CP v2

Tag: Alyvmedžiai

  • Portugalijoje auga beveik 4 000 metų medis: mokslininkai atskleidė, kaip nustatė jo amžių

    Portugalijoje auga beveik 4 000 metų medis: mokslininkai atskleidė, kaip nustatė jo amžių

    Portugalijoje mokslininkų dėmesį traukia itin seni alyvmedžiai, kurių amžius, įvairiais vertinimais, siekia kelis tūkstančius metų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Oliveira do Mouchão, augantis Mouriscas vietovėje Abrantes savivaldybėje, ir iki šiol brandinantis alyvuoges, nors kamieno vidus dalinai tuščiaviduris.

    Dar įspūdingesnė istorija siejama su Oliveira do Peso, augančiu Herdade do Peso teritorijoje Alentejo regione. 2021 metais atliktas vertinimas rodė, kad medis gali būti maždaug 3 712 metų amžiaus, o tai jį priartintų prie seniausių žinomų gyvų savo rūšies atstovų Europoje.

    Tikslaus tokių medžių amžiaus nustatymas – viena sudėtingiausių dendrologijos užduočių. Įprastai medžių amžius tikslinamas skaičiuojant rieves, tačiau labai seni alyvmedžiai dažnai turi išpuvusią ar sunykusią kamieno šerdį, todėl klasikiniai dendrochronologiniai metodai tampa riboti arba visai nebepritaikomi.

    Dėl šios priežasties Trás-os-Montes e Alto Douro universiteto tyrėjai alyvmedžių amžių bando vertinti netiesiogiai, taikydami matavimais paremtus modelius. Analizuojami kamieno apimtis, skersmuo, aukštis ir kiti parametrai, o gauti duomenys įvertinami matematiniu modeliu, leidžiančiu pateikti tikėtiną amžiaus intervalą.

    Taikant šį metodą, 2016 metais Oliveira do Mouchão amžius buvo įvertintas maždaug 3 350 metų. Visgi patys tyrėjai pabrėžia, kad tokie skaičiavimai turi paklaidą: masyvus, susisukęs kamienas ne visada reiškia tokį patį įspūdingą amžių, o kai kurių senų alyvmedžių „išvaizda“ gali klaidinti.

    Kita vertus, net ir atsargiai vertinant tikslius skaičius, šie Portugalijos alyvmedžiai laikomi išskirtiniais istorijos liudininkais. Jei amžiaus vertinimai artimi tikrovei, jie galėjo augti dar bronzos amžiaus bendruomenių laikais, vėliau matyti romėnų įtaką Pirėnų pusiasalyje, viduramžių virsmus ir šiuolaikinės Portugalijos susikūrimą.

    Mokslininkai ilgaamžiškumą aiškina biologinėmis alyvmedžių savybėmis. Alyvmedžiai pasižymi gebėjimu atsinaujinti: net kai dalis audinių žūva, medis gali leisti naujus ūglius ir taip tęsti augimą. Prie išlikimo prisideda ir atsparumas karščiui bei sausrai, būdingiems Viduržemio jūros regiono klimatui.

    Tokie atvejai vis dažniau tampa ne tik mokslinių tyrimų, bet ir gamtos paveldo apsaugos klausimu. Senieji medžiai yra pažeidžiami dėl ekstremalių karščių, ilgėjančių sausrų ir dirvožemio nualinimo, todėl jų stebėsena ir priežiūra laikoma svarbia siekiant išsaugoti unikalius gyvus gamtos objektus ateities kartoms.

  • Andalūzijoje iškirsti šimtamečiai alyvmedžiai: jų vietoje atsirado milžiniški saulės parkai

    Andalūzijoje iškirsti šimtamečiai alyvmedžiai: jų vietoje atsirado milžiniški saulės parkai

    Socialiniuose tinkluose sparčiai išplito dronu nufilmuoti vaizdai iš Andalūzijos, kuriuose matyti kilometrais nusidriekusios fotovoltinių modulių eilės. Internautai jas praminė stikliniais laukais, nes saulės parkai užėmė žemes, kuriose dar neseniai augo alyvmedžių giraitės.

    Daugiausia dėmesio sulaukė teritorija prie Cartaojal, netoli Antequeros Malagos provincijoje. Skelbiama, kad 2023–2025 metais čia buvo pašalinta apie 500 hektarų alyvmedynų, o tai prilygsta maždaug 20 000 medžių, dalis jų buvo beveik 100 metų amžiaus.

    Vietos bendruomenės teigia praradusios ne tik medžius, bet ir darbo vietas bei tradicinį kraštovaizdį, kuris siejamas su alyvuogių aliejaus gamybos regionu. Protestai ir peticijos tapo nuolatine šių projektų palydove, o ginčai persikėlė ir į savivaldos bei teismų lygmenį.

    Panašūs konfliktai fiksuojami ir Jaéno bei Córdobos provincijose, kurios laikomos pagrindinėmis Ispanijos alyvuogių auginimo teritorijomis. Regiono valdžios institucijos yra patvirtinusios dešimtis didelių saulės elektrinių projektų alyvmedynų žemėse, o kai kuriais atvejais investicijos pripažįstamos viešuoju interesu, sudarančiu prielaidas žemės paėmimui visuomenės poreikiams.

    Prieš projektus pasisakantys ūkininkai pabrėžia kultūrinio paveldo ir vietos ekonomikos žalą, o energetikos bendrovės akcentuoja atsinaujinančios energetikos plėtrą ir tai, kad dalis savininkų žemę išnuomoja savo noru. Augant elektros paklausai ir spartėjant dekarbonizacijos tikslams, tokie interesų susidūrimai pietų Europoje tampa vis dažnesni.

    Diskusijose minimas ir vadinamasis fotovoltikos šilumos salos efektas. Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad virš saulės modulių naktimis oras neretai išlieka apie 3–4 laipsniais šiltesnis nei virš natūralios augmenijos, o dieną temperatūrų skirtumai prie paviršiaus gali būti dar didesni.

    Tuo metu alyvmedžiai, kaip ir kiti medžiai, vėsina aplinką šešėliu ir garinimu, todėl jų pašalinimas keičia vietos mikroklimatą. Tyrimai taip pat pabrėžia, kad šis efektas paprastai yra lokalus ir silpnėja nutolus kelis šimtus metrų, tačiau būtent dėl to jis aktualiausias šalia gyvenviečių ir dirbamų laukų.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad bendras alyvmedynų plotas Ispanijoje pastaraisiais metais ne būtinai mažėja, tačiau konfliktai kyla dėl konkrečių vietovių ir kraštovaizdžio pokyčio. Vis dažniau kaip kompromisas aptariama agrofotovoltika, kai moduliai projektuojami taip, kad po jais būtų galima tęsti žemės ūkio veiklą, įskaitant alyvmedžių auginimą.

    Toks sprendimas gali sumažinti įtampą tarp energetikos ir žemės ūkio, tačiau reikalauja kitokių techninių sprendimų, didesnių investicijų ir aiškesnių taisyklių, kaip suderinti gamybą, biologinę įvairovę ir vietos gyventojų interesus. Kol kas Andalūzijoje ginčai rodo, kad energetikos transformacija neapsiriboja technologijomis, ji tiesiogiai paliečia ir regionų tapatybę.

  • Portugalijoje aptiktas 3 350 metų alyvmedis: kaip jis dar dera ir ką apie tai sako mokslininkai

    Portugalijoje auga alyvmedžiai, kurių amžius peržengia 2 000 metų ribą, o vienas įspūdingiausių pavyzdžių siejamas su Abrantešo savivaldybe. Čia esantis medis, vadinamas „Oliveira do Mouchão“, vertinamas kaip vienas seniausių šalyje ir, nepaisant amžiaus, vis dar subrandina derlių.

    Skaičiuojama, kad 2018 metais šiam alyvmedžiui buvo apie 3 350 metų. Tai reikštų, kad jis pradėjo augti dar gerokai iki Romos imperijos įsitvirtinimo Pirėnų pusiasalyje ir išgyveno daugybę istorinių lūžių, klimato svyravimų bei žemdirbystės kaitą.

    Tokio amžiaus medžiams įprastas rievėmis paremtas datavimas dažnai netinka, nes labai seni alyvmedžiai gali būti ištuštėję, suirusiu ar atsinaujinusiu kamienu. Dėl to tyrėjai naudoja specializuotas metodikas, kurios remiasi medienos struktūros analize ir kitais biologiniais žymenimis.

    Portugalijoje alyvmedžių amžiaus vertinimai siejami su Trás-os-Montes ir Alto Douro universiteto mokslininkų grupe, kuri yra sukūrusi ir pritaikiusi patentuotą vertinimo metodą. Ši praktika taikoma ne tik Portugalijoje, bet ir už jos ribų, kai siekiama patikimai įvertinti ypač senų medžių amžių.

    Mokslininkai pabrėžia, kad alyvmedis yra viena atspariausių ilgaamžių rūšių dėl išskirtinės regeneracijos. Net ir labai senas kamieno fragmentas gali suformuoti naujus ūglius, todėl medis išlieka gyvybingas, nors jo išorė gali atrodyti stipriai paveikta laiko.

    Didelę reikšmę turi ir šaknų sistema: giliai įsiskverbusios šaknys padeda medžiui pasiekti drėgmę sausrų metu ir stabiliai maitintis prastesnėmis sąlygomis. Dėl to alyvmedžiai gali išgyventi šimtmečius trunkančius klimato bei kraštovaizdžio pokyčius ir toliau megzti vaisius.

    „Alyvmedis neabejotinai yra vienas geriausiai laikui atsparių gyvų organizmų, nes pasižymi labai stipria regeneracija“, – sakė tyrėjas Jose Luisas Luzada.

    Portugalijoje minimas ne vienas rekordinio amžiaus medis. Alentežu regione, Vidigueiros apylinkėse esančiame Herdade do Peso ūkyje, taip pat yra vertinamas dar senesnis alyvmedis, kurio amžius, pagal 2021 metais atliktą vertinimą, gali viršyti 3 700 metų.

    Tokie medžiai dažnai atsiduria nacionaliniuose konkursuose ir tampa ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo simboliais. Jie primena, kad biologinė įvairovė, ilgaamžės rūšys ir atsakingas kraštovaizdžio tvarkymas gali išsaugoti gyvus liudininkus, kurie jungia kelis tūkstantmečius istorijos.