Mirabelė ar alyča: kuo skiriasi?
Perkant sodinukus mirabelės dažnai supainiojamos su alyča, o tikrasis skirtumas paaiškėja tik po kelerių metų, kai medis pradeda derėti. Botaniškai mirabelė siejama su namine slyva, o alyča yra atskira rūšis, dar vadinama vyšninė slyva.
Lengviausia jas atskirti pagal vaisius ir kauliuką. Alyčos vaisiai gali būti geltoni, raudoni ar purpuriniai, o kauliukas dažniausiai tvirtai limpa prie minkštimo, kai mirabelės paprastai būna auksinės, saldesnės, o kauliukas lengviau atsiskiria.
Skiriasi ir lapai bei augimo būdas. Alyčos lapai dažniau būna pailgi, o mirabelės – apvalesni ir didesni; be to, alyča dažniausiai auga sparčiau, geriau ištveria šalčius ir ligas, todėl sodininkystėje neretai naudojama kaip poskiepis.
Kada ir kaip sodinti mirabelę?
Jaunus mirabelių sodinukus patikimiausia sodinti ankstyvą pavasarį, kai dirva atitirpusi, bet pumpurai dar nepradėję brinkti. Tinka ir rudens laikotarpis, tačiau vietovėse, kur žiemos šaltesnės, pavasarinis sodinimas dažnai laikomas saugesniu.
Medeliams reikia erdvės, kad laja gautų pakankamai šviesos ir būtų gerai vėdinama. Praktikoje dažniausiai paliekami 3–4 metrų atstumai, o augesniems medžiams gali prireikti ir apie 5 metrų, ypač jei sodinama derlingoje dirvoje.
Sodinimo duobė turėtų būti maždaug du kartus platesnė nei šaknų gumulas, o šaknys joje išskleidžiamos laisvai, neužlenkiant. Skiepijimo vieta paliekama keliais centimetrais virš dirvos, nes per giliai pasodintas medis gali pradėti formuoti šaknis virš skiepo ir silpnėti.
Po pasodinimo medelį būtina gausiai palaistyti, o dirvą aplink mulčiuoti, tačiau mulčią laikyti atokiau nuo kamieno. Dažniausiai rekomenduojama palikti apie 15–20 centimetrų tarpą, kad drėgmė neskatintų žievės pažeidimų.
Mirabelei labiausiai tinka saulėta, nuo stiprių vėjų kiek apsaugota vieta. Šie medžiai žydi anksti, todėl pavasariniai šalčiai ir šaltas vėjas gali sumažinti užmegztų vaisių kiekį.
Priežiūra: vanduo, tręšimas ir ligos
Pirmaisiais metais po pasodinimo svarbiausia reguliariai laistyti, ypač užsitęsus sausroms. Veiksmingesnis būdas – retesnis, bet gausesnis laistymas, kad vanduo pasiektų gilesnę šaknų zoną, o ne tik sudrėkintų paviršių.
Pavasarį, prieš vegetacijos pradžią, mirabelėms dažnai parenkamos kompleksinės trąšos, kuriose daugiau azoto, nes jis skatina ūglių ir lapų augimą. Nuo anttrųjų metų naudinga įtraukti ir vasarinį tręšimą, kur daugiau kalio ir fosforo, nes jie siejami su žiedų formavimusi ir vaisių kokybe.
Rudenį priežiūrai dažnai pasirenkamas kompostas ar perpuvęs mėšlas, tačiau jo nereikėtų berti tiesiai prie kamieno. Palikus keliolikos centimetrų tarpą sumažėja žievės pažeidimų ir puvinių rizika.
Slyviniai medžiai gali nukentėti nuo žievės pažeidimų, dėl kurių pasirodo sakų ištekėjimas, taip pat nuo grybinės kilmės ligų, kurios dažnai patenka per genėjimo žaizdas. Dėl to svarbu laiku pašalinti pažeistas šakas ir genėti taip, kad žaizdos būtų kuo mažesnės ir greičiau užgytų.
Genėjimas: kada ir kaip atlikti?
Jaunas mirabelės medelis paprastai formuojamas paliekant vieną pagrindinį vertikalų ūglį ir šonines šakas, augančias horizontaliau ar švelniu kampu. Po pasodinimo dažnai pašalinamos šakelės, esančios žemiau maždaug 70 centimetrų nuo žemės, o aukščiau esančios – saikingai patrumpinamos.
Suaugusių medžių genėjimo laikas priklauso nuo veislės ir augimo ypatumų, tačiau dažnai orientuojamasi į žiemos pabaigą, kai didžiausi šalčiai jau atslūgę. Kai kurios anksti derančios veislės genimos ir vasarą, iškart po derliaus, nes šiuo metu žaizdos paprastai užsitraukia greičiau.
Pjūviai daromi tvarkingai, šiek tiek įstrižai, virš pumpuro ar atsišakojimo, nepaliekant kelmelių. Stambesnes žaizdas verta apsaugoti sodo tepalu, o per vieną kartą nereikėtų pašalinti per didelės lajos dalies, nes tai gali susilpninti medį ir sumažinti kito sezono derlių.