Tag: Amazonė

  • Amazonės drumzlinoje gelmėje kamera netikėtai užfiksavo retus upinius delfinus

    Į Amazonės upės drumzliną vandenį nuleista povandeninė kamera netikėtai užfiksavo retus gyvūnus – grupę amazoninių upinių delfinų, dar vadinamų inijomis.

    Įraše matyti, kaip jie išnyra iš tamsos, sukasi ir plaukioja visai šalia objektyvo – tokius kadrus gamtoje pamatyti pavyksta retam, rašo „BBC Wildlife“.

    Pagrindiniai filmavimo herojai – Amazonės baseine gyvenantys upiniai delfinai, kurie gerokai skiriasi nuo jūrinių savo giminaičių, o skirtingos upinių delfinų rūšys tarpusavyje taip pat nėra vienodos.

    WWF iniciatyvos „River Dolphin Rivers Initiative“ pasaulinė vadovė Emily Cunningham pabrėžė, kad upiniai delfinai yra reti ir išskirtiniai, o jų gyvenimo būdas prisitaikęs prie sudėtingų upių sąlygų.

    Kuo išsiskiria Amazonės upiniai delfinai

    Pasak E. Cunningham, kai kurių upinių delfinų snukiai būna ilgi ir ploni, jų akys – labai mažos, o kai kurios rūšys snukio beveik neturi. Minima ir išskirtinė spalva – vieni delfinai gali būti švelniai rožiniai.

    Skirtingai nei jūriniai delfinai, amazoniniai upiniai delfinai turi lankstesnį kaklą – tai leidžia jiems pasukti galvą į šoną. Šis bruožas itin praverčia manevruojant sudėtingoje aplinkoje.

    Dar viena išskirtinė detalė – jie gali irtis taip, kad vienu peleku stumtųsi į priekį, o kitu – atgal. Toks judėjimas padeda laviruoti tarp užlietų miškų medžių, kai upių vanduo smarkiai pakyla.

    Populiacija mažėja, visoms rūšims gresia išnykimas

    Nors jūroje šokančius delfinus matė daugelis, upinį delfiną išvysti kur kas sudėtingiau. Amazonės ir Orinoko baseinuose, kur gyvena inijos (dar vadinamos boto), šių gyvūnų yra likę tik kelios dešimtys tūkstančių.

    WWF atstovė pažymėjo, kad visi upinių delfinų tipai yra nykstantys arba kritiškai nykstantys. Tarp grėsmių įvardijamas priegauda, kai gyvūnai pakliūva į žvejybos tinklus, taip pat upių tėkmės pokyčiai dėl užtvankų ir drėkinimo kanalų, klimato kaita bei tarša.

    Anot jos, upiniai delfinai svarbūs upių ekosistemoms – jie prisideda prie upių „sveikatos“, o tokios vandens sistemos yra gyvybiškai reikšmingos daugiau nei milijardui žmonių visame pasaulyje.

  • Kaip ledynmečio migrantai per Beringiją tapo pirmaisiais Pietų Amerikos gyventojais

    Pirmieji Pietų Amerikos gyventojai į žemyną atvyko dar gerokai iki europiečių – jų protėviai ledynmečiu migravo iš Azijos pusės ir galiausiai pasiekė Naująjį pasaulį.

    Apie tai pasakojama „TheCollector“ publikacijoje, paremtoje plačiai palaikomomis išvadomis, kurias pastaraisiais metais sustiprino senovinės DNR tyrimai ir klimato mokslo duomenys.

    Pagal šią versiją, žmonės iš Šiaurės Rytų Azijos į Beringiją – tuomet sausumos tiltu tapusį regioną tarp Sibiro ir Aliaskos – persikėlė maždaug prieš 15 000–20 000 metų.

    Vėliau, paskutinio ledynmečio maksimumo laikotarpiu (apie 31 000–16 000 metų prieš dabartį), didžiuliai ledo skydai užtvėrė kelią į pietus, todėl dalis populiacijų Beringijoje ilgam tapo izoliuotos ir pradėjo genetiškai skirtis nuo savo protėvių Rytų Azijoje.

    Kelias į pietus atsivėrė tirpstant ledynams

    Situacija ėmė keistis maždaug prieš 16 000–15 000 metų, kai ledo skydai pradėjo trauktis ir atsirado galimybių judėti toliau į pietus.

    Nors mokslinėje bendruomenėje buvo svarstomos skirtingos migracijos kryptys, reikšminga dalis įrodymų siejama su judėjimu Ramiojo vandenyno pakrante. Ši idėja žinoma kaip pakrantės migracijos teorija.

    Į Pietų Ameriką patekę žmonės atsidūrė ypač įvairioje aplinkoje: vienur jų laukė Andų aukštikalnės, kitur – Amazonės baseino drėgmė ir tankūs miškai, dar kitur – vėjuota ir sausa Patagonija.

    Tokios sąlygos vertė greitai prisitaikyti: reikėjo išmokti rasti maisto, pasigaminti drabužius, įsirengti pastogę ir suprasti skirtingų regionų sezoninius pokyčius.

    Skirtingi regionai suformavo skirtingus gyvenimo būdus

    Pakrančių gyventojai, ypač teritorijose nuo dabartinio Ekvadoro iki Čilės, tapo įgudusiais žvejais ir moliuskų rinkėjais. Tai liudija archeologų aptinkamos didžiulės kriauklių ir žuvų kaulų sankaupos – vadinamieji kriauklių sąvartynai.

    Publikacijoje pažymima, kad kai kurios tokios sankaupos siekia daugiau nei 5 metrų aukštį ir driekiasi šimtais metrų. Jos galėjo būti naudojamos ne tik atliekų kaupimui, bet ir laidojimui ar net kaip pagrindas gyvenvietėms.

    Tuo metu gyvenimas šaltesniuose ar aukštesniuose regionuose reikalavo kitokių sprendimų: šiltesnių drabužių, patikimesnių pastogių ir kitų išgyvenimo strategijų.

    Vėlesniais tūkstantmečiais dalis Andų regiono bendruomenių ėmė prijaukinti gyvūnus, tarp jų – lamas ir alpakas, tačiau ankstyviausiems atvykėliams svarbiausia buvo išmokti išgyventi naujose, dar nepažįstamose ekosistemose.

    Ką apie migraciją pasako genetika

    Genetiniai duomenys, gauti iš senovinių palaikų ir lyginami su šiuolaikinių vietinių bendruomenių genetika, remia idėją, kad Pietų Amerikos gyventojai kilo iš vienos pradinės grupės, susiformavusios Šiaurės Rytų Azijoje.

    Genetikų aiškinimu, migraciją lydėjo vadinamieji populiacijos „butelio kaklelio“ etapai, kai mažos grupės tampa izoliuotos, o jų genetiniai požymiai ima ryškėti.

    Judant į pietus žmonės, tikėtina, skilo į atskiras grupes ir apsigyveno skirtingose ekologinėse zonose – Anduose, Amazonėje, Patagonijos stepėse. Laikui bėgant tai prisidėjo prie didelės kultūrinės ir kalbinės įvairovės, kurią europiečiai rado atvykę į žemyną XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pradžioje.

  • Amazonę prie lūžio ribos stumia El Ninjas, klimato kaita ir organizuotas nusikalstamumas

    Amazonės atogrąžų miškui gresia negrįžtami pokyčiai: stiprėjantis El Ninjas, klimato kaita ir žmogaus veikla kartu didina riziką, kad ekosistema pasieks vadinamąjį lūžio tašką.

    Apie tai rašoma „Live Science“ publikacijoje, kurioje kalbinamas Brazilijos ekologas Bernardo Floresas – mokslininkas, tiriantis Amazonės gaisrų ekologiją ir ekosistemų „lūžio taškus“.

    El Ninjas – šiltoji daugiametio klimato ciklo fazė – dažnai siejama su aukštesnėmis pasaulio temperatūromis ir orų anomalijomis. Mokslininkų stebėjimai rodo, kad šįkart reiškinys gali būti itin stiprus, o tai kelia papildomą įtampą jau ir taip pažeistoms gamtinėms sistemoms.

    Amazonėje El Ninjo metais dažnėja sausros, miškas išdžiūsta, o tai sudaro palankesnes sąlygas gaisrams net ten, kur drėgnas miškas įprastai menkai degus. Tokie gaisrai gali plisti dideliais plotais ir pažeisti teritorijas, kurios anksčiau buvo laikomos mažiau pažeidžiamomis.

    Kaip El Ninjas didina gaisrų riziką

    Bernardo Floreso teigimu, dėl El Ninjo Amazonė tampa sausesnė, todėl atsiranda sąlygos miškų gaisrams. Skirtingai nei įprasti žolynų ar pakraščių gaisrai, miško gaisrai gali „įeiti“ į drėgną mišką ir jame plisti – tai reiškinys, kurio įprastomis sąlygomis beveik nebūna.

    Mokslininkas sako turintis „labai didelį pasitikėjimą“, kad dabartinis El Ninjas jau yra stiprus ir gali dar sustiprėti. Pasak jo, ankstesni stiprūs El Ninjo epizodai turėjo dramatiškų pasekmių, o laikui bėgant šių pasekmių mastas tik didėjo.

    Interviu pabrėžiama, kad gaisrų paveiktų plotų daugėjimas gali būti ženklas, jog sistema artėja prie lūžio taško. Toks lūžis reiškia ne staigią „akimirksnio katastrofą“, o momentą, kai pradeda veikti vis sunkiau sustabdomi savidestrukciniai procesai – pavyzdžiui, sausros ir gaisrų ciklas.

    Nusikalstamų grupuočių vaidmuo Amazonėje

    Dar vienas veiksnys, kurį Bernardo Floresas laiko itin pavojingu, – organizuoto nusikalstamumo plėtra atokiose Amazonės teritorijose. Pasak jo, nusikalstamos grupuotės, susijusios su nelegalia veikla, plečiasi į naujas erdves ir griauna vietos valdymo bei apsaugos mechanizmus.

    Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad vietos ir ypač čiabuvių bendruomenės yra vienas svarbiausių Amazonės atsparumo ramsčių: jos saugo mišką ir jį valdo remdamosi ilga patirtimi. Tačiau nusikalstamų tinklų atėjimas reiškia smurtą, grėsmes ir pragyvenimo šaltinių praradimą, o tai mažina žmonių galimybes pasilikti ir toliau rūpintis teritorijomis.

    Jo vertinimu, kai prie nusikalstamumo poveikio prisideda sausros, gaisrai ir su jais susijęs vandens bei maisto nesaugumas, didėja rizika, kad dalis teritorijų bus apleistos. Tuomet jas užimti ir eksploatuoti nusikalstamoms grupėms tampa dar lengviau.

    Kur yra „lūžio taškas“ ir ar dar galima sustabdyti?

    Interviu minimas modeliavimas, pagal kurį esant 1,5 laipsnio Celsijaus pasauliniam atšilimui ir maždaug 22 proc. sukauptam miškų naikinimui Amazonėje galėtų susiformuoti lūžio taškui palankios sąlygos. Tokiu atveju miško praradimai silpnintų kritulių „perdirbimo“ ciklą, o sistema galėtų įstrigti savidestrukciniame sausros ir gaisrų rate.

    Bernardo Floresas pabrėžia, kad lūžio taškas nėra tas pats, kas momentinis Amazonės „žlugimas“. Jo aiškinimu, tai veikiau slenkstis, po kurio teigiami grįžtamieji ryšiai (padedantys miškui atsigauti) silpnėja, o neigiami (skatinantys degradaciją) – stiprėja, todėl sustabdyti procesus tampa sunkiau, bet dar ne neįmanoma.

    Mokslininko teigimu, veiksmų langas vis dar egzistuoja, nes tokios didelės sistemos pokyčiai dažnai vyksta lėtai. Jis kalba apie būtinybę investuoti į miškų atkūrimą, stiprinti vietos bendruomenių galimybes valdyti teritorijas, keisti regiono ekonomiką į teisėtą ir mažiau destruktyvią, o kartu – spręsti organizuoto nusikalstamumo problemą, kurią jis vadina viena sudėtingiausių.

    Pasak B. Floreso, situaciją gali pakeisti ir visuomenės bei politiniai lūžiai – kai per gana trumpą laiką išauga suvokimas, kas yra svarbu, ir atsiranda didesnė parama sprendimams. Tačiau jis pabrėžia: anksčiau ar vėliau vis tiek teks reaguoti.

  • Ekvadoro Amazonėje atrastas voras, kuris apsimeta „zombių grybo“ auka

    Ekvadoro Amazonėje mokslininkai aptiko naują vorų rūšį, kuri atrodo tarsi jau būtų „nužudyta“ parazitinio grybo – tačiau iš tiesų ji visiškai nesužalota ir, panašu, tik apsimetinėja.

    Naktinės ekspedicijos metu tyrėjai po lapu pamatė nejudantį vorą, kurio kūną dengė balkšvos ataugos, o iš pilvelio kyšojo dvi stiebo formos „ataugos“. Vaizdas priminė įprastą scenarijų, kai grybas užvaldo šeimininką ir paverčia jį sporų sklaidos „platforma“.

    Situacija netikėtai pasikeitė tada, kai voras staiga sujudėjo: paaiškėjo, kad jis nėra nei miręs, nei užkrėstas. Tyrėjai nustatė, kad tai – anksčiau mokslui neaprašyta rūšis, kurios išvaizda imituoja grybo apniktą „lavoną“.

    Naujoji rūšis aprašyta žurnale „Zootaxa“ ir pavadinta Taczanowskia waska. Tai pirmasis žinomas atvejis, kai voras, regis, mėgdžioja ne kitą gyvūną, o pačią infekciją, kuri įprastai vorams būna mirtina.

    Kaip atrodė radinys Amazonėje

    Neįprastas susidūrimas užfiksuotas 2025 metų rugpjūčio 8 dieną Llanganates–Sangay jungiamajame koridoriuje – biologinės įvairovės gausiame regione, kur Andai pereina į Amazonės baseiną.

    Gamtininkas Alexanderis Bentley iš „Waska Amazonía Foundation“ vorą pastebėjo maždaug 1,45 metro aukštyje virš miško paklotės. Šalia kabėjo rudas kiaušinių kokoną primenantis maišelis, o pats voras išliko visiškai nejudrus – tarsi „vaidintų“ iki galo.

    Maždaug 9 milimetrų ilgio voras turi blyškų, beveik permatomą kūną, padengtą balkšvais plaukeliais ir smulkiais spygliukais. Labiausiai dėmesį patraukė dvi ilgos, plonos ataugos, kylančios iš gelsvų dėmių ant pilvelio – jos panašios į grybo vaisiakūnius.

    Vis dėlto tai nėra grybas: šios ataugos yra paties voro anatomijos dalis. Būtent dėl šio „falsifikato“ voras iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip parazito sunaikinta auka.

    Ką voras gali laimėti tokiu maskavimusi

    Tyrėjai mano, kad tokia išvaizda galėtų suteikti bent du pranašumus, nors kol kas tai nėra eksperimentiškai patikrinta.

    Pirmasis – apsauga nuo plėšrūnų: paukščiai ar kiti medžiotojai gali vengti to, kas atrodo negyva, serganti ar tiesiog neapetitiška.

    Antrasis – pagalba medžiojant. Nors Taczanowskia gentis priskiriama audėjams, kurie dažnai pina apvalius tinklus, šios genties atstovai, kaip nurodoma, gali taikyti kitą taktiką: laukti ir griebti grobį specializuotomis priekinėmis kojomis.

    Jei voras yra pasalos plėšrūnas, „grybo aukos“ įvaizdis gali leisti vabzdžiams priartėti neįtariant pavojaus. Tačiau mokslininkai pabrėžia: kol kas tai tik logiškos hipotezės, o ne įrodyti faktai.

    Ar panašių „netikrų zombių“ gali būti daugiau

    Tyrėjai neatmeta, kad Taczanowskia waska gali būti ne vienintelė tokio tipo „mimikrė“. Analizuodami nuotraukas platformoje „iNaturalist“ ir viename gamtos tinklaraštyje, jie aptiko dar keturis vorus, vizualiai primenančius grybo apniktus individus.

    Šie pavyzdžiai fiksuoti Vietname, Brazilijoje, Ugandoje ir Madagaskare. Visi jie priskiriami tai pačiai vorų šeimai, nors priklauso skirtingoms gentims, o du iš jų gali būti dar neaprašytos rūšys.

    Vis dėlto kol kas tai tėra fotografijomis paremti užuominos: norint patvirtinti, kad ir šie vorai iš tiesų imituoja grybinę infekciją (ir suprasti, kodėl), reikės papildomų tyrimų.

    Šis atradimas taip pat primena, kiek biologinės įvairovės gali likti nepastebėta net ir muziejų kolekcijose: arachnologė Nadine Dupérré iš Hamburgo Gamtos muziejaus vėliau identifikavo antrą šios rūšies egzempliorių, surinktą Bolivijoje dar 1903 metais.

    Taigi daugiau nei šimtmetį vienas šio neįprasto voro pavyzdys buvo saugomas kolekcijoje, tačiau nebuvo atpažintas kaip tos pačios rūšies. Iki šiol mokslininkai yra ištyrę tik du Taczanowskia waska egzempliorius – abu pateles, o patinai ir dauguma elgsenos detalių tebėra nežinomi.

  • Amazonė slepia šimtus mlrd. eurų vertės vaistų užuomazgas: kirtimai naikina tai, ko ieško farmacijos milžinės

    Amazonė slepia šimtus mlrd. eurų vertės vaistų užuomazgas: kirtimai naikina tai, ko ieško farmacijos milžinės

    Tropiniai miškai, ypač Amazonė, gali slėpti dar neatrastų augalinių junginių, kurie ateityje taptų naujų vaistų pagrindu. Organizacijos Zero Carbon Analytics vertinimu, vien farmacijos pramonės požiūriu potenciali tokių atradimų komercinė vertė gali siekti šimtus milijardų eurų.

    Skaičiavimuose pabrėžiama, kad bendras intervalas platus, nes dalis prielaidų remiasi neištirta biologine įvairove ir tuo, kiek sėkmingai mokslas geba paversti junginius vaistais. Vis dėlto Amazonė, kuriai priskiriama apie 30 proc. šio potencialo, išskiriama kaip vienas svarbiausių pasaulio bioišteklių regionų.

    Kodėl gamta svarbi vaistams

    Natūralios kilmės medžiagos šiuolaikinėje medicinoje išlieka kritiškai svarbios, ypač kuriant priešvėžinius preparatus ir antibiotikus. Ekspertų apžvalgos rodo, kad reikšminga dalis priešvėžinių vaistų istorijoje buvo tiesiogiai susiję su natūraliais produktais arba sukurti remiantis gamtoje randamomis molekulėmis.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad didžioji dalis augalų gaminamų cheminių junginių iki šiol nėra nuodugniai ištirti. Tai reiškia, kad prarandant rūšis prarandama ir galimybė apskritai sužinoti, ar jos galėjo pasiūlyti proveržį gydyme.

    Kirtimai naikina būsimus atradimus

    Didžiausia problema ta, kad miškų naikinimas vyksta greičiau, nei spėjama inventorizuoti rūšis ir tirti jų savybes. Zero Carbon Analytics analizė teigia, kad nuo 2001 metų dėl tropinių miškų kirtimų galėjo būti prarasta dešimčių milijardų eurų potenciali komercinė vertė, susijusi su būsimais vaistais.

    Amazonėje rizika laikoma ypač didele dėl endeminių rūšių, kurios neaptinkamos niekur kitur pasaulyje. Jei tokia rūšis išnyksta, kartu išnyksta ir visa jos biocheminė įvairovė, kuri galėjo tapti naujos terapijos atspirties tašku.

    Ne tik pinigai, bet ir visuomenės nauda

    Analizė atskiria komercinę vertę nuo vadinamosios socialinės vertės, kuri apima visuomenės sveikatos naudą, pavyzdžiui, išgelbėtas gyvybes ar sumažėjusias gydymo išlaidas. Skaičiuojama, kad tropiniuose miškuose slypintys dar neatrasti vaistai teoriškai galėtų turėti trilijonais eurų matuojamą socialinę vertę.

    Autoriai pabrėžia ir kitą svarbų aspektą: vietos bendruomenės Amazonėje šimtmečius naudojo augalus gydymo praktikoje ir sukaupė žinių, kurios gali padėti moksliniams tyrimams. Todėl vis dažniau akcentuojama, kad bioprospekcija turi vykti laikantis sąžiningo naudos pasidalijimo principų ir gerbiant čiabuvių teises.

    Amazonės atvejis vis aiškiau parodo paradoksą: kuo sparčiau nyksta miškas, tuo greičiau prarandami potencialūs medicinos atradimai, net jei apie jų egzistavimą dar nespėta sužinoti. Mokslininkai ir aplinkosaugos organizacijos pabrėžia, kad miškų apsauga šiuo atveju tampa ne tik klimato, bet ir visuomenės sveikatos klausimu.

  • Prie Amazonės žiočių aptiko milžiniškus naftos klodus: „Petrobras“ viltys ir audra dėl gamtos

    Prie Amazonės žiočių aptiko milžiniškus naftos klodus: „Petrobras“ viltys ir audra dėl gamtos

    Brazilijos valstybinė naftos bendrovė „Petrobras“ pranešė netoli Amazonės žiočių aptikusi naftos telkinių, kurie gali tapti vienu reikšmingiausių šalies energetinių atradimų pastaraisiais metais. Radinys yra maždaug 180 kilometrų nuo Amapos valstijos krantų, vadinamajame Ekvatoriniame pakraštyje Atlanto vandenyne.

    Ši teritorija pastaruoju metu laikoma viena perspektyviausių naujų paieškų zonų regione, tačiau kartu yra ir viena jautriausių. Dėl planų plėsti gręžinius čia jau anksčiau kilo aštrūs ginčai su aplinkosaugininkais ir vietos bendruomenėmis, ypač pabrėžiant rizikas ekosistemoms bei pakrančių gyventojams.

    Preliminarūs vertinimai rodo, kad platesnis Ekvatorinis pakraštys teoriškai galėtų slėpti apie 10 milijardų barelių naftos, tačiau konkretaus naujai aptikto telkinio dydis dar nėra įvardytas. Tokiose stadijose įprastai reikia papildomų gręžinių, geologinių tyrimų ir komercinio pagrįstumo skaičiavimų, kol galima kalbėti apie realias atsargas ir gavybos planą.

    Viešojoje erdvėje skambėję vertės skaičiavimai, perskaičiavus į eurus, siekia apie 660 milijardų eurų už viso regiono potencialą, tačiau tai nėra garantuotos pajamos. Galutinę ekonominę naudą lemia naftos kainos, gavybos sąnaudos, infrastruktūra, mokesčių režimas ir tai, ar projektai gaus visus reikalingus leidimus.

    Atradimas, kuris kursto politinę įtampą

    Brazilijos prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva atradimą pristatė kaip galimą impulsą šalies ateičiai ir teigė, kad šiaurinės šalies dalies ištekliai gali būti svarbūs tiek valstybei, tiek „Petrobras“. Valdžia akcentuoja, kad didesnės biudžeto įplaukos galėtų finansuoti socialines programas ir viešąsias investicijas.

    „Tai gali būti kelias į šalies ateitį, jei išteklius bus naudojamas atsakingai“, – sakė Luizas Inacio Lula da Silva.

    Tačiau kritikai atkreipia dėmesį į akivaizdų prieštaravimą: Brazilija viešai deklaruoja siekį mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir stiprinti klimato politiką, bet tuo pat metu ieško naujų telkinių ir nori plėsti gavybą. Šis klausimas ypač jautrus tarptautiniame kontekste, kai daug valstybių griežtina emisijų mažinimo tikslus ir investuoja į atsinaujinančią energetiką.

    Aplinkos rizikos ir vietos bendruomenių pasipriešinimas

    Amazonės žiočių ir šiaurinės pakrantės zona pasižymi itin didele biologine įvairove, o bet kokia avarija jūroje galėtų turėti ilgalaikių pasekmių tiek vandens ekosistemoms, tiek žvejybai. Dėl to aplinkosauginės organizacijos ragina laikytis griežčiausių saugumo standartų ir kelia klausimą, ar tokie projektai apskritai turėtų būti vykdomi.

    Taip pat aštrėja ginčas su vietos ir čiabuvių bendruomenėmis, kurios teigia negavusios pakankamų konsultacijų dėl planuojamos veiklos. Šiose diskusijose svarbus tampa ne tik telkinio dydis, bet ir sprendimų priėmimo skaidrumas, poveikio aplinkai vertinimas bei tai, kaip būtų užtikrinamos kompensacijos ir apsaugos priemonės.

    „Petrobras“ pabrėžia, kad tai dar tik pradinis etapas ir bendrovė toliau vertins regiono galimybes. Artimiausiais mėnesiais dėmesys kryptų į papildomus tyrimus ir leidimų procedūras, kurios ir parodys, ar atradimas virs realiu gavybos projektu, ar liks geopolitinių ir aplinkosauginių ginčų epicentre.

  • Amazonių zombių grybas slėpė antrą gyvenimą: mokslininkai aptiko netikėtą jo alter ego

    Amazonių zombių grybas slėpė antrą gyvenimą: mokslininkai aptiko netikėtą jo alter ego

    Amazonių atogrąžų miškuose aptiktas vadinamasis zombių grybas, priverčiantis skruzdėles elgtis keistai, pasirodo, turi gerokai sudėtingesnį gyvenimo ciklą, nei manyta dešimtmečiais. Nauji genetiniai tyrimai parodė, kad šis parazitas ne visada priklauso tik nuo vabzdžių, nes dalį laiko gali išlikti augaluose.

    Iki šiol klasikinis scenarijus atrodė aiškus: užkrėsta skruzdėlė palieka koloniją, užropoja ant augalo ir įsikanda į lapą ar stiebą vadinamuoju mirtinu gniaužtu. Tuomet ji žūsta, o iš kūno išaugęs grybo vaisiakūnis išbarsto sporas, kurios gali užkrėsti kitas aukas.

    Naujausias atradimas rodo, kad tai tik dalis istorijos. Tyrėjai, analizuodami samanų, augančių ant Amazonės medžių, genetinę medžiagą, reguliariai aptiko šio grybo DNR, o papildomi patikrinimai leido suprasti, kad tai ne atsitiktinės sporos, o realus augimas augalo audiniuose.

    Paaiškėjo, kad grybas gali gyventi kaip endofitas, tai yra augalo viduje esantis organizmas, kuris nesukelia matomų ligos požymių. Tokia slapta fazė leidžia jam išlikti aplinkoje net tada, kai tinkamų vabzdžių šeimininkų laikinai trūksta.

    Šis mechanizmas padeda paaiškinti seniai gluminusį reiškinį: užkrėstos skruzdėlės neretai žūsta gana toli viena nuo kitos, tačiau infekcijos tam tikrose vietose kartojasi. Jei grybas ilgesnį laiką išsilaiko augaluose, jis gali turėti tarsi tylų rezervuarą, iš kurio vėliau vėl užkrečia skruzdėles.

    Keičiasi ir interpretacija, kodėl skruzdėlės yra „nukreipiamos“ lipti ant augalų. Anksčiau manyta, kad tai pirmiausia padeda efektyviau išbarstyti sporas, tačiau dabar atsiranda papildoma versija: grybas gali „vesti“ šeimininką ten, kur jam pačiam palankiausia pereiti į paslėptą gyvenimo stadiją samanose.

    Mokslininkų teigimu, tokie rezultatai primena, kad ryšiai tarp grybų, augalų ir vabzdžių tropikų ekosistemose yra daugiasluoksniai. Geresnis šių nematomų sąveikų supratimas svarbus ne tik evoliucinei biologijai, bet ir gamtosaugai, nes leidžia tiksliau vertinti, kaip palaikoma pusiausvyra vienuose sudėtingiausių planetos ekosistemų.

  • Amazonė nustebino mokslininkus: po džiunglėmis rasta milžiniška civilizacija su keliais milijonais

    Amazonė nustebino mokslininkus: po džiunglėmis rasta milžiniška civilizacija su keliais milijonais

    Nauji archeologiniai ir nuotolinio tyrimo duomenys keičia įsivaizdavimą apie ikikolumbinę Amazonę. Mokslininkai vis dažniau teigia, kad tai nebuvo žmonių menkai paliestas miškas, o ilgus šimtmečius kryptingai formuotas kraštovaizdis, galėjęs išlaikyti dideles bendruomenes.

    Vienas svarbiausių pastarųjų metų atradimų siejamas su pietvakarių Amazonės regionu, kur po tankia augmenija aptikta šimtai didžiulių geometrinių žemės statinių, vadinamų geoglifais. Tokie objektai paprastai reiškia ne pavienes stovyklas, o nuoseklų planavimą ir ilgalaikę gyvenviečių raidą.

    Po medžių lajomis slėpėsi infrastruktūra

    Tyrėjai, remdamiesi kasinėjimais, aerofotografija, palydoviniais vaizdais ir lazeriniu skenavimu, aprašo sudėtingas gyvenviečių sistemas. Greta geoglifų fiksuojami keliai, pylimai, gynybiniai ar riboženkliniai žemės darbai, taip pat centrai, kurie galėjo atlikti administracines ar ceremonines funkcijas.

    Tokio masto statybos rodo, kad žmonės gebėjo koordinuoti darbus tarp skirtingų vietovių ir sutelkti daug darbo jėgos. Archeologai pabrėžia, kad tai panašu į iš anksto suplanuotus tinklus, o ne atsitiktinai miške išsibarsčiusius kaimus.

    Amazonė buvo ne tik miškas, bet ir dirbamas kraštovaizdis

    Vis daugiau įrodymų leidžia manyti, kad ikikolumbinės bendruomenės ne vien prisitaikė prie tropinio miško, bet ir aktyviai jį keitė. Daugelį amžių jos sodino ir saugojo maistui naudingus medžius, augino manioką, kukurūzus, moliūgus, paprikas, ananasus, o kai kur kūrė ypač derlingus antropogeninius dirvožemius.

    Dėl to dalis dabartinių miško plotų gali būti susiję su senesne žmogaus veikla, o kai kurių vietovių augalijos sudėtis iki šiol atspindi anuometines ūkines praktikas. Šis požiūris ypač svarbus vertinant Amazonę kaip ilgalaikę žmogaus ir gamtos sąveikos erdvę, o ne tik „neliečiamą“ ekosistemą.

    Kodėl apie tai ilgai nežinota?

    Mokslininkai primena, kad dar neseniai vyravo nuomonė, jog drėgnas klimatas ir maistingųjų medžiagų skurdžios dirvos ribojo didelių visuomenių susiformavimą. Dabar daugėja argumentų, kad vietos gyventojai sukūrė savitas ūkininkavimo ir kraštovaizdžio tvarkymo strategijas, leidusias palaikyti sudėtingas bendruomenes.

    Skaičiavimai skiriasi, tačiau dalis tyrimų leidžia svarstyti, jog iki europiečių atvykimo Amazonėje galėjo gyventi keli milijonai žmonių. Vėliau gyventojų skaičius smarkiai krito dėl iš Europos atvežtų ligų, kolonizacijos smurto ir socialinių struktūrų žlugimo, o paliktas gyvenvietes palaipsniui užėmė miškas.

    Tyrėjai tikisi, kad artimiausiais metais vaizdas taps dar aiškesnis. Greičiau plintant lazeriniam skenavimui ir tobulėjant palydovinei stebėsenai, po lajomis galima aptikti vis daugiau kelių, pylimų ir gyvenviečių pėdsakų, kurie dar kartą perrašys Amazonės istoriją.

  • Po Amazonės džiunglėmis aptiko prarastą miestų tinklą: piramidės, keliai ir kanalai stebina mokslą

    Po Amazonės džiunglėmis aptiko prarastą miestų tinklą: piramidės, keliai ir kanalai stebina mokslą

    Amazonės baseinas ilgai buvo laikomas menkai apgyventa, laukine teritorija, tačiau nauji archeologiniai tyrimai vis dažniau griauna šį įsitikinimą. Virš džiunglių lajų atlikti skenavimai atskleidė taisyklingas linijas ir didžiules žmogaus sukurtas struktūras, kurios rodo sudėtingą, suplanuotą gyvenvietių tinklą.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Llanos de Moxos regionas šiaurės Bolivijoje. Iš viršaus kraštovaizdis primena savanų, miškų salų ir ežerų mozaiką, tačiau lazeriniai matavimai parodė senovinius kelius ir kanalus, sujungusius didelę teritoriją į vieną susisiekimo sistemą.

    Šiuos pėdsakus mokslininkai sieja su Casarabe kultūra, kuri, kaip manoma, klestėjo maždaug nuo 500 iki 1 400 metų. Tyrimai rodo, kad tai nebuvo viena didžiulė metropolija, o tarpusavyje susietas skirtingo dydžio gyvenviečių tinklas, išsidėstęs maždaug 20 000 kvadratinių kilometrų plote.

    Didžiausi centrai galėjo užimti iki 3 kvadratinių kilometrų, o juos su mažesnėmis gyvenvietėmis jungė tiesūs keliai, pylimai ir vandens keliai. Tokia struktūra rodo ne atsitiktinę gyvenvietę, bet organizuotą teritorijos planavimą, kuriam reikėjo darbo jėgos, valdysenos ir ilgalaikės strategijos.

    Didžiausią nuostabą sukėlė monumentalūs statiniai, aptikti po miško danga. Tarp jų išsiskiria kūginės piramidės, kurių aukštis viršija 20 metrų, taip pat didelės U formos konstrukcijos, galėjusios būti skirtos ceremonijoms ar bendruomenės susibūrimams.

    Šie statiniai dažnai buvo supilti ant dirbtinių platformų, kai kuriose vietose siekusių iki 20 hektarų. Archeologai pabrėžia, kad vien žemės perkasimo ir formavimo mastas leidžia kalbėti apie itin ambicingus projektus, prilygstančius kai kuriems žinomiems monumentaliems kompleksams Andų regione.

    Tokie atradimai keičia ir patį miesto sampratos vertinimą. Casarabe bendruomenės, panašu, nekūrė tankiai užstatytų centrų, o rinkosi išsklaidytą modelį: gyvenvietės buvo atskirtos želdynais, laukais ir vandens infrastruktūra, bet išliko glaudžiai susietos keliais ir kanalais.

    Panašų modelį mokslininkai lygina su kai kuriais istorinių majų centrų bruožais Centrinėje Amerikoje ar Angkoro kompleksu dabartinėje Kambodžoje, kur didelę reikšmę turėjo kraštovaizdžio planavimas ir infrastruktūra. Tokie palyginimai pabrėžia, kad miestietiškumas gali reikštis ne vien mūru ir tankiu užstatymu, bet ir didelio masto teritoriniu organizavimu.

    Svarbi sistemos dalis buvo aplinkos valdymas. Vietos gyventojai kūrė sausinimo kanalus, vandens telkinius, tvenkinius ir rezervuarus, kurie leido dirbti su sezoniniais lietumis bei sausromis, o žemdirbystę pritaikyti prie užliejamų teritorijų.

    Žemdirbystės pagrindu laikomi kukurūzai, tačiau tyrimai rodo ir didesnę ūkinę įvairovę, būdingą ilgalaikiam gyvenimui. Tokia infrastruktūra rodo, kad kraštovaizdis buvo ne pasyvi aplinka, o kryptingai pertvarkyta maisto gamybos ir vandens kontrolės sistema.

    Archeologai atkreipia dėmesį ir į galimą astronominį bei religinį planavimo aspektą. Dalis statinių ir laidojimo vietų orientuotos panašia kryptimi, todėl neatmetama, kad svarbų vaidmenį galėjo turėti dangaus stebėjimai ir su jais susiję tikėjimai.

    Panašios technologijos vis dažniau naudojamos ir kitose Amazonės regiono vietose. Pavyzdžiui, Upano slėnyje Ekvadore taip pat aptikta tūkstančiai struktūrų, sujungtų tiesių kelių ir platformų tinklu, o radiniai Brazilijoje ir Kolumbijoje stiprina versiją, kad iki europiečių atvykimo Amazonė buvo kultūrų ir sudėtingų gyvenviečių mozaika.

    Šiuolaikiniuose tyrimuose lemiamą vaidmenį atlieka LiDAR technologija, kai iš lėktuvų ar dronų siunčiami lazerio impulsai leidžia sukurti itin tikslų reljefo modelį net ir tankiai apaugusiose teritorijose. Tai suteikia galimybę ieškoti objektų neiškertant miško ir nesukeliant didelio poveikio ekosistemai, o archeologams padeda tiksliau planuoti, kur reikalingi žemės darbai.

  • Kodėl per Amazonę nėra nė vieno tilto: milžiniškas mastas, gamtos rizikos ir menka paklausa

    Amazonė dažnai įvardijama kaip ilgiausia arba viena ilgiausių pasaulio upių, tekančių per Peru, Kolumbiją ir Braziliją. Nors regione yra didelių miestų, per pagrindinį Amazonės vagos ruožą nėra nutiesta nė vieno oficialaus tilto, o judėjimas čia daug kur remiasi pačia upe.

    Pirmoji priežastis yra paprasta ir praktiška: daugelyje Amazonės baseino vietovių trūksta kelių, o gyventojų tankis išlieka mažas. Ten, kur nėra intensyvių sausumos maršrutų, tiltas netaptų jungtimi, kuri generuotų pakankamą srautą ir pateisintų milžiniškas investicijas.

    Amazonijoje net ir didesni centrai dažnai yra orientuoti į vidaus laivybą, o ne į automobilių transportą. Pavyzdžiui, šiaurėje esantis Makapa yra vienas iš miestų, kurių ryšys su kitomis Brazilijos dalimis menkai priklauso nuo kelių tinklo, todėl upė išlieka svarbiausia arterija.

    Tokioje aplinkoje naujas tiltas savaime neišspręstų susisiekimo, jeigu iki jo nevestų patikimi keliai ir logistika. Dėl to prioritetai dažnai teikiami uostams, prieplaukoms, keltams ir laivybos infrastruktūrai, o ne brangiems tiltų projektams.

    Antroji priežastis susijusi su pačios upės mastu ir jos „charakteriu“. Lietinguoju sezonu vandens lygis gali smarkiai pakilti, o upės plotis skirtingose vietose kinta nuo kelių iki keliolikos kilometrų, todėl projektavimas taptų išskirtinai sudėtingas.

    Papildomą riziką kelia didžiulės plūduriuojančios augalijos sankaupos, kurios gali judėti srove ir smogti atramoms. Tokie natūralūs „plaukiojantys salynai“ verčia numatyti ypač atsparias konstrukcijas, o tai dar labiau didina kainą ir techninius reikalavimus.

    Amazonės atogrąžų miškų dirvožemis taip pat laikomas sudėtingu statyboms: jis gali būti minkštas, nevienalytis ir sunkiai prognozuojamas. Intensyvūs krituliai, drėgmė ir augalija spartina infrastruktūros dėvėjimąsi, todėl ilgalaikė priežiūra taptų nuolatiniu iššūkiu.

    Tilto statyba paprastai reiškia naujus kelius, o būtent jie Amazonijoje laikomi vienu pagrindinių miškų nykimo veiksnių. Tyrimuose apie regioną dažnai pabrėžiama, kad didelė dalis kirtimų koncentruojasi šalia kelių, nes jie atveria prieigą medienos ruošai, žemės ūkio plėtrai ir kitai veiklai.

    Dėl šios priežasties gamtosaugininkai ir dalis mokslininkų tiltų plėtrą per pagrindinę Amazonės vagą vertina kaip sprendimą, galintį netiesiogiai paskatinti miškų fragmentaciją. Tokia rizika tampa rimtu argumentu, kodėl net ir techniškai įmanomi projektai gali būti atidedami.

    Vis dėlto tiltų Amazonijoje apskritai nėra tiksliai: jų esama per kai kuriuos didžiuosius intakus, pavyzdžiui, Rio Negro. Tai rodo, kad lemiamas veiksnys dažnai yra ne vien geografinė realybė, o paklausos, saugumo, kainos ir poveikio aplinkai balansas.