CP v2

Tag: Anglies kaupimas

  • Australijos miške prieš 40 metų iškirsta iki 70 proc. medžių: sugrįžę mokslininkai nustebo

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-aisiais pradėtas ilgalaikis miškininkystės eksperimentas po kelių dešimtmečių pateikė netikėtą rezultatą. Mokslininkai, sugrįžę į vietoves, kuriose buvo pašalinta apie 50–70 proc. medžių, fiksavo itin spartų likusių medžių augimą ir pasikeitusį anglies kaupimo vaizdą.

    Tuo metu Australijos valdžia ieškojo alternatyvų plynam kirtimui, kai vienoje teritorijoje vienu metu pašalinama didžioji dalis senų medžių. Toks metodas kartais taikomas dėl ligų ar miško atnaujinimo, tačiau jis gali smarkiai sumažinti buveinių kiekį ir pabloginti sąlygas daliai rūšių.

    Projektuose, vykdytuose keliose Viktorijos vietovėse, buvo lyginami skirtingi miško tvarkymo scenarijai: nuo plyno kirtimo iki mažesnių plotų kirtimų ir intensyvaus retinimo. Retinimo atveju pašalinama didelė dalis medžių, paliekant perspektyviausius individus, kurie toliau formuoja miško skliautą.

    Pirmieji vertinimai 2000-aisiais rodė vienokias tendencijas, tačiau tikrasis bandymo tikslas buvo pamatyti ilgalaikį poveikį. Pakartotiniai matavimai po kelių dešimtmečių parodė, kad retintuose plotuose palikti medžiai, gavę daugiau šviesos, vandens ir maisto medžiagų, pradėjo augti gerokai sparčiau.

    Tyrėjų vertinimu, per maždaug 30 metų retintuose plotuose augantys medžiai gebėjo iš esmės kompensuoti dalies medžių pašalinimu prarastą sukauptą anglį. Kai kuriais atvejais bendra sukauptos anglies atsarga priartėjo prie nekirstų plotų, o atskiruose vertinimuose net buvo didesnė.

    Tai nereiškia, kad kirtimai savaime didina anglies kaupimą, tačiau rodo, jog miško struktūros pakeitimas gali iš esmės pakeisti augimo dinamiką. Greitesnis likusių medžių storėjimas ir lajos plėtra kartais leidžia spartinti biomasės augimą, nors galutinis rezultatas priklauso nuo rūšies, amžiaus, dirvožemio ir klimato sąlygų.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį ir į ekologinę pusę: didesni, stambūs medžiai dažnai geriau išgyvena ekstremalius reiškinius, įskaitant miškų gaisrus, ir ilgainiui tampa svarbiomis buveinėmis. Tokie medžiai gali suteikti drevių, slėptuvių ar maitinimosi vietų rūšims, kurioms reikalinga brandi miško struktūra.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad retinimas nėra universalus sprendimas, galintis pakeisti visus kitus miško tvarkymo metodus. Kiekviena teritorija turi savitą kontekstą, todėl sprendimus reikia derinti su biologinės įvairovės tikslais, gaisrų rizika, medienos poreikiu ir ilgalaikiais klimato kaitos švelninimo prioritetais.

    Ilgalaikis Viktorijos eksperimentas išryškino svarbią pamoką miškininkystei: gerai parinkti metodai ne visada reiškia paprastą pasirinkimą tarp medienos ruošos ir gamtos apsaugos. Tiksli praktika, jos intensyvumas ir vietos sąlygos gali lemti, ar pavyks suderinti ekonominius ir aplinkosauginius tikslus.

  • Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-ųjų pabaigoje pradėtas miškotvarkos eksperimentas beveik keturiems dešimtmečiams buvo pamirštas, tačiau sugrįžę mokslininkai pamatė rezultatą, kuris verčia iš naujo vertinti ginčą tarp kirtimų ir griežtos apsaugos. Pakartotinė duomenų analizė rodo, kad eukaliptų miškų atsakas į tvarkymą nėra vienareikšmis ir priklauso nuo taikomų metodų.

    Tuomet Viktorijos valdžia, reformuodama medienos pramonę, skyrė apie 26 mln. Australijos dolerių, tai yra maždaug 16 mln. eurų, alternatyvoms plyniems kirtimams ieškoti. Viena idėja buvo patikrinti, ar galima užtikrinti medienos ruošą kartu išsaugant miško struktūrą ir ekologines funkcijas.

    Palygino skirtingus kirtimus

    1987–1989 metais buvo pradėtas Silvicultural Systems Project projektas dviejose vietovėse: Tanjil Bren Central Highlands regione ir Cabbage Tree Creek rytinėje Viktorijos dalyje. Tyrėjai palygino tradicinius plynus kirtimus, kurių juostos siekė maždaug 250–350 metrų plotį, su mažesnėmis kirtavietėmis ir kitais tvarkymo būdais.

    Vienas ryškiausių bandymų buvo intensyvus retinimas, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių, o greta paliekami ir visiškai neliesti miško plotai kaip kontrolė. Ankstyvieji rezultatai rodė, kad kalninis eukaliptas geriausiai atželia didesnėse atvirose kirtavietėse, o mažesnėse aikštelėse greitai įsigali pomiškio rūšys, pavyzdžiui, akacijos.

    Netikėtas retinimo efektas

    Nors pirmieji duomenys buvo paskelbti, projektas ilgainiui prarado dėmesį, o dalis infrastruktūros sunyko. Vis dėlto pats miškas toliau augo, todėl 2014 metais mokslininkai grįžo į Tanjil Bren ir galėjo įvertinti, ką reiškia skirtingi sprendimai po maždaug 30 metų.

    Didžiausią įspūdį paliko retinti plotai: likę medžiai užaugo stambūs ir sparčiai didino skersmenį, nes gavo daugiau šviesos, erdvės ir dirvožemio išteklių. Kai kurių medžių skersmuo viršijo 1 metrą, o dalis pasiekė daugiau nei 1,5 metro, o didžiausi retintuose plotuose buvo apie 20 proc. storesni nei nejudintuose miško ruožuose.

    Anglies kaupimas ir biologinė įvairovė

    Dar svarbiau tai, kad retinti plotai medienoje sukaupė tiek pat arba net daugiau anglies nei neliesti miško plotai. Per tris dešimtmečius medžiai ne tik kompensavo retinimo metu pašalintos biomasės anglies kiekį, bet kai kuriais atvejais pasiekė panašų prieaugį kaip ir nekirstose teritorijose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs, seni medžiai gamtosaugai itin reikšmingi: jie atsparesni gaisrams, o senstant dažniau formuoja dreves, kurios tampa svarbiomis buveinėmis. Viktorijos kalnų miškuose tai siejama ir su nykstančiomis rūšimis, tarp jų Leadbeaterio oposumu, kuriam drevėti medžiai yra kritiškai svarbūs.

    Naudojant fotospąstus vertinta ir gyvūnų reakcija į skirtingas miškotvarkos schemas. Leadbeaterio oposumai buvo fiksuoti tvarkytuose variantuose, o neliestuose kontroliniuose plotuose jų nefiksuota, tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokius rezultatus būtina vertinti atsargiai ir atsižvelgti į buveinių mozaiką bei vietines sąlygas.

    Bendra išvada aiški: diskusija dėl miškų ateities neturėtų susiaurėti iki pasirinkimo tarp plyno kirtimo ir visiško nelietimo. Tam tikromis sąlygomis retinimas gali vienu metu prisidėti prie medienos tiekimo, anglies kaupimo ir dalies rūšių buveinių kokybės, tačiau tai nereiškia universalaus sprendimo visiems miškams.