Drėgnuose miškuose rudenį kartais galima pamatyti vaizdą, kuris iš pirmo žvilgsnio primena netikėtai pražydusią gėlę. Tačiau po arčiau apžiūrėjus paaiškėja, kad tai grybas, kurio forma ir spalva klaidina net patyrusius grybautojus.
Šis radinys dažniausiai siejamas su alyvine lakovica, dar vadinama lila lakarija. Jai būdinga ryški violetinė spalva ir banguoti, į šonus užsirietę kepurėlės kraštai, todėl miško paklotėje ji gali atrodyti tarsi žiedlapiais apsuptas augalas.
Kaip atpažinti alyvinę lakovicą
Alyvinės lakovicos kepurėlė paprastai užauga iki 3–5 centimetrų skersmens. Jaunų grybų ji būna kiek iškili, vėliau plokštėja, o spalva su amžiumi dažnai blunka iki šviesesnio violetinio ar pilkai alyvinio atspalvio.
Apatinėje kepurėlės pusėje matomos gana retos, storokos lakštelės, kurios neretai tarsi leidžiasi link kotelio. Kotelis dažniausiai būna 5–10 centimetrų ilgio, plonas, kietesnis, o jo spalva artima kepurėlei.
Šis grybas auga nedidelėmis grupėmis drėgnesnėje dirvoje, tiek lapuočių, tiek spygliuočių miškuose, tarp samanų ir nukritusių lapų. Vaisiakūniai dažniausiai pasirodo nuo rugpjūčio iki lapkričio.
Ar šis grybas valgomas?
Alyvinė lakovica paprastai priskiriama prie valgomų grybų, tačiau kulinarine prasme ji laikoma vidutinės vertės. Dažniau rekomenduojama rinkti kepurėles, nes koteliai gali būti pluoštiniai ir kieti, ypač vyresnių grybų.
Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vien išvaizdos nepakanka: violetiniai atspalviai miške nėra unikalūs tik vienai rūšiai. Dėl to svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: jei kyla bent menkiausia abejonė, grybo geriau neimti.
Didžiausia rizika grybautojams
Pagrindinis pavojus slypi panašume į kai kurias kitas, nepageidaujamas rūšis. Dažniausiai minimas rizikingas supainiojimas su micingomis, tarp kurių pasitaiko nuodingų grybų.
Atpažinimą gali apsunkinti ir natūralūs pokyčiai: lakovicos spalva su laiku išblunka, o miško drėgmė, apšvietimas ir dirvožemis keičia vizualų įspūdį. Todėl renkant grybus svarbu vertinti ne vien spalvą, bet ir lakštelių pobūdį, kotelio struktūrą, augavietę bei kitus požymius.
Grybautojams taip pat primenama laikytis atsargumo, ypač kai miškuose daug įvairių rūšių ir derlius vilioja rinkti greitai. Saugiausia rinkti tik gerai pažįstamus grybus, o dėl neaiškių egzempliorių konsultuotis su specialistais ar patikimais atpažinimo šaltiniais.