CP v2

Tag: Anatolija

  • Sardų sienos stebina iki šiol: archeologai aiškinasi, kas atnešė keistą technologiją

    Sardų sienos stebina iki šiol: archeologai aiškinasi, kas atnešė keistą technologiją

    Įspūdingas miestas prie Tmolo kalno

    Sardai buvo įsikūrę Vakarų Anatolijoje, prie Tmolo kalno, strategiškai svarbioje Hermo upės slėnio vietoje. Natūrali reljefo gynyba miestui padėjo, tačiau lydai papildomai pastatė milžinišką įtvirtinimų sistemą, juosusią žemutinę miesto dalį.

    Archeologų aprašomi išlikę fragmentai ir šiandien atrodo įspūdingai, nors jiems daugiau nei 2 600 metų. Kai kur mūro storis siekė apie 18–20 metrų, o kartu su išoriniais pylimais visa gynybos juosta galėjo būti 30–40 metrų pločio.

    Išlikusios sienų atkarpos vietomis pakyla iki maždaug 10–13 metrų. Tokie mastai išskiria Sardus iš daugelio kitų to meto Anatolijos miestų ir rodo, kad čia buvo sutelkti dideli ištekliai bei organizaciniai pajėgumai.

    Paslaptis, slypinti plytose

    Didžioji įtvirtinimų dalis buvo formuojama iš saulėje džiovintų molinių plytų, akmens ir didžiulių žemių kiekių. Vėlesniais etapais kai kurios atkarpos stiprintos masyvesniais akmens blokais, o išorėje supilti nuožulnūs smėlio ir žvyro pylimai.

    Šių pylimų paskirtis buvo praktiška: jie apsunkindavo puolėjams priėjimą prie pagrindinių sienų ir sudarydavo papildomą kliūtį apgulties įrenginiams. Vis dėlto tyrėjus labiausiai intriguoja ne pylimai, o kai kur aptinkamos degto molio plytos.

    Degtos plytos, priešingai nei įprastos molio plytos, reikalauja kontroliuojamo degimo aukštoje temperatūroje. Tokia technologija senovės Mesopotamijoje buvo gerai žinoma, tačiau VII amžiuje prieš mūsų erą Graikijoje ir Anatolijoje ji laikoma retesne, todėl Sarduose ji kelia papildomų klausimų.

    Galimi ryšiai su imperijų žlugimu

    Tyrimų vadovas profesorius Nicholas Cahill yra kėlęs prielaidą, kad technologinių žinių plitimą galėjo paskatinti Asirijos imperijos žlugimas. 612 metais prieš mūsų erą sąjungininkai užėmė Ninivę, o vėlesniais metais griuvo ir kiti Asirijos centrai, sukeldami politinį chaosą regione.

    Tokiais laikotarpiais neretai juda ir žmonės, tarp jų amatininkai, architektai bei inžinieriai, ieškantys darbo saugesnėse ar turtingesnėse vietovėse. Spartėjant Lidijos didiesiems statybų projektams, Sardai teoriškai galėjo tapti traukos centru kvalifikuotiems specialistams.

    „Panašumai į Mesopotamijos praktiką leidžia svarstyti apie žinių sklaidą, tačiau tiesioginių įrodymų apie konkrečių meistrų migraciją kol kas neturime“, – sakė Nicholas Cahill.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nerasta įrašų ar kitų aiškių ženklų, kurie patvirtintų atvykusių asirų statytojų buvimą. Be to, ankstesni radiniai rodo, kad lydai turėjo ir savas, pakankamai pažangias statybos tradicijas, tad technologija galėjo būti perimta ir netiesiogiai.

    Kasimą papildė ir kiti radiniai, leidžiantys tikslinti miesto raidos chronologiją. Pavyzdžiui, aptikto monumentalaus pastato medinės detalės datuojamos maždaug 996–837 metais prieš mūsų erą, o tai reiškia, kad architektūrinis augimas prasidėjo gerokai anksčiau nei legendinio karaliaus Krezuso laikai.

    Degtos plytos aptiktos ir kitoje miesto vietoje, sluoksnyje, datuojamame VII amžiumi prieš mūsų erą. Tokie duomenys leidžia svarstyti, kad technologija Sarduose galėjo būti žinoma dar prieš įspūdingųjų įtvirtinimų statybą.

    Didžiausią klestėjimą Sardai išgyveno Lidijos galybės laikotarpiu, kai turtus stiprino aukso turintys Paktolo upės sąnašynai. Ekonominė bazė leido įgyvendinti didelio masto statybas, o Lidijos monetarinės sistemos raida turėjo įtakos platesniam regionui.

    Vis dėlto miesto istorija neapsiėjo be lūžių: apie 547 metus prieš mūsų erą Sardus užėmė Kyro Didžiojo pajėgos, o Lidija prarado nepriklausomybę. Šiandien Sardų sienos tebėra vienas ryškiausių įrodymų, kaip technologijos, politika ir migracija galėjo susipinti senovės pasaulyje.

  • 4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    Mokslininkams pavyko perskaityti maždaug 4 000 metų senumo dantiraščio laiškus jų nesunaikinant. Tai padaryta pasitelkus nešiojamą rentgeno kompiuterinės tomografijos skenerį ENCI, leidžiantį „virtualiai“ pažvelgti į molines korespondencijos „vokų“ vidų.

    Tyrimai susiję su radiniais iš Kültepe, senovės Kanešo, vieno svarbiausių Anatolijos prekybos centrų XIX–XVIII amžiuje prieš mūsų erą. Ten gyveno asirų pirkliai, plėtoję plačią mainų sistemą, o žinutes rašė ant molinių lentelių ir įdėdavo jas į specialiai nulipdytus molinius apvalkalus.

    Tokie „vokai“ archeologams ilgai kėlė dilemą: norint perskaityti tekstą, apvalkalą paprastai reikėdavo sudaužyti. Taip negrįžtamai prarasdavo išorinį paviršių, antspaudų įspaudus ir technologinius pėdsakus, rodančius, kaip objektas buvo pagamintas ir užantspauduotas.

    ENCI pavadinimas reiškia neardomą dantiraščio įrašų išgavimą. Tai į muziejus atgabenamas rentgeno tomografas, kuris sukuria labai detalius vidinės struktūros vaizdus, o vėliau programinė įranga leidžia skaitmeniškai atskirti viduje esančią lentelę ir atkurti jos paviršių trimatėje erdvėje.

    Skelbiama, kad įrenginys pirmą kartą plačiau pritaikytas 2024 metais Luvre, o vėliau perkeltas į Anatolijos civilizacijų muziejų Ankaroje. Per maždaug tris savaites ten atlikti 64 skenavimai 48 lentelėms ir kitiems objektams, dalis jų iki tol buvo laikomi „užrakinti“ moliniuose apvalkaluose.

    Vienas įdomiausių rezultatų buvo laiškas, kurį parašė Anna-anna savo vyrui Ennum-Aššurui, tuo metu prekiavusiam Anatolijoje. Jame ji aiškina, kad skolininkas Laqēpumas atsisako grąžinti skolą, teigdamas, jog atsiskaitys tik grįžus vyrui, todėl moteris prašo kuo greičiau spręsti situaciją.

    Iš pirmo žvilgsnio tai kasdieniška žinutė apie skolą, tačiau istorikams ji svarbi dėl socialinio konteksto. Laiškas rodo, kad asirų pirklių bendruomenėse moterys galėjo perimti finansinius ir teisinių įsipareigojimų reikalavimo klausimus, kai vyrai išvykdavo, o tai praplečia supratimą apie to meto šeimų ir prekybos tinklų veikimą.

    Skenavimas atnešė ir kitų netikėtumų: viename artefakte aptikta papildoma maža lentelė, tarsi antras pranešimo lapas, paslėptas apvalkalo viduje. Kitu atveju tomografija atskleidė net miežio grūdą, kuris apvalkale išgulėjo apie 4 000 metų, suteikdamas papildomų duomenų apie aplinką ir saugojimo sąlygas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia neardomoji tomografija keičia paveldo tyrimų praktiką, nes leidžia vienu metu išsaugoti ir tekstą, ir patį objektą su antspaudais. Tai ypač svarbu ten, kur kiekvienas įspaudų milimetras gali atskleisti prekybos ryšius, asmenų tapatybes, administracines procedūras bei autentiškumo požymius.

    Šis metodas siejamas su platesne tendencija paveldo tyrimuose, kai derinami rentgeno, 3D rekonstrukcijos ir skaitmeninės analizės sprendimai. Tokie projektai vis dažniau pasitelkia ir DI, kad būtų greičiau segmentuojami sluoksniai, atpažįstami paviršiai bei tiksliau atvaizduojami pažeisti ar sunkiai įskaitomi įrašai.

    Mokslinis darbas apie ENCI taikymą publikuotas žurnale npj Heritage Science. Tyrėjai tikisi, kad panašūs mobilūs skeneriai ateityje bus pritaikyti ir kitų tipų uždaroms istorinių objektų struktūroms, kuriose slypi tekstai ar smulkūs radiniai, tačiau jų negalima ardyti.

  • Turkijoje rastas 4 000 metų indas nustebino mokslininkus: jame aptiko senovinę augaliją

    Turkijoje rastas 4 000 metų indas nustebino mokslininkus: jame aptiko senovinę augaliją

    Turkijoje archeologų tyrimai atnešė netikėtą radinį: moliniame inde, datuojamame maždaug prieš 4 000 metų, išliko sėklų ir augalinių liekanų pėdsakai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia geriau suprasti, kokia augalija ir žemdirbystės praktikos buvo paplitusios bronzos amžiuje Anatolijoje.

    Radiniu domimasi ir dėl jo sąsajų su hetitais, viena įtakingiausių senovės Artimųjų Rytų civilizacijų. Hetitų valstybės centras buvo Vidurio Anatolijoje, o sostinė Hatuša, o didžiausias pakilimas siejamas su antruoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą.

    Ką pasako sėklos inde

    Archeobotanikai aiškina, kad sėklos ir kitos augalinės liekanos gali atskleisti ne tik mitybą, bet ir ūkininkavimą, prekybinius ryšius bei sandėliavimo įpročius. Tokie duomenys dažnai papildo tai, ko neįmanoma patikimai nustatyti vien pagal pastatų liekanas ar molinėse lentelėse išlikusius tekstus.

    Ypač vertinga tai, kad augalinė medžiaga buvo rasta inde, kuris tūkstantmečius išliko pakankamai sandarus. Dėl to išlieka didesnė tikimybė identifikuoti rūšis ir įvertinti, ar jos buvo augintos vietoje, rinktos laukinėje gamtoje, ar atgabentos iš kitų regionų.

    Kodėl svarbūs būtent indai

    Hetitų laikotarpio keramika archeologams svarbi ne vien kaip buities daiktas. Tokie indai galėjo būti naudojami vaišėse, apeigose ir religinėse ceremonijose, o dalis jų būdavo puošiami reljefais, siejamais su kultu ir aukojimo tradicijomis.

    Todėl sėklos inde gali būti susijusios ir su kasdieniu maisto laikymu, ir su specialia paskirtimi, pavyzdžiui, atsargomis ritualams ar šventėms. Galutinės išvados priklausys nuo tolesnių laboratorinių tyrimų, įskaitant mikroskopinę analizę ir palyginimą su šiuolaikinėmis rūšimis.

    Ką tai reiškia šiandien

    Vienas svarbiausių tokio radinio aspektų yra galimybė palyginti senovines sėklas su dabartine regiono flora, ypač centrinėje Turkijos dalyje. Jei identifikacija bus patvirtinta, tai gali tapti papildomu įrodymu, kad kai kurios rūšys šiame regione buvo žinomos ir naudojamos jau hetitų laikais.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai tampa vis svarbesni platesniame kontekste, kai klimato kaita ir dirvožemio pokyčiai skatina iš naujo vertinti senąsias žemdirbystės sistemas. Net nedidelės sėklos kartais pateikia itin daug informacijos apie tai, kaip žmonės prisitaikydavo prie aplinkos prieš tūkstančius metų.

    „Tokios augalinės liekanos leidžia atkurti ne tik tai, ką žmonės valgė, bet ir kaip jie augino, saugojo bei naudojo augalus kasdienybėje ir apeigose“, – teigia tyrėjai.

  • 4 metus slėpė radinį: Liuksemburge aptiktas romėnų aukso lobis veda į senovės Anatoliją

    4 metus slėpė radinį: Liuksemburge aptiktas romėnų aukso lobis veda į senovės Anatoliją

    Liuksemburge archeologai atskleidė išskirtinį vėlyvosios Romos laikotarpio radinį – vienoje vietovėje aptiktas 141 iš gryno aukso kaldintas solidas. Nors iš pradžių rasta tik 38 monetos, vėlesni, platesni tyrimai parodė, kad lobis gerokai didesnis.

    Monetos aptiktos vietovėje, vadinamoje Um Rank, kur kartu užfiksuoti ir vėlyvosios Romos gynybinio statinio pėdsakai. Tyrėjai nurodo, kad tai buvo burgus tipo įtvirtinimas, priklausęs vėlyvojoje imperijos fazėje veikusiai gynybinių objektų sistemai.

    Kasimą apsunkino ne archeologija, o XX amžiaus paveldas: teritorija Antrojo pasaulinio karo metais buvo aktyvi kovų zona, todėl žemėje liko nesprogusios amunicijos. Dėl to archeologai dirbo kartu su Liuksemburgo kariuomene ir išminavimo specialistais, o darbai vyko itin atsargiai.

    Monetų amžius ir reta galimybė

    Radinį sudaro solidai, naudoti vėlyvojoje Romos imperijoje kaip viena svarbiausių aukso pinigų formų. Monetos datuojamos 364–408 metais ir kaldintos valdant devyniems imperatoriams, o jų būklė – neįprastai gera.

    Numizmatams itin svarbu tai, kad lobis buvo ištirtas archeologiniame kontekste, o ne pateko į rinką be kilmės duomenų. Tokie radiniai leidžia tiksliau vertinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis lobiai buvo slepiami, bei kaip juda pinigai ir turtas karo ar politinių krizių laikotarpiu.

    Kelias iš Nikomedijos į Vakarus

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė monetų kilmės analizė: 17 jų kaldintos Nikomedijoje – svarbiame Romos monetų kalyklos centre senovės Anatolijoje, prie Marmuro jūros. Šios monetos datuojamos 364–367 metais, o jų kelias iki dabartinio Liuksemburgo rodo, kokiais atstumais galėjo cirkuliuoti aukso pinigai.

    Tyrėjai neatmeta, kad dalis aukso į Vakarus galėjo keliauti su kariuomene ar imperine administracija, ypač keičiantis valdovams ir judant kariniams vienetams. Vis dėlto pabrėžiama, kad vienareikšmiškai susieti lobį su konkrečia karo kampanija nėra pagrindo, todėl daromos atsargios išvados.

    Kada lobis paslėptas ir kiek išmokėta

    Monetų chronologija leidžia spėti, kad lobis galėjo būti paslėptas apie 395 metus arba netrukus po to. Tarp radinių aptiktos ir itin retos uzurpatoriaus Eugenijaus emisijos, kaldintos jo trumpu valdymo laikotarpiu 392–394 metais, o tokių egzempliorių retumas paprastai reikšmingai didina viso rinkinio vertę.

    Liuksemburgo institucijos pirminiams radėjams išmokėjo 308 600 eurų. Suma nustatyta pagal nepriklausomą numizmatinę ekspertizę, vertinusią monetų išsilaikymą ir retų kaldinių dalį.

  • Turkijoje aptiko 16 500 metų figūrėles: 25 akmeniniai vėžliai leidžia įtarti seną ritualą

    Turkijoje aptiko 16 500 metų figūrėles: 25 akmeniniai vėžliai leidžia įtarti seną ritualą

    Šiaurės vakarų Turkijoje, Bileciko provincijoje, archeologai Gedikkaya kalvos ir İn olos komplekse aptiko apie 25 nedideles vėžlių figūrėles, iškaltas iš kalkakmenio. Dalis jų buvo papildomai aptepta moliu, o didžiausia siekia maždaug 30 centimetrų ilgį ir apie 20 centimetrų plotį.

    Pagal radiokarboniniais tyrimais datuotus greta rastus organinius radinius, šie objektai gali būti sukurti maždaug prieš 14 500–11 200 metų prieš mūsų erą. Tai būtų epipaleolito laikotarpis, kai bendruomenės Anatolijoje gyveno didelių klimato ir socialinių pokyčių fone, artėjant paskutinio ledynmečio pabaigai.

    Radinių vieta kelia klausimų

    Didžiausią tyrėjų dėmesį patraukė ne tik pats radinys, bet ir jo kontekstas. Figūrėlės aptiktos šalia žiedinių konstrukcijų, o dalis jų buvo įsmeigtos vertikaliai į žemę, tarsi sąmoningai paliktos konkrečioje padėtyje.

    Toks išdėstymas leidžia manyti, kad tai ne atsitiktinai pamesti daiktai, o tam tikros veiklos pėdsakai. Archeologų vertinimu, ola galėjo būti naudojama kaip ritualinė ar simbolinė vieta, o figūrėlės galėjo būti susijusios su apeigomis.

    Skubotas atlikimas gali būti užuomina

    Neįprasta ir tai, kad dauguma figūrėlių atrodo grubiai apdorotos, kai kurios gali būti nebaigtos arba suformuotos skubotai. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dekoratyviniams objektams įprastai būdingas kruopštesnis apdirbimas, o čia svarbi galėjo būti pati gamybos veika.

    Tokiais atvejais archeologijoje dažnai svarstoma, jog reikšmingiausias buvo ne galutinis estetinis rezultatas, o pats procesas, galėjęs būti apeigų dalimi. Vis dėlto galutinių išvadų kol kas vengiama, nes reikalingi detalesni kontekstiniai ir laboratoriniai tyrimai.

    Kodėl vėžlys?

    Tyrėjų grupė neatmeta ir kraštovaizdžio simbolikos: keliama hipotezė, kad žmonės galėjo sieti Gedikkaya kalvos formą su vėžliu. Tokiu atveju pati vieta galėjo įgyti ypatingą reikšmę, o figūrėlės tapti jos simboliniais atitikmenimis.

    Vėžlio motyvas žinomas ir kitose Artimųjų Rytų bei Rytų Viduržemio regiono priešistorinėse kultūrose, tačiau reikšmės skyrėsi. Dažniausiai šis gyvūnas sietas su ilgaamžiškumu ir ištverme, tačiau nėra aišku, ar būtent taip jį suprato Anatolijos gyventojai prieš keliolika tūkstančių metų.

    Radinių konservavimas ir tolesnė analizė vykdoma Bileciko muziejuje ir universitete, o mokslininkai tikisi tiksliau nustatyti figūrėlių paskirtį. Sprendžiant iš aptikimo aplinkybių, šis atradimas papildo įrodymus, kad epipaleolito bendruomenės kūrė simbolinius objektus ir galėjo turėti sudėtingesnes ritualines praktikas, nei ilgą laiką manyta.

  • 5 000 metų paslaptis Anatolijoje: apverstas indas su trimis ženklais glumina archeologus

    5 000 metų paslaptis Anatolijoje: apverstas indas su trimis ženklais glumina archeologus

    Vidurio Anatolijoje, Gökhöyük archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko maždaug 5 000 metų senumo keraminį indą, kurio radimo aplinkybės iškart sukėlė klausimų. Jis buvo paliktas apverstas dugnu į viršų, specialiai paruoštoje nišoje, o tai labiau primena sąmoningą veiksmą nei buitinę atlieką.

    Didžiausia mįslė – trys aiškiai įrėžti simboliai ant indo paviršiaus. Jie gerai išlikę, tačiau neprimena plačiau žinomų ankstyvųjų rašto ar žymėjimo sistemų, todėl kol kas neįmanoma patikimai pasakyti, ką tiksliai jie reiškė bendruomenei, gyvenusiai ankstyvuoju bronzos amžiumi.

    Trys simboliai ir kelios versijos

    Archeologai svarsto kelias hipotezes: ženklai galėjo būti religiniai simboliai, ritualo dalyviams suprantamas kodas, nuosavybės žyma ar su protėvių kultu susijęs ženklinimas. Vis dėlto be platesnio konteksto, analogų kituose radiniuose ir papildomų datavimo bei laboratorinių tyrimų nė viena interpretacija nelaikoma patvirtinta.

    Pats indo „deponavimo“ būdas leidžia spėti, kad jis galėjo būti naudojamas ceremonijose. Ankstyvojo bronzos amžiaus regione keramika neretai turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę, o tyčia paslėpti ar apversti objektai kai kuriose kultūrose siejami su aukojimu, apsauga ar perėjimo ritualais.

    Gökhöyük: vieta, pasakojanti tūkstantmečius

    Gökhöyük telkinys jau seniai laikomas svarbiu raktu į Anatolijos priešistorę, nes čia fiksuojami kelių laikotarpių sluoksniai – nuo neolito iki geležies amžiaus. Tokiose daugiasluoksnėse vietovėse mokslininkai gali stebėti, kaip per šimtmečius kito gyvensena, amatai, prekybos ryšiai ir tikėjimo praktikos.

    Kartu su paslaptingu indu per naujesnius kasinėjimų sezonus aptikta ir daugiau radinių: gyvūnų figūrėlių, antspaudų, obsidiano strėlių antgalių, akmeninių kirvių. Tokie daiktai paprastai rodo ne vien žemdirbystę, bet ir išplėtotą amatų tradiciją bei platesnius mainų tinklus, nes obsidianas dažnai keliaudavo didelius atstumus.

    Dar vienas užuominos fragmentas

    Tame pačiame komplekse rastas ir keramikos fragmentas su žmogaus veidu, išryškintomis akimis, antakiais ir nosimi. Tyrėjai neatmeta, kad tokia ikonografija galėjo būti susijusi su dievybių, protėvių ar ritualinių personažų vaizdavimu, o pats indas ir veido fragmentas galėjo priklausyti tam pačiam tikėjimų bei apeigų pasauliui.

    Kol kas trys simboliai išlieka neįminta užuomina, tačiau būtent tokie radiniai dažnai tampa atspirties tašku platesniems tyrimams. Jei ateityje bus rasta daugiau analogiškai pažymėtų objektų arba paaiškės aiškesnis kontekstas, Gökhöyük indas gali tapti svarbiu įrodymu apie ankstyvųjų Anatolijos bendruomenių ženklinimo ir ritualų tradicijas.

  • Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Atkoduota neatplėšus „voko“

    Archeologams pavyko perskaityti maždaug prieš 4 000 metų rašytus laiškus jų fiziškai neatveriant. Iki šiol tai dažnai reikšdavo vieną dalyką: norint sužinoti turinį, tekdavo sulaužyti išorinį molinį apvalkalą ir negrįžtamai sugadinti artefaktą.

    Tyrėjai pasirinko kitą kelią. Užuot ardę molines „voko“ kapsules, jie pasitelkė itin didelės raiškos rentgeno kompiuterinės tomografijos skenavimą, o vėliau speciali programinė įranga atkūrė trimatį viduje esančios lentelės vaizdą ir dantiraščio ženklus.

    Kodėl šie dokumentai buvo užrakinti

    Tyrimo centre atsidūrė radiniai iš Kültepe vietovės centrinėje Anatolijoje, svarbaus senovės asirų prekybos tinklo mazgo. Tuo laikotarpiu pirkliai intensyviai keitėsi prekėmis ir informacija, todėl paliko tūkstančius molinių lentelių su administraciniais įrašais ir laiškais.

    Dalis pranešimų būdavo įdedami į papildomą molinį apvalkalą, kuris veikė kaip vokas. Ant jo įspausdavo antspaudus, padėjusius patvirtinti autentiškumą ir greitai pastebėti bet kokį bandymą anksčiau atplėšti siuntą.

    Mobilus tomografas ir naujos detalės

    Šiandien dilema „skaityti ar išsaugoti“ vis dažniau sprendžiama technologijomis. Tyrime naudotas tomografas ENCI išsiskiria tuo, kad yra pritaikytas darbui ne tik laboratorijose, bet ir muziejuose ar saugyklose, todėl brangūs radiniai rečiau transportuojami ir mažiau rizikuoja būti pažeisti.

    Pirmieji bandymai vyko Luvre Paryžiuje, vėliau prietaisas naudotas Anatolijos civilizacijų muziejuje Ankaroje. Ten nuskenuota apie 50 uždarų lentelių, o nemaža jų dalis pasirodė esantys senoviniai laiškai, kurių turinys anksčiau buvo neprieinamas.

    Metodas suteikia daugiau nei vien tekstą. Skenavimas leidžia vienu metu tirti molio struktūrą, „voko“ gamybą, uždarymo žymes ir antspaudų įspaudus, o tai padeda tiksliau rekonstruoti administracines ir prekybines praktikas bei dokumentų judėjimą senovės prekybos keliuose.

    „Taip išsaugome ne tik laiško turinį, bet ir patį objektą kaip vientisą savo epochos liudytoją“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama metodo pranašumus.

    Istorikams ir archeologams ypač vertinga tai, kad tokia korespondencija neretai fiksuodavo kasdienius pirklių rūpesčius: prekių pristatymus, skolų ir atsiskaitymų klausimus, sutartinius įsipareigojimus, o kartais ir asmenines žinutes. Kiekvienas naujai perskaitytas tekstas gali papildyti žinias apie vieną ankstyviausių raštu paremtų ekonomikų ir prekybos tinklą, jungusį Mezopotamiją su Anatolija.

  • 8 500 metų senumo obsidiano veidrodis sukrėtė archeologus: ką jis atskleidė apie neolitą?

    8 500 metų senumo obsidiano veidrodis sukrėtė archeologus: ką jis atskleidė apie neolitą?

    Turkijoje, Anatolijos regione esančiame Can Hasan archeologiniame objekte, tyrėjai aptiko neįprastą radinį: maždaug 8 500 metų senumo obsidiano veidrodį. Šis natūralaus vulkaninio stiklo dirbinys buvo nušlifuotas taip, kad leistų matyti aiškų atspindį, nors metaliniai įrankiai tuo laikotarpiu dar nebuvo paplitę.

    Mokslininkų teigimu, toks poliravimo lygis rodo ne tik kantrybę, bet ir aukštą techninių įgūdžių bei medžiagų pažinimo lygį. Obsidianas yra kietas ir trapus, todėl norint išgauti lygų, veidrodinį paviršių, reikėjo gerai kontroliuoti šlifavimo procesą ir naudoti tinkamas abrazyvines medžiagas.

    Svarbu ir tai, kad žinomi tokio laikotarpio obsidiano veidrodžiai siejami būtent su dabartinės Turkijos teritorija. Dėl to tyrėjai linkę manyti, jog tai galėjo būti vietinės tradicijos dalis, susijusi su ritualais, socialiniu statusu ar specifinėmis bendruomenės praktikomis.

    Neolito bendruomenės galėjo būti pažangesnės

    Can Hasan radiniai verčia iš naujo įvertinti, kaip greitai Anatolijoje formavosi simbolinė kultūra ir specializuoti amatai. Ilgą laiką pagrindiniu šio regiono neolito pažangos pavyzdžiu buvo laikomas Çatalhöyük, garsėjantis sienų tapyba, figūrėlėmis ir sudėtingais laidojimo papročiais.

    Vis dėlto nauji duomenys leidžia įtarti, kad dalis šių reiškinių šaknų gali būti senesnė ir sietina su ankstesnėmis gyvenvietėmis, tokiomis kaip Can Hasan. Kitaip tariant, tai, kas atrodė kaip staigus kultūrinis šuolis, galėjo būti ilgesnio, palaipsnio vystymosi rezultatas.

    Simboliai, ginklai ir ankstyvos gatvės

    Kasinėjimų metu aptikti ir obsidiano strėlių antgaliai su subtiliais įrėžimais. Pasak tyrėjų, raštai gali būti būdingi tik Can Hasan apylinkėms, todėl neatmetama, kad jie žymėjo grupinę tapatybę, nuosavybę arba turėjo ritualinę prasmę.

    Dar vienas aspektas, sulaukęs daug dėmesio, yra galimos itin ankstyvos gatvių struktūros pėdsakai. Archeologai kelia prielaidą, kad kai kurie planingo erdvinio išdėstymo elementai gali siekti net apie 10 000 metų, o tai reikštų, kad bendruomenės jau tada ne tik statė pastovius būstus, bet ir sąmoningai organizavo bendras erdves.

    Tokie radiniai papildo bendrą vaizdą apie perėjimą nuo klajokliško gyvenimo prie sėslių žemdirbių gyvenviečių, kur svarbūs tampa amatų specializacija, simbolinė komunikacija ir socialinė organizacija. Tyrėjai tikisi, kad tolimesni darbai Can Hasan teritorijoje atskleis dar daugiau įrodymų, padėsiančių tiksliau suprasti ankstyvųjų Anatolijos bendruomenių kasdienybę ir pasaulėvaizdį.

  • Turkijoje rasta hetitų antspaudo detalė: archeologai sako, kad tai perrašo imperijos ribas

    Vakarų Anatolijoje, Turkijoje, archeologai aptiko hetitų laikotarpio antspaudą, kuris gali pakeisti supratimą apie šios bronzos amžiaus valstybės įtakos ribas. Radinys aptiktas Aşağıseyit Höyük piliakalnyje, o jo datavimas siejamas maždaug su 3 500 metų senumu.

    Antspaudai hetitų pasaulyje buvo ne vien administracinis įrankis. Jie žymėjo valdžią, statusą ir kontrolę, o dažnai priklausydavo elitui ar aukštiems pareigūnams, atsakingiems už regionų valdymą ir prekybos reguliavimą.

    Kas daro šį radinį išskirtinį?

    Svarbiausia čia ne vien pats artefaktas, o jo vieta. Vakarų Anatolija ilgą laiką buvo laikoma regionu, kuriame II tūkstantmetyje prieš mūsų erą egzistavo nedidelės karalystės, su hetitų centru Hatušoje susietos gana laisvais ryšiais.

    Tačiau antspaudas Aşağıseyit Höyük vietovėje gali rodyti stipresnę politinę ar administracinę hetitų įtaką, nei manyta iki šiol. Jei hipotezės pasitvirtins, istorikams tektų iš naujo vertinti, kaip toli į vakarus galėjo siekti imperijos institucinis valdymas.

    Vakarų Anatolijos vaidmuo bronzos amžiuje

    Pats Aşağıseyit Höyük nėra vieno laikotarpio objektas: tai daugiasluoksnė gyvenvietė, kurios istorija apima skirtingas epochas. Ankstesni tyrimai čia atskleidė gyvenamųjų pastatų liekanas, gynybinių struktūrų fragmentus ir gaisrų pėdsakus, siejamus su konfliktais ar stichijomis.

    Tokio tipo kontekstas svarbus vertinant antspaudą: jis gali reikšti, kad vietovė buvo regioninis administracijos ar prekybos mazgas, įtrauktas į platesnį politinį tinklą. Tai ypač aktualu kalbant apie bronzos amžiaus valstybių logistiką, duoklių sistemą ir prekybos maršrutų kontrolę.

    Kodėl mokslininkai neskuba daryti galutinių išvadų?

    Archeologijoje vienas radinys retai tampa galutiniu įrodymu, todėl dabar daug kas priklausys nuo tolimesnių kasinėjimų. Reikšmę turės stratigrafija, lydintys radiniai, dirbinių tipologija ir laboratoriniai tyrimai, kurie padėtų tiksliau įvertinti vietovės funkciją ir ryšius.

    Mokslininkai primena, kad hetitų įtaką Anatolijoje liudija ir kiti šaltiniai, įskaitant dantiraščio lenteles, archyvus bei valdovų antspaudus, rastus skirtinguose regionuose. Vis dėlto radinys Vakarų Anatolijoje išsiskiria tuo, kad gali praplėsti žemėlapį ten, kur iki šiol dominavo prielaidos, o ne aiškesni administracinės kontrolės ženklai.