000 metų senumo, nes dantų akmenyse gali išlikti su maistu susijusių organizmų DNR pėdsakų.

    Rezultatai leido daryti išvadą, kad šiaurinėje Eurazijoje gyvenę žmonės vabzdžius greičiausiai valgė retai ir nenuosekliai. Tai reikštų, kad vabzdžiai į racioną galėjo patekti atsitiktinai, epizodiškai arba tik ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, maisto trūkumo laikotarpiais.

    „Analizė rodo, kad šiaurinėje Eurazijoje vabzdžiai greičiausiai nebuvo įprastas maistas ir į racioną patekdavo retai“, – teigė tyrėjai, apibendrindami dantų akmenų duomenis.

    Be to, mokslininkai vertino genetinius skirtumus, susijusius su hitinazės gamyba. Hitinazė yra fermentas, padedantis skaidyti chitiną – medžiagą, iš kurios sudarytas vabzdžių išorinis apvalkalas.

    Šiaurinės Eurazijos populiacijose aptikti genų variantai, siejami su prastesniu chitino skaidymu. Tyrėjų interpretacija tokia: jei vabzdžiai ilgesnį laiką nebuvo svarbi mitybos dalis, gebėjimas efektyviai apdoroti chitiną galėjo silpnėti, o tokie genetiniai variantai išlikti per kartas.

    Dar viena pastebėta tendencija: kuo arčiau tropikų gyveno populiacijos, tuo dažniau pasitaikė genetiniai variantai, galintys būti palankesni chitino virškinimui. Tropikuose vabzdžių yra daugiau, jie įvairesni, prieinami ilgesnę metų dalį, o kai kurios socialinių vabzdžių rūšys sudaro gausias kolonijas, kurias lengviau surinkti maistui.

    Tuo metu šiauresniuose regionuose vabzdžių biomasė mažesnė, jų sezoniškumas ryškesnis, o rinkimas reikalauja daugiau pastangų. Dėl to europiečių atsargumas vabzdžių atžvilgiu, mokslininkų požiūriu, gali būti ne vien skonio ar auklėjimo klausimas, bet ir ilgalaikio prisitaikymo prie skirtingos aplinkos pasekmė.

    Ši tema aktualėja ir šiandien: Europos Sąjungoje plečiasi diskusijos apie alternatyvius baltymų šaltinius, o vartotojų požiūrį formuoja ne tik kainos ar tvarumas, bet ir pasitikėjimas sauga, ženklinimu bei apdorojimo būdais. Mokslininkai pabrėžia, kad įpročiai keičiasi lėtai, todėl net turint daugiau produktų pasirinkimo, kultūrinė inercija ir biologiniai skirtumai gali išlikti reikšmingi.

  • Tyrimas šokiruoja: pieną galima gaminti be karvių, o žemės reikėtų net 96 proc. mažiau

    Tyrimas šokiruoja: pieną galima gaminti be karvių, o žemės reikėtų net 96 proc. mažiau

    Jungtinėje Karalystėje atliktas tyrimas rodo, kad pieno baltymus gaminant vadinamąja precizine fermentacija žemės poreikis galėtų būti iki 96 proc. mažesnis nei tradicinėje pienininkystėje. Mokslininkai pabrėžia, kad didžiausią skirtumą lemia tai, jog nebereikėtų nei auginti pašarų, nei laikyti didelių galvijų bandų.

    Žemės naudojimo klausimas tampa vis aštresnis, nes žemės ūkis užima didelę dalį tinkamos gyventi planetos sausumos, o gyvulininkystė čia sudaro didžiausią „pėdsaką“. Tuo pat metu gyvūninės kilmės produkcija pasaulinei mitybai suteikia santykinai mažesnę dalį kalorijų, palyginti su užimamais plotais.

    Kas yra precizinė fermentacija

    Precizinė fermentacija remiasi mikroorganizmų, pavyzdžiui, mielių ar grybų, panaudojimu tam tikriems ingredientams pagaminti. Šiuo atveju jie „užprogramuojami“ gaminti pieno baltymus, kurie vėliau gali būti naudojami kuriant gėrimus ar kitus produktus, panašius į įprastą pieną.

    Tyrėjai aiškina, kad tokiose alternatyvose pieno baltymai dažnai derinami su augalinės kilmės riebalais ir angliavandenių šaltiniais, todėl galutinis produktas gali būti be laktozės ir cholesterolio. Maistinės sudėties požiūriu dalis vitaminų ir mineralų gali būti pridedami, kad produktas labiau atitiktų vartotojų lūkesčius.

    Kiek žemės būtų galima „susigrąžinti“

    Tyrime skaičiuota, kiek žemės reikia pagaminti vienai metrinei tonai precizinės fermentacijos pagrindu pagaminto pieno produkto, ir tai palyginta su pieninių karvių ganyklomis bei pašarams auginamais pasėliais. Skirtumas, anot autorių, būtų ryškus net ir dalinai pakeitus įprastą gamybą.

    Skaičiuojama, kad pakeitus 20 proc. šalies pieno gamybos, būtų atlaisvinta vidutiniškai apie 859 kilohektarai žemės. Visiškai pakeitus tradicinę pienininkystę, potencialiai būtų atlaisvinta apie 4 294 kilohektarai, tai prilyginta teritorijai, artimai Danijos žemyninės dalies plotui.

    „Atsisakius gyvūnų auginimo ir jų pašarų gamybos, žemės taupymo potencialas gali būti reikšmingas“, – teigia tyrimo autoriai. Jie priduria, kad atlaisvinti plotai galėtų būti panaudoti įvairiai: nuo gamtos atkūrimo ir miškų plėtros iki būsto plėtros ar kitų maisto produktų gamybos.

    Kodėl tai svarbu klimato tikslams

    Tyrėjai akcentuoja, kad tokios technologijos galėtų padėti spręsti dilemą, su kuria susiduria politikos formuotojai: kaip mažinti žemės ūkio poveikį aplinkai nemažinant pagaminamo maisto kiekio. Jungtinė Karalystė, kaip ir kitos Europos šalys, svarsto, kaip iki 2050 metų pasiekti klimato neutralumo tikslus, o žemės naudojimas čia yra vienas jautriausių klausimų.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad vien žemės „sutaupymas“ nėra vienintelis kriterijus. Tam, kad precizinė fermentacija taptų plačiai taikoma, svarbūs ir kiti veiksniai: energijos šaltiniai gamybai, reguliavimas, produktų sauga, vartotojų pasitikėjimas bei kaina, kuri lemtų konkurencingumą su įprastu pienu.

    Ši kryptis laikoma viena sparčiausiai besivystančių alternatyvių baltymų ir naujos kartos maisto gamybos sričių. Kadangi pieno vartojimas pasaulyje išlieka aukštas ir kai kur auga, vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie leistų išlaikyti pasiūlą mažesnėmis aplinkos sąnaudomis.

  • Briuselio „MAASH“ pritraukė 12,15 mln. eurų: grybų baltymus ruošiasi gaminti pramoniniu mastu

    Briuselio „MAASH“ pritraukė 12,15 mln. eurų: grybų baltymus ruošiasi gaminti pramoniniu mastu

    Briuselyje įsikūrusi fermentacijos bendrovė „MAASH“, kuri kuria ir gamina mikoproteiną maisto pramonei, pritraukė 12,15 mln. eurų finansavimo paketą. Įmonė skelbia, kad lėšos bus skirtos perėjimui nuo parengiamųjų darbų prie realios pramoninės plėtros.

    Finansavimą sudaro nuosavo kapitalo investicija ir viešasis finansavimas. „MAASH“ nurodo, kad dalį paketo sudaro 5,85 mln. eurų investicija, kurią suteikė keli nauji investuotojai, tarp jų Ambra Capital, InvestPro, „Bpifrance“, Amorçage Industriel, Nordzucker ir Tereos.

    Likusią dalį sudaro „Bpifrance“ parama ir paskola: 4,3 mln. eurų pagal programą Première Usine bei 2 mln. eurų paskola pagal Prêt d’Amorçage Investissement, siejama su iniciatyva France 2030. Toks modelis, kai rizikos kapitalas derinamas su valstybės instrumentais, šiandien vis dažniau taikomas Europos maisto technologijų ir pramoninės biotechnologijos projektuose, nes vien tik privačiomis lėšomis „pirmųjų gamyklų“ rizika dažnai būna per didelė.

    „Mūsų pramoninės fermentacijos patirtis kartu su naujų partnerių atėjimu leis greitai didinti techninius ir komercinius pajėgumus“, – sakė vienas iš įkūrėjų ir valdybos pirmininkas Frédéric Van Gansberghe.

    „MAASH“ įkurta 2021 metais Frédéric Van Gansberghe ir Gaspard Gilbert. Bendrovė vysto mikoproteiną kaip tvaresnį ingredientą, skirtą gamintojams, ieškantiems alternatyvų gyvūninės kilmės baltymams arba norintiems mažinti mėsos kiekį sudėtyje neaukojant tekstūros ir skonio.

    Kas yra mikoproteinas?

    Mikoproteinas – tai baltyminė masė, gaunama fermentuojant grybus ar į grybus panašius mikroorganizmus kontroliuojamomis sąlygomis. Tokia gamyba paprastai paremta tiksliai valdomais parametrais, pavyzdžiui, temperatūra, pH ir deguonies tiekimu, nes nuo jų priklauso išeiga, produkto struktūra ir jutiminės savybės.

    „MAASH“ teigia, kad su savo fermentacijos būdu gautu mikoproteinu LoCylia™ ji pozicionuojasi kaip B2B ingredientų tiekėja maisto pramonei. Įmonė nurodo, kad partneriams gali padėti mažinti mėsos dalį receptūrose 10–30 proc. arba kurti vegetariškas ir veganiškas alternatyvas.

    Gamyklos planai Prancūzijoje

    Bendrovė pranešė, kad po dvejų metų nuo buvusios „Metabolic Explorer“ aikštelės įsigijimo Carling-Saint-Avold mieste pereina į projekto įgyvendinimo etapą. Ten planuojama paleisti 12 kubinių metrų demonstracinę gamyklą, kuri taps tiltu tarp laboratorinių bandymų ir nuolatinės pramoninės gamybos.

    Ilgesnio laikotarpio ambicija – pasirengti plėtrai iki 10 000 tonų metinės pramoninės gamybos. Tokie mastai alternatyvių baltymų sektoriuje paprastai laikomi lūžio tašku, nes tik didinant apimtis galima reikšmingai mažinti savikainą ir užtikrinti stabilų tiekimą didiesiems maisto gamintojams.

    Vadovų pokyčiai ir komercinis pagreitis

    „MAASH“ taip pat paskelbė apie vadovų pokyčius: nuo 2026 metų rugsėjo prie įmonės kaip generalinė direktorė prisijungs Samah Garringer. Ji turi daugiau nei 25 metų tarptautinės patirties maisto, ingredientų, mitybos ir pramoninio mastelio didinimo srityse, yra dirbusi vadovaujamose pareigose DSM, Avril Group ir ENOUGH Foods.

    „Džiaugiuosi prisijungdama prie „MAASH“ šiuo lūžio momentu. Kartu su komanda ir naujais partneriais įgyvendinsime priešpramoninį projektą, paspartinsime komercinį startą ir sukursime atsparią, savikaina konkurencingą platformą, kad maistingas, tvarus mikoproteinas rinką pasiektų dideliu mastu“, – sakė Samah Garringer.

    Kaip nurodo įmonė, dabartinis vadovas ir vienas iš įkūrėjų Gaspard Gilbert pereis į komercijos vadovo pareigas ir rūpinsis komerciniais ryšiais bei strateginėmis partnerystėmis. Taip pat jis laikinai eis finansų vadovo pareigas, kol bus užtikrinta pilna vadovų komanda sparčiai plėtrai.

    „Buvusios „Metex“ aikštelės įsigijimas suteikė mums pramoninį pagrindą. Pastaruosius dvejus metus dirbome, kad šį pagrindą paverstume patikimu ir įgyvendinamu projektu“, – sakė Gaspard Gilbert.

    „Šis finansavimas yra svarbus žingsnis: dabar turime partnerius, resursus ir lyderystę, kad pereitume nuo pasirengimo prie pramoninio įgyvendinimo. Samah Garringer paskyrimas generaline direktore atspindi tą pačią ambiciją – suteikti „MAASH“ pramoninius, žmogiškuosius ir komercinius pajėgumus, reikalingus augimui“, – pridūrė jis.

    Rinkoje, kur alternatyvių baltymų projektams didžiausias iššūkis dažnai yra perėjimas nuo prototipo prie stabilios gamybos, investuotojams svarbiausi tampa du dalykai: technologijos patikimumas ir komandos patirtis pramoninėje plėtroje. „MAASH“ atveju akcentuojamas būtent šis etapas – demonstracinė gamykla ir kelias link dešimčių tūkstančių tonų gamybos apimčių.

  • „Pacifico Biolabs“ pritraukė 7 mln. eurų: Vokietijos alaus daryklas verčia alternatyvių baltymų gamyklomis

    „Pacifico Biolabs“ pritraukė 7 mln. eurų: Vokietijos alaus daryklas verčia alternatyvių baltymų gamyklomis

    Plėtra remsis alaus daryklų įranga

    Berlyne įsikūrusi grybienos fermentacijos baltymų bendrovė „Pacifico Biolabs“ užbaigė A serijos investicijų etapą ir pritraukė 7 mln. eurų. Lėšos bus skirtos gamybos mastui didinti iki 200 tonų per mėnesį ir pasirengti komerciniams startams Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje bei Šiaurės Europos rinkose.

    Bendrovė nurodo, kad gamybos pagrindas bus Saksonijoje, o plėtros strategija remiasi jau veikiančia regionine pramonės infrastruktūra. Esminė idėja paprasta: alternatyvių baltymų gamybai pasitelkti standartines alaus daryklų fermentacijos talpas, kurios vis dažniau lieka neišnaudotos.

    Kaip veikia grybienos fermentacija

    „Pacifico Biolabs“, įkurta 2022 metais, teigia auginanti mėsos alternatyvoms skirtą baltyminę žaliavą pasitelkdama grybienos fermentacijos biotechnologiją. Pasak įmonės, fermentuota grybiena natūraliai turi į mėsą panašią struktūrą ir gana neutralų skonį, todėl gamintojams galima mažinti priedų poreikį ir lengviau kurti privataus prekės ženklo produktus.

    Rinkoje alternatyvūs baltymai dažnai susiduria su trimis barjerais vienu metu: kaina, tekstūra ir maistine verte. Bendrovė teigia, kad jos technologija siekia vienu sprendimu suvaldyti visas šias problemas, o didžiausią dėmesį skiria kainos priartinimui prie tradicinės mėsos.

    Kodėl taikomasi į kainos paritetą

    Įmonės modelis paremtas principu, kad brangiausia alternatyvių baltymų gamybos dalis dažnai yra naujų pajėgumų statyba ir specializuoti bioreaktoriai. „Pacifico Biolabs“ akcentuoja, kad naudojant esamas alaus daryklų talpas galima išvengti ilgo projektavimo bei statybų ciklo ir pradėti mastelio didinimą greičiau.

    Europoje mažėjant alaus ir alkoholio vartojimui, dalis daryklų susiduria su nepilnu pajėgumų išnaudojimu, todėl atsiranda laisvų fermentacijos talpų. Bendrovė tai vertina kaip galimybę sukurti kapitalo taupų, greitai plečiamą gamybos tinklą ir priartėti prie masinės rinkos kainų lūkesčių.

    „Mes kuriame ne vien maisto ingredientų bendrovę. Mes įdarbiname Europos pramonės infrastruktūrą ateities maistui“, – sakė „Pacifico Biolabs“ vienas iš įkūrėjų ir vadovas Zac Austin.

    Investicijų etapą rėmė keli rizikos kapitalo fondai, taip pat prisidėjo regioninis alaus daryklos partneris. Gavusi papildomą finansavimą bendrovė planuoja plėsti komandą Leipcige, spartinti partnerystes su maisto gamintojais, o produktų pasirodymo mažmeninėje prekyboje per prekės ženklų ir prekybininkų partnerius tikisi 2026 metų pabaigoje.