CP v2

Tag: Anatolija

  • Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Mokslininkai perskaitė 4 000 metų laiškus jų neatplėšę: kas slypėjo molinėse „vokuose“?

    Atkoduota neatplėšus „voko“

    Archeologams pavyko perskaityti maždaug prieš 4 000 metų rašytus laiškus jų fiziškai neatveriant. Iki šiol tai dažnai reikšdavo vieną dalyką: norint sužinoti turinį, tekdavo sulaužyti išorinį molinį apvalkalą ir negrįžtamai sugadinti artefaktą.

    Tyrėjai pasirinko kitą kelią. Užuot ardę molines „voko“ kapsules, jie pasitelkė itin didelės raiškos rentgeno kompiuterinės tomografijos skenavimą, o vėliau speciali programinė įranga atkūrė trimatį viduje esančios lentelės vaizdą ir dantiraščio ženklus.

    Kodėl šie dokumentai buvo užrakinti

    Tyrimo centre atsidūrė radiniai iš Kültepe vietovės centrinėje Anatolijoje, svarbaus senovės asirų prekybos tinklo mazgo. Tuo laikotarpiu pirkliai intensyviai keitėsi prekėmis ir informacija, todėl paliko tūkstančius molinių lentelių su administraciniais įrašais ir laiškais.

    Dalis pranešimų būdavo įdedami į papildomą molinį apvalkalą, kuris veikė kaip vokas. Ant jo įspausdavo antspaudus, padėjusius patvirtinti autentiškumą ir greitai pastebėti bet kokį bandymą anksčiau atplėšti siuntą.

    Mobilus tomografas ir naujos detalės

    Šiandien dilema „skaityti ar išsaugoti“ vis dažniau sprendžiama technologijomis. Tyrime naudotas tomografas ENCI išsiskiria tuo, kad yra pritaikytas darbui ne tik laboratorijose, bet ir muziejuose ar saugyklose, todėl brangūs radiniai rečiau transportuojami ir mažiau rizikuoja būti pažeisti.

    Pirmieji bandymai vyko Luvre Paryžiuje, vėliau prietaisas naudotas Anatolijos civilizacijų muziejuje Ankaroje. Ten nuskenuota apie 50 uždarų lentelių, o nemaža jų dalis pasirodė esantys senoviniai laiškai, kurių turinys anksčiau buvo neprieinamas.

    Metodas suteikia daugiau nei vien tekstą. Skenavimas leidžia vienu metu tirti molio struktūrą, „voko“ gamybą, uždarymo žymes ir antspaudų įspaudus, o tai padeda tiksliau rekonstruoti administracines ir prekybines praktikas bei dokumentų judėjimą senovės prekybos keliuose.

    „Taip išsaugome ne tik laiško turinį, bet ir patį objektą kaip vientisą savo epochos liudytoją“, – sakė tyrėjų komanda, apibendrindama metodo pranašumus.

    Istorikams ir archeologams ypač vertinga tai, kad tokia korespondencija neretai fiksuodavo kasdienius pirklių rūpesčius: prekių pristatymus, skolų ir atsiskaitymų klausimus, sutartinius įsipareigojimus, o kartais ir asmenines žinutes. Kiekvienas naujai perskaitytas tekstas gali papildyti žinias apie vieną ankstyviausių raštu paremtų ekonomikų ir prekybos tinklą, jungusį Mezopotamiją su Anatolija.

  • 8 500 metų senumo obsidiano veidrodis sukrėtė archeologus: ką jis atskleidė apie neolitą?

    8 500 metų senumo obsidiano veidrodis sukrėtė archeologus: ką jis atskleidė apie neolitą?

    Turkijoje, Anatolijos regione esančiame Can Hasan archeologiniame objekte, tyrėjai aptiko neįprastą radinį: maždaug 8 500 metų senumo obsidiano veidrodį. Šis natūralaus vulkaninio stiklo dirbinys buvo nušlifuotas taip, kad leistų matyti aiškų atspindį, nors metaliniai įrankiai tuo laikotarpiu dar nebuvo paplitę.

    Mokslininkų teigimu, toks poliravimo lygis rodo ne tik kantrybę, bet ir aukštą techninių įgūdžių bei medžiagų pažinimo lygį. Obsidianas yra kietas ir trapus, todėl norint išgauti lygų, veidrodinį paviršių, reikėjo gerai kontroliuoti šlifavimo procesą ir naudoti tinkamas abrazyvines medžiagas.

    Svarbu ir tai, kad žinomi tokio laikotarpio obsidiano veidrodžiai siejami būtent su dabartinės Turkijos teritorija. Dėl to tyrėjai linkę manyti, jog tai galėjo būti vietinės tradicijos dalis, susijusi su ritualais, socialiniu statusu ar specifinėmis bendruomenės praktikomis.

    Neolito bendruomenės galėjo būti pažangesnės

    Can Hasan radiniai verčia iš naujo įvertinti, kaip greitai Anatolijoje formavosi simbolinė kultūra ir specializuoti amatai. Ilgą laiką pagrindiniu šio regiono neolito pažangos pavyzdžiu buvo laikomas Çatalhöyük, garsėjantis sienų tapyba, figūrėlėmis ir sudėtingais laidojimo papročiais.

    Vis dėlto nauji duomenys leidžia įtarti, kad dalis šių reiškinių šaknų gali būti senesnė ir sietina su ankstesnėmis gyvenvietėmis, tokiomis kaip Can Hasan. Kitaip tariant, tai, kas atrodė kaip staigus kultūrinis šuolis, galėjo būti ilgesnio, palaipsnio vystymosi rezultatas.

    Simboliai, ginklai ir ankstyvos gatvės

    Kasinėjimų metu aptikti ir obsidiano strėlių antgaliai su subtiliais įrėžimais. Pasak tyrėjų, raštai gali būti būdingi tik Can Hasan apylinkėms, todėl neatmetama, kad jie žymėjo grupinę tapatybę, nuosavybę arba turėjo ritualinę prasmę.

    Dar vienas aspektas, sulaukęs daug dėmesio, yra galimos itin ankstyvos gatvių struktūros pėdsakai. Archeologai kelia prielaidą, kad kai kurie planingo erdvinio išdėstymo elementai gali siekti net apie 10 000 metų, o tai reikštų, kad bendruomenės jau tada ne tik statė pastovius būstus, bet ir sąmoningai organizavo bendras erdves.

    Tokie radiniai papildo bendrą vaizdą apie perėjimą nuo klajokliško gyvenimo prie sėslių žemdirbių gyvenviečių, kur svarbūs tampa amatų specializacija, simbolinė komunikacija ir socialinė organizacija. Tyrėjai tikisi, kad tolimesni darbai Can Hasan teritorijoje atskleis dar daugiau įrodymų, padėsiančių tiksliau suprasti ankstyvųjų Anatolijos bendruomenių kasdienybę ir pasaulėvaizdį.

  • Turkijoje rasta hetitų antspaudo detalė: archeologai sako, kad tai perrašo imperijos ribas

    Vakarų Anatolijoje, Turkijoje, archeologai aptiko hetitų laikotarpio antspaudą, kuris gali pakeisti supratimą apie šios bronzos amžiaus valstybės įtakos ribas. Radinys aptiktas Aşağıseyit Höyük piliakalnyje, o jo datavimas siejamas maždaug su 3 500 metų senumu.

    Antspaudai hetitų pasaulyje buvo ne vien administracinis įrankis. Jie žymėjo valdžią, statusą ir kontrolę, o dažnai priklausydavo elitui ar aukštiems pareigūnams, atsakingiems už regionų valdymą ir prekybos reguliavimą.

    Kas daro šį radinį išskirtinį?

    Svarbiausia čia ne vien pats artefaktas, o jo vieta. Vakarų Anatolija ilgą laiką buvo laikoma regionu, kuriame II tūkstantmetyje prieš mūsų erą egzistavo nedidelės karalystės, su hetitų centru Hatušoje susietos gana laisvais ryšiais.

    Tačiau antspaudas Aşağıseyit Höyük vietovėje gali rodyti stipresnę politinę ar administracinę hetitų įtaką, nei manyta iki šiol. Jei hipotezės pasitvirtins, istorikams tektų iš naujo vertinti, kaip toli į vakarus galėjo siekti imperijos institucinis valdymas.

    Vakarų Anatolijos vaidmuo bronzos amžiuje

    Pats Aşağıseyit Höyük nėra vieno laikotarpio objektas: tai daugiasluoksnė gyvenvietė, kurios istorija apima skirtingas epochas. Ankstesni tyrimai čia atskleidė gyvenamųjų pastatų liekanas, gynybinių struktūrų fragmentus ir gaisrų pėdsakus, siejamus su konfliktais ar stichijomis.

    Tokio tipo kontekstas svarbus vertinant antspaudą: jis gali reikšti, kad vietovė buvo regioninis administracijos ar prekybos mazgas, įtrauktas į platesnį politinį tinklą. Tai ypač aktualu kalbant apie bronzos amžiaus valstybių logistiką, duoklių sistemą ir prekybos maršrutų kontrolę.

    Kodėl mokslininkai neskuba daryti galutinių išvadų?

    Archeologijoje vienas radinys retai tampa galutiniu įrodymu, todėl dabar daug kas priklausys nuo tolimesnių kasinėjimų. Reikšmę turės stratigrafija, lydintys radiniai, dirbinių tipologija ir laboratoriniai tyrimai, kurie padėtų tiksliau įvertinti vietovės funkciją ir ryšius.

    Mokslininkai primena, kad hetitų įtaką Anatolijoje liudija ir kiti šaltiniai, įskaitant dantiraščio lenteles, archyvus bei valdovų antspaudus, rastus skirtinguose regionuose. Vis dėlto radinys Vakarų Anatolijoje išsiskiria tuo, kad gali praplėsti žemėlapį ten, kur iki šiol dominavo prielaidos, o ne aiškesni administracinės kontrolės ženklai.