Tag: Altonas Brownas

  • Altono Browno metodas filė kepsniui: „atvirkštinis“ apkepimas ir 315 laipsnių keptuvė

    Filė mignon yra vienas brangiausių ir kartu jautriausių jautienos gabalų – perkeptas jis greitai tampa sausas ir kietas. Būtent todėl virtuvės entuziastams dažnai siūlomas „atvirkštinio“ apkepimo metodas, kurį naudoja ir kulinarijos žinovas Altonas Brownas.

    Jo principas paprastas: kepsnys pirmiausia lėtai pašildomas orkaitėje, o tik tada labai trumpai apkepamas itin įkaitintoje ketaus keptuvėje. Taip siekiama, kad mėsa iškeptų tolygiau, o išorėje susidarytų ryški, aromatinga plutelė.

    Skirtingai nei įprastas būdas, kai pirmiausia apkepamas paviršius, „atvirkštinis“ apkepimas mažina riziką per ilgai laikyti mėsą keptuvėje. Ilgesnis kepimas ant tiesioginės kaitros dažnai sukuria pilką, perkeptos mėsos „žiedą“ aplink kraštus, net jei vidus dar išlieka pageidaujamo iškepimo.

    Šis metodas ypač tinka filė gabalui, nes jame mažiau riebalų, todėl skoniui ir tekstūrai klaidos kainuoja brangiai. Brownas akcentuoja minimalų paruošimą – užtenka druskos ir šlakelio neutralaus aliejaus.

    Lėtas kaitinimas orkaitėje

    Pirmas žingsnis – orkaitėje švelniai pakelti mėsos temperatūrą. Recepto logika tokia: kepsnys turi pasiekti tikslinę vidinę temperatūrą be staigių šuolių, kad neperžengtumėte norimo iškepimo ribos.

    Brownas siūlo orkaitę įkaitinti iki 200 laipsnių pagal Farenheitą (apie 93 laipsnius Celsijaus) ir stebėti mėsos vidų, kol ji pasieks 120 laipsnių pagal Farenheitą (apie 49 laipsnius Celsijaus).

    Kad tai pavyktų tiksliai, jis naudoja skaitmeninį zondinį termometrą. Be jo lengva peržengti ribą, o filė mignon atveju tai reiškia prarastą sultingumą.

    Trumpas apkepimas ketaus keptuvėje

    Kol mėsa lėtai kaista, jos paviršius orkaitėje natūraliai pradžiūsta. Tai svarbu todėl, kad keptuvėje plutelė susidarytų greitai, nešvaistant laiko drėgmei išgarinti.

    Atėjus laikui, Brownas pasitelkia ketaus keptuvę, kuri įkaitinama iki maždaug 600 laipsnių pagal Farenheitą (apie 315 laipsnių Celsijaus). Jis nurodo, kad ant didelės kaitros tai užtrunka apie 10 minučių.

    Ar keptuvė pakankamai karšta, siūloma pasitikrinti įlašinus maždaug pusę arbatinio šaukštelio vandens: jei jis išgaruoja per 5 sekundes, temperatūra tinkama apkepimui.

    Aliejus čia naudojamas ne keptuvei užpilti, o įtrinti tiesiai į kepsnį – taip keptuvėje būna mažiau riebalų, o paviršius greičiau paruduoja. Apkepimas trunka labai trumpai: maždaug po minutę iš kiekvienos pusės.

    Poilsis – ne mažiau svarbus

    Vos tik kepsnys paruduoja, jis nukeliamas nuo kaitros. Brownas siūlo leisti mėsai pailsėti iki 5 minučių – per tą laiką sultys pasiskirsto tolygiau, todėl pjaunant jos mažiau išteka.

    Rezultatas, kurio siekiama šiuo metodu, – tolygiai rausvas, sultingas ir minkštas filė kepsnys be perkeptų kraštų. Tai leidžia išlaikyti būtent tą tekstūrą, už kurią dažniausiai ir mokama renkantis filė mignon.

  • Altono Browno kiaušinienės triukas: majonezas ir harisa vietoje pieno bei aštraus padažo

    Puriai ir kremiškai kiaušinienei nebūtinas nei pienas, nei aštrus padažas – TV asmenybė Altonas Brownas siūlo visai kitą derinį. Jo receptas remiasi dviem priedais, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti netikėti: majonezu ir harisa.

    Kaip aprašoma „Tasting Table“, A. Browno „20 sekundžių kiaušinienės“ versijoje į plaktus kiaušinius keliauja šaukštelis Šiaurės Afrikos čili pastos harisos ir šaukštelis majonezo. Taip esą išgaunama švelni tekstūra ir maloni, apvali aitrumo šiluma.

    Majonezas gali skambėti keistai, tačiau jo sudėtis gana artima pačių kiaušinių logikai: riebalai ir rūgštis (paprastai actas arba citrinos sultys) dera su kiaušiniais, o papildomi riebalai padeda sukurti šilkinį, minkštą krešulį. Idėja paprasta – vietoje pieno, kuris dažnai pilamas dėl švelnumo, naudoti riebalų ir rūgšties balansą.

    Harisa, skirtingai nei skysti acto pagrindo aštrūs padažai, dažniausiai būna tirštesnė ir neretai turi aliejaus. Dėl to ji lengvai įsimaišo į kiaušinių masę ir suteikia žemiškesnį, prieskoniais paremtą čili skonį – nuo švelnesnio iki ryškiai aštraus, priklausomai nuo pasirinkto produkto.

    Kaip Altonas Brownas ruošia masę

    Savo recepte A. Brownas pirmiausia sumaišo 2 arbatinius šaukštelius majonezo su 1 arbatiniu šaukšteliu vandens, 1 arbatiniu šaukšteliu harisos ir žiupsneliu košerinės druskos. Tik po to įmaišo tris didelius kiaušinius.

    Tokia seka padeda prieskoniams ir priedams tolygiai pasiskirstyti dar prieš masę supilant į keptuvę. Kartu majonezo kiekis pakankamai nedidelis, kad kiaušinienė netaptų panaši į ištirpusį sumuštinių užtepą – priedas turi tik subtiliai praturtinti tekstūrą.

    Kiek harisos dėti ir ką svarbu įvertinti

    A. Brownas siūlo 1 arbatinį šaukštelį harisos trims kiaušiniams – tiek turėtų pakakti, kad skonis pasiskirstytų visoje porcijoje, bet neužgožtų kiaušinių. Vis dėlto harisos stiprumas ir sūrumas skiriasi priklausomai nuo gamintojo ar to, ar ji naminė, todėl pirmą kartą verta paragauti prieš dedant.

    Harisa dažnai gaminama iš džiovintų ar šviežių raudonųjų paprikų, česnako ir prieskonių, tokių kaip kmynai, kalendra ar kuminas. Dėl tokios sudėties ji kiaušinienei suteikia ne vien „aštrumą“, bet ir prieskonių gilumą.

    Norint švelnesnės versijos, A. Brownas taip pat mini laiškinius česnakus kaip alternatyvą ar priedą. Jie suteikia gaivumo, bet nekelia aitrumo lygio.

    Kepimo metodas: karšta keptuvė ir tikslus laikas

    A. Brownas didelę reikšmę teikia ne tik ingredientams, bet ir technikai. Jis įkaitina tuščią anglinio plieno keptuvę orkaitėje, įkaitintoje iki 350 laipsnių pagal Farenheitą, tada perkelia ją ant kaitlentės ir ištirpdo šaukštą sviesto.

    Supylus kiaušinių mišinį, masė maišoma nustatytais intervalais silikonine mentele, o keptuvė laiku nuimama nuo kaitros ir turinys iškart perkeliamas į lėkštę. Esminis principas – keptuvę patraukti, kai dar matyti šiek tiek skysčio: likutinė šiluma užbaigia procesą ir padeda išlaikyti minkštą tekstūrą.

    Tokia kiaušinienė skaniausia iškart, kol krešulys dar švelnus. Norint ryškesnio prieskonio, galima ant viršaus uždėti dar truputį harisos arba pabarstyti laiškinių česnakų.

  • Rūkykla iš kartoninės dėžės? Virtuvės žvaigždė Altonas Brownas parodė, kaip tai padaryti saugiai

    Namų rūkymo mada pastaraisiais metais tik stiprėja, tačiau rūkymo įranga neretai kainuoja brangiai ir užima daug vietos. Žinomas TV kulinaras Altonas Brownas pasiūlė netikėtą išeitį: laikina rūkykla iš paprastos kartoninės dėžės, kurią galima susirinkti kieme ar terasoje.

    Pagrindinė idėja paprasta: dėžė tampa rūkyklos korpusu, o šilumą ir dūmus sukuria elektrinė kaitlentė. Ant jos dedamas nedidelis metalinis indas su kietmedžio drožlėmis ar gabalėliais, o maistas laikomas ant grotelių, įtvirtintų per dėžę perkištais mediniais strypais.

    Į dėžės apačią rekomenduojama įstatyti metalinę skardą ar aliumininį padėklą, kad nubėgantys riebalai nekauptųsi ant kartono. Temperatūrai sekti naudojamas zondinis termometras, įkištas per atskirą angą, kad būtų aišku, kada kamera įkaista ir kada saugu dėti produktus.

    Saugumas čia svarbiausias

    Nors tokia konstrukcija atrodo paprasta, ji kelia akivaizdžių rizikų, nes kartonas yra degi medžiaga. Dėl to būtina naudoti švarią, sausą dėžę, rūkyklą statyti ant lygaus nedegaus pagrindo ir laikyti atokiai nuo pastatų, tvorų, medienos, tekstilės bei kitų lengvai užsidegančių daiktų.

    Ypač svarbu, kad rūkykla būtų nuolat prižiūrima: tokio tipo įrenginys negali būti paliktas be priežiūros net trumpam. Taip pat verta pasirūpinti gesintuvu, nes riebalų lašėjimas ir karštis gali sukelti staigų užsiliepsnojimą.

    Praktikoje saugumui didelę įtaką daro ir dėžės dydis. Maistas neturėtų liestis prie dėžės sienelių, todėl prieš pradedant verta išmatuoti planuojamą gaminį, įvertinti grotelių aukštį ir palikti pakankamą atstumą nuo šilumos šaltinio.

    Kodėl žmonės renkasi tokį sprendimą

    Didžiausias šios idėjos privalumas yra kaina ir paprastumas, ypač jei rūkymas planuojamas retai. Po gaminimo kartoninę konstrukciją galima utilizuoti, todėl neatsiranda ilgalaikės priežiūros, valymo ir sandėliavimo rūpesčių, kurie dažnai lydi tradicines rūkyklas.

    Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad rūkant namuose svarbu ne tik skonis, bet ir temperatūros kontrolė bei higiena. Pastovi šiluma, tinkamai parinktos medienos drožlės ir švarūs paviršiai lemia rezultatą, o atsakingas elgesys su karščiu ir dūmais turi būti pirmoje vietoje.

  • Virtuvės triukas, kuris stebina: Altono Browno karštų keptuvių metodas tobulam sumuštiniui

    Televizijos laidų vedėjas ir kulinaras Altonas Brownas siūlo netikėtą būdą iškepti itin traškų ir kartu tįstantį sūrio sumuštinį be jokio specialaus preso. Vietoj jo naudojamos dvi viena į kitą telpančios ketaus keptuvės, kurios sukuria stiprų ir tolygų spaudimą bei kaitrą iš abiejų pusių.

    Metodas paprastas: abi keptuvės įkaitinamos ant viryklės, o sumuštinis dedamas į didesniąją. Kad duona nepriliptų ir greičiau paruduotų, viena pusė lengvai apipurškiama alyvuogių aliejumi, tuomet apipurškiama ir kita, kai sumuštinis jau keptuvėje.

    Įkaitinta mažesnė keptuvė įstatoma į didesniąją ir ja prispaudžiamas sumuštinis, laikant per virtuvinę pirštinę. Taip sūris ištirpsta greitai, o plutelė apskrunda tolygiau, nes šiluma veikia tarsi iš viršaus ir apačios vienu metu.

    „Nesigailėkite sūrio: kai išgirsite, kaip jis šnypščia ir varva į keptuvę, suprasite, kad sumuštinis jau arti tobulybės“, – sakė Altonas Brownas, aiškindamas, kaip atpažinti tinkamą momentą nukelti nuo ugnies.

    Brownas pabrėžia, kad svarbios ir smulkios detalės. Jis renkasi tvirtesnę kaimišką duoną, kuri atlaiko spaudimą, o sūrį pataria ne pjaustyti riekelėmis, bet sutarkuoti, nes taip jis tirpsta tolygiau ir greičiau.

    Skoniui jis siūlo derinti kelių rūšių sūrius, maišant minkštesnius ir kietesnius, o prieskoniams apsiriboti Dižono garstyčiomis ir stambiai grūstais juodaisiais pipirais. Toks minimalizmas leidžia išryškėti sūrio ir skrudintos duonos skoniui, tačiau neperkrauna tekstūros.

    Šis būdas labiau tinka vienam ar dviem sumuštiniams, o ne kepimui miniai, nes reikia nuolat prižiūrėti keptuves ir temperatūrą. Vis dėlto namuose jis ypač naudingas, kai norisi rezultato, artimo kavinių panini presui, bet neturite papildomos įrangos.

    Maisto gaminimo ekspertai dažnai pabrėžia, kad traškiai plutelei svarbiausia yra stabiliai aukšta temperatūra ir pakankamas riebalų sluoksnis, saugantis duoną nuo išsausėjimo. Dvi ketaus keptuvės čia suveikia kaip sunkus, karštas dangtis, kuris paspartina šilumos perdavimą ir padeda išgauti ryškesnį apskrudimą per trumpesnį laiką.

    Norint pritaikyti triuką saugiai, verta atkreipti dėmesį į keptuvių dydžius ir rankenų įkaitimą, o spaudžiant visada naudoti apsaugą nuo karščio. Jei įdarą papildysite daug drėgnų priedų, pavyzdžiui, gausiu padažu ar dideliu kiekiu daržovių, sūris gali tirpti lėčiau, o duona suminkštėti.

  • Virtuvės žvaigždė Altonas Brownas atskleidė triuką: šis audinys sukuria tobulą kepsnio plutelę

    Žinomas kulinarijos laidų vedėjas ir maisto mokslo entuziastas Altonas Brownas pasidalijo metodu, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keistas, tačiau žada vieną dalyką – ypač traškią ir sodraus skonio jautienos kepsnio plutelę. Jo teigimu, svarbiausias įrankis čia ne prieskonių mišinys ar brangi įranga, o maistinis marlės tipo audinys.

    Brownas rekomenduoja stambų jautienos šonkaulių kepsnį įsigyti likus maždaug penkioms dienoms iki kepimo. Mėsą jis išvynioja iš pakuotės, labai gerai nusausina popieriniais rankšluosčiais, tuomet apgaubia maistiniu audiniu ir deda į šaldytuvą ant grotelių, kad oras laisvai cirkuliuotų.

    „Tikslas nėra brandinimas, o kuo sausesnis mėsos paviršius, kad kepant susiformuotų ryški, traški plutelė“, – sakė Altonas Brownas, aiškindamas, kodėl šis paruošimas veikia.

    Šio metodo esmė paprasta: kuo sausesnis mėsos išorinis sluoksnis, tuo lengviau kepant pasiekiamas intensyvus apskrudimas. Būtent tada efektyviausiai vyksta Mailardo reakcija – cheminiai procesai, kurie aukštoje temperatūroje sukuria skrudinimo aromatus, rudą spalvą ir sodresnį skonį.

    Tiesa, tokiai procedūrai reikia vietos šaldytuve, o higiena tampa ypač svarbi: mėsa turi būti laikoma stabiliai šaltai, atskirai nuo paruoštų valgių, o paviršius neturi liestis su kitais produktais. Praktikoje padeda skarda su nuvarvėjimo padėklu ir grotelėmis, kad mėsa negulėtų savo sultyse.

    Kalbėdamas apie patį kepimą, Brownas pirmenybę teikia šonkauliams su kaulu ir ragina jų nenuimti iki pat pabaigos. Kaulas veikia kaip savotiška apsauga nuo perkepimo ir padeda tolygiau paskirstyti karštį, o iškepus jį galima atskirti ir mėsą pjaustyti patogiau.

    Prieskonių klausimu jis laikosi minimalizmo: druska, rupiai maltas juodasis pipiras ir jautienos taukų įtrynimas. Tokia schema leidžia išryškėti mėsos skoniui, o druska, prilipdama prie sausesnio paviršiaus, prisideda prie tvirtesnės plutelės formavimosi.

    Vis dėlto saugiausias kelias į norimą rezultatą – naudoti įsmeigiamą termometrą ir orientuotis į pageidaujamą vidaus temperatūrą, nes skirtingo dydžio kepsniai ir orkaitės kepa nevienodai. Jei mėsa patiekiama labai rausva, kai kuriems ji gali pasirodyti per mažai iškepusi, todėl temperatūrą verta prisitaikyti pagal skonį, tačiau audinio džiovinimo žingsnio Brownas siūlo nepraleisti.