CP v2

Tag: Analoginė fotografija

  • Analoginiai fotoautomatai grįžta į madą: kodėl jaunimas vėl renkasi užuolaidėlę ir blykstę

    Analoginiai fotoautomatai grįžta į madą: kodėl jaunimas vėl renkasi užuolaidėlę ir blykstę

    Kas nutiko fotoautomatams?

    Išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų laikais klasikiniai fotoautomatai ilgą laiką atrodė kaip nykstanti miesto detalė. Juos vis dar galima rasti stotyse ar prekybos centruose, tačiau daugelis įprato prie greito, skaitmeninio rezultato ekrane.

    Vis dėlto pastaraisiais metais analoginiai fotoautomatai sulaukia netikėto dėmesio: jie restauruojami, grąžinami į viešas erdves, o prie jų rikiuojasi ne tik nostalgijos ieškantys vyresni, bet ir jaunoji karta. Šį sugrįžimą skatina noras turėti apčiuopiamą prisiminimą, o ne dar vieną failą galerijoje.

    Nuo 1925 metų iki šiandien

    Pirmieji automatiniai fotoaparatai kabinose išpopuliarėjo dar 1925 metais, kai Niujorke buvo pristatytas „Photomaton“ principu veikiantis sprendimas. Tuo metu tai buvo technologinis lūžis: nuotrauką buvo galima gauti čia pat, per kelias dešimtis sekundžių.

    Istoriniai šaltiniai mini, kad kabinos greitai tapo masiniu reiškiniu, nes suteikė galimybę nusifotografuoti be fotografo. Tai reiškė mažesnę kainą, daugiau spontaniškumo ir, svarbiausia, daugiau privatumo – užuolaidėlė atskirdavo žmogų nuo pašalinių žvilgsnių.

    „Fotoautomatas pasiūlė fotografiją be fotografo: žmogus tapo ir modeliu, ir fotografu“, – sakė prancūzų kino kūrėjas ir autorius Raynal Pellicer.

    Ši „mini studija“ ilgainiui įgijo ir socialinę reikšmę. Kabina tapo vieta, kurioje galima eksperimentuoti su poza, emocija, santykiu, o kartu – trumpam pabėgti nuo viešumo taisyklių.

    Kodėl analogas vėl traukia?

    Skaitmeniniai fotoautomatai, pakeitę senąsias kabinas, pasiūlė patogumą: peržiūrą ekrane, retušavimo galimybes, greitesnę priežiūrą ir mažesnes eksploatacijos sąnaudas. Tačiau kartu dingo dalis to, ką žmonės vadina „magija“ – netobulumas, netikėtumas ir vienkartinis rezultatas.

    Analoginis formatas su keturių kadrų juostele ir vertikaliu, „kinematografišku“ ritmu natūraliai skatina pasakoti istoriją. Nuotrauka tampa ne tik portretu, bet ir mini siužetu, o jos vertė auga būtent dėl to, kad tai yra realus atspaudas rankoje.

    „Užtraukus užuolaidėlę, laisvė tampa absoliuti, nes nėra nei negatyvų, nei vidinės atminties: kiekvienas atspaudas yra vienintelis“, – sakė fotoautomatų restauravimo ir nuomos verslą vystantis Eddy Bourgeois.

    Ši mintis taikliai apibūdina skirtumą nuo kasdienės skaitmeninės rutinos. Telefonuose nuotraukos dažnai perrenkamos, taisomos, lyginamos, o fotoautomate procesas vyksta greitai, beveik be kontrolės – todėl ir atrodo tikresnis.

    Restauravimo iššūkiai ir nauja banga

    Entuziastai, restauruojantys analogines kabinas, susiduria su praktinėmis problemomis: reikia mechaninių detalių, kurių nebegamina, ir specifinių juodai baltų medžiagų. Pastaraisiais metais tiekimo grandines ypač veikia geopolitinė įtampa, nes dalis klasikinių resursų buvo siejama su Rytų Europos gamintojais.

    Tačiau būtent ribotumas ir sudėtingumas tampa šio reiškinio dalimi: analoginė kabina yra ne „paslauga“, o kultūrinis objektas, kurį reikia prižiūrėti kaip paveldą. Dėl to fotoautomatai vis dažniau atsiranda muziejuose, kultūros erdvėse, festivaliuose, o ne vien utilitariškai – dokumentų nuotraukoms.

    Pastebima ir platesnė tendencija: augantis susidomėjimas analogine fotografija, vinilo plokštelėmis, fiziniais formatais ir lėtesniais ritualais. Fotoautomatas čia idealiai įsipaišo, nes sujungia technologijos istoriją, miesto kultūrą ir labai žmogišką poreikį būti pamatytam be filtro.

  • Vilniaus rotušėje pagerbtos 13 naujų gyvojo paveldo vertybių: nuo kanklių iki Sartų tradicijų

    Vilniaus rotušėje antradienio popietę pristatytos trylika naujų reiškinių, įrašytų į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Į sąvadą pateko tiek šimtmetį menančios muzikavimo ir dainavimo tradicijos, tiek bendruomenes telkiančios šventės, amatai ir kulinarinis paveldas.

    Renginyje dalyvavo tradicijų puoselėtojai ir savivaldybių atstovai iš įvairių šalies vietovių, taip pat Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro atstovai. Įrašymą į sąvadą patvirtinantys sertifikatai įteikti bendruomenėms, šeimoms ir pavieniams saugotojams, kurie perduoda žinias iš kartos į kartą.

    Kas šiemet papildė sąvadą?

    Tarp įvertintų tradicijų – regionų savitumą ryškinančios muzikinės ir apeiginės praktikos. Pristatyta Darsūniškio Trijų Karalių vaikštynių tradicija, taip pat Skriaudžių kanklininkų puoselėjamas repertuaras ir grojimo technika, kuri per laiką tapo atpažįstamu vietos kultūriniu ženklu.

    Skambėjo ir Žemaitijos dounininkų daugiabalsis dainavimas, o Kelmėje vykstantys etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursai pristatyti kaip svarbi žinių perdavimo grandis. Renginyje dėmesio sulaukė ir liuteronų giedojimo tradicija, primenanti Mažosios Lietuvos religinės muzikos paveldą.

    Nuo maisto iki žvejybos ir fotografijos

    Sąvadą papildė ir ūkinės bei meninės praktikos, buriančios vietos bendruomenes. Tarp jų – bulvinių bandų ant kopūsto lapų kepimas, siejamas su Dzūkijos kulinariniu paveldu, ir archajiška nėgių žvejyba Šventosios upėje, padedanti išlaikyti vietos tapatybę bei tradicinį gyvenimo būdą.

    Įvertinta ir analoginės fotografijos praktika, kurios puoselėtojai saugo tradicinius vaizdų kūrimo procesus bei amato žinias. Ši kryptis pastaraisiais metais pastebimai atgimsta Europoje ir Lietuvoje, o bendruomenės vis dažniau kuria dirbtuves, edukacijas ir mažatiražius leidinius.

    Žirgo tradicijos ir tautinių bendrijų indėlis

    Tarp naujų vertybių – žirgų maudynių praktika Anykščių naktigonės šventėje, pabrėžianti ryšį tarp žmogaus ir žirgo. Taip pat pristatytos daugiau kaip du šimtus metų skaičiuojančios Sartų žirgų lenktynės Dusetose, kurios šiandien jungia istorinę atmintį, sportą ir vietos turizmą.

    Šiemet išskirtas ir tautinių bendrijų aktyvumas: pristatytos moldavų ir rumunų pavasario šventės „Marcišor“ tradicijos bei romų kultūros festivalis „Gypsy Fest“. Tokios iniciatyvos, kultūros lauke vis dažniau akcentuojant įtrauktį, prisideda prie daugiakultūrio Lietuvos veido matomumo.

    „Šios iškilmės primena, kad kultūrą kuria žmonės, o tradicijų gyvybingumas priklauso nuo bendruomenių atsidavimo“, – sakė Kultūros ministerijos kancleris Lukas Alsys.

    Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas kuriamas nuo 2017 metais ir nuosekliai pildomas kasmet. Sąvado valdytoja yra Kultūros ministerija, o tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kviečiantis bendruomenes rudenį teikti naujas paraiškas dėl tradicijų įrašymo.