Tag: Anatolija

  • Netoli Trojos aptikta nežinoma priešistorinė gyvenvietė: išdavė neįprasta keramika

    Netoli Trojos aptikta nežinoma priešistorinė gyvenvietė: išdavė neįprasta keramika

    Netoli Trojos archeologai aptiko iki šiol rašytiniuose šaltiniuose neminėtą priešistorinę gyvenvietę – Yaylatepe Höyük. 2024 metais identifikuotoje vietoje rasti radiniai rodo, kad žmonės čia galėjo gyventi labai ilgą laiką – nuo vėlyvojo chalkolito pabaigos iki vėlyvojo bronzos amžiaus pradžios.

    Apie tyrimų rezultatus pranešta žurnale „Arkeoloji Dergisi“. Didžiausio mokslininkų dėmesio sulaukė keramikos šukės su tamsiais, banguotais paviršiaus pėdsakais – tokie ženklai atsiranda glotninant indus specialiu įrankiu.

    Panašūs keramikos dirbiniai anksčiau buvo žinomi iš vidurinio bronzos amžiaus laikotarpio Beycesultan vietovėje vakarų Anatolijos gilumoje. Tačiau iki šiol jų nepavyko aptikti Çanakkale regione, įskaitant pačią Troją ar Maydos vietovę.

    Toks neatitikimas leidžia spėti, kad Yaylatepe gyventojai palaikė kultūrinius ryšius su tolimesniais Anatolijos regionais. Kitaip tariant, ši gyvenvietė galėjo būti platesnių kontaktų tinklo dalis, o ne tik vietinis Trojos apylinkių taškas.

    Ką parodė keramikos analizė

    Tarp radinių aptikta ir Trojos regionui būdingesnių dirbinių. Archeologai mini ankstyvajam bronzos amžiui būdingą indo dugno fragmentą, dubenį su raudonu kryžiumi bei indus, padengtus raudona plokšte.

    Tyrėja išanalizavo 54 diagnostines keramikos šukes, surinktas per paviršinius tyrimus 2024 ir 2026 metais. Maždaug 60 proc. jų buvo pagamintos žiedžiant, o bent 12 fragmentų turi požymių, rodančių greitaeigio puodžiaus rato naudojimą.

    Dalis indų pagaminti iš plonos, vienalytės ir kruopščiai paruoštos molio masės, daugiau nei pusė pavyzdžių – gerai išdegti. Tai rodo gana aukštą amatininkystės specializacijos lygį.

    Gyvenvietės paviršiuje rasta ir kitų kasdienybę atspindinčių dirbinių: terakotinių audimo staklių svarelių, skeltinio akmens įrankių bei kitų akmeninių objektų.

    Strateginė vieta prie Dardanelų

    Ne mažiau įdomi pati Yaylatepe Höyük vieta. Ji yra priešais Asartepe gyvenvietę, esančią europinėje Dardanelų pusėje – abi vietas skiria apie 6,7 kilometro.

    Vertinimai rodo, kad tarp šių taškų nėra natūralių reljefo kliūčių, kurios trukdytų matomumui. Lauko stebėjimai patvirtino, kad esant geram orui iš Yaylatepe galima įžiūrėti Asartepe.

    Toks išsidėstymas būdingas ir kitoms prie sąsiaurio buvusioms priešistorinėms gyvenvietėms – jos dažnai kūrėsi aukštumose prie upių žiočių ar natūralių įlankų. Tai galėjo padėti stebėti apylinkes ir sudaryti sąlygas švartuotis nedidelėms valtims.

    Tyrėjai pažymi, kad Trojos apylinkės, panašu, buvo gerokai sudėtingesnis gyvenviečių tinklas, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ateities kasinėjimai turėtų padėti suprasti, kaip gyveno Yaylatepe žmonės, kuo vertėsi jų amatininkai ir kokį vaidmenį ši vieta galėjo atlikti ryšiuose abipus Dardanelų.

  • Kodėl senovės Anatolijoje pragręždavo urnas su mirusiųjų pelenais: nauja archeologų analizė

    Kodėl senovės Anatolijoje pragręždavo urnas su mirusiųjų pelenais: nauja archeologų analizė

    Zdaniem uczonych mogły one mieć związek z wierzeniami w życie pozagrobowe, umożliwiać przekazywanie zmarłym jedzenia i napojów albo symbolizować drogę, którą dusza opuszczała świat żywych. Najnowsza analiza archeologiczna sugeruje, że za pozornie podobnymi artefaktami najwyraźniej kryły się zupełnie różne rytuały.

    Czytaj też:Europa Wschodnia jak kolebka ludzkości. Wykopaliska odsłoniły artefakty sprzed 450 tysięcy lat 

    Tajemnicze naczynia występują na stanowiskach archeologicznych rozsianych po całej Anatolii. Niektóre służyły do przechowywania prochów po kremacji, inne znajdowały się w grobach, w których zmarłych pochowano w całości. Otwory wykonywano w różnych miejscach: na dnie, bokach lub w górnej części ceramicznych pojemników. Próby wyjaśnienia ich znaczenia podjęła się badaczka Ayşegül Erden Güney, która zestawiła odkrycia archeologiczne z Anatolii i sąsiednich regionów z tekstami opisującymi dawne wyobrażenia o śmierci oraz świecie pozagrobowym.

    Jedne z najstarszych przykładów pochodzą z Gedikli-Karahöyük: tamtejsze naczynia z otworami sięgają bowiem wczesnej epoki brązu. Zdaniem ekspertów dziedzinie nie były to specjalnie przygotowane urny. Do pochówków wykorzystywano zwykłe przedmioty codziennego użytku, niekiedy już wcześniej uszkodzone. Podobne znaleziska miały miejsce w pobliżu dawnej stolicy Hetytów, Hattusy. Praktyka, o której mówimy, występowała również w Troi, Alaca Höyük i Kültepe. Oznacza to, że nie dotyczyła wyłącznie jednego regionu ani konkretnego rodzaju ceramiki.

    Archeolodzy odnotowali pewne różnice między pochówkami. W przypadku grobów szkieletowych otwory mogły pełnić funkcję praktyczną lub symboliczną, natomiast w naczyniach zawierających prochy mogły odnosić się do zupełnie innego rozumienia losów duszy. Jedna z hipotez wiąże otwory z przekonaniem, iż śmierć nie oznaczała całkowitego zerwania więzi między człowiekiem a jego rodziną. Mieszkańcy starożytnej Mezopotamii wierzyli, że duchy zmarłych nadal potrzebują pożywienia i napojów. Ich bliscy mieli obowiązek dostarczać im odpowiednie ofiary.

    W sumeryjskich i akadyjskich wyobrażeniach zaświaty były ponurym, ciemnym miejscem, w którym zmarli nie mogli samodzielnie zaspokoić podstawowych potrzeb. Zaniedbane duchy mogły powracać i niepokoić żyjących. Istnieją nawet materialne dowody takich praktyk. W mezopotamskich miastach, między innymi Ur i Tell Agrab, spoczywały ceramiczne przewody służące do dostarczania płynnych ofiar w pobliże grobów. Dokumenty z Mari wspominają o mleku, piwie i wodzie przekazywanych zmarłym za pomocą specjalnych instalacji. Wygląda więc na to, że otwory w naczyniach związanych z pochówkami szkieletowymi mogły pełnić podobną funkcję. Umożliwiałyby symboliczne lub rzeczywiste przekazywanie ofiar do miejsca spoczynku zmarłego.

    Czytaj też:Ruiny miasta Rusokastro zawierają budynek pokryty nietypową substancją. To kluczowa wskazówka dotycząca jego przeznaczenia

    Inaczej mogło wyglądać znaczenie otworów w urnach zawierających prochy. Przykłady? Chociażby z królestwa Urartu, które rozwijało się we wschodniej Anatolii w pierwszym tysiącleciu p.n.e. W Ayanis, Van-Altıntepe i Dilkaya znajdowały się naczynia kremacyjne z jednym lub kilkoma celowo wykonanymi otworami. Według Erden Güney mogły one symbolizować drogę, którą dusza opuszczała urnę, rozpoczynając podróż do zaświatów. Interpretacja ta nawiązuje do starożytnych wyobrażeń o działaniu ognia. W jednym z mezopotamskich tekstów związanych z opowieścią o Gilgameszu i Enkidu pojawia się sugestia, jakoby duch człowieka spalonego w ogniu nie trafiał do podziemnego świata, lecz unosił się ku niebu wraz z dymem.

    W kulturze Hetytów kremacja miała z kolei inne znaczenie. W przypadku władców ogień stanowił część rytuału przemiany i oczyszczenia, a zmarli królowie i królowe byli tzw. ludźmi, którzy stali się bogami. Podobne praktyki znano również poza Anatolią. Przekłute naczynia można obecnie znaleźć na stanowiskach związanych ze starożytnym Egiptem oraz społecznościami epoki brązu w Europie Środkowej. W archeologii niemieckojęzycznej określa się je czasem mianem Seelenloch, czyli otworów duszy. Nie oznacza to jednak, że wszystkie takie artefakty miały wspólne pochodzenie lub identyczne przeznaczenie. Wygląda jednak na to, że dla dawnych mieszkańców Anatolii granica między światem żywych i umarłych być może nie była tak wyraźna, jak mogłoby się wydawać.

    Źródło:Arkeoloji Dergisi

  • 3 400 metų senumo hetitų archyvas atskleidė siaubingą epidemiją: mirė karališkoji kūdikė

    3 400 metų senumo hetitų archyvas atskleidė siaubingą epidemiją: mirė karališkoji kūdikė

    Centrinės Turkijos Sivaso provincijoje, Kayalıpınar archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko išskirtinį hetitų laikų archyvą: 131 molinę dantiraščio lentelę ir jų fragmentus. Kartu su ankstesnio sezono radiniais rinkinį sudaro 184 tekstiniai vienetai, siejami su senovės miestu Šamuḫa, kuris XIV amžiuje prieš mūsų erą buvo svarbus politinis ir religinis centras.

    Turkijos kultūros ir turizmo ministerija skelbia, kad tai didžiausias XXI amžiuje atrastas hetitų tekstų archyvas. Lentelės rašytos dantiraščiu hetitų ir hurritų kalbomis, o jų turinys leidžia rekonstruoti valdovų, administracijos ir kariuomenės kasdienybę bei to meto krizes.

    Užrašai apie ligą ir mirtį

    Vienas labiausiai sukrečiančių archyvo siužetų susijęs su epidemija, plitusia tarp gyvenviečių ir ypač skaudžiai palietusia kūdikius bei mažus vaikus. Mokslininkai pabrėžia, kad tekstai neleidžia tiksliai nustatyti ligos sukėlėjo, tačiau aiškiai rodo, jog net karališkoji šeima nebuvo apsaugota nuo užkratų.

    Tarp įrašų minimas atvejis apie dar žindomą princesę, kuri susirgo vietovėje, vadinamoje Ziulila, kurios tiksli vieta šiandien nežinoma. Raštininkai fiksavo ligos eigą, vaiko mirtį ir po jos atliktas laidotuvių apeigas, atskleisdami, kiek daug dėmesio anuomet skirta aukšto rango vaikų sveikatai.

    Skubus kariuomenės prašymas karaliui

    Archyvas praplečia žinias ir apie hetitų karinę sistemą bei krizes periferijoje. Vienoje lentelėje išlikęs skubus vakarų Anatolijoje dislokuotų vadų laiškas karaliui su prašymu atsiųsti pastiprinimą ir paramą, nes priešingu atveju daliniai esą gali būti sunaikinti.

    Kas tiksliai kėlė grėsmę, tekstas neįvardija, tačiau liudija apie logistikos problemas, spaudimą fronto vadams ir tiesioginę komunikaciją su valdovu. Archeologų teigimu, tokie dokumentai yra reta galimybė detaliai pamatyti, kaip veikė administracija, kariuomenė ir krizių valdymas daugiau nei prieš 3 000 metų.

    Tyrėjai tikisi, kad tolimesnė lentelių konservacija ir vertimas atneš naujų detalių apie Šamuḫa vaidmenį hetitų valstybėje, regiono politinius konfliktus ir visuomenės reakcijas į epidemijas. Specialistai pabrėžia, jog kiekviena nauja lentelė gali pakeisti dabartinį supratimą apie Anatolijos istoriją ir senovės imperijų kasdienybę.

  • Midasa tvirtovėje atsidengė paslėpta siena: atradimas keičia Frygijos gynybos istoriją

    Midasa tvirtovėje atsidengė paslėpta siena: atradimas keičia Frygijos gynybos istoriją

    Centrinėje Anatolijoje, Yazılıkaya–Midasa tvirtovės apylinkėse, archeologai aptiko iki šiol nematytą gynybinės sienos fragmentą. Ten, kur anksčiau buvo fiksuojami tik uoloje iškirsti pėdsakai, dabar atidengta reali mūro dalis, išlikusi pirminėje vietoje.

    Kaip skelbia kasinėjimus vykdančios komandos vadovas Yusufas Polatas, sienos fragmentas siekia apie 2,6 metro aukštį. Konstrukciją sudaro keturi kruopščiai apdorotų akmens blokų sluoksniai, leidžiantys vertinti ne tik bendrą planą, bet ir statybos technologiją.

    Ypač reikšminga mūro vieta: siena buvo pastatyta tarp natūralių uolinių darinių ir užvėrė siaurą praėjimą, kuris laikytas silpnesne plokščiakalnio gynybos grandimi. Tai rodo, kad frygai ne visada statė vientisą akmeninį perimetrą, o gynybą projektavo išnaudodami stačias uolas ir gilius slėnius.

    Kaip mūras keičia tyrimų kryptį

    Mokslininkai jau anksčiau žinojo apie tvirtovės sienas iš uoloje matomų įrėžų, lizdų ir paruoštų paviršių. Vis dėlto trūko didesnio, aiškiai identifikuojamo sienos fragmento, kuris leistų patikrinti hipotezes apie konstrukcijos storį, blokų jungimą ir pritaikymą prie reljefo.

    Naujasis radinys suteikia galimybę lyginti duomenis iš uoloje išlikusių pėdsakų su realia mūro sandara. Tokie palyginimai dažnai padeda patikslinti, ar sienos buvo perstatomos, stiprinamos, ar priklausė skirtingiems statybos etapams.

    Kasinėjimų vietoje aptikta ir keramikos, datuojamos VIII ir VII amžiumi prieš mūsų erą. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nereiškia, jog pats mūras būtinai pastatytas tuo pačiu laikotarpiu, tačiau radiniai gali padėti tiksliau nustatyti tvirtovės stiprinimo ir uždarymo fazes.

    Ne vien karinis objektas

    Yazılıkaya laikoma ne tik gynybine, bet ir religine frygų erdve. Plokščiakalnyje gausu uoloje iškirstų altorių, nišų, cisternų ir kitų su kulto praktikomis siejamų vietų, o regiono kraštovaizdis buvo pritaikytas tiek ritualams, tiek kontrolei.

    Žinomiausias paminklas šiame komplekse yra vadinamasis Midasa paminklas, monumentalus uolinis fasadas su geometriniais motyvais ir senąja frygų inskripcija, kurioje minimas valdovo vardas. Tokie objektai rodo, kad šioje vietovėje persipynė politinė įtaka, tikėjimas ir strateginė gynyba.

    Be to, Yazılıkaya slėnyje aptikta ir daugiau įtvirtintų taškų, išdėstytų taip, kad būtų galima kontroliuoti per regioną ėjusius maršrutus. Todėl naujai atidengtas mūras tampa svarbiu įrodymu, jog frygai nuosekliai derino natūralias kraštovaizdžio kliūtis su tiksliai parinktose vietose statomais akmeniniais įtvirtinimais.

  • Sardų sienos stebina iki šiol: archeologai aiškinasi, kas atnešė keistą technologiją

    Sardų sienos stebina iki šiol: archeologai aiškinasi, kas atnešė keistą technologiją

    Įspūdingas miestas prie Tmolo kalno

    Sardai buvo įsikūrę Vakarų Anatolijoje, prie Tmolo kalno, strategiškai svarbioje Hermo upės slėnio vietoje. Natūrali reljefo gynyba miestui padėjo, tačiau lydai papildomai pastatė milžinišką įtvirtinimų sistemą, juosusią žemutinę miesto dalį.

    Archeologų aprašomi išlikę fragmentai ir šiandien atrodo įspūdingai, nors jiems daugiau nei 2 600 metų. Kai kur mūro storis siekė apie 18–20 metrų, o kartu su išoriniais pylimais visa gynybos juosta galėjo būti 30–40 metrų pločio.

    Išlikusios sienų atkarpos vietomis pakyla iki maždaug 10–13 metrų. Tokie mastai išskiria Sardus iš daugelio kitų to meto Anatolijos miestų ir rodo, kad čia buvo sutelkti dideli ištekliai bei organizaciniai pajėgumai.

    Paslaptis, slypinti plytose

    Didžioji įtvirtinimų dalis buvo formuojama iš saulėje džiovintų molinių plytų, akmens ir didžiulių žemių kiekių. Vėlesniais etapais kai kurios atkarpos stiprintos masyvesniais akmens blokais, o išorėje supilti nuožulnūs smėlio ir žvyro pylimai.

    Šių pylimų paskirtis buvo praktiška: jie apsunkindavo puolėjams priėjimą prie pagrindinių sienų ir sudarydavo papildomą kliūtį apgulties įrenginiams. Vis dėlto tyrėjus labiausiai intriguoja ne pylimai, o kai kur aptinkamos degto molio plytos.

    Degtos plytos, priešingai nei įprastos molio plytos, reikalauja kontroliuojamo degimo aukštoje temperatūroje. Tokia technologija senovės Mesopotamijoje buvo gerai žinoma, tačiau VII amžiuje prieš mūsų erą Graikijoje ir Anatolijoje ji laikoma retesne, todėl Sarduose ji kelia papildomų klausimų.

    Galimi ryšiai su imperijų žlugimu

    Tyrimų vadovas profesorius Nicholas Cahill yra kėlęs prielaidą, kad technologinių žinių plitimą galėjo paskatinti Asirijos imperijos žlugimas. 612 metais prieš mūsų erą sąjungininkai užėmė Ninivę, o vėlesniais metais griuvo ir kiti Asirijos centrai, sukeldami politinį chaosą regione.

    Tokiais laikotarpiais neretai juda ir žmonės, tarp jų amatininkai, architektai bei inžinieriai, ieškantys darbo saugesnėse ar turtingesnėse vietovėse. Spartėjant Lidijos didiesiems statybų projektams, Sardai teoriškai galėjo tapti traukos centru kvalifikuotiems specialistams.

    „Panašumai į Mesopotamijos praktiką leidžia svarstyti apie žinių sklaidą, tačiau tiesioginių įrodymų apie konkrečių meistrų migraciją kol kas neturime“, – sakė Nicholas Cahill.

    Tyrėjai pabrėžia, kad kol kas nerasta įrašų ar kitų aiškių ženklų, kurie patvirtintų atvykusių asirų statytojų buvimą. Be to, ankstesni radiniai rodo, kad lydai turėjo ir savas, pakankamai pažangias statybos tradicijas, tad technologija galėjo būti perimta ir netiesiogiai.

    Kasimą papildė ir kiti radiniai, leidžiantys tikslinti miesto raidos chronologiją. Pavyzdžiui, aptikto monumentalaus pastato medinės detalės datuojamos maždaug 996–837 metais prieš mūsų erą, o tai reiškia, kad architektūrinis augimas prasidėjo gerokai anksčiau nei legendinio karaliaus Krezuso laikai.

    Degtos plytos aptiktos ir kitoje miesto vietoje, sluoksnyje, datuojamame VII amžiumi prieš mūsų erą. Tokie duomenys leidžia svarstyti, kad technologija Sarduose galėjo būti žinoma dar prieš įspūdingųjų įtvirtinimų statybą.

    Didžiausią klestėjimą Sardai išgyveno Lidijos galybės laikotarpiu, kai turtus stiprino aukso turintys Paktolo upės sąnašynai. Ekonominė bazė leido įgyvendinti didelio masto statybas, o Lidijos monetarinės sistemos raida turėjo įtakos platesniam regionui.

    Vis dėlto miesto istorija neapsiėjo be lūžių: apie 547 metus prieš mūsų erą Sardus užėmė Kyro Didžiojo pajėgos, o Lidija prarado nepriklausomybę. Šiandien Sardų sienos tebėra vienas ryškiausių įrodymų, kaip technologijos, politika ir migracija galėjo susipinti senovės pasaulyje.

  • 4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    4 000 metų senumo laiškai perskaityti neatplėšus: rentgeno skeneris atvėrė paslaptis

    Mokslininkams pavyko perskaityti maždaug 4 000 metų senumo dantiraščio laiškus jų nesunaikinant. Tai padaryta pasitelkus nešiojamą rentgeno kompiuterinės tomografijos skenerį ENCI, leidžiantį „virtualiai“ pažvelgti į molines korespondencijos „vokų“ vidų.

    Tyrimai susiję su radiniais iš Kültepe, senovės Kanešo, vieno svarbiausių Anatolijos prekybos centrų XIX–XVIII amžiuje prieš mūsų erą. Ten gyveno asirų pirkliai, plėtoję plačią mainų sistemą, o žinutes rašė ant molinių lentelių ir įdėdavo jas į specialiai nulipdytus molinius apvalkalus.

    Tokie „vokai“ archeologams ilgai kėlė dilemą: norint perskaityti tekstą, apvalkalą paprastai reikėdavo sudaužyti. Taip negrįžtamai prarasdavo išorinį paviršių, antspaudų įspaudus ir technologinius pėdsakus, rodančius, kaip objektas buvo pagamintas ir užantspauduotas.

    ENCI pavadinimas reiškia neardomą dantiraščio įrašų išgavimą. Tai į muziejus atgabenamas rentgeno tomografas, kuris sukuria labai detalius vidinės struktūros vaizdus, o vėliau programinė įranga leidžia skaitmeniškai atskirti viduje esančią lentelę ir atkurti jos paviršių trimatėje erdvėje.

    Skelbiama, kad įrenginys pirmą kartą plačiau pritaikytas 2024 metais Luvre, o vėliau perkeltas į Anatolijos civilizacijų muziejų Ankaroje. Per maždaug tris savaites ten atlikti 64 skenavimai 48 lentelėms ir kitiems objektams, dalis jų iki tol buvo laikomi „užrakinti“ moliniuose apvalkaluose.

    Vienas įdomiausių rezultatų buvo laiškas, kurį parašė Anna-anna savo vyrui Ennum-Aššurui, tuo metu prekiavusiam Anatolijoje. Jame ji aiškina, kad skolininkas Laqēpumas atsisako grąžinti skolą, teigdamas, jog atsiskaitys tik grįžus vyrui, todėl moteris prašo kuo greičiau spręsti situaciją.

    Iš pirmo žvilgsnio tai kasdieniška žinutė apie skolą, tačiau istorikams ji svarbi dėl socialinio konteksto. Laiškas rodo, kad asirų pirklių bendruomenėse moterys galėjo perimti finansinius ir teisinių įsipareigojimų reikalavimo klausimus, kai vyrai išvykdavo, o tai praplečia supratimą apie to meto šeimų ir prekybos tinklų veikimą.

    Skenavimas atnešė ir kitų netikėtumų: viename artefakte aptikta papildoma maža lentelė, tarsi antras pranešimo lapas, paslėptas apvalkalo viduje. Kitu atveju tomografija atskleidė net miežio grūdą, kuris apvalkale išgulėjo apie 4 000 metų, suteikdamas papildomų duomenų apie aplinką ir saugojimo sąlygas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokia neardomoji tomografija keičia paveldo tyrimų praktiką, nes leidžia vienu metu išsaugoti ir tekstą, ir patį objektą su antspaudais. Tai ypač svarbu ten, kur kiekvienas įspaudų milimetras gali atskleisti prekybos ryšius, asmenų tapatybes, administracines procedūras bei autentiškumo požymius.

    Šis metodas siejamas su platesne tendencija paveldo tyrimuose, kai derinami rentgeno, 3D rekonstrukcijos ir skaitmeninės analizės sprendimai. Tokie projektai vis dažniau pasitelkia ir DI, kad būtų greičiau segmentuojami sluoksniai, atpažįstami paviršiai bei tiksliau atvaizduojami pažeisti ar sunkiai įskaitomi įrašai.

    Mokslinis darbas apie ENCI taikymą publikuotas žurnale npj Heritage Science. Tyrėjai tikisi, kad panašūs mobilūs skeneriai ateityje bus pritaikyti ir kitų tipų uždaroms istorinių objektų struktūroms, kuriose slypi tekstai ar smulkūs radiniai, tačiau jų negalima ardyti.

  • Turkijoje rastas 4 000 metų indas nustebino mokslininkus: jame aptiko senovinę augaliją

    Turkijoje rastas 4 000 metų indas nustebino mokslininkus: jame aptiko senovinę augaliją

    Turkijoje archeologų tyrimai atnešė netikėtą radinį: moliniame inde, datuojamame maždaug prieš 4 000 metų, išliko sėklų ir augalinių liekanų pėdsakai. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia geriau suprasti, kokia augalija ir žemdirbystės praktikos buvo paplitusios bronzos amžiuje Anatolijoje.

    Radiniu domimasi ir dėl jo sąsajų su hetitais, viena įtakingiausių senovės Artimųjų Rytų civilizacijų. Hetitų valstybės centras buvo Vidurio Anatolijoje, o sostinė Hatuša, o didžiausias pakilimas siejamas su antruoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą.

    Ką pasako sėklos inde

    Archeobotanikai aiškina, kad sėklos ir kitos augalinės liekanos gali atskleisti ne tik mitybą, bet ir ūkininkavimą, prekybinius ryšius bei sandėliavimo įpročius. Tokie duomenys dažnai papildo tai, ko neįmanoma patikimai nustatyti vien pagal pastatų liekanas ar molinėse lentelėse išlikusius tekstus.

    Ypač vertinga tai, kad augalinė medžiaga buvo rasta inde, kuris tūkstantmečius išliko pakankamai sandarus. Dėl to išlieka didesnė tikimybė identifikuoti rūšis ir įvertinti, ar jos buvo augintos vietoje, rinktos laukinėje gamtoje, ar atgabentos iš kitų regionų.

    Kodėl svarbūs būtent indai

    Hetitų laikotarpio keramika archeologams svarbi ne vien kaip buities daiktas. Tokie indai galėjo būti naudojami vaišėse, apeigose ir religinėse ceremonijose, o dalis jų būdavo puošiami reljefais, siejamais su kultu ir aukojimo tradicijomis.

    Todėl sėklos inde gali būti susijusios ir su kasdieniu maisto laikymu, ir su specialia paskirtimi, pavyzdžiui, atsargomis ritualams ar šventėms. Galutinės išvados priklausys nuo tolesnių laboratorinių tyrimų, įskaitant mikroskopinę analizę ir palyginimą su šiuolaikinėmis rūšimis.

    Ką tai reiškia šiandien

    Vienas svarbiausių tokio radinio aspektų yra galimybė palyginti senovines sėklas su dabartine regiono flora, ypač centrinėje Turkijos dalyje. Jei identifikacija bus patvirtinta, tai gali tapti papildomu įrodymu, kad kai kurios rūšys šiame regione buvo žinomos ir naudojamos jau hetitų laikais.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai tampa vis svarbesni platesniame kontekste, kai klimato kaita ir dirvožemio pokyčiai skatina iš naujo vertinti senąsias žemdirbystės sistemas. Net nedidelės sėklos kartais pateikia itin daug informacijos apie tai, kaip žmonės prisitaikydavo prie aplinkos prieš tūkstančius metų.

    „Tokios augalinės liekanos leidžia atkurti ne tik tai, ką žmonės valgė, bet ir kaip jie augino, saugojo bei naudojo augalus kasdienybėje ir apeigose“, – teigia tyrėjai.

  • 4 metus slėpė radinį: Liuksemburge aptiktas romėnų aukso lobis veda į senovės Anatoliją

    4 metus slėpė radinį: Liuksemburge aptiktas romėnų aukso lobis veda į senovės Anatoliją

    Liuksemburge archeologai atskleidė išskirtinį vėlyvosios Romos laikotarpio radinį – vienoje vietovėje aptiktas 141 iš gryno aukso kaldintas solidas. Nors iš pradžių rasta tik 38 monetos, vėlesni, platesni tyrimai parodė, kad lobis gerokai didesnis.

    Monetos aptiktos vietovėje, vadinamoje Um Rank, kur kartu užfiksuoti ir vėlyvosios Romos gynybinio statinio pėdsakai. Tyrėjai nurodo, kad tai buvo burgus tipo įtvirtinimas, priklausęs vėlyvojoje imperijos fazėje veikusiai gynybinių objektų sistemai.

    Kasimą apsunkino ne archeologija, o XX amžiaus paveldas: teritorija Antrojo pasaulinio karo metais buvo aktyvi kovų zona, todėl žemėje liko nesprogusios amunicijos. Dėl to archeologai dirbo kartu su Liuksemburgo kariuomene ir išminavimo specialistais, o darbai vyko itin atsargiai.

    Monetų amžius ir reta galimybė

    Radinį sudaro solidai, naudoti vėlyvojoje Romos imperijoje kaip viena svarbiausių aukso pinigų formų. Monetos datuojamos 364–408 metais ir kaldintos valdant devyniems imperatoriams, o jų būklė – neįprastai gera.

    Numizmatams itin svarbu tai, kad lobis buvo ištirtas archeologiniame kontekste, o ne pateko į rinką be kilmės duomenų. Tokie radiniai leidžia tiksliau vertinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis lobiai buvo slepiami, bei kaip juda pinigai ir turtas karo ar politinių krizių laikotarpiu.

    Kelias iš Nikomedijos į Vakarus

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė monetų kilmės analizė: 17 jų kaldintos Nikomedijoje – svarbiame Romos monetų kalyklos centre senovės Anatolijoje, prie Marmuro jūros. Šios monetos datuojamos 364–367 metais, o jų kelias iki dabartinio Liuksemburgo rodo, kokiais atstumais galėjo cirkuliuoti aukso pinigai.

    Tyrėjai neatmeta, kad dalis aukso į Vakarus galėjo keliauti su kariuomene ar imperine administracija, ypač keičiantis valdovams ir judant kariniams vienetams. Vis dėlto pabrėžiama, kad vienareikšmiškai susieti lobį su konkrečia karo kampanija nėra pagrindo, todėl daromos atsargios išvados.

    Kada lobis paslėptas ir kiek išmokėta

    Monetų chronologija leidžia spėti, kad lobis galėjo būti paslėptas apie 395 metus arba netrukus po to. Tarp radinių aptiktos ir itin retos uzurpatoriaus Eugenijaus emisijos, kaldintos jo trumpu valdymo laikotarpiu 392–394 metais, o tokių egzempliorių retumas paprastai reikšmingai didina viso rinkinio vertę.

    Liuksemburgo institucijos pirminiams radėjams išmokėjo 308 600 eurų. Suma nustatyta pagal nepriklausomą numizmatinę ekspertizę, vertinusią monetų išsilaikymą ir retų kaldinių dalį.

  • Turkijoje aptiko 16 500 metų figūrėles: 25 akmeniniai vėžliai leidžia įtarti seną ritualą

    Turkijoje aptiko 16 500 metų figūrėles: 25 akmeniniai vėžliai leidžia įtarti seną ritualą

    Šiaurės vakarų Turkijoje, Bileciko provincijoje, archeologai Gedikkaya kalvos ir İn olos komplekse aptiko apie 25 nedideles vėžlių figūrėles, iškaltas iš kalkakmenio. Dalis jų buvo papildomai aptepta moliu, o didžiausia siekia maždaug 30 centimetrų ilgį ir apie 20 centimetrų plotį.

    Pagal radiokarboniniais tyrimais datuotus greta rastus organinius radinius, šie objektai gali būti sukurti maždaug prieš 14 500–11 200 metų prieš mūsų erą. Tai būtų epipaleolito laikotarpis, kai bendruomenės Anatolijoje gyveno didelių klimato ir socialinių pokyčių fone, artėjant paskutinio ledynmečio pabaigai.

    Radinių vieta kelia klausimų

    Didžiausią tyrėjų dėmesį patraukė ne tik pats radinys, bet ir jo kontekstas. Figūrėlės aptiktos šalia žiedinių konstrukcijų, o dalis jų buvo įsmeigtos vertikaliai į žemę, tarsi sąmoningai paliktos konkrečioje padėtyje.

    Toks išdėstymas leidžia manyti, kad tai ne atsitiktinai pamesti daiktai, o tam tikros veiklos pėdsakai. Archeologų vertinimu, ola galėjo būti naudojama kaip ritualinė ar simbolinė vieta, o figūrėlės galėjo būti susijusios su apeigomis.

    Skubotas atlikimas gali būti užuomina

    Neįprasta ir tai, kad dauguma figūrėlių atrodo grubiai apdorotos, kai kurios gali būti nebaigtos arba suformuotos skubotai. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad dekoratyviniams objektams įprastai būdingas kruopštesnis apdirbimas, o čia svarbi galėjo būti pati gamybos veika.

    Tokiais atvejais archeologijoje dažnai svarstoma, jog reikšmingiausias buvo ne galutinis estetinis rezultatas, o pats procesas, galėjęs būti apeigų dalimi. Vis dėlto galutinių išvadų kol kas vengiama, nes reikalingi detalesni kontekstiniai ir laboratoriniai tyrimai.

    Kodėl vėžlys?

    Tyrėjų grupė neatmeta ir kraštovaizdžio simbolikos: keliama hipotezė, kad žmonės galėjo sieti Gedikkaya kalvos formą su vėžliu. Tokiu atveju pati vieta galėjo įgyti ypatingą reikšmę, o figūrėlės tapti jos simboliniais atitikmenimis.

    Vėžlio motyvas žinomas ir kitose Artimųjų Rytų bei Rytų Viduržemio regiono priešistorinėse kultūrose, tačiau reikšmės skyrėsi. Dažniausiai šis gyvūnas sietas su ilgaamžiškumu ir ištverme, tačiau nėra aišku, ar būtent taip jį suprato Anatolijos gyventojai prieš keliolika tūkstančių metų.

    Radinių konservavimas ir tolesnė analizė vykdoma Bileciko muziejuje ir universitete, o mokslininkai tikisi tiksliau nustatyti figūrėlių paskirtį. Sprendžiant iš aptikimo aplinkybių, šis atradimas papildo įrodymus, kad epipaleolito bendruomenės kūrė simbolinius objektus ir galėjo turėti sudėtingesnes ritualines praktikas, nei ilgą laiką manyta.

  • 5 000 metų paslaptis Anatolijoje: apverstas indas su trimis ženklais glumina archeologus

    5 000 metų paslaptis Anatolijoje: apverstas indas su trimis ženklais glumina archeologus

    Vidurio Anatolijoje, Gökhöyük archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko maždaug 5 000 metų senumo keraminį indą, kurio radimo aplinkybės iškart sukėlė klausimų. Jis buvo paliktas apverstas dugnu į viršų, specialiai paruoštoje nišoje, o tai labiau primena sąmoningą veiksmą nei buitinę atlieką.

    Didžiausia mįslė – trys aiškiai įrėžti simboliai ant indo paviršiaus. Jie gerai išlikę, tačiau neprimena plačiau žinomų ankstyvųjų rašto ar žymėjimo sistemų, todėl kol kas neįmanoma patikimai pasakyti, ką tiksliai jie reiškė bendruomenei, gyvenusiai ankstyvuoju bronzos amžiumi.

    Trys simboliai ir kelios versijos

    Archeologai svarsto kelias hipotezes: ženklai galėjo būti religiniai simboliai, ritualo dalyviams suprantamas kodas, nuosavybės žyma ar su protėvių kultu susijęs ženklinimas. Vis dėlto be platesnio konteksto, analogų kituose radiniuose ir papildomų datavimo bei laboratorinių tyrimų nė viena interpretacija nelaikoma patvirtinta.

    Pats indo „deponavimo“ būdas leidžia spėti, kad jis galėjo būti naudojamas ceremonijose. Ankstyvojo bronzos amžiaus regione keramika neretai turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę, o tyčia paslėpti ar apversti objektai kai kuriose kultūrose siejami su aukojimu, apsauga ar perėjimo ritualais.

    Gökhöyük: vieta, pasakojanti tūkstantmečius

    Gökhöyük telkinys jau seniai laikomas svarbiu raktu į Anatolijos priešistorę, nes čia fiksuojami kelių laikotarpių sluoksniai – nuo neolito iki geležies amžiaus. Tokiose daugiasluoksnėse vietovėse mokslininkai gali stebėti, kaip per šimtmečius kito gyvensena, amatai, prekybos ryšiai ir tikėjimo praktikos.

    Kartu su paslaptingu indu per naujesnius kasinėjimų sezonus aptikta ir daugiau radinių: gyvūnų figūrėlių, antspaudų, obsidiano strėlių antgalių, akmeninių kirvių. Tokie daiktai paprastai rodo ne vien žemdirbystę, bet ir išplėtotą amatų tradiciją bei platesnius mainų tinklus, nes obsidianas dažnai keliaudavo didelius atstumus.

    Dar vienas užuominos fragmentas

    Tame pačiame komplekse rastas ir keramikos fragmentas su žmogaus veidu, išryškintomis akimis, antakiais ir nosimi. Tyrėjai neatmeta, kad tokia ikonografija galėjo būti susijusi su dievybių, protėvių ar ritualinių personažų vaizdavimu, o pats indas ir veido fragmentas galėjo priklausyti tam pačiam tikėjimų bei apeigų pasauliui.

    Kol kas trys simboliai išlieka neįminta užuomina, tačiau būtent tokie radiniai dažnai tampa atspirties tašku platesniems tyrimams. Jei ateityje bus rasta daugiau analogiškai pažymėtų objektų arba paaiškės aiškesnis kontekstas, Gökhöyük indas gali tapti svarbiu įrodymu apie ankstyvųjų Anatolijos bendruomenių ženklinimo ir ritualų tradicijas.