Tag: Anglies kaupimas

  • Australijos miškai po kirtimų nustebino mokslininkus: po 30 metų – netikėtas atradimas

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 9-ajame dešimtmetyje vykdytas miškų kirtimo eksperimentas po 30 metų pateikė netikėtų rezultatų – kai kuriose vietose miškas atsigavo taip, lyg jo niekada nebūtų buvę iškirsta.

    Tyrėjai sugrįžo į senąsias bandomąsias teritorijas ir įvertino, kaip per kelis dešimtmečius pasikeitė skirtingais būdais tvarkyti eukaliptų miškai. Apie šiuos rezultatus rašo „National Geographic“.

    Eksperimento esmė buvo rasti alternatyvą plyniesiems kirtimams kalnuotose vietovėse, kur auga eukaliptai. Buvo lyginami keli miškotvarkos metodai – nuo visiško iškirtimo iki dalinio medžių palikimo.

    Gauti duomenys svarbūs ne tik miškininkystei: jie parodė, kad kai kuriais atvejais miškas gali ne tik atsikurti, bet ir sukaupti panašų anglies kiekį kaip ir nekirstos teritorijos.

    Septyni kirtimo būdai ir kontroliniai plotai

    Mokslininkai tyrė ilgalaikį septynių skirtingų kirtimo metodų poveikį dviejuose regionuose. Tarp jų buvo plynieji kirtimai, kirtimai paliekant kelis sėklinius medžius, taip pat kirtimai mažais ir didesniais (0,25–2 hektarų) plotais.

    Be to, buvo analizuotos teritorijos, kuriose palikta 30 arba 50 proc. pradinio medyno – tik aukštesni nei nustatyta riba medžiai. Palyginimui naudoti ir plotai, kuriuose kirtimų visai nebuvo.

    Diskusijose dėl plynųjų kirtimų šalininkai argumentuodavo, kad Australijos miškuose dažni gaisrai kartais sunaikina visus medžius, todėl poveikis gali būti panašus. Vis dėlto pačiame tyrime pabrėžiama, kad šių miškų sąlygos specifinės, tad išvadų negalima mechaniškai taikyti kitoms teritorijoms.

    Plynai iškirstas miškas atsikūrė, bet liko vienas skirtumas

    Viename iš tirtų plotų, kuris dar 1939 metais buvo patyręs gaisrą ir visišką sunaikinimą, vėlesni patikrinimai parodė, kad miškas po plynųjų kirtimų atsikūrė. Po to teritorija ilgą laiką buvo apleista, net kelias į ją apaugo krūmynais.

    Po dar vieno tyrėjų sugrįžimo vaizdas iš esmės pasikartojo: praėjus 30 metų, iškirstoje teritorijoje augalijos sudėtis buvo tokia pati kaip ir iki kirtimų.

    Tiesa, mokslininkai fiksavo ir skirtumų – atsigavusio miško medžiai buvo beveik vienodo amžiaus. Senesniuose miškuose amžiaus įvairovė didesnė, todėl, pavyzdžiui, daugiau drevėtų medžių, kurie gali būti svarbūs daliai gyvūnų.

    Didžiausia staigmena – palikus dalį medžių

    Įdomiausią atradimą mokslininkai padarė plotuose, kur eksperimentų metu buvo palikta tik 30–50 proc. aukštų medžių. Pasirodo, apie 80 metų amžiaus medžiai čia tapo tikrais gigantais.

    Daugelio senųjų medžių skersmuo siekė 1 metrą, o kai kurių – net viršijo 1,5 metro. Tyrėjai tai aiškino tuo, kad praretinus medyną likę medžiai gavo daugiau maisto medžiagų ir erdvės, todėl galėjo augti itin sparčiai.

    Skelbiama, kad šiuose plotuose medžiai buvo maždaug 20 proc. didesni nei kontroliniuose, neliečiamuose miškuose. Dar svarbiau – teritorijose, kuriose atliktas praretinimas, medžiuose sukauptos anglies kiekis sutapo su nekirstų miškų rodikliais.

    Tyrėjų vertinimu, praretinamieji kirtimai gali turėti daugiau privalumų nei vien medienos žaliavos tiekimas: toks būdas gali padėti sugerti anglį ir sudaryti tinkamesnes buveines miškų gyvūnijai.

  • Karščio bangos slopina Kalifornijos sekvojų fotosintezę: mokslininkai dar nežino žalos masto

    Kalifornijos pakrančių sekvojos, vieni aukščiausių ir ilgaamžiškiausių medžių pasaulyje, per karščio šuolius ima lėčiau vykdyti fotosintezę. Naujas tyrimas rodo, kad kaitra tiesiogiai mažina jų gebėjimą „gaminti“ energiją iš saulės šviesos, o tai gali turėti ilgalaikių pasekmių.

    Apie tai praneša „Live Science“, remdamasis tyrimu, rugsėjo 22 dieną publikuotu mokslo žurnale „JGR Biogeosciences“. Mokslininkai pabrėžia, kad dar nėra aišku, kada toks stresas tampa negrįžtama žala – šis klausimas dabar vienas svarbiausių.

    Sekvojų miškai laikomi vienomis didžiausių antžeminių anglies „saugyklų“ planetoje, nes šie medžiai sukaupia itin daug biomasės. Tačiau sekvojos evoliuciškai prisitaikė prie istoriškai švelnesnio centrinės ir šiaurinės Kalifornijos klimato, o pastaraisiais dešimtmečiais regione fiksuojamas šilimas ir dažnesnės ekstremalios karščio dienos.

    Į tyrėjų akiratį pateko paprastas, bet svarbus klausimas: kas nutinka sekvojų lapams, kai termometro stulpelis šokteli virš 37 laipsnių Celsijaus? Atsakymas rodo, kad net ir tokios „atsparumo simboliu“ laikomos rūšys turi aiškias fiziologines ribas.

    Kaip buvo matuojamas karščio poveikis

    Tyrimo autoriai 2022–2024 metais stebėjo sekvojas Garsijos upės miške Mendosino apygardoje. Kartą ar du per mėnesį jie rinko kelis lapų mėginius ir matavo jų temperatūrą bei fluorescenciją.

    Fluorescencija naudojama kaip netiesioginis rodiklis, leidžiantis spręsti apie fotosintezės veikimą: augalai sugertą šviesą gali panaudoti fotosintezei, išsklaidyti kaip šilumą arba „atspindėti“ šviesos pavidalu. Be to, vienas lapas būdavo trumpam pridengiamas folija, kad „pailsėtų“, o tuomet vertinama jo maksimali galima fotosintezės sparta.

    Karštomis dienomis saulėje buvę lapai buvo iki 10 laipsnių Celsijaus karštesni nei aplinkos oras. Tyrėjų vertinimu, toks skirtumas rodo, kad lapai patiria stresą ir nebesugeba pakankamai efektyviai reguliuoti temperatūros.

    Kodėl užsidaro „poros“ ir ką tai reiškia

    Daugelis augalų temperatūrą ir vandens balansą reguliuoja per žioteles – mikroskopines poras lapų paviršiuje. Jos kontroliuoja, kiek anglies dvideginio patenka į augalą ir kiek deguonies bei vandens garų iš jo pasišalina.

    Kai labai karšta, augalai gali užverti žioteles, kad sumažintų vandens netekimą. Tačiau tai reiškia ir mažesnį anglies dvideginio patekimą, todėl fotosintezė lėtėja, o augalas gauna mažiau energijos.

    Vis dėlto tyrėjai nustatė, kad problema neapsiriboja vien žiotelių užsidarymu. Laboratorijoje lapų mėginiai buvo kaitinami, būdami vandenyje, tačiau ir tokiomis sąlygomis, pasak tyrimo autorių, fotosintezė mažėjo kylant temperatūrai.

    Neatsakytas klausimas – kada žala tampa negrįžtama

    Tyrimo išvada – karštis gali tiesiogiai riboti sekvojų fotosintezės pajėgumą, vadinasi, šylant klimatui gali mažėti ir jų gebėjimas kaupti atmosferos anglį. Tai svarbu ne tik pačioms sekvojoms, bet ir platesniam ekosistemų vaidmeniui klimato sistemoje.

    Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kol kas nėra aišku, kiek iš stebėto poveikio yra laikina, grįžtama reakcija į stresą, o kiek – jau realus audinių pažeidimas. Būtent ribos, nuo kurios prasideda negrįžtami procesai, šiuo metu išlieka prastai suprastos.

    Kitas tyrimų žingsnis – pereiti nuo atskirų lapų matavimų prie visų medžių ir visos ekosistemos atsako vertinimo. Tam, pasak tyrėjų, reikia daugiau duomenų apie tai, kaip karštis ir sausra veikia sekvojų miškus ilgesniais laikotarpiais.

  • Iškirtus 50–70 proc. medžių, po 30 metų miškas stebino: kas nutiko eukaliptams Viktorijoje?

    Tyrimų pradžia siekia 1980-ųjų pabaigą, kai miškininkai ieškojo alternatyvų plynam kirtimui. Tikslas buvo praktiškai palyginti skirtingas miškininkystės strategijas: plynus kirtimus, mažesnių plotų iškirtimą, dalinį miško retinimą ir plotus be jokios intervencijos.

    Eksperimentiniai plotai 1987–1989 metais buvo įrengti Centrinėse Viktorijos kalnuose ir valstijos rytuose. Daugumoje vietovių dominavo karališkasis eukaliptas Eucalyptus regnans, vienas aukščiausių lapuočių pasaulyje, o miško struktūrai didelę įtaką buvo padarę 1939 metų gaisrai.

    Tyrimui buvo skirta suma, kuri šiandienos kursu prilygtų maždaug 15 000 000 eurų. Stebėsenai mokslininkai įrengė šimtus apskaitos aikštelių ir sekė tūkstančių jaunų medžių augimą, jų tankį bei atsinaujinimo sėkmę skirtingomis sąlygomis.

    Buvo taikyti keli kirtimų modeliai: plačios plynų kirtimų juostos, mažesni plynų kirtimų plotai ir retinimas, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių. Dalį miško paliko nepaliestą, kad būtų aiškus palyginimo pagrindas.

    Pirmieji apibendrinimai, pasirodę po daugiau nei dešimtmečio, rodė aiškią tendenciją: karališkieji eukaliptai geriausiai atsinaujino didesniuose plynų kirtimų plotuose. Tokiose vietose daugiau šviesos pasiekdavo miško paklotę, todėl eukaliptų daigai turėjo konkurencinį pranašumą.

    Tuo metu plotuose, kur palikta daugiau stambių medžių ar iškirsta tik nedidelė dalis miško, greičiau plito akacijos. Jos sudarė tankesnį pomiškį ir galėjo efektyviau konkuruoti su eukaliptų atžalomis dėl šviesos ir maisto medžiagų.

    Vėliau dalis šio eksperimento stebėsenos nutrūko: vietovės tapo sunkiau pasiekiamos, infrastruktūra sunyko, o reguliarūs matavimai retėjo. Tačiau miškas toliau augo, o ilgalaikiai procesai vyko nepriklausomai nuo to, kaip dažnai į plotus sugrįždavo tyrėjai.

    2014 metais mokslininkai, sugrįžę į vieną iš eksperimentinių plotų kartu su studentais, iš naujo įvertino miško būklę. Didžiausią dėmesį patraukė retinti plotai, kur išlikę medžiai kai kur buvo pastebimai stambesni.

    Skelbta, kad stambiausių medžių skersmuo retintuose plotuose buvo maždaug penktadaliu didesnis nei palyginamuose nekirstuose plotuose. Nors miškas tuo metu buvo apie 80 metų amžiaus, kai kurių medžių kamienų skersmuo krūtinės aukštyje viršijo 1 metrą, o atskirais atvejais siekė apie 1,5 metro.

    Aiškinimas paprastas: sumažėjus konkurencijai, likę medžiai gavo daugiau šviesos, vandens ir maistinių medžiagų. Toks efektas ypač ryškus vienodo amžiaus medynuose, kur tankis tiesiogiai riboja kiekvieno medžio augimo potencialą.

    Tyrėjai vertino ir anglies sankaupas medienoje, nes miškai anglies apykaitoje vaidina svarbų vaidmenį, sugerdami anglies dioksidą fotosintezės metu. Po 30 metų retintuose plotuose sukauptas anglies kiekis medienoje buvo panašus arba kai kur net didesnis nei nekirstame miške.

    Tokį rezultatą lėmė tai, kad likę medžiai augo sparčiau ir savo prieaugiu kompensavo anglies atsargas, prarastas su pašalintais kamienais. Vis dėlto tai nėra universalus argumentas už intensyvesnį kirtimą: poveikis priklauso nuo rūšies, klimato, dirvožemio, atsinaujinimo mechanizmų ir to, kaip tvarkoma mediena po kirtimų.

    Ilgalaikėje perspektyvoje didesni ir brandesni medžiai dažniau suformuoja uoksus, kurie tampa kritiškai svarbūs daugeliui rūšių. Tokios slėptuvės padeda tiek perintiems paukščiams, tiek medžiuose gyvenantiems žinduoliams, o taip pat didina visos ekosistemos atsparumą.

    Pažymima, kad stambūs medžiai paprastai geriau atlaiko gaisrus, o gaisrų rizika Australijos miškuose išlieka vienu svarbiausių veiksnių planuojant miškininkystę. Tuo pat metu retinimas gali būti svarstomas kaip priemonė miškams, kurie atsikuria po intensyvių gaisrų ar ankstesnių kirtimų, ypač jei medynas yra panašaus amžiaus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad retinimas neturėtų būti taikomas visur ir visada. Ilgalaikių eksperimentų vertė būtent ir yra ta, kad jie leidžia patikrinti, kas nutinka miškui ne po kelerių metų, o po kelių dešimtmečių, kai išryškėja tikrieji ekosistemos pokyčiai.

    Tyrėjų vertinimu, tokie duomenys ypač aktualūs šiandien, kai miškų politika vis dažniau siejama su klimato tikslais, biologinės įvairovės apsauga ir didėjančiais visuomenės lūkesčiais. Norint priimti pagrįstus sprendimus, vienkartinių stebėjimų nepakanka, todėl raginama sugrįžti prie senų eksperimentinių plotų ir atnaujinti jų stebėseną.

  • Australijoje atgaivintas 30 metų eksperimentas: retinimas davė stulbinantį miško augimo efektą

    Australijoje mokslininkai po kelių dešimtmečių sugrįžo į miško plotą, kuriame dar 1980-aisiais buvo vykdytas didelis miškų valdymo eksperimentas. Nors projektas anuomet buvo nutrauktas ir ilgainiui primirštas, miškas toliau augo, o vėliau atlikti matavimai atskleidė netikėtą ilgalaikį rezultatą.

    Tyrimas buvo skirtas įvertinti, kaip skirtingi miškotvarkos metodai veikia kalninių eukaliptų miškų atsinaujinimą. Viktorijos valstijoje dešimtmečius vyko diskusijos, ar plyni kirtimai yra žalingi, ar visgi gali imituoti natūralius didelio masto sutrikimus, tokius kaip gaisrai, prie kurių šie miškai yra prisitaikę.

    1987–1989 metais tyrėjai keliuose bandomuosiuose plotuose lygino kelis scenarijus: plynes, mažesnių biržių kirtimus ir intensyvų retinimą, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių. Šalia buvo palikti ir kontroliniai, žmogaus beveik nepaveikti plotai, kad rezultatus būtų galima palyginti.

    Viena svarbiausių vietų buvo Tanjil Breno teritorija Viktorijos Centrinėje aukštumoje. Iš pradžių mokslininkai pažymėjo daug bandomųjų aikštelių ir ne vienus metus stebėjo atsikūrimo dinamiką, o ankstyvosios išvados leido manyti, kad geriausiai miškas atsistato po plyno kirtimo.

    Vėliau projektas praktiškai išnyko iš darbotvarkės: kelias į teritoriją apaugo, infrastruktūra sunyko, o ilgalaikių stebėjimų nebeliko. Vis dėlto 2014 metais į vietą sugrįžę tyrėjai pamatė, kad per ilgesnį laiką ryškiausiai išsiskyrė ne plyni kirtimai, o intensyvaus retinimo plotai.

    Ten, kur dalis medžių buvo pašalinta, likusieji gavo daugiau šviesos, vandens ir maisto medžiagų, todėl augo sparčiau. Po maždaug 30 metų šiuose plotuose vidutinis didžiausių medžių kamienų skersmuo viršijo 1 metrą, o kai kurie medžiai perkopė ir 1,5 metro ribą.

    „Didžiausi medžiai retintuose plotuose buvo maždaug 20 proc. storesni už medžius nepaliestuose kontroliniuose plotuose“, – teigiama tyrimo aprašyme.

    Dar viena svarbi išvada susijusi su anglies kaupimu. Nors retinant dalis biomasės pašalinama, per kelis dešimtmečius retinti miškai medienoje sukaupė panašų arba net didesnį anglies kiekį nei kontroliniai plotai, taip ne tik kompensuodami pašalintą kiekį, bet ir sukurpdami papildomą prieaugį.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs medžiai paprastai yra atsparesni gaisrams, o jų kamienuose ir drevėse dažniau susiformuoja buveinės laukinei faunai. Tokios struktūros yra ypač svarbios nykstantiems miško gyvūnams, kuriems reikia drevių ar didelių medžių lajų.

    Pasak mokslininkų, retinimas galėtų būti vienas iš įrankių, padedančių derinti medienos tiekimą, anglies kaupimą ir biologinės įvairovės tikslus. Vis dėlto jie pabrėžia, kad šio metodo negalima taikyti visur vienodai: sprendimai turi priklausyti nuo miško tipo, amžiaus struktūros, gaisrų rizikos ir apsaugos prioritetų.

    Pagrindinė žinutė, kurią sustiprino netikėtai „pratęstas“ eksperimentas, yra paprasta: miškų valdymas neturėtų būti suprantamas tik kaip pasirinkimas tarp visiškos apsaugos ir plyno kirtimo. Ilgalaikiai duomenys rodo, kad tarpiniai sprendimai kai kuriais atvejais gali duoti geresnių rezultatų, nei leidžia spręsti trumpalaikiai stebėjimai.

  • Australijos miške prieš 40 metų iškirsta iki 70 proc. medžių: sugrįžę mokslininkai nustebo

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-aisiais pradėtas ilgalaikis miškininkystės eksperimentas po kelių dešimtmečių pateikė netikėtą rezultatą. Mokslininkai, sugrįžę į vietoves, kuriose buvo pašalinta apie 50–70 proc. medžių, fiksavo itin spartų likusių medžių augimą ir pasikeitusį anglies kaupimo vaizdą.

    Tuo metu Australijos valdžia ieškojo alternatyvų plynam kirtimui, kai vienoje teritorijoje vienu metu pašalinama didžioji dalis senų medžių. Toks metodas kartais taikomas dėl ligų ar miško atnaujinimo, tačiau jis gali smarkiai sumažinti buveinių kiekį ir pabloginti sąlygas daliai rūšių.

    Projektuose, vykdytuose keliose Viktorijos vietovėse, buvo lyginami skirtingi miško tvarkymo scenarijai: nuo plyno kirtimo iki mažesnių plotų kirtimų ir intensyvaus retinimo. Retinimo atveju pašalinama didelė dalis medžių, paliekant perspektyviausius individus, kurie toliau formuoja miško skliautą.

    Pirmieji vertinimai 2000-aisiais rodė vienokias tendencijas, tačiau tikrasis bandymo tikslas buvo pamatyti ilgalaikį poveikį. Pakartotiniai matavimai po kelių dešimtmečių parodė, kad retintuose plotuose palikti medžiai, gavę daugiau šviesos, vandens ir maisto medžiagų, pradėjo augti gerokai sparčiau.

    Tyrėjų vertinimu, per maždaug 30 metų retintuose plotuose augantys medžiai gebėjo iš esmės kompensuoti dalies medžių pašalinimu prarastą sukauptą anglį. Kai kuriais atvejais bendra sukauptos anglies atsarga priartėjo prie nekirstų plotų, o atskiruose vertinimuose net buvo didesnė.

    Tai nereiškia, kad kirtimai savaime didina anglies kaupimą, tačiau rodo, jog miško struktūros pakeitimas gali iš esmės pakeisti augimo dinamiką. Greitesnis likusių medžių storėjimas ir lajos plėtra kartais leidžia spartinti biomasės augimą, nors galutinis rezultatas priklauso nuo rūšies, amžiaus, dirvožemio ir klimato sąlygų.

    Mokslininkai atkreipė dėmesį ir į ekologinę pusę: didesni, stambūs medžiai dažnai geriau išgyvena ekstremalius reiškinius, įskaitant miškų gaisrus, ir ilgainiui tampa svarbiomis buveinėmis. Tokie medžiai gali suteikti drevių, slėptuvių ar maitinimosi vietų rūšims, kurioms reikalinga brandi miško struktūra.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad retinimas nėra universalus sprendimas, galintis pakeisti visus kitus miško tvarkymo metodus. Kiekviena teritorija turi savitą kontekstą, todėl sprendimus reikia derinti su biologinės įvairovės tikslais, gaisrų rizika, medienos poreikiu ir ilgalaikiais klimato kaitos švelninimo prioritetais.

    Ilgalaikis Viktorijos eksperimentas išryškino svarbią pamoką miškininkystei: gerai parinkti metodai ne visada reiškia paprastą pasirinkimą tarp medienos ruošos ir gamtos apsaugos. Tiksli praktika, jos intensyvumas ir vietos sąlygos gali lemti, ar pavyks suderinti ekonominius ir aplinkosauginius tikslus.

  • Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Pamirštas miškų eksperimentas po 40 metų atskleidė netikėtą tiesą: medieną ir anglį galima suderinti

    Australijos Viktorijos valstijoje dar 1980-ųjų pabaigoje pradėtas miškotvarkos eksperimentas beveik keturiems dešimtmečiams buvo pamirštas, tačiau sugrįžę mokslininkai pamatė rezultatą, kuris verčia iš naujo vertinti ginčą tarp kirtimų ir griežtos apsaugos. Pakartotinė duomenų analizė rodo, kad eukaliptų miškų atsakas į tvarkymą nėra vienareikšmis ir priklauso nuo taikomų metodų.

    Tuomet Viktorijos valdžia, reformuodama medienos pramonę, skyrė apie 26 mln. Australijos dolerių, tai yra maždaug 16 mln. eurų, alternatyvoms plyniems kirtimams ieškoti. Viena idėja buvo patikrinti, ar galima užtikrinti medienos ruošą kartu išsaugant miško struktūrą ir ekologines funkcijas.

    Palygino skirtingus kirtimus

    1987–1989 metais buvo pradėtas Silvicultural Systems Project projektas dviejose vietovėse: Tanjil Bren Central Highlands regione ir Cabbage Tree Creek rytinėje Viktorijos dalyje. Tyrėjai palygino tradicinius plynus kirtimus, kurių juostos siekė maždaug 250–350 metrų plotį, su mažesnėmis kirtavietėmis ir kitais tvarkymo būdais.

    Vienas ryškiausių bandymų buvo intensyvus retinimas, kai pašalinama apie 50–70 proc. medžių, o greta paliekami ir visiškai neliesti miško plotai kaip kontrolė. Ankstyvieji rezultatai rodė, kad kalninis eukaliptas geriausiai atželia didesnėse atvirose kirtavietėse, o mažesnėse aikštelėse greitai įsigali pomiškio rūšys, pavyzdžiui, akacijos.

    Netikėtas retinimo efektas

    Nors pirmieji duomenys buvo paskelbti, projektas ilgainiui prarado dėmesį, o dalis infrastruktūros sunyko. Vis dėlto pats miškas toliau augo, todėl 2014 metais mokslininkai grįžo į Tanjil Bren ir galėjo įvertinti, ką reiškia skirtingi sprendimai po maždaug 30 metų.

    Didžiausią įspūdį paliko retinti plotai: likę medžiai užaugo stambūs ir sparčiai didino skersmenį, nes gavo daugiau šviesos, erdvės ir dirvožemio išteklių. Kai kurių medžių skersmuo viršijo 1 metrą, o dalis pasiekė daugiau nei 1,5 metro, o didžiausi retintuose plotuose buvo apie 20 proc. storesni nei nejudintuose miško ruožuose.

    Anglies kaupimas ir biologinė įvairovė

    Dar svarbiau tai, kad retinti plotai medienoje sukaupė tiek pat arba net daugiau anglies nei neliesti miško plotai. Per tris dešimtmečius medžiai ne tik kompensavo retinimo metu pašalintos biomasės anglies kiekį, bet kai kuriais atvejais pasiekė panašų prieaugį kaip ir nekirstose teritorijose.

    Tyrėjai pabrėžia, kad stambūs, seni medžiai gamtosaugai itin reikšmingi: jie atsparesni gaisrams, o senstant dažniau formuoja dreves, kurios tampa svarbiomis buveinėmis. Viktorijos kalnų miškuose tai siejama ir su nykstančiomis rūšimis, tarp jų Leadbeaterio oposumu, kuriam drevėti medžiai yra kritiškai svarbūs.

    Naudojant fotospąstus vertinta ir gyvūnų reakcija į skirtingas miškotvarkos schemas. Leadbeaterio oposumai buvo fiksuoti tvarkytuose variantuose, o neliestuose kontroliniuose plotuose jų nefiksuota, tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tokius rezultatus būtina vertinti atsargiai ir atsižvelgti į buveinių mozaiką bei vietines sąlygas.

    Bendra išvada aiški: diskusija dėl miškų ateities neturėtų susiaurėti iki pasirinkimo tarp plyno kirtimo ir visiško nelietimo. Tam tikromis sąlygomis retinimas gali vienu metu prisidėti prie medienos tiekimo, anglies kaupimo ir dalies rūšių buveinių kokybės, tačiau tai nereiškia universalaus sprendimo visiems miškams.