Italijos bankų grupės „UniCredit“ ir Vokietijos „Commerzbank“ akistata artėja prie lūžio taško. Vokietijos valdžia, anot tarptautinės žiniasklaidos, vis dažniau signalizuoja, kad būtų pasirengusi aptarti savo turimo 12,7 proc. „Commerzbank“ akcijų paketo pardavimą, jei būtų sutarta dėl banko ateities krypties.
Jei sandoris įvyktų, „UniCredit“ dalis galėtų perkopti 60 proc., o tai reikštų ne tik simbolinę, bet ir praktiškai tvirtesnę kontrolę. Tokia riba svarbi todėl, kad suteikia didesnį „buferį“ akcininkų susirinkimuose ir keičia derybines pozicijas su stebėtojų taryba, vadovybe bei darbuotojų atstovais.
Kas pasikeistų peržengus 50 proc. ribą?
„UniCredit“ jau yra priartėjusi prie daugumos: po akcijų apsikeitimo pasiūlymo jos turimų akcijų dalis siekia apie 47,6 proc., o balsavimo teisių dalis, atsižvelgiant į „Commerzbank“ savas akcijas, yra dar didesnė. Vis dėlto peržengus 50 proc. slenkstį kontrolė tampa mažiau priklausoma nuo kitų investuotojų ir atspariau išlaikoma, net jei dalis akcininkų balsuotų prieš.
Praktikoje tai reikštų, kad „UniCredit“ galėtų ryžtingiau formuoti „Commerzbank“ valdymo ir strateginius sprendimus, o ne vien būti didžiausia, bet vis dar ribotos įtakos turinčia akcininke. Būtent todėl Vokietijos valstybės turimas paketas laikomas paskutine didele dėlionės dalimi, kuri gali paversti įtaką stabilia kontrole.
Kodėl „UniCredit“ taip veržiasi į Vokietiją?
Vienas pagrindinių argumentų yra mastas: Europos bankams brangsta investicijos į skaitmeninę bankininkystę, kibernetinį saugumą, duomenų valdymą ir DI sprendimus. Didesnė grupė tokias išlaidas gali paskirstyti per platesnę klientų bazę ir pajamas, todėl lengviau išlaikyti konkurencingumą.
„UniCredit“ taip pat siekia stiprinti pozicijas Vokietijoje, kur jau veikia per „HypoVereinsbank“. Be to, tikimasi sinergijų ir efektyvumo didinimo: viešojoje erdvėje minėtas planas mažinti „Commerzbank“ sąnaudų bazę maždaug 1,3 mlrd. eurų, dalį procesų supaprastinant ir atsisakant dubliuojamų funkcijų.
Kodėl Berlynas priešinosi?
Vokietijoje „Commerzbank“ nėra vertinama kaip eilinė finansų įstaiga: ji siejama su svarbiu vaidmeniu finansuojant šalies smulkųjį ir vidutinį verslą, taip pat su Frankfurtu kaip finansų centru. Dėl to politinė rizika čia didesnė nei įprastame įmonių įsigijime, nes diskusijos greitai persikelia į darbo vietų, kreditavimo politikos ir sprendimų priėmimo vietos klausimus.
Berlynas ne kartą akcentavo, kad jam svarbu apsaugoti darbo vietas ir užtikrinti, jog strateginiai sprendimai nebūtų „iškelti“ iš Frankfurto. Tai atspindi platesnę Europos problemą: oficialiai skatinama bankų konsolidacija ir tarpvalstybiniai sandoriai, tačiau praktiškai valstybės didžiuosius bankus vis dar laiko ekonominės infrastruktūros dalimi.
„Europos centrinis bankas iš esmės palaiko didesnę bankų integraciją, tačiau realus iššūkis yra ne akcijų pirkimas, o sudėtinga ir ilgai trunkanti integracija, ypač kai sandoris prasideda nuo konfrontacijos“, – pažymi bankų priežiūrą išmanantys rinkos stebėtojai.
Naujausioje fazėje matyti ir tonų švelnėjimas: viešai kalbama apie konstruktyvesnį dialogą, o „UniCredit“ vadovas Andrea Orcelis ir „Commerzbank“ vadovė Bettina Orlopp jau aptarė galimo kontrolės pasikeitimo pasekmes, įskaitant apskaitos, teisines ir rizikos valdymo temas. Tai leidžia manyti, kad konfliktas palaipsniui gali virsti derybomis.
Ši istorija svarbi ne tik Vokietijai ar Italijai. Jei „UniCredit“ pavyktų ne tik įgyti kontrolę, bet ir sklandžiai integruoti „Commerzbank“, tai taptų vienu ryškiausių pastarųjų metų tarpvalstybinės bankų konsolidacijos pavyzdžių euro zonoje ir testu, ar Europa iš tiesų pasirengusi kurti didesnius, tarptautinius bankus.
