CP v2

Tag: Anglija

  • Jungtinės Karalystės parlamentas atmetė pagalbinės mirties įstatymą Anglijai ir Velsui

    Jungtinės Karalystės parlamentas atmetė pagalbinės mirties įstatymą Anglijai ir Velsui

    Balsavimas po įtemptų debatų

    Jungtinės Karalystės parlamentarai penktadienį atmetė įstatymo projektą, kuris būtų leidęs nepagydomai sergantiems suaugusiesiems Anglijoje ir Velse pasirinkti pagalbinę mirtį. Sprendimas priimtas po maždaug keturias valandas trukusių debatų Bendruomenių Rūmuose.

    Įstatymo projektas Terminally Ill Adults (End of Life) Bill buvo atmestas 286 balsais prieš 270. Tai ryškus posūkis, nes anksčiau labai panašus projektas buvo sulaukęs didesnio palaikymo.

    Ką būtų keitęs siūlymas

    Pagal siūlymą, asmenys, kuriems gydytojai prognozuoja mažiau nei šešis mėnesius likusio gyvenimo, galėtų kreiptis dėl pagalbinės mirties. Sprendimą turėtų patvirtinti du gydytojai ir ekspertų komisija.

    Diskusijos parlamente dėl pagalbinės mirties tęsėsi apie dvejus metus, o Bendruomenių Rūmai anksčiau idėją buvo palaikę. Vis dėlto vien tik šių rūmų pritarimo nepakanka, kad nuostatos įsigaliotų kaip įstatymas.

    Neutralus Vyriausybės vaidmuo

    Vyriausybė šiuo klausimu laikėsi neutralios pozicijos ir leido parlamentarams balsuoti pagal sąžinę, o ne pagal partinę liniją. Debatuose skambėjo asmeninės istorijos ir argumentai tiek už, tiek prieš, o sprendimą nulėmė keliolikos balsų persvara.

    Pranešta, kad ministras pirmininkas Andy Burnham balsavime nedalyvavo, teigdamas nenorintis daryti perteklinės įtakos diskusijai. Tokia laikysena atspindi jautrų klausimo pobūdį ir politinį siekį jo nepaversti partine kova.

    Didžiausios kritikos priežastys

    Projekto oponentai akcentavo saugiklių trūkumą ir galimą spaudimą pažeidžiamiems žmonėms, ypač tiems, kurie dėl ligos, amžiaus ar socialinės padėties gali jaustis našta artimiesiems. Taip pat pabrėžta, kad praktikoje sudėtinga iki galo eliminuoti prievartos ar subtilios įtakos riziką.

    Įstatymo projektą kritikavo Katalikų Bažnyčios lyderiai Anglijoje ir Velse bei Anglikonų Bažnyčios Kenterberio arkivyskupas. Savo ruožtu Karališkasis psichiatrų koledžas išreiškė susirūpinimą dėl psichikos sveikatos aspektų ir apsaugos priemonių, ypač tais atvejais, kai sprendimui gali turėti įtakos depresija ar kiti sutrikimai.

    Pagalbinė mirtis ar pagalbinė savižudybė yra įteisinta kai kuriose Europos šalyse ir dalyje JAV valstijų, tačiau reikalavimai ir kontrolės mechanizmai skiriasi. Jungtinėje Karalystėje šis klausimas ir toliau išliks politinių ir etinių debatų centre, o ateities bandymai grįžti prie įstatymo greičiausiai priklausys nuo naujų saugiklių pasiūlymų ir visuomenės nuomonės kaitos.

  • Po Anglija slėpėsi milžinas: mokslininkai atsekė senovinį supervulkaną iš gręžinių

    Po Anglija slėpėsi milžinas: mokslininkai atsekė senovinį supervulkaną iš gręžinių

    Mokslininkai nustatė, kad po dalimi Anglijos slypi itin senos, kadaise milžiniškos vulkaninės sistemos pėdsakai. Ji galėjo būti aktyvi maždaug prieš 454 milijonus metų, ordoviko laikotarpiu, gerokai anksčiau nei Žemėje pasirodė dinozaurai.

    Tyrėjų išvados remiasi ne naujais gręžiniais, o kelių dešimtmečių senumo gręžinių branduolių mėginiais. Uolienos buvo paimtos iš dviejų vietovių, nutolusių apie 65 kilometrus viena nuo kitos, Norfolk ir Linkolnšyre.

    Įkalčiai slypėjo cirkonuose

    Lemiamu įrodymu tapo mikroskopiniai cirkono kristalai, randami magminėse uolienose. Geologams jie ypač vertingi, nes cirkonuose esantis uranas laikui bėgant prognozuojamai skyla į šviną, todėl pagal urano ir švino santykį galima tiksliai datuoti kristalo susidarymą.

    Šiuo atveju cirkonų amžius sutapo su šiaurės Europoje žinomu vulkaninių pelenų sluoksniu, vadinamu Kinnekulle tefra. Jos pėdsakų aptinkama plačioje teritorijoje, įskaitant Skandinaviją ir Baltijos jūros regioną, tad daroma prielaida, kad pelenų debesis galėjo nukeliauti šimtus kilometrų.

    Kokia galėjo būti erupcija?

    Pasak tyrėjų, anuometinė erupcija galėjo prilygti pačioms galingiausioms, vadinamoms ultraplininėms, kai pelenų ir dujų kolonos pasiekia stratosferą. Tokie išsiveržimai gali tęstis nuo kelių dienų iki kelių savaičių ir sukelti piroklastinius srautus, sudarytus iš įkaitusių dujų, pelenų ir uolienų fragmentų.

    Svarbu ir tai, kad prieš šimtus milijonų metų Žemės žemynų padėtis buvo visiškai kitokia: teritorija, kuri vėliau tapo Anglija, buvo kitose platumose ir šalia tuometinių jūrų baseinų. Tai galėjo palengvinti pelenų pernašą į šiaurę, kur jų pėdsakai išliko nuosėdinėse storymėse.

    Ar tai tikrai supervulkanas?

    Ne visi specialistai skuba vartoti terminą supervulkanas, nes tokiam apibrėžimui paprastai reikia aiškių kriterijų ir pakankamai duomenų apie išmesto medžiagos kiekį. Šiuo atveju problema ta, kad per šimtus milijonų metų uolienas stipriai paveikė erozija, jos buvo užklotos nuosėdomis ir deformuotos tektoninių procesų.

    Dėl to šiandien Norfolk ir Linkolnšyro kraštovaizdyje nematyti nei kraterio, nei vulkaninės kalvos, kuri išduotų tokį praeities mastą. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad jokios dabartinės grėsmės nėra: ši sistema nebeaktyvi ne tūkstančius, o šimtus milijonų metų.

  • Anglijoje daugėja „apsvaigusių“ ir agresyvių vapsvų: specialistai paaiškino, kas vyksta

    Anglijoje, ypač pietryčiuose ir kituose regionuose, gyventojai vis dažniau praneša apie neįprastai agresyvias vapsvas. Kenkėjų kontrolės specialistai aiškina, kad vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį tai gali būti natūralus sezoniškumo padarinys, sustiprintas šiltų orų ir gausaus vaisių derliaus.

    Pagrindinė priežastis siejama su vapsvų kolonijų ciklu. Artėjant sezono pabaigai motinėlės jau būna sukaupusios pakankamai energijos, o darbininkės palaipsniui praranda įprastas užduotis, dėl to dažniau klaidžioja ieškodamos lengvai pasiekiamo maisto.

    Tokiu metu jos neretai puola pernokusius vaisius, kuriuose prasidėjusi fermentacija sukuria alkoholio pėdsakų. Specialistai pastebi, kad nuo fermentuotų sulčių vapsvos tampa lėtesnės, labiau dezorientuotos ir dirglesnės, todėl konfliktinių situacijų su žmonėmis pasitaiko daugiau.

    Vasaros pabaigoje mažėja natūralių baltyminių šaltinių, o kolonijai silpnėjant vapsvos dažniau traukia į vietas, kur žmonės valgo lauke: terasas, parkus, kavines. Dėl to išauga tikimybė, kad vabzdys bus netyčia prispaustas ar supykdytas, o tai ir tampa įgėlimo priežastimi.

    Britų kenkėjų kontrolės asociacija BPCA ragina gyventojus nebandyti patiems naikinti lizdų, ypač jei jie yra sunkiai pasiekiamose vietose. Organizacija pabrėžia, kad net ir mažas lizdas gali būti aktyviai ginamas, o neteisingi veiksmai padidina įgėlimų riziką.

    „Vapsvos, kaip ir bitės bei širšės, dalyvauja apdulkinime, todėl, jei įmanoma, jų lizdų geriau neliesti. Tačiau jei lizdas yra intensyviai lankomoje vietoje, verta pasitarti su BPCA nariu“, – sakė BPCA atstovė Natali Bungay.

    Medikai primena, kad vapsvos įgėlimas daliai žmonių gali sukelti sunkią alerginę reakciją, įskaitant anafilaksiją. Tokiais atvejais svarbiausia nedelsti ir kviesti skubią pagalbą, ypač jei atsiranda dusulys, veido ar gerklės tinimas, staigus silpnumas ar išplitęs bėrimas.

    Britų Raudonasis Kryžius pirmosios pagalbos rekomendacijose nurodo, kad, jei įgėlė bitė ir liko geluonis, jį reikėtų pašalinti atsargiai, stengiantis nesuspausti nuodų maišelio. Tam dažnai siūloma naudoti plastikinės kortelės kraštą, o ne pincetą, kad nuodai nebūtų įspausti giliau.

    Specialistai taip pat primena paprastas prevencijos priemones: lauke saldžius gėrimus laikyti uždengtus, vaisius ir atliekas išmesti į sandarias šiukšliadėžes, o lizdą pastebėjus namuose ar šalia jo nesiartinti. Jei vapsvos pradeda suktis aplink, geriausia išlikti ramiems ir nedaryti staigių mostų, kurie gali išprovokuoti gynybinę reakciją.

  • Anglijoje po karščio upė pradingo po žeme: aplinkosaugininkai skubiai gelbėjo tūkstančius žuvų

    Anglijos Sario grafystėje aplinkosaugininkams teko skubiai gelbėti tūkstančius žuvų, kai maždaug 5 kilometrų Moulo upės atkarpa staiga išdžiūvo. Vanduo, kaip skelbia vietos tarnybos, pradingo į karstinę įgriuvą, o upės vaga liko beveik sausa.

    Į įvykio vietą iškviesti Aplinkos agentūros specialistai taikė elektros žvejybos metodą: trumpais impulsais žuvys apsvaiginamos, sugaunamos tinklais ir perkeliamos į saugesnes, vandeningesnes vietas aukščiau upės. Toks būdas laikomas vienu efektyviausių, kai reikia greitai perkelti žuvis iš nykstančių vandens telkinių.

    Agentūros atstovai aiškina, kad Moulo upė teka per kreidos uolienas, todėl šio regiono upės yra jautrios sausroms ir požeminių ertmių poveikiui. Įprastai net ir vasarą žuvys kurį laiką gali išgyventi užsilikusiose balose, tačiau vandeniui traukiantis mažėja deguonies, o karštis situaciją dar labiau pasunkina.

    „Upė pratekėjo per kreidos sluoksnius ir dingo karstinėje įgriuvoje, palikdama vagą sausą. Įprastai vanduo čia siektų maždaug iki juosmens, tačiau ilgainiui deguonies mažėja, o karštis viską dar labiau pablogina“, – sakė Aplinkos agentūros atstovas Deivas Vebas.

    Tuo pat metu didelėje Anglijos dalyje paskelbtas retas oranžinis perspėjimas dėl ekstremalaus karščio. Prognozuojama, kad kai kuriose vietovėse temperatūra gali siekti iki 38 laipsnių, o tai didina riziką ne tik žmonių sveikatai, bet ir infrastruktūrai.

    Didžiausia rizika kyla mažiems vandens telkiniams ir upėms, kurių debitas vasarą natūraliai sumažėja: šiltesnis vanduo sukaupia mažiau ištirpusio deguonies, o papildomas organinės taršos ar dumblo poveikis gali dar labiau paspartinti žuvų žūtį. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia reaguoti greitai, nes kritinės sąlygos gali susidaryti per kelias valandas.

    Sinoptikai įspėja, kad ilgėjančios karščio bangos tampa vis dažnesnės, todėl panašūs incidentai gali kartotis. Specialistai ragina gyventojus pastebėjus staigiai nusekusius upelius, masiškai prie krantų besitelkiančias žuvis ar kitus akivaizdžius gyvūnijos streso požymius pranešti atsakingoms tarnyboms.

  • Anglijoje ir Velse fiksuotas sausiausias liepos mėnuo: rekordinė sausra ir karščio pasekmės

    Anglijoje ir Velse fiksuotas sausiausias liepos mėnuo: rekordinė sausra ir karščio pasekmės

    Anglija ir Velsas 2026 metais išgyveno sausiausią liepos mėnesį nuo stebėjimų pradžios, skelbia Jungtinės Karalystės meteorologijos tarnyba Met Office, remdamasi preliminariais duomenimis. Sinoptikai pabrėžia, kad tai buvo išskirtinis mėnuo, kai vienu metu fiksuoti ir kritulių, ir saulės šviesos, ir temperatūros rekordai.

    Met Office duomenimis, Anglijoje per visą liepą iškrito apie 6,5 milimetro kritulių. Tai sudaro maždaug 10 proc. įprasto liepos vidurkio ir yra mažiau nei perpus nuo ankstesnio rekordo, užfiksuoto 1911 metais, kai iškrito 13,4 milimetro.

    Velse per liepą registruota apie 9,3 milimetro kritulių, arba maždaug 9 proc. įprasto mėnesio kiekio. Ankstesnis rekordas taip pat siejamas su 1911 metais, kai Velse buvo fiksuota 22,6 milimetro kritulių.

    Kas labiausiai išsiskyrė pietuose?

    Met Office atkreipė dėmesį ir į regioninį vaizdą: Pietų Anglijoje liepa įvardyta kaip sausiausias kada nors užfiksuotas mėnuo, o stebėjimų istorija šiame regione siekia 1836 metus. Tokia situacija reiškia ne tik išdžiūvusią dirvą, bet ir itin padidėjusią miškų bei durpynų gaisrų riziką.

    „Rekordinė sausra, neįprasta šiluma ir precedento neturėjęs saulėtumas pavertė liepą vienu ryškiausių vasaros mėnesių mūsų istoriniuose įrašuose“, – sakė Met Office mokslo vadovė Amy Doherty.

    Karščio banga visoje Europoje

    Ši vasara ypač karšta ne tik Jungtinėje Karalystėje: didelė Europos dalis patyrė pasikartojančias karščio bangas, kurios didino sausrų, vandens trūkumo ir gaisrų tikimybę. Dėl karščių kai kuriose šalyse augo ir skubios pagalbos iškvietimų skaičius, o ligoninėms teko atlaikyti didesnį pacientų srautą.

    Jungtinės Karalystės sveikatos saugumo agentūra anksčiau skelbė, kad per du karščio epizodus 2026 metų gegužę ir birželį Anglijoje galėjo būti apie 2 877 su karščiu siejamos mirtys. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią riziką paprastai patiria vyresnio amžiaus žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis, taip pat mažamečiai.

    Karščiai kelia ir ekonominių pasekmių: žemi upių lygiai apsunkina krovinių gabenimą, o aukšta vandens temperatūra ir jo trūkumas didina spaudimą energetikos sektoriui. Pavyzdžiui, Vidurio Europoje susirūpinimą sustiprino rekordiškai nusekę kai kurie vandens keliai, tarp jų ir Dunojus, nuo kurio priklauso pramonės bei energetikos grandinės.

  • Šiaurės Vakarų Anglijos paplūdimiuose – šimtai mėlynų „vėjo jūreivių“: kodėl jų liesti nereikėtų

    Šiaurės Vakarų Anglijos pakrantėse po stipresnių vakarų vėjų ir audringesnio sezono bangos į krantą išmetė šimtus mažų, egzotiškai atrodančių jūrų gyvių, vadinamų vėjo jūreiviais. Vietos gamtosaugininkai primena, kad nors jie atrodo nekalti ir fotogeniški, prisilietimas gali baigtis skausmingu dūriu.

    Vėjo jūreiviais dažniausiai vadinami Velella velella – kolonijiniai hidrozojai, artimi giminaičiai kitų geliančių jūrų organizmų. Vienas „gyvis“ iš tiesų yra ne atskiras gyvūnas, o daugybės polipų kolonija, veikianti kaip vienas organizmas, todėl skirtingos jos dalys atlieka skirtingas funkcijas.

    Šie organizmai paprastai siekia apie 5 centimetrus, o jų išskirtinis bruožas – standi, pusiau permatoma „burė“, padedanti pasinaudoti vėju ir dreifuoti vandens paviršiumi. Būtent dėl šios sandaros po ilgesnio stipresnių pakrantės vėjų laikotarpio jie neretai masiškai atsiduria krante.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad iš pradžių vėjo jūreivius lengva supainioti su dumbliais ar jūros šiukšlėmis. „Iš pradžių pagalvojau, kad tai dumbliai, ir vos vieno nepakėliau. Jų buvo šimtai, daug žmonių juos fotografavo – jie nepaprastai gražūs“, – sakė pakrantėje gyvenanti Louella Nicholson.

    Gamtosaugos organizacija Cumbria Wildlife Trust pabrėžia, kad vėjo jūreiviai nėra medūzos, nors vizualiai gali priminti želė pavidalo jūrų gyvūnus. „Atrodo keistai ir įdomiai, bet tai ne medūza. Žiūrėkite, bet nelieskite – jie gali labai skausmingai gelti“, – teigiama organizacijos paaiškinime.

    Nors daugumai žmonių toks dūris nebūna pavojingas gyvybei, jis gali sukelti aštrų skausmą, odos paraudimą ar vietinę alerginę reakciją. Didesnės rizikos grupėms, pavyzdžiui, alergiškiems žmonėms, vaikams ar turintiems jautrią odą, rekomenduojama laikytis dar didesnio atsargumo, o pajutus stipresnius simptomus kreiptis į medikus.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad masiniai vėjo jūreivių „išmetimai“ į krantą nėra neįprastas reiškinys – tam ypač palankios audros ir ilgiau trunkantys kryptingi vėjai. Tokiais atvejais į pakrantę gali būti išplaunama ne tik šimtai, bet ir tūkstančiai šių ryškiai mėlynų kolonijų.

    Paplūdimių lankytojams patariama jų neliesti nei rankomis, nei bandant perkelti lazda ar kitais daiktais, o ypač saugoti augintinius, kurie gali bandyti juos pauostyti ar paragauti. Net ir nugaišę ar džiūstantys vėjo jūreiviai gali išlaikyti geliančias ląsteles, todėl rizika išlieka.

  • Dorseto pakrantėje pirmąkart per 30 metų užfiksuotas papūgžuvės jauniklis: mokslininkai ieško priežasčių

    Pietų Anglijoje, Dorseto pakrantėje, pirmą kartą per maždaug 30 metų užfiksuotas papūgžuvės jauniklis. Tai laikoma itin reikšmingu ženklu, nes ši vieta yra paskutinė žinoma reguliaraus papūgžuvių perėjimo vieta žemyninėje pietų Anglijos dalyje.

    Gamtosaugininkai pažymi, kad vienas jauniklis kolonijos dar neišgelbės, tačiau pats faktas rodo, jog bent viena pora šiemet sėkmingai perėjo. Pastaraisiais dešimtmečiais vietos populiacija smuko iki kritinės ribos, o patikimų jauniklių stebėjimų beveik nebuvo.

    „Pamatyti papūgžuvės jauniklį buvo nepaprastai jaudinančia. Kiekvienas jauniklis yra svarbus. Vienas, žinoma, neišgelbės kolonijos, bet vienas yra daug geresnė žinia nei nė vieno“, – sakė jūrų paukščių specialistas Richardas Caldow.

    Istoriškai Dorsete papūgžuvių buvo gerokai daugiau: praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje čia perėjo apie 80 šių paukščių, tačiau vėliau porų skaičius sumenko iki kelių. Dėl tokio kritimo buvo baiminamasi, kad kolonija gali visai išnykti.

    Šią vasarą savanoriai ir specialistai apie 15 savaičių stebėjo sunkiai pasiekiamas ir pavojingas uolas, kur paukščiai suka lizdus. Pavasarį kolonijoje buvo registruoti keli suaugę paukščiai, o kurį laiką stebėta, kaip jie neša žuvį į bent dvi skirtingas lizdavietes, kas leido įtarti, kad perėti bandė ne viena pora.

    Vėliau, po birželio 12 dienos, žuvies nešimas beveik visiškai sumenko, todėl kilo įtarimų, kad ne visi jaunikliai išgyveno. Vis dėlto vienoje vietoje maitinimas tęsėsi, o galiausiai jauniklį pavyko pamatyti ir nufotografuoti.

    Pasak R. Caldow, iš stebėjimų buvo galima spręsti, kad tėvai jauniklį maitino maždaug nuo gegužės 29 dienos iki liepos 5 dienos, tad aptikimo metu jam buvo apie 38 dienos. Specialistas teigė, kad jauniklis galėjo išskristi dar tą pačią naktį, o jo buvimo vieta šiuo metu nėra žinoma.

    Papūgžuvės jaunikliai, palikę lizdą, paprastai iškart išplaukia į atvirą jūrą ir pirmuosius metus praleidžia toli nuo krantų. Į perėjimo vietas jie dažniausiai sugrįžta tik po kelerių metų, o veistis pradeda dar vėliau, todėl vieno sėkmingo sezono rezultatai labiau laikomi viltį teikiančiu signalu nei lūžio tašku.

    Pastaraisiais metais gamtosaugos organizacijos, tarp jų ir „National Trust“, siekia išsiaiškinti, kodėl ši kolonija beveik nebeužaugina jauniklių. Tarp galimų priežasčių minimi plėšrūnai, invaziniai graužikai bei klimato kaitos poveikis, galintis keisti žuvų pasiskirstymą ir sumažinti maisto prieinamumą perėjimo metu.

    Kad būtų surinkta daugiau duomenų, lizdavietėse įrengtos judesį fiksuojančios kameros, maitinamos saulės energija. Jos nukreiptos į uolų plyšius, kur paukščiai slepia lizdus, o pasibaigus veisimosi sezonui įranga bus nuimta ir specialistai analizuos tūkstančius kadrų.

    Projekto koordinatoriai tikisi, kad vaizdinė medžiaga padės tiksliau įvertinti, kas vyksta kiaušinių dėjimo, perėjimo ir jauniklių maitinimo etapais, taip pat kada ir dėl kokių priežasčių patiriami didžiausi nuostoliai. Surinkus aiškius įrodymus, būtų galima taikyti tikslingesnes apsaugos priemones ir padidinti sėkmingo perėjimo tikimybę ateityje.

  • Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Rytų Anglijoje, teritorijoje, susijusioje su planuojama Sizewell C atomine elektrine, archeologai atidengė ankstyvojo neolito laikų monumentalaus statinio liekanas. Skaičiuojama, kad objektui apie 5 800 metų, todėl jis laikomas vienu seniausių tokio tipo ceremoninių statinių Britanijoje.

    Radiniu tapo vadinamasis ilgas neolito aptvaras – didelės apimties žemės darbų konstrukcija su grioviais, kurios ilgis siekė maždaug 140 metrų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie aptvarai dažnai siejami su bendruomeninėmis apeigomis, susibūrimais ar simbolinių ribų žymėjimu, nors tiksli jų paskirtis iki šiol diskutuojama.

    Ką parodė kasinėjimai?

    Kasinėjimų metu aptvare rasta žmogaus veiklos pėdsakų: keramikos šukių, akmeninių įrankių, gyvūnų kaulų ir kitų radinių. Tai rodo, kad vieta nebuvo vienkartinis projektas, o ilgiau naudota erdvė, turėjusi reikšmę kelioms vietos gyventojų kartoms.

    Archeologų teigimu, tokio masto statyba ankstyvajame neolite reikalavo koordinuoto daugelio žmonių darbo. Dėl to aptvaras laikomas svarbiu įrodymu, kad pirmosios ūkininkų bendruomenės Britanijoje jau tuomet turėjo aiškią socialinę organizaciją ir gebėjo imtis didelių kolektyvinių darbų.

    Viena turtingiausių radinių zonų

    Sizewell C apylinkės per pastaruosius metus išryškėjo kaip išskirtinai turtinga archeologinių sluoksnių zona. Prieš statybas vykdomi tyrimai atskleidė žmonių buvimo pėdsakus, apimančius kone 36 000 metų laikotarpį: nuo ankstyvųjų akmens amžiaus radinių iki neolito, bronzos amžiaus, romėnų laikų objektų ir anglosaksų laikotarpio kapinyno.

    Neolito ilgi aptvarai, specialistų vertinimu, atsirado gerokai anksčiau nei vėliau išgarsėję megalitiniai kompleksai, tokie kaip Stounhendžas. Tokie radiniai padeda geriau suprasti, kaip maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą keitėsi Britanijos visuomenė, pereidama nuo medžioklės ir rinkimo prie sėslaus gyvenimo, žemdirbystės ir bendruomeninių ritualų.

  • Lake District smūgis turistams: 47 eurų bilietas leidžia visą dieną važinėti be ribų

    Lake District smūgis turistams: 47 eurų bilietas leidžia visą dieną važinėti be ribų

    By&nbspDianne Apen-Sadler
    Published on

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Share
    Close Button












    Covering trains, buses and boats, getting around the famed Cumbrian landscape car-free is now easier and cheaper.

    The breathtaking landscapes of England’s Lake District have inspired some of the world’s most famous poets and writers, from William Wordsworth to Beatrix Potter.


    ADVERTISEMENT


    ADVERTISEMENT

    Want to discover it for yourself? Then you might just want to buy this new travel pass unlocking the region.

    Offering unlimited travel on buses, trains and boats, the Cumbria Travel Pass is priced at £40 (€47) for one day, or £99 (€116) for three.

    Valid at any time on any day of the week, the pass covers Northern, TransPennine and Avanti trains, Stagecoach buses, and Lakes Day Cruises on Windermere.

    You’ll also get discounts on the Ravenglass and Eskdale Railway, Coniston Launch, and boat rides on Derwentwater with Keswick Launch and Ullswater with Ullswater Steamers.

    What to see and do in the Lake District

    Designated a National Park in 1951, and a UNESCO World Heritage Site in 2017, the Lake District spans some 2,362 square kilometres.

    There are 16 large lakes, of which Windermere is the biggest (and most famous). Here, you can go swimming, kayaking and paddleboarding, or head out on a rowing boat.

    The area has a long history, and you can visit everything from Roman ruins to Beatrix Potter’s Hill Top farmhouse.

    Of course, given the Lake District is home to England’s tallest peak (Scafell Pike), you’ll almost certainly want to go hiking.

    You can find all of the routes, which can be filtered by duration and accessibility, on the National Park Authority’s website.

    Go to accessibility shortcuts

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Read more

  • Šimtai auksinių monetų ir 30 metų paslapties: paaiškėjo, koks laivas nuskendo prie Anglijos

    Šimtai auksinių monetų ir 30 metų paslapties: paaiškėjo, koks laivas nuskendo prie Anglijos

    Prie Anglijos pietvakarių krantų, netoli Salcombe Devono grafystėje, aptikto XVII amžiaus laivo vrako tapatybė pagaliau nustatyta po beveik trijų dešimtmečių tyrimų. Tyrėjai teigia, kad tai galėjo būti olandų prekybinis laivas Dom van Keulen, 1633 metais plaukęs iš Maroko į Nyderlandus su itin vertingu kroviniu.

    Šis vrakas pirmąkart pastebėtas 1995 metais, kai jį fiksavo narai ir jūrinės archeologijos entuziastai. Jau tuomet iš jūros dugno iškelta šimtai auksinių monetų, papuošalų ir įvairių artefaktų, leidusių įtarti plačius to meto prekybos ryšius, tačiau tikslaus laivo vardo nustatyti nepavyko.

    Kas padėjo išspręsti mįslę?

    Lūžis įvyko išanalizavus archyvinius dokumentus, saugomus Jungtinės Karalystės nacionaliniuose archyvuose. Istorikas Ianas Frielis juose aptiko įrašų apie Dom van Keulen kelionę 1633 metų rudenį, kai laivas pateko į ypač smarkias audras, pradėjo leisti vandenį ir galiausiai nuskendo prie Anglijos krantų.

    Dokumentuose nurodoma ir išskirtinė detalė: nors laivas žuvo, visi įgulos nariai esą išsigelbėjo. Tai paaiškintų, kodėl po katastrofos dalis krovinio galėjo būti greitai išgelbėta vietos gyventojų ar gelbėtojų, o tik dalis vertybių liko jūros dugne šimtmečiams.

    Koks krovinys buvo laive?

    Tyrėjų vertinimu, laivas gabeno apie 150 maišų gumiarabikio, 64 maišus salietros ir 320 ožkų odų. Didžiausią įspūdį daro monetos: minima apie 9 000 auksinių vadinamųjų berberiškų dukatų, kaldintų Maroke iš aukštos prabos aukso, siejamo su Vakarų Afrikos regionais.

    Nors šiuolaikiniai narai rado tik dalį šių monetų, jos laikomos apčiuopiamu įrodymu, kaip glaudžiai buvo susiję Šiaurės Afrika, Vakarų Europa ir Britų salos. XVII amžiuje Nyderlandų pirkliai buvo vieni svarbiausių tarptautinės prekybos dalyvių, o taurieji metalai dažnai keliaudavo per kelis uostus, kol virsdavo monetomis ar žaliava kitoms reikmėms.

    Ką pavyko rasti vrake?

    Archeologai nurodo, kad išlikusios laivo liekanos siekia apie 30 metrų, o pats objektas yra maždaug 18 metrų gylyje. Vietoje aptikta patrankų, inkarų ir smulkesnių laivo įrangos detalių, leidžiančių atkurti laivo konstrukciją ir jo kasdienį gyvenimą.

    Tarp iškeltų radinių minimi alaviniai indai, šaukštas, aukso papuošalų fragmentai, antspaudai, keramika ir net aukso gabalėlis, kuris galėjo būti skirtas tolesniam apdirbimui. Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik dėl vertės, bet ir dėl galimybės tiksliau suprasti to meto prekybos maršrutus, prekių paklausą ir jūrų rizikas.

    Nors tapatybė įvardijama pagrįstai, mokslininkai pabrėžia, kad jūrinėje archeologijoje galutinės išvados remiasi įrodymų visuma: archyvų duomenimis, radinių kontekstu ir vietovės istorija. Tyrimai prie Salcombe gali būti tęsiami, nes kiekviena nauja detalė padeda tikslinti pasakojimą apie vieną turtingiausių XVII amžiaus jūrinių radinių prie Anglijos krantų.