Mokslininkai teigia radę tvirtesnių įrodymų, kada galėjo žlugti senovės Babilonas: jų vertinimu, tai įvyko apie 1587 metus prieš mūsų erą. Šiai išvadai pasiekti prireikė netikėto „derinio“ – Veneros stebėjimų Babilone ir didžiulio ugnikalnio išsiveržimo Aliaskoje.
Kaip rašo „ZME Science“, tarptautinė tyrėjų komanda, vadovaujama Arizonos universiteto mokslininkės Charlotte Pearson, sujungė kelias nepriklausomas laiko nustatymo gijas. Tyrimas remiasi medžio rievėmis, radioaktyviosios anglies (anglies-14) datavimu ir senovės astronominiais įrašais.
Istorikams žinoma, kad hetitų karalius Muršili I užėmė Babiloną ir taip užbaigė dinastiją, siejamą su Hamurabiu. Tačiau tikslūs metai, kada tai įvyko, ilgai kėlė ginčus – senovės šaltiniai dažnai leidžia atkurti įvykių seką, bet ne visada ją patikimai „pririšti“ prie mūsų kalendoriaus.
Šiame tyrime svarbiausia tai, kad skirtingi, iš pirmo žvilgsnio nesusiję gamtos ir žmonių palikti „pėdsakai“ buvo suderinti į vieną chronologinį modelį. Jis leido atskirti dvi konkuruojančias datavimo versijas, kurias skyrė aštuoneri metai.
Medžio rievės ir anglies-14 „surišo“ chronologiją
Tyrėjai pradėjo nuo senovinių medinių konstrukcijų Anatolijoje (dabartinėje Turkijoje), rastų archeologinėse vietovėse. Medis kasmet suformuoja naują rievę, o jų plotis priklauso nuo augimo sąlygų – todėl skirtingų medžių rievių raštus galima sugretinti ir sudaryti ilgas laiko sekas.
Vis dėlto vien rievės neišsprendžia problemos: jos parodo metų eilę, bet nepasako, kokie tai konkretūs kalendoriniai metai. Tam komanda pasitelkė anglies-14 datavimą – atmosferoje esančios anglies-14 kiekio svyravimai palieka atpažįstamą „parašą“ medienoje ir leidžia susieti rieves su konkrečiu laikotarpiu.
Taip sudarytas medžio rievėmis paremtas įrašas, apimantis laikotarpį nuo 2072 iki 744 metų prieš mūsų erą. Lyginant su istoriniais duomenimis, pavyko atmesti dalį siūlytų Babilono chronologijų, tačiau liko dvi galimybės: 1595 arba 1587 metai prieš mūsų erą.
Abi šios versijos iš esmės aprašo tuos pačius valdovus ir įvykių seką, skiriasi tik jų „padėtis“ mūsų kalendoriuje. Kad būtų galima pasirinkti labiau tikėtiną variantą, reikėjo papildomo nepriklausomo ženklo.
Venera, aštuonerių metų ciklas ir dūmų uždanga danguje
Senovės Babilono astronomai fiksavo, kada Venera pasirodo ir dingsta prie horizonto. Šiuolaikiniai astronominiai skaičiavimai leidžia apskaičiuoti, kaip planeta turėjo atrodyti danguje prieš tūkstantmečius – teoriškai tai gali padėti datuoti laikotarpį.
Tačiau čia slypi paradoksas: Venera, stebima nuo Žemės, turi maždaug aštuonerių metų pasikartojantį ciklą, todėl dvi konkuruojančios chronologijos gali duoti labai panašius stebėjimų „atitikmenis“. Vien Veneros padėtimi ginčo išspręsti nepakako.
Lūžis atsirado analizuojant įrašus iš 12 ir 13 Ammi-Ṣaduqa (Ammi-Saduqos) valdymo metų – iš jų matyti, kad Venerą tuo metu buvo neįprastai sunku įžiūrėti. Tyrėjai kėlė prielaidą, kad tam įtakos galėjo turėti ne planeta, o atmosfera: migla ar aerozoliai, prastinantys matomumą prieblandoje.
Aliaskos ugnikalnis padėjo pasirinkti tarp dviejų datų
Dideli ugnikalnių išsiveržimai į stratosferą išmeta sieros dioksidą, kuris virsta sulfatinėmis dalelėmis. Jos gali ilgiau išlikti atmosferoje, sklaidyti šviesą ir sudaryti miglą, dėl kurios ryškūs dangaus objektai tampa prasčiau matomi, ypač žemai virš horizonto.
Tyrime remiamasi teiginiu, kad maždaug prieš 3 650 metų Aliaskoje itin galingai išsiveržė Aniakčako (Aniakchak) ugnikalnis. Nurodoma, jog šis išsiveržimas datuojamas apie 1628–1627 metus prieš mūsų erą, o jo sukelto sieros signalo pėdsakai aptikti poliariniame lede.
Tada abi konkuruojančios Babilono žlugimo datos pateikė skirtingas prognozes. Jei Babilonas būtų kritęs 1595 metais prieš mūsų erą, neįprastai prastas Veneros matomumas būtų datuojamas 1635–1634 metais prieš mūsų erą – maždaug aštuoneriais metais „per anksti“ lyginant su išsiveržimu.
Jei žlugimas būtų įvykęs 1587 metais prieš mūsų erą, tie patys astronominiai įrašai būtų priskiriami 1627–1626 metams prieš mūsų erą – laikotarpiui, kuris sutampa su galimu ugnikalnio sukeltu atmosferos „užtemimu“. Dėl šios priežasties tyrėjai labiau palaiko 1587 metų prieš mūsų erą versiją, nors pabrėžiama, kad tai vis tiek netiesioginių įrodymų grandinė.
Tyrimo autoriai pažymi, kad pats ugnikalnis Babilono užkariavimo nesukėlė – jis tik tapo savotišku laiko žymekliu, leidusiu suderinti skirtingus duomenis. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.