Briuselyje surengtas išskirtinis pasirodymas Amaterasu tapo vienu ryškiausių renginių, skirtų paminėti 160 metų trunkančius Belgijos ir Japonijos diplomatinius bei kultūrinius ryšius. Spektaklis vyko istoriniame Briuselio rotušės pastate, menančiame XV amžių.
Pasirodymas remiasi viena svarbiausių Japonijos mitologijos istorijų apie saulės deivę Amaterasu, ypač reikšmingą šinto tradicijoje. Pasak legendos, po konflikto su audrų dievu Susanoo ji pasislėpė oloje, o pasaulį apgaubė tamsa.
Legenda pasakoja, kad kiti dievai deivę bandė išvilioti į šviesą muzika, šokiu ir švente prie olos angos, kol ši galiausiai pasirodė, ir šviesa sugrįžo. Ši siužetinė linija spektaklyje perkurta šiuolaikiškai, ją sujungiant su podiumo estetika ir sceniniu judesiu.
Kimono kaip dėvimas pasakojimas
Spektaklį sumanė kostiumų dizainerė ir performanso menininkė Eiko Kobayashi, kimono paversdama ne tik drabužiu, bet ir scenografijos bei pasakojimo dalimi. Kiekvienas pasirodymo epizodas pristatomas lyg mados kolekcijos išėjimas, tačiau išlaikomas aiškus dramaturginis ryšys su mitu.
Renginį pristatė kultūros nevyriausybinė organizacija Be-Japon, o pati programa jau buvo rodoma įvairiose šalyse. Organizatoriai pabrėžia, kad tokio formato pasirodymas leidžia kalbėti apie atmintį, tradicijų tęstinumą ir kultūrų dialogą šiuolaikine, lengvai atpažįstama vizualine kalba.
„Saulės deivės Amaterasu kostiumas yra išskirtinis: jame naudojamas daugiau nei 100 metų senumo lininis švarkas, o jį dengia šilkas iš Fukušimos, laikomas vienu ploniausių pasaulyje“, – sakė spektaklio pristatyme skambėjusio komentaro autorius.
Kultūriniai ryšiai, kurie stiprėja
Belgijos ir Japonijos santykių sukaktis minima ne vien diplomatiniais renginiais, bet ir plačia kultūros programa, kurioje svarbi vieta tenka scenos menams, dizainui ir tradicinių amatų interpretacijoms. Tokie projektai tampa ir minkštosios galios priemone, kai valstybių ryšiai stiprinami per kultūrą, kūrybą ir bendrus simbolius.
Renginio Briuselyje kūrėjai pabrėžė, kad Amaterasu istorija pasirinkta neatsitiktinai: ji apie šviesos sugrįžimą, bendruomenės pastangas ir tikėjimą, o šios temos lengvai peržengia kalbos bei geografijos ribas. Būtent todėl spektaklis veikia ir kaip vizualus pasakojimas, ir kaip kultūrinis tiltas tarp Europos ir Japonijos.