Tag: Anglija

  • Stafordšyro lobis: beveik 4 000 aukso fragmentų pakeitė anglosaksų laikų istoriją

    2009 metais viename Anglijos lauke aptiktas Stafordšyro lobis tapo vienu svarbiausių pastarųjų dešimtmečių radinių: iš žemės iškelta beveik 4 000 aukso ir sidabro fragmentų, kurie privertė iš naujo įvertinti anglosaksų karo elitą.

    Iš pradžių atrodė, kad tai gali būti tiesiog brangūs papuošalai ar sukauptas turtas, tačiau valant radinius išryškėjo visai kita kryptis – didžioji dalis detalių susijusi su ginklais ir karo įranga. Apie šį radinį pasakoja portalas „The Collector“.

    Įdomiausia tai, kad lobyje beveik nėra kasdienio gyvenimo daiktų: nerasta aiškių papuošalų ar įprastų segių, o taip pat – objektų, kurie būtų siejami su moterų apranga. Vietoj to čia dominuoja kalavijų apkaustai, šalmo detalės ir kiti karybos atributai.

    Toks turinys kelia esminį klausimą: kodėl vienoje vietoje atsidūrė tokia didelė, bet kartu labai specifinė karo grobio kolekcija? Archeologai ir istorikai svarsto, kad tai galėjo būti sąmoningai paslėptas dinastijos turtas, susijęs su politiniu ir kariniu nestabilumu tuo laikotarpiu.

    Kas tiksliai rasta lobyje

    Stafordšyro lobį sudaro daugiau kaip 4 000 fragmentų, kurių didžioji dalis yra auksiniai. Sidabro dalis gerokai mažesnė – minima apie 1,4 kilogramo sidabro, palyginti su maždaug 5,1 kilogramo aukso.

    Be tauriųjų metalų, rasta ir granatais dekoruotų elementų. Skaičiuojama, kad visi fragmentai sudaro apie 700 atskirų objektų, tarp kurių – maždaug 100 su ginklais susijusių radinių, dažniausiai kalavijų detalės.

    Lobyje aptikta ir religinių objektų: kryžių bei puošybos elementų, galėjusių priklausyti knygoms ar relikvijoriams. Šie radiniai rodo, kad šalia karinės simbolikos egzistavo ir krikščioniško pasaulio ženklai.

    Šalmo fragmentai ir datavimas

    Vienas iš išskirtinių radinių – vieno šalmo fragmentai. Aprašoma, kad jis priminė romėnišką šalmą su skruostų apsaugomis ir keterą primenančia detale viršuje, tačiau puošyba buvo gerokai sudėtingesnė – su žmonių ir gyvūnų motyvais.

    Pagal stilių ir medžiagas radiniai priskiriami keliems laikotarpiams: nuo 6 amžiaus iki maždaug 660 metų. Tarp jų išskiriamas etapas, kai paplito ankstyvasis salų (angl. Early Insular) meno stilius – sidabro detalės, papildomai dekoruotos auksu.

    Manoma, kad lobis buvo užkastas vienu metu, maždaug 650–675 metais, o ne kauptas ir slėptas palaipsniui. Toks scenarijus sustiprina prielaidą, kad tai buvo staigus ir apgalvotas sprendimas konkrečiomis aplinkybėmis.

    Mercija, karai ir galimos lobio slėpimo priežastys

    Tuo metu šiandieninio Stafordšyro teritorija priklausė Mersijos (Mercia) karalystei – vienai galingiausių anglosaksų valstybių 7 amžiuje. Tekste minimas valdovas Penda, laikomas paskutiniu dideliu pagonių karaliumi, žuvusiu mūšyje 655 metais.

    Po jo mirties Mersijai teko patirti politinį sukrėtimą ir spaudimą iš Nortumbrijos. Atsižvelgiant į tai, keliama versija, kad lobis galėjo būti paslėptas būtent neramumų laikotarpiu, kai grėsė praradimai ar grobimas.

    Dar viena svarbi detalė – lobyje nerasta ištisų ginklų, tik nuo jų nuimti ir išardyti brangūs apkaustai. Tai leidžia svarstyti, kad tai ne „atsitiktinai sukaupti“ vertingi daiktai, o tiksliai atrinktos prestižinės detalės, galėjusios priklausyti valdovų sluoksniui.

    Kaip viena iš hipotezių aptariama ir idėja, kad tai galėjo būti mūšiuose paimtas grobis, atiduodamas valdovui, o vėliau – paslėptas kaip savotiška auka ar atsarga sunkmečiui. Tačiau galutinio atsakymo, kodėl šie daiktai atsidūrė žemėje, greičiausiai nebebus.

    Vis dėlto pats radinys pakeitė požiūrį į vadinamuosius „tamsiuosius amžius“: sudėtinga filigraninė puošyba ir brangių metalų gausa rodo ne primityvią, o techniškai pažangią ir turtingą visuomenę.

  • Anglijos bažnyčioje aptiko mįslingą labirintą: saulės spinduliai gali atskleisti jo paskirtį

    Anglijos bažnyčioje aptiko mįslingą labirintą: saulės spinduliai gali atskleisti jo paskirtį

    Anglijoje, Hempšyro grafystėje esančioje Itchen Stoke gyvenvietėje, Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje aptiktas neįprastas grindų labirintas kelia vis daugiau klausimų. Istoriniu pastatu besirūpinanti organizacija Churches Conservation Trust prašo visuomenės pagalbos, kad pavyktų nustatyti, kam ši konstrukcija iš tiesų buvo skirta.

    Labirintas įrengtas presbiterijoje, rytinėje bažnyčios dalyje, o jo skersmuo siekia apie 5 metrus. Raštą sudaro maždaug 1 500 glazūruotų žalsvų ir rusvų plytelių, išdėliotų 11 koncentrinių ratų principu, su viena vingiuota trajektorija iki centro.

    Ilgą laiką dalį labirinto dengė medinis altorius, todėl detalės liko mažiau pastebimos. Tik atidengus grindinį, lankytojai ir prižiūrėtojai ėmė fiksuoti įspūdingus šviesos efektus, kurie tam tikru paros metu pasirodo ant plytelių.

    Šviesa, rodanti kryptį?

    Per spalvotus vitražus krentantys saulės spinduliai ant grindų sukuria kintančius, įvairiaspalvius raštus, primenančius kaleidoskopą. Daugiausia dėmesio sulaukia šviesos juosta, kuri kai kuriomis akimirkomis atrodo tarsi rodyklė, nukreipta į labirinto centrą.

    Tai paskatino hipotezę, kad labirintas galėjo būti susietas su kalendoriniais ciklais ar net astronominiais stebėjimais. Vis dėlto kol kas patikimų įrodymų, jog šviesos ir geometrijos ryšys buvo suplanuotas sąmoningai, nėra.

    „Norime suprasti, ar šviesos raštai kartojasi tomis pačiomis valandomis ir tomis pačiomis metų dienomis“, – sakė Churches Conservation Trust atstovai.

    Sąsajos su viduramžių tradicija

    Bažnyčios prižiūrėtojai neatmeta, kad Itchen Stoke labirintas galėjo būti įkvėptas vieno žymiausių Europos pavyzdžių Prancūzijoje, Šartrų katedroje. Ten esantis apie 1200 metus sukurtas labirintas krikščioniškoje tradicijoje siejamas su dvasine kelione ir malda.

    Tokie labirintai paprastai skiriasi nuo įprastų galvosūkių: jie neturi išsišakojimų ar aklaviečių, o veda viena nenutrūkstama trajektorija iki centro. Dėl to tyrėjams svarbu suprasti, ar Anglijos bažnyčioje rastas variantas buvo naudojamas apeigoms, meditacijai, ar atliko kitą, dar neatskleistą funkciją.

    Organizacija ragina lankytojus stebėti grindinį skirtingu paros metu, pradedant nuo saulėtekio, ir dalintis pastebėjimais. Tikimasi, kad sukaupta medžiaga padės atsakyti į pagrindinį klausimą: ar šviesos žaismas tėra architektūros sutapimas, ar sąmoningai sukurta užuomina į labirinto prasmę.

  • Jungtinės Karalystės parlamentas atmetė pagalbinės mirties įstatymą Anglijai ir Velsui

    Jungtinės Karalystės parlamentas atmetė pagalbinės mirties įstatymą Anglijai ir Velsui

    Balsavimas po įtemptų debatų

    Jungtinės Karalystės parlamentarai penktadienį atmetė įstatymo projektą, kuris būtų leidęs nepagydomai sergantiems suaugusiesiems Anglijoje ir Velse pasirinkti pagalbinę mirtį. Sprendimas priimtas po maždaug keturias valandas trukusių debatų Bendruomenių Rūmuose.

    Įstatymo projektas Terminally Ill Adults (End of Life) Bill buvo atmestas 286 balsais prieš 270. Tai ryškus posūkis, nes anksčiau labai panašus projektas buvo sulaukęs didesnio palaikymo.

    Ką būtų keitęs siūlymas

    Pagal siūlymą, asmenys, kuriems gydytojai prognozuoja mažiau nei šešis mėnesius likusio gyvenimo, galėtų kreiptis dėl pagalbinės mirties. Sprendimą turėtų patvirtinti du gydytojai ir ekspertų komisija.

    Diskusijos parlamente dėl pagalbinės mirties tęsėsi apie dvejus metus, o Bendruomenių Rūmai anksčiau idėją buvo palaikę. Vis dėlto vien tik šių rūmų pritarimo nepakanka, kad nuostatos įsigaliotų kaip įstatymas.

    Neutralus Vyriausybės vaidmuo

    Vyriausybė šiuo klausimu laikėsi neutralios pozicijos ir leido parlamentarams balsuoti pagal sąžinę, o ne pagal partinę liniją. Debatuose skambėjo asmeninės istorijos ir argumentai tiek už, tiek prieš, o sprendimą nulėmė keliolikos balsų persvara.

    Pranešta, kad ministras pirmininkas Andy Burnham balsavime nedalyvavo, teigdamas nenorintis daryti perteklinės įtakos diskusijai. Tokia laikysena atspindi jautrų klausimo pobūdį ir politinį siekį jo nepaversti partine kova.

    Didžiausios kritikos priežastys

    Projekto oponentai akcentavo saugiklių trūkumą ir galimą spaudimą pažeidžiamiems žmonėms, ypač tiems, kurie dėl ligos, amžiaus ar socialinės padėties gali jaustis našta artimiesiems. Taip pat pabrėžta, kad praktikoje sudėtinga iki galo eliminuoti prievartos ar subtilios įtakos riziką.

    Įstatymo projektą kritikavo Katalikų Bažnyčios lyderiai Anglijoje ir Velse bei Anglikonų Bažnyčios Kenterberio arkivyskupas. Savo ruožtu Karališkasis psichiatrų koledžas išreiškė susirūpinimą dėl psichikos sveikatos aspektų ir apsaugos priemonių, ypač tais atvejais, kai sprendimui gali turėti įtakos depresija ar kiti sutrikimai.

    Pagalbinė mirtis ar pagalbinė savižudybė yra įteisinta kai kuriose Europos šalyse ir dalyje JAV valstijų, tačiau reikalavimai ir kontrolės mechanizmai skiriasi. Jungtinėje Karalystėje šis klausimas ir toliau išliks politinių ir etinių debatų centre, o ateities bandymai grįžti prie įstatymo greičiausiai priklausys nuo naujų saugiklių pasiūlymų ir visuomenės nuomonės kaitos.

  • Po Anglija slėpėsi milžinas: mokslininkai atsekė senovinį supervulkaną iš gręžinių

    Po Anglija slėpėsi milžinas: mokslininkai atsekė senovinį supervulkaną iš gręžinių

    Mokslininkai nustatė, kad po dalimi Anglijos slypi itin senos, kadaise milžiniškos vulkaninės sistemos pėdsakai. Ji galėjo būti aktyvi maždaug prieš 454 milijonus metų, ordoviko laikotarpiu, gerokai anksčiau nei Žemėje pasirodė dinozaurai.

    Tyrėjų išvados remiasi ne naujais gręžiniais, o kelių dešimtmečių senumo gręžinių branduolių mėginiais. Uolienos buvo paimtos iš dviejų vietovių, nutolusių apie 65 kilometrus viena nuo kitos, Norfolk ir Linkolnšyre.

    Įkalčiai slypėjo cirkonuose

    Lemiamu įrodymu tapo mikroskopiniai cirkono kristalai, randami magminėse uolienose. Geologams jie ypač vertingi, nes cirkonuose esantis uranas laikui bėgant prognozuojamai skyla į šviną, todėl pagal urano ir švino santykį galima tiksliai datuoti kristalo susidarymą.

    Šiuo atveju cirkonų amžius sutapo su šiaurės Europoje žinomu vulkaninių pelenų sluoksniu, vadinamu Kinnekulle tefra. Jos pėdsakų aptinkama plačioje teritorijoje, įskaitant Skandinaviją ir Baltijos jūros regioną, tad daroma prielaida, kad pelenų debesis galėjo nukeliauti šimtus kilometrų.

    Kokia galėjo būti erupcija?

    Pasak tyrėjų, anuometinė erupcija galėjo prilygti pačioms galingiausioms, vadinamoms ultraplininėms, kai pelenų ir dujų kolonos pasiekia stratosferą. Tokie išsiveržimai gali tęstis nuo kelių dienų iki kelių savaičių ir sukelti piroklastinius srautus, sudarytus iš įkaitusių dujų, pelenų ir uolienų fragmentų.

    Svarbu ir tai, kad prieš šimtus milijonų metų Žemės žemynų padėtis buvo visiškai kitokia: teritorija, kuri vėliau tapo Anglija, buvo kitose platumose ir šalia tuometinių jūrų baseinų. Tai galėjo palengvinti pelenų pernašą į šiaurę, kur jų pėdsakai išliko nuosėdinėse storymėse.

    Ar tai tikrai supervulkanas?

    Ne visi specialistai skuba vartoti terminą supervulkanas, nes tokiam apibrėžimui paprastai reikia aiškių kriterijų ir pakankamai duomenų apie išmesto medžiagos kiekį. Šiuo atveju problema ta, kad per šimtus milijonų metų uolienas stipriai paveikė erozija, jos buvo užklotos nuosėdomis ir deformuotos tektoninių procesų.

    Dėl to šiandien Norfolk ir Linkolnšyro kraštovaizdyje nematyti nei kraterio, nei vulkaninės kalvos, kuri išduotų tokį praeities mastą. Vis dėlto ekspertai pabrėžia, kad jokios dabartinės grėsmės nėra: ši sistema nebeaktyvi ne tūkstančius, o šimtus milijonų metų.

  • Anglijoje daugėja „apsvaigusių“ ir agresyvių vapsvų: specialistai paaiškino, kas vyksta

    Anglijoje, ypač pietryčiuose ir kituose regionuose, gyventojai vis dažniau praneša apie neįprastai agresyvias vapsvas. Kenkėjų kontrolės specialistai aiškina, kad vasaros pabaigoje ir ankstyvą rudenį tai gali būti natūralus sezoniškumo padarinys, sustiprintas šiltų orų ir gausaus vaisių derliaus.

    Pagrindinė priežastis siejama su vapsvų kolonijų ciklu. Artėjant sezono pabaigai motinėlės jau būna sukaupusios pakankamai energijos, o darbininkės palaipsniui praranda įprastas užduotis, dėl to dažniau klaidžioja ieškodamos lengvai pasiekiamo maisto.

    Tokiu metu jos neretai puola pernokusius vaisius, kuriuose prasidėjusi fermentacija sukuria alkoholio pėdsakų. Specialistai pastebi, kad nuo fermentuotų sulčių vapsvos tampa lėtesnės, labiau dezorientuotos ir dirglesnės, todėl konfliktinių situacijų su žmonėmis pasitaiko daugiau.

    Vasaros pabaigoje mažėja natūralių baltyminių šaltinių, o kolonijai silpnėjant vapsvos dažniau traukia į vietas, kur žmonės valgo lauke: terasas, parkus, kavines. Dėl to išauga tikimybė, kad vabzdys bus netyčia prispaustas ar supykdytas, o tai ir tampa įgėlimo priežastimi.

    Britų kenkėjų kontrolės asociacija BPCA ragina gyventojus nebandyti patiems naikinti lizdų, ypač jei jie yra sunkiai pasiekiamose vietose. Organizacija pabrėžia, kad net ir mažas lizdas gali būti aktyviai ginamas, o neteisingi veiksmai padidina įgėlimų riziką.

    „Vapsvos, kaip ir bitės bei širšės, dalyvauja apdulkinime, todėl, jei įmanoma, jų lizdų geriau neliesti. Tačiau jei lizdas yra intensyviai lankomoje vietoje, verta pasitarti su BPCA nariu“, – sakė BPCA atstovė Natali Bungay.

    Medikai primena, kad vapsvos įgėlimas daliai žmonių gali sukelti sunkią alerginę reakciją, įskaitant anafilaksiją. Tokiais atvejais svarbiausia nedelsti ir kviesti skubią pagalbą, ypač jei atsiranda dusulys, veido ar gerklės tinimas, staigus silpnumas ar išplitęs bėrimas.

    Britų Raudonasis Kryžius pirmosios pagalbos rekomendacijose nurodo, kad, jei įgėlė bitė ir liko geluonis, jį reikėtų pašalinti atsargiai, stengiantis nesuspausti nuodų maišelio. Tam dažnai siūloma naudoti plastikinės kortelės kraštą, o ne pincetą, kad nuodai nebūtų įspausti giliau.

    Specialistai taip pat primena paprastas prevencijos priemones: lauke saldžius gėrimus laikyti uždengtus, vaisius ir atliekas išmesti į sandarias šiukšliadėžes, o lizdą pastebėjus namuose ar šalia jo nesiartinti. Jei vapsvos pradeda suktis aplink, geriausia išlikti ramiems ir nedaryti staigių mostų, kurie gali išprovokuoti gynybinę reakciją.

  • Anglijoje po karščio upė pradingo po žeme: aplinkosaugininkai skubiai gelbėjo tūkstančius žuvų

    Anglijos Sario grafystėje aplinkosaugininkams teko skubiai gelbėti tūkstančius žuvų, kai maždaug 5 kilometrų Moulo upės atkarpa staiga išdžiūvo. Vanduo, kaip skelbia vietos tarnybos, pradingo į karstinę įgriuvą, o upės vaga liko beveik sausa.

    Į įvykio vietą iškviesti Aplinkos agentūros specialistai taikė elektros žvejybos metodą: trumpais impulsais žuvys apsvaiginamos, sugaunamos tinklais ir perkeliamos į saugesnes, vandeningesnes vietas aukščiau upės. Toks būdas laikomas vienu efektyviausių, kai reikia greitai perkelti žuvis iš nykstančių vandens telkinių.

    Agentūros atstovai aiškina, kad Moulo upė teka per kreidos uolienas, todėl šio regiono upės yra jautrios sausroms ir požeminių ertmių poveikiui. Įprastai net ir vasarą žuvys kurį laiką gali išgyventi užsilikusiose balose, tačiau vandeniui traukiantis mažėja deguonies, o karštis situaciją dar labiau pasunkina.

    „Upė pratekėjo per kreidos sluoksnius ir dingo karstinėje įgriuvoje, palikdama vagą sausą. Įprastai vanduo čia siektų maždaug iki juosmens, tačiau ilgainiui deguonies mažėja, o karštis viską dar labiau pablogina“, – sakė Aplinkos agentūros atstovas Deivas Vebas.

    Tuo pat metu didelėje Anglijos dalyje paskelbtas retas oranžinis perspėjimas dėl ekstremalaus karščio. Prognozuojama, kad kai kuriose vietovėse temperatūra gali siekti iki 38 laipsnių, o tai didina riziką ne tik žmonių sveikatai, bet ir infrastruktūrai.

    Didžiausia rizika kyla mažiems vandens telkiniams ir upėms, kurių debitas vasarą natūraliai sumažėja: šiltesnis vanduo sukaupia mažiau ištirpusio deguonies, o papildomas organinės taršos ar dumblo poveikis gali dar labiau paspartinti žuvų žūtį. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia reaguoti greitai, nes kritinės sąlygos gali susidaryti per kelias valandas.

    Sinoptikai įspėja, kad ilgėjančios karščio bangos tampa vis dažnesnės, todėl panašūs incidentai gali kartotis. Specialistai ragina gyventojus pastebėjus staigiai nusekusius upelius, masiškai prie krantų besitelkiančias žuvis ar kitus akivaizdžius gyvūnijos streso požymius pranešti atsakingoms tarnyboms.

  • Anglijoje ir Velse fiksuotas sausiausias liepos mėnuo: rekordinė sausra ir karščio pasekmės

    Anglijoje ir Velse fiksuotas sausiausias liepos mėnuo: rekordinė sausra ir karščio pasekmės

    Anglija ir Velsas 2026 metais išgyveno sausiausią liepos mėnesį nuo stebėjimų pradžios, skelbia Jungtinės Karalystės meteorologijos tarnyba Met Office, remdamasi preliminariais duomenimis. Sinoptikai pabrėžia, kad tai buvo išskirtinis mėnuo, kai vienu metu fiksuoti ir kritulių, ir saulės šviesos, ir temperatūros rekordai.

    Met Office duomenimis, Anglijoje per visą liepą iškrito apie 6,5 milimetro kritulių. Tai sudaro maždaug 10 proc. įprasto liepos vidurkio ir yra mažiau nei perpus nuo ankstesnio rekordo, užfiksuoto 1911 metais, kai iškrito 13,4 milimetro.

    Velse per liepą registruota apie 9,3 milimetro kritulių, arba maždaug 9 proc. įprasto mėnesio kiekio. Ankstesnis rekordas taip pat siejamas su 1911 metais, kai Velse buvo fiksuota 22,6 milimetro kritulių.

    Kas labiausiai išsiskyrė pietuose?

    Met Office atkreipė dėmesį ir į regioninį vaizdą: Pietų Anglijoje liepa įvardyta kaip sausiausias kada nors užfiksuotas mėnuo, o stebėjimų istorija šiame regione siekia 1836 metus. Tokia situacija reiškia ne tik išdžiūvusią dirvą, bet ir itin padidėjusią miškų bei durpynų gaisrų riziką.

    „Rekordinė sausra, neįprasta šiluma ir precedento neturėjęs saulėtumas pavertė liepą vienu ryškiausių vasaros mėnesių mūsų istoriniuose įrašuose“, – sakė Met Office mokslo vadovė Amy Doherty.

    Karščio banga visoje Europoje

    Ši vasara ypač karšta ne tik Jungtinėje Karalystėje: didelė Europos dalis patyrė pasikartojančias karščio bangas, kurios didino sausrų, vandens trūkumo ir gaisrų tikimybę. Dėl karščių kai kuriose šalyse augo ir skubios pagalbos iškvietimų skaičius, o ligoninėms teko atlaikyti didesnį pacientų srautą.

    Jungtinės Karalystės sveikatos saugumo agentūra anksčiau skelbė, kad per du karščio epizodus 2026 metų gegužę ir birželį Anglijoje galėjo būti apie 2 877 su karščiu siejamos mirtys. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią riziką paprastai patiria vyresnio amžiaus žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis, taip pat mažamečiai.

    Karščiai kelia ir ekonominių pasekmių: žemi upių lygiai apsunkina krovinių gabenimą, o aukšta vandens temperatūra ir jo trūkumas didina spaudimą energetikos sektoriui. Pavyzdžiui, Vidurio Europoje susirūpinimą sustiprino rekordiškai nusekę kai kurie vandens keliai, tarp jų ir Dunojus, nuo kurio priklauso pramonės bei energetikos grandinės.

  • Šiaurės Vakarų Anglijos paplūdimiuose – šimtai mėlynų „vėjo jūreivių“: kodėl jų liesti nereikėtų

    Šiaurės Vakarų Anglijos pakrantėse po stipresnių vakarų vėjų ir audringesnio sezono bangos į krantą išmetė šimtus mažų, egzotiškai atrodančių jūrų gyvių, vadinamų vėjo jūreiviais. Vietos gamtosaugininkai primena, kad nors jie atrodo nekalti ir fotogeniški, prisilietimas gali baigtis skausmingu dūriu.

    Vėjo jūreiviais dažniausiai vadinami Velella velella – kolonijiniai hidrozojai, artimi giminaičiai kitų geliančių jūrų organizmų. Vienas „gyvis“ iš tiesų yra ne atskiras gyvūnas, o daugybės polipų kolonija, veikianti kaip vienas organizmas, todėl skirtingos jos dalys atlieka skirtingas funkcijas.

    Šie organizmai paprastai siekia apie 5 centimetrus, o jų išskirtinis bruožas – standi, pusiau permatoma „burė“, padedanti pasinaudoti vėju ir dreifuoti vandens paviršiumi. Būtent dėl šios sandaros po ilgesnio stipresnių pakrantės vėjų laikotarpio jie neretai masiškai atsiduria krante.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad iš pradžių vėjo jūreivius lengva supainioti su dumbliais ar jūros šiukšlėmis. „Iš pradžių pagalvojau, kad tai dumbliai, ir vos vieno nepakėliau. Jų buvo šimtai, daug žmonių juos fotografavo – jie nepaprastai gražūs“, – sakė pakrantėje gyvenanti Louella Nicholson.

    Gamtosaugos organizacija Cumbria Wildlife Trust pabrėžia, kad vėjo jūreiviai nėra medūzos, nors vizualiai gali priminti želė pavidalo jūrų gyvūnus. „Atrodo keistai ir įdomiai, bet tai ne medūza. Žiūrėkite, bet nelieskite – jie gali labai skausmingai gelti“, – teigiama organizacijos paaiškinime.

    Nors daugumai žmonių toks dūris nebūna pavojingas gyvybei, jis gali sukelti aštrų skausmą, odos paraudimą ar vietinę alerginę reakciją. Didesnės rizikos grupėms, pavyzdžiui, alergiškiems žmonėms, vaikams ar turintiems jautrią odą, rekomenduojama laikytis dar didesnio atsargumo, o pajutus stipresnius simptomus kreiptis į medikus.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad masiniai vėjo jūreivių „išmetimai“ į krantą nėra neįprastas reiškinys – tam ypač palankios audros ir ilgiau trunkantys kryptingi vėjai. Tokiais atvejais į pakrantę gali būti išplaunama ne tik šimtai, bet ir tūkstančiai šių ryškiai mėlynų kolonijų.

    Paplūdimių lankytojams patariama jų neliesti nei rankomis, nei bandant perkelti lazda ar kitais daiktais, o ypač saugoti augintinius, kurie gali bandyti juos pauostyti ar paragauti. Net ir nugaišę ar džiūstantys vėjo jūreiviai gali išlaikyti geliančias ląsteles, todėl rizika išlieka.

  • Dorseto pakrantėje pirmąkart per 30 metų užfiksuotas papūgžuvės jauniklis: mokslininkai ieško priežasčių

    Pietų Anglijoje, Dorseto pakrantėje, pirmą kartą per maždaug 30 metų užfiksuotas papūgžuvės jauniklis. Tai laikoma itin reikšmingu ženklu, nes ši vieta yra paskutinė žinoma reguliaraus papūgžuvių perėjimo vieta žemyninėje pietų Anglijos dalyje.

    Gamtosaugininkai pažymi, kad vienas jauniklis kolonijos dar neišgelbės, tačiau pats faktas rodo, jog bent viena pora šiemet sėkmingai perėjo. Pastaraisiais dešimtmečiais vietos populiacija smuko iki kritinės ribos, o patikimų jauniklių stebėjimų beveik nebuvo.

    „Pamatyti papūgžuvės jauniklį buvo nepaprastai jaudinančia. Kiekvienas jauniklis yra svarbus. Vienas, žinoma, neišgelbės kolonijos, bet vienas yra daug geresnė žinia nei nė vieno“, – sakė jūrų paukščių specialistas Richardas Caldow.

    Istoriškai Dorsete papūgžuvių buvo gerokai daugiau: praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje čia perėjo apie 80 šių paukščių, tačiau vėliau porų skaičius sumenko iki kelių. Dėl tokio kritimo buvo baiminamasi, kad kolonija gali visai išnykti.

    Šią vasarą savanoriai ir specialistai apie 15 savaičių stebėjo sunkiai pasiekiamas ir pavojingas uolas, kur paukščiai suka lizdus. Pavasarį kolonijoje buvo registruoti keli suaugę paukščiai, o kurį laiką stebėta, kaip jie neša žuvį į bent dvi skirtingas lizdavietes, kas leido įtarti, kad perėti bandė ne viena pora.

    Vėliau, po birželio 12 dienos, žuvies nešimas beveik visiškai sumenko, todėl kilo įtarimų, kad ne visi jaunikliai išgyveno. Vis dėlto vienoje vietoje maitinimas tęsėsi, o galiausiai jauniklį pavyko pamatyti ir nufotografuoti.

    Pasak R. Caldow, iš stebėjimų buvo galima spręsti, kad tėvai jauniklį maitino maždaug nuo gegužės 29 dienos iki liepos 5 dienos, tad aptikimo metu jam buvo apie 38 dienos. Specialistas teigė, kad jauniklis galėjo išskristi dar tą pačią naktį, o jo buvimo vieta šiuo metu nėra žinoma.

    Papūgžuvės jaunikliai, palikę lizdą, paprastai iškart išplaukia į atvirą jūrą ir pirmuosius metus praleidžia toli nuo krantų. Į perėjimo vietas jie dažniausiai sugrįžta tik po kelerių metų, o veistis pradeda dar vėliau, todėl vieno sėkmingo sezono rezultatai labiau laikomi viltį teikiančiu signalu nei lūžio tašku.

    Pastaraisiais metais gamtosaugos organizacijos, tarp jų ir „National Trust“, siekia išsiaiškinti, kodėl ši kolonija beveik nebeužaugina jauniklių. Tarp galimų priežasčių minimi plėšrūnai, invaziniai graužikai bei klimato kaitos poveikis, galintis keisti žuvų pasiskirstymą ir sumažinti maisto prieinamumą perėjimo metu.

    Kad būtų surinkta daugiau duomenų, lizdavietėse įrengtos judesį fiksuojančios kameros, maitinamos saulės energija. Jos nukreiptos į uolų plyšius, kur paukščiai slepia lizdus, o pasibaigus veisimosi sezonui įranga bus nuimta ir specialistai analizuos tūkstančius kadrų.

    Projekto koordinatoriai tikisi, kad vaizdinė medžiaga padės tiksliau įvertinti, kas vyksta kiaušinių dėjimo, perėjimo ir jauniklių maitinimo etapais, taip pat kada ir dėl kokių priežasčių patiriami didžiausi nuostoliai. Surinkus aiškius įrodymus, būtų galima taikyti tikslingesnes apsaugos priemones ir padidinti sėkmingo perėjimo tikimybę ateityje.

  • Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Rytų Anglijoje, teritorijoje, susijusioje su planuojama Sizewell C atomine elektrine, archeologai atidengė ankstyvojo neolito laikų monumentalaus statinio liekanas. Skaičiuojama, kad objektui apie 5 800 metų, todėl jis laikomas vienu seniausių tokio tipo ceremoninių statinių Britanijoje.

    Radiniu tapo vadinamasis ilgas neolito aptvaras – didelės apimties žemės darbų konstrukcija su grioviais, kurios ilgis siekė maždaug 140 metrų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie aptvarai dažnai siejami su bendruomeninėmis apeigomis, susibūrimais ar simbolinių ribų žymėjimu, nors tiksli jų paskirtis iki šiol diskutuojama.

    Ką parodė kasinėjimai?

    Kasinėjimų metu aptvare rasta žmogaus veiklos pėdsakų: keramikos šukių, akmeninių įrankių, gyvūnų kaulų ir kitų radinių. Tai rodo, kad vieta nebuvo vienkartinis projektas, o ilgiau naudota erdvė, turėjusi reikšmę kelioms vietos gyventojų kartoms.

    Archeologų teigimu, tokio masto statyba ankstyvajame neolite reikalavo koordinuoto daugelio žmonių darbo. Dėl to aptvaras laikomas svarbiu įrodymu, kad pirmosios ūkininkų bendruomenės Britanijoje jau tuomet turėjo aiškią socialinę organizaciją ir gebėjo imtis didelių kolektyvinių darbų.

    Viena turtingiausių radinių zonų

    Sizewell C apylinkės per pastaruosius metus išryškėjo kaip išskirtinai turtinga archeologinių sluoksnių zona. Prieš statybas vykdomi tyrimai atskleidė žmonių buvimo pėdsakus, apimančius kone 36 000 metų laikotarpį: nuo ankstyvųjų akmens amžiaus radinių iki neolito, bronzos amžiaus, romėnų laikų objektų ir anglosaksų laikotarpio kapinyno.

    Neolito ilgi aptvarai, specialistų vertinimu, atsirado gerokai anksčiau nei vėliau išgarsėję megalitiniai kompleksai, tokie kaip Stounhendžas. Tokie radiniai padeda geriau suprasti, kaip maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą keitėsi Britanijos visuomenė, pereidama nuo medžioklės ir rinkimo prie sėslaus gyvenimo, žemdirbystės ir bendruomeninių ritualų.