NASA marsaeigis orbitoje dar 2008 metais nufotografavo vaizdą, kuris iš pirmo žvilgsnio primena keistą „mišką“: tarsi medžių kamienai ir šakos styrotų iš įšalusių kopų prie Marso šiaurės ašigalio.
Nors Marse, kiek žinoma žmonijai, augmenija neaptikta, ši nuotrauka vis tiek išsiskyrė savo „gyvybę primenančiu“ raštu. Apie neįprastą kadrą ir jo paaiškinimą rašo „ScienceAlert“.
Iš tiesų tai – optinė apgaulė, kurią sustiprina vaizdo orientacija. Apvertus kadrą, „medžiai“ virsta ilgomis tamsiomis juostomis ant šviesaus ledo ir smėlio fono.
Mokslininkų aiškinimu, šias juostas suformuoja sezoniniai procesai: pavasarį ant kopų esantis anglies dvideginio (CO2) ledas ne tirpsta kaip Žemėje sniegas, o tiesiogiai virsta dujomis ir sujudina smėlį.
Kaip atsiranda „mišką“ primenantys raštai
Marse, kaip ir Žemėje, yra metų laikai – planeta yra pasvirusi Saulės atžvilgiu. Tačiau poliarinėse srityse žiemą kraštovaizdį dengia ne vandens, o anglies dvideginio šerkšnas ir „sausasis ledas“.
Atėjus pavasariui, net ir silpna Saulės šiluma pakanka, kad ledo sluoksnis ant kopų keterų pradėtų skilinėti. Šviesa gali prasiskverbti pro pusiau permatomą ledą ir jį šildyti iš apačios, todėl po ledu ima kauptis dujos.
Galiausiai dujos prasiveržia, kartu išjudindamos smėlį. Smėliui nuslydus stačiu kopos šlaitu, lieka tamsios srovės pėdsakai – iš viršaus jie ir atrodo kaip medžių siluetai.
2008 metų nuotraukoje fiksuotas ne tik raštas, bet ir nedidelis dulkių debesėlis – ženklas, kad tuo metu nuo kopos tikrai slinko medžiaga.
Tyrimas parodė, kad kopos keičiasi greitai
2011 metais publikuotame tyrime planetų mokslininkė Candice Hansen-Koharcheck su kolegomis lygino Marso šiaurinio ašigalio kopų vaizdus, darytus per kelis iš eilės Marso metus. Palyginimai atskleidė, kad reljefas gali smarkiai persitvarkyti per gana trumpą laiką.
Dalis kopų „užsiaugino“ naujas rieves ir įdubas, kitose vietose šlaitų papėdėse susikaupė šviežio smėlio sankaupos. Tyrėjai taip pat matavo, kad penkiose stebėtose kopose apatinė šlaitų riba per vienus Marso metus pasislinko maždaug 2,2–4,7 metro.
Kodėl „miškas“ dingsta vasarą
Vasarą poliarinis CO2 ledas išnyksta, o kartu pranyksta ir kontrastą sukūrusios tamsios juostos. Vėjai smėlį išnešioja ir palaipsniui išlygina kopų šlaitus.
Kai žiema sugrįžta, kopos vėl užšąla – ir pavasarį procesas kartojasi, sukeldamas trumpalaikius, keistus „miškus“ primenančius piešinius svetimame kraštovaizdyje.
