Abrikosas sode dažnai atrodo kaip „vienišas“ medis, tačiau tinkamai parinkti augalai po laja gali padėti sumažinti kenkėjų spaudimą ir sustiprinti bendrą augalo atsparumą. Svarbiausia taisyklė paprasta: rinkitės negiliai besišaknijančius, neagresyviai augančius augalus, kad jie nekonkuruotų su medžiu dėl vandens ir maisto medžiagų.
Po abrikosu verta sodinti kvapiuosius augalus, kurių skleidžiami eteriniai aliejai gali klaidinti vabzdžius ir mažinti jų aktyvumą. Praktikoje dažniausiai minimi česnakai, mėtos, melisos ir nasturtės, nes jie neužima daug vietos ir gali augti pusiau pavėsyje.
Česnakai sodinami aplink lajos projekciją ar arčiau kamieno, paliekant nedidelį tarpą, kad būtų patogu prižiūrėti dirvą. Jų kvapas kai kuriems kenkėjams yra nepatrauklus, o pats augalas paprastai nekonkuruoja su medžiu taip stipriai kaip daugiametės, sparčiai plintančios rūšys.
Mėtos ir melisos taip pat vertinamos dėl intensyvaus aromato, tačiau jas svarbu kontroliuoti, nes palankiomis sąlygomis jos gali išplisti. Sodinant protinga rinktis vietą, kur daugiau šviesos, nes saulėje kvapniosios medžiagos išsiskiria stipriau, o pats augalas būna atsparesnis.
Nasturtės dažnai auginamos kaip vadinamieji „spąstų“ augalai, nes gali pritraukti amarus ir taip nukreipti dalį jų nuo vaismedžio. Be to, jos dengia dirvą, padeda mažinti piktžolių augimą ir palaiko gyvesnę dirvos ekosistemą, kas ypač svarbu lengvesnėse, greitai perdžiūstančiose dirvose.
Ko vengti po abrikosu?
Po abrikosu nereikėtų daryti pernelyg tankių želdinių, nes tai pablogina oro judėjimą ir ilgiau išlaiko drėgmę prie žemės. Tokios sąlygos didina grybinio pobūdžio ligų riziką, o abrikosai jautrūs situacijoms, kai ilgai laikosi drėgmė ir prastai vėdinasi laja.
Taip pat nepatartina sodinti augalų, kuriems būtina nuolat drėgna žemė, nes dažnas laistymas gali pakenkti vaismedžio šaknims ir skatinti šaknų zonos problemas. Problemiškos ir agresyviai plintančios daugiametės rūšys, kurios greitai „pasiima“ plotą ir pradeda konkuruoti dėl vandens.
Kaip suplanuoti sodinimą?
Po medžiu susidaro atskiras mikroklimatas: laja sulaiko dalį kritulių, o šaknys aktyviai ima vandenį, todėl vasarą dirva dažnai išdžiūsta greičiau, nei tikimasi. Dėl to saugiausia rinktis augalus, kurie pakelia trumpalaikę sausrą ir geba augti pusiau pavėsyje.
Prie pat kamieno verta palikti laisvesnę, neapželdintą juostą, kad būtų paprasčiau stebėti drėgmę, mulčiuoti ir sumažinti ligų riziką. Jei pastebite, kad po naujų sodinimų vaisiai smulkėja, lapai greičiau vysta ar dirva akivaizdžiai perdžiūsta, tai ženklas, jog po laja augalų per daug.
Dar viena svarbi detalė susijusi su priežiūra: jei vaismedis purškiamas cheminėmis priemonėmis, po juo geriau neauginti valgomų žolelių ar daržovių. Tokiu atveju saugiau rinktis dekoratyvius, kvapiuosius augalus, o valgomus augalus perkelti į atskirą lysvę.
