CP v2

Tag: Anglija

  • Anglijoje po karščio upė pradingo po žeme: aplinkosaugininkai skubiai gelbėjo tūkstančius žuvų

    Anglijos Sario grafystėje aplinkosaugininkams teko skubiai gelbėti tūkstančius žuvų, kai maždaug 5 kilometrų Moulo upės atkarpa staiga išdžiūvo. Vanduo, kaip skelbia vietos tarnybos, pradingo į karstinę įgriuvą, o upės vaga liko beveik sausa.

    Į įvykio vietą iškviesti Aplinkos agentūros specialistai taikė elektros žvejybos metodą: trumpais impulsais žuvys apsvaiginamos, sugaunamos tinklais ir perkeliamos į saugesnes, vandeningesnes vietas aukščiau upės. Toks būdas laikomas vienu efektyviausių, kai reikia greitai perkelti žuvis iš nykstančių vandens telkinių.

    Agentūros atstovai aiškina, kad Moulo upė teka per kreidos uolienas, todėl šio regiono upės yra jautrios sausroms ir požeminių ertmių poveikiui. Įprastai net ir vasarą žuvys kurį laiką gali išgyventi užsilikusiose balose, tačiau vandeniui traukiantis mažėja deguonies, o karštis situaciją dar labiau pasunkina.

    „Upė pratekėjo per kreidos sluoksnius ir dingo karstinėje įgriuvoje, palikdama vagą sausą. Įprastai vanduo čia siektų maždaug iki juosmens, tačiau ilgainiui deguonies mažėja, o karštis viską dar labiau pablogina“, – sakė Aplinkos agentūros atstovas Deivas Vebas.

    Tuo pat metu didelėje Anglijos dalyje paskelbtas retas oranžinis perspėjimas dėl ekstremalaus karščio. Prognozuojama, kad kai kuriose vietovėse temperatūra gali siekti iki 38 laipsnių, o tai didina riziką ne tik žmonių sveikatai, bet ir infrastruktūrai.

    Didžiausia rizika kyla mažiems vandens telkiniams ir upėms, kurių debitas vasarą natūraliai sumažėja: šiltesnis vanduo sukaupia mažiau ištirpusio deguonies, o papildomas organinės taršos ar dumblo poveikis gali dar labiau paspartinti žuvų žūtį. Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia reaguoti greitai, nes kritinės sąlygos gali susidaryti per kelias valandas.

    Sinoptikai įspėja, kad ilgėjančios karščio bangos tampa vis dažnesnės, todėl panašūs incidentai gali kartotis. Specialistai ragina gyventojus pastebėjus staigiai nusekusius upelius, masiškai prie krantų besitelkiančias žuvis ar kitus akivaizdžius gyvūnijos streso požymius pranešti atsakingoms tarnyboms.

  • Anglijoje ir Velse fiksuotas sausiausias liepos mėnuo: rekordinė sausra ir karščio pasekmės

    Anglijoje ir Velse fiksuotas sausiausias liepos mėnuo: rekordinė sausra ir karščio pasekmės

    Anglija ir Velsas 2026 metais išgyveno sausiausią liepos mėnesį nuo stebėjimų pradžios, skelbia Jungtinės Karalystės meteorologijos tarnyba Met Office, remdamasi preliminariais duomenimis. Sinoptikai pabrėžia, kad tai buvo išskirtinis mėnuo, kai vienu metu fiksuoti ir kritulių, ir saulės šviesos, ir temperatūros rekordai.

    Met Office duomenimis, Anglijoje per visą liepą iškrito apie 6,5 milimetro kritulių. Tai sudaro maždaug 10 proc. įprasto liepos vidurkio ir yra mažiau nei perpus nuo ankstesnio rekordo, užfiksuoto 1911 metais, kai iškrito 13,4 milimetro.

    Velse per liepą registruota apie 9,3 milimetro kritulių, arba maždaug 9 proc. įprasto mėnesio kiekio. Ankstesnis rekordas taip pat siejamas su 1911 metais, kai Velse buvo fiksuota 22,6 milimetro kritulių.

    Kas labiausiai išsiskyrė pietuose?

    Met Office atkreipė dėmesį ir į regioninį vaizdą: Pietų Anglijoje liepa įvardyta kaip sausiausias kada nors užfiksuotas mėnuo, o stebėjimų istorija šiame regione siekia 1836 metus. Tokia situacija reiškia ne tik išdžiūvusią dirvą, bet ir itin padidėjusią miškų bei durpynų gaisrų riziką.

    „Rekordinė sausra, neįprasta šiluma ir precedento neturėjęs saulėtumas pavertė liepą vienu ryškiausių vasaros mėnesių mūsų istoriniuose įrašuose“, – sakė Met Office mokslo vadovė Amy Doherty.

    Karščio banga visoje Europoje

    Ši vasara ypač karšta ne tik Jungtinėje Karalystėje: didelė Europos dalis patyrė pasikartojančias karščio bangas, kurios didino sausrų, vandens trūkumo ir gaisrų tikimybę. Dėl karščių kai kuriose šalyse augo ir skubios pagalbos iškvietimų skaičius, o ligoninėms teko atlaikyti didesnį pacientų srautą.

    Jungtinės Karalystės sveikatos saugumo agentūra anksčiau skelbė, kad per du karščio epizodus 2026 metų gegužę ir birželį Anglijoje galėjo būti apie 2 877 su karščiu siejamos mirtys. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią riziką paprastai patiria vyresnio amžiaus žmonės, sergantys lėtinėmis ligomis, taip pat mažamečiai.

    Karščiai kelia ir ekonominių pasekmių: žemi upių lygiai apsunkina krovinių gabenimą, o aukšta vandens temperatūra ir jo trūkumas didina spaudimą energetikos sektoriui. Pavyzdžiui, Vidurio Europoje susirūpinimą sustiprino rekordiškai nusekę kai kurie vandens keliai, tarp jų ir Dunojus, nuo kurio priklauso pramonės bei energetikos grandinės.

  • Šiaurės Vakarų Anglijos paplūdimiuose – šimtai mėlynų „vėjo jūreivių“: kodėl jų liesti nereikėtų

    Šiaurės Vakarų Anglijos pakrantėse po stipresnių vakarų vėjų ir audringesnio sezono bangos į krantą išmetė šimtus mažų, egzotiškai atrodančių jūrų gyvių, vadinamų vėjo jūreiviais. Vietos gamtosaugininkai primena, kad nors jie atrodo nekalti ir fotogeniški, prisilietimas gali baigtis skausmingu dūriu.

    Vėjo jūreiviais dažniausiai vadinami Velella velella – kolonijiniai hidrozojai, artimi giminaičiai kitų geliančių jūrų organizmų. Vienas „gyvis“ iš tiesų yra ne atskiras gyvūnas, o daugybės polipų kolonija, veikianti kaip vienas organizmas, todėl skirtingos jos dalys atlieka skirtingas funkcijas.

    Šie organizmai paprastai siekia apie 5 centimetrus, o jų išskirtinis bruožas – standi, pusiau permatoma „burė“, padedanti pasinaudoti vėju ir dreifuoti vandens paviršiumi. Būtent dėl šios sandaros po ilgesnio stipresnių pakrantės vėjų laikotarpio jie neretai masiškai atsiduria krante.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad iš pradžių vėjo jūreivius lengva supainioti su dumbliais ar jūros šiukšlėmis. „Iš pradžių pagalvojau, kad tai dumbliai, ir vos vieno nepakėliau. Jų buvo šimtai, daug žmonių juos fotografavo – jie nepaprastai gražūs“, – sakė pakrantėje gyvenanti Louella Nicholson.

    Gamtosaugos organizacija Cumbria Wildlife Trust pabrėžia, kad vėjo jūreiviai nėra medūzos, nors vizualiai gali priminti želė pavidalo jūrų gyvūnus. „Atrodo keistai ir įdomiai, bet tai ne medūza. Žiūrėkite, bet nelieskite – jie gali labai skausmingai gelti“, – teigiama organizacijos paaiškinime.

    Nors daugumai žmonių toks dūris nebūna pavojingas gyvybei, jis gali sukelti aštrų skausmą, odos paraudimą ar vietinę alerginę reakciją. Didesnės rizikos grupėms, pavyzdžiui, alergiškiems žmonėms, vaikams ar turintiems jautrią odą, rekomenduojama laikytis dar didesnio atsargumo, o pajutus stipresnius simptomus kreiptis į medikus.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad masiniai vėjo jūreivių „išmetimai“ į krantą nėra neįprastas reiškinys – tam ypač palankios audros ir ilgiau trunkantys kryptingi vėjai. Tokiais atvejais į pakrantę gali būti išplaunama ne tik šimtai, bet ir tūkstančiai šių ryškiai mėlynų kolonijų.

    Paplūdimių lankytojams patariama jų neliesti nei rankomis, nei bandant perkelti lazda ar kitais daiktais, o ypač saugoti augintinius, kurie gali bandyti juos pauostyti ar paragauti. Net ir nugaišę ar džiūstantys vėjo jūreiviai gali išlaikyti geliančias ląsteles, todėl rizika išlieka.

  • Dorseto pakrantėje pirmąkart per 30 metų užfiksuotas papūgžuvės jauniklis: mokslininkai ieško priežasčių

    Pietų Anglijoje, Dorseto pakrantėje, pirmą kartą per maždaug 30 metų užfiksuotas papūgžuvės jauniklis. Tai laikoma itin reikšmingu ženklu, nes ši vieta yra paskutinė žinoma reguliaraus papūgžuvių perėjimo vieta žemyninėje pietų Anglijos dalyje.

    Gamtosaugininkai pažymi, kad vienas jauniklis kolonijos dar neišgelbės, tačiau pats faktas rodo, jog bent viena pora šiemet sėkmingai perėjo. Pastaraisiais dešimtmečiais vietos populiacija smuko iki kritinės ribos, o patikimų jauniklių stebėjimų beveik nebuvo.

    „Pamatyti papūgžuvės jauniklį buvo nepaprastai jaudinančia. Kiekvienas jauniklis yra svarbus. Vienas, žinoma, neišgelbės kolonijos, bet vienas yra daug geresnė žinia nei nė vieno“, – sakė jūrų paukščių specialistas Richardas Caldow.

    Istoriškai Dorsete papūgžuvių buvo gerokai daugiau: praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje čia perėjo apie 80 šių paukščių, tačiau vėliau porų skaičius sumenko iki kelių. Dėl tokio kritimo buvo baiminamasi, kad kolonija gali visai išnykti.

    Šią vasarą savanoriai ir specialistai apie 15 savaičių stebėjo sunkiai pasiekiamas ir pavojingas uolas, kur paukščiai suka lizdus. Pavasarį kolonijoje buvo registruoti keli suaugę paukščiai, o kurį laiką stebėta, kaip jie neša žuvį į bent dvi skirtingas lizdavietes, kas leido įtarti, kad perėti bandė ne viena pora.

    Vėliau, po birželio 12 dienos, žuvies nešimas beveik visiškai sumenko, todėl kilo įtarimų, kad ne visi jaunikliai išgyveno. Vis dėlto vienoje vietoje maitinimas tęsėsi, o galiausiai jauniklį pavyko pamatyti ir nufotografuoti.

    Pasak R. Caldow, iš stebėjimų buvo galima spręsti, kad tėvai jauniklį maitino maždaug nuo gegužės 29 dienos iki liepos 5 dienos, tad aptikimo metu jam buvo apie 38 dienos. Specialistas teigė, kad jauniklis galėjo išskristi dar tą pačią naktį, o jo buvimo vieta šiuo metu nėra žinoma.

    Papūgžuvės jaunikliai, palikę lizdą, paprastai iškart išplaukia į atvirą jūrą ir pirmuosius metus praleidžia toli nuo krantų. Į perėjimo vietas jie dažniausiai sugrįžta tik po kelerių metų, o veistis pradeda dar vėliau, todėl vieno sėkmingo sezono rezultatai labiau laikomi viltį teikiančiu signalu nei lūžio tašku.

    Pastaraisiais metais gamtosaugos organizacijos, tarp jų ir „National Trust“, siekia išsiaiškinti, kodėl ši kolonija beveik nebeužaugina jauniklių. Tarp galimų priežasčių minimi plėšrūnai, invaziniai graužikai bei klimato kaitos poveikis, galintis keisti žuvų pasiskirstymą ir sumažinti maisto prieinamumą perėjimo metu.

    Kad būtų surinkta daugiau duomenų, lizdavietėse įrengtos judesį fiksuojančios kameros, maitinamos saulės energija. Jos nukreiptos į uolų plyšius, kur paukščiai slepia lizdus, o pasibaigus veisimosi sezonui įranga bus nuimta ir specialistai analizuos tūkstančius kadrų.

    Projekto koordinatoriai tikisi, kad vaizdinė medžiaga padės tiksliau įvertinti, kas vyksta kiaušinių dėjimo, perėjimo ir jauniklių maitinimo etapais, taip pat kada ir dėl kokių priežasčių patiriami didžiausi nuostoliai. Surinkus aiškius įrodymus, būtų galima taikyti tikslingesnes apsaugos priemones ir padidinti sėkmingo perėjimo tikimybę ateityje.

  • Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Prie Sizewell C elektrinės aptiko 5 800 metų statinį: jis senesnis už Stounhendžą

    Rytų Anglijoje, teritorijoje, susijusioje su planuojama Sizewell C atomine elektrine, archeologai atidengė ankstyvojo neolito laikų monumentalaus statinio liekanas. Skaičiuojama, kad objektui apie 5 800 metų, todėl jis laikomas vienu seniausių tokio tipo ceremoninių statinių Britanijoje.

    Radiniu tapo vadinamasis ilgas neolito aptvaras – didelės apimties žemės darbų konstrukcija su grioviais, kurios ilgis siekė maždaug 140 metrų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie aptvarai dažnai siejami su bendruomeninėmis apeigomis, susibūrimais ar simbolinių ribų žymėjimu, nors tiksli jų paskirtis iki šiol diskutuojama.

    Ką parodė kasinėjimai?

    Kasinėjimų metu aptvare rasta žmogaus veiklos pėdsakų: keramikos šukių, akmeninių įrankių, gyvūnų kaulų ir kitų radinių. Tai rodo, kad vieta nebuvo vienkartinis projektas, o ilgiau naudota erdvė, turėjusi reikšmę kelioms vietos gyventojų kartoms.

    Archeologų teigimu, tokio masto statyba ankstyvajame neolite reikalavo koordinuoto daugelio žmonių darbo. Dėl to aptvaras laikomas svarbiu įrodymu, kad pirmosios ūkininkų bendruomenės Britanijoje jau tuomet turėjo aiškią socialinę organizaciją ir gebėjo imtis didelių kolektyvinių darbų.

    Viena turtingiausių radinių zonų

    Sizewell C apylinkės per pastaruosius metus išryškėjo kaip išskirtinai turtinga archeologinių sluoksnių zona. Prieš statybas vykdomi tyrimai atskleidė žmonių buvimo pėdsakus, apimančius kone 36 000 metų laikotarpį: nuo ankstyvųjų akmens amžiaus radinių iki neolito, bronzos amžiaus, romėnų laikų objektų ir anglosaksų laikotarpio kapinyno.

    Neolito ilgi aptvarai, specialistų vertinimu, atsirado gerokai anksčiau nei vėliau išgarsėję megalitiniai kompleksai, tokie kaip Stounhendžas. Tokie radiniai padeda geriau suprasti, kaip maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą keitėsi Britanijos visuomenė, pereidama nuo medžioklės ir rinkimo prie sėslaus gyvenimo, žemdirbystės ir bendruomeninių ritualų.

  • Lake District smūgis turistams: 47 eurų bilietas leidžia visą dieną važinėti be ribų

    Lake District smūgis turistams: 47 eurų bilietas leidžia visą dieną važinėti be ribų

    By&nbspDianne Apen-Sadler
    Published on

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Share
    Close Button












    Covering trains, buses and boats, getting around the famed Cumbrian landscape car-free is now easier and cheaper.

    The breathtaking landscapes of England’s Lake District have inspired some of the world’s most famous poets and writers, from William Wordsworth to Beatrix Potter.


    ADVERTISEMENT


    ADVERTISEMENT

    Want to discover it for yourself? Then you might just want to buy this new travel pass unlocking the region.

    Offering unlimited travel on buses, trains and boats, the Cumbria Travel Pass is priced at £40 (€47) for one day, or £99 (€116) for three.

    Valid at any time on any day of the week, the pass covers Northern, TransPennine and Avanti trains, Stagecoach buses, and Lakes Day Cruises on Windermere.

    You’ll also get discounts on the Ravenglass and Eskdale Railway, Coniston Launch, and boat rides on Derwentwater with Keswick Launch and Ullswater with Ullswater Steamers.

    What to see and do in the Lake District

    Designated a National Park in 1951, and a UNESCO World Heritage Site in 2017, the Lake District spans some 2,362 square kilometres.

    There are 16 large lakes, of which Windermere is the biggest (and most famous). Here, you can go swimming, kayaking and paddleboarding, or head out on a rowing boat.

    The area has a long history, and you can visit everything from Roman ruins to Beatrix Potter’s Hill Top farmhouse.

    Of course, given the Lake District is home to England’s tallest peak (Scafell Pike), you’ll almost certainly want to go hiking.

    You can find all of the routes, which can be filtered by duration and accessibility, on the National Park Authority’s website.

    Go to accessibility shortcuts

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Read more

  • Šimtai auksinių monetų ir 30 metų paslapties: paaiškėjo, koks laivas nuskendo prie Anglijos

    Šimtai auksinių monetų ir 30 metų paslapties: paaiškėjo, koks laivas nuskendo prie Anglijos

    Prie Anglijos pietvakarių krantų, netoli Salcombe Devono grafystėje, aptikto XVII amžiaus laivo vrako tapatybė pagaliau nustatyta po beveik trijų dešimtmečių tyrimų. Tyrėjai teigia, kad tai galėjo būti olandų prekybinis laivas Dom van Keulen, 1633 metais plaukęs iš Maroko į Nyderlandus su itin vertingu kroviniu.

    Šis vrakas pirmąkart pastebėtas 1995 metais, kai jį fiksavo narai ir jūrinės archeologijos entuziastai. Jau tuomet iš jūros dugno iškelta šimtai auksinių monetų, papuošalų ir įvairių artefaktų, leidusių įtarti plačius to meto prekybos ryšius, tačiau tikslaus laivo vardo nustatyti nepavyko.

    Kas padėjo išspręsti mįslę?

    Lūžis įvyko išanalizavus archyvinius dokumentus, saugomus Jungtinės Karalystės nacionaliniuose archyvuose. Istorikas Ianas Frielis juose aptiko įrašų apie Dom van Keulen kelionę 1633 metų rudenį, kai laivas pateko į ypač smarkias audras, pradėjo leisti vandenį ir galiausiai nuskendo prie Anglijos krantų.

    Dokumentuose nurodoma ir išskirtinė detalė: nors laivas žuvo, visi įgulos nariai esą išsigelbėjo. Tai paaiškintų, kodėl po katastrofos dalis krovinio galėjo būti greitai išgelbėta vietos gyventojų ar gelbėtojų, o tik dalis vertybių liko jūros dugne šimtmečiams.

    Koks krovinys buvo laive?

    Tyrėjų vertinimu, laivas gabeno apie 150 maišų gumiarabikio, 64 maišus salietros ir 320 ožkų odų. Didžiausią įspūdį daro monetos: minima apie 9 000 auksinių vadinamųjų berberiškų dukatų, kaldintų Maroke iš aukštos prabos aukso, siejamo su Vakarų Afrikos regionais.

    Nors šiuolaikiniai narai rado tik dalį šių monetų, jos laikomos apčiuopiamu įrodymu, kaip glaudžiai buvo susiję Šiaurės Afrika, Vakarų Europa ir Britų salos. XVII amžiuje Nyderlandų pirkliai buvo vieni svarbiausių tarptautinės prekybos dalyvių, o taurieji metalai dažnai keliaudavo per kelis uostus, kol virsdavo monetomis ar žaliava kitoms reikmėms.

    Ką pavyko rasti vrake?

    Archeologai nurodo, kad išlikusios laivo liekanos siekia apie 30 metrų, o pats objektas yra maždaug 18 metrų gylyje. Vietoje aptikta patrankų, inkarų ir smulkesnių laivo įrangos detalių, leidžiančių atkurti laivo konstrukciją ir jo kasdienį gyvenimą.

    Tarp iškeltų radinių minimi alaviniai indai, šaukštas, aukso papuošalų fragmentai, antspaudai, keramika ir net aukso gabalėlis, kuris galėjo būti skirtas tolesniam apdirbimui. Specialistai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik dėl vertės, bet ir dėl galimybės tiksliau suprasti to meto prekybos maršrutus, prekių paklausą ir jūrų rizikas.

    Nors tapatybė įvardijama pagrįstai, mokslininkai pabrėžia, kad jūrinėje archeologijoje galutinės išvados remiasi įrodymų visuma: archyvų duomenimis, radinių kontekstu ir vietovės istorija. Tyrimai prie Salcombe gali būti tęsiami, nes kiekviena nauja detalė padeda tikslinti pasakojimą apie vieną turtingiausių XVII amžiaus jūrinių radinių prie Anglijos krantų.

  • Anglijos lauke rastas masyvus romėnų aukso žiedas: spėjama, kam jis galėjo priklausyti

    Pietvakarių Anglijoje metalo ieškikliu apsiginklavęs 68 metų vyras lauke aptiko išskirtinį Romos laikų aukso žiedą. Radinys jau perduotas Pietvakarių paveldo fondui ir eksponuojamas Somerseto muziejuje, kur jį gali pamatyti lankytojai.

    Paveldo specialistai nurodo, kad žiedas neįprastai didelis ir itin kruopščiai pagamintas, jo masė siekia 48 gramus. Pagrindinis akcentas – brangakmenis su išgraviruotu Viktorijos, romėnų pergalės deivės, atvaizdu: ji pavaizduota važiuojanti kovos vežimu, kurį traukia du arkliai.

    Radėjas pasakojo, kad tai ne pirmas jo sėkmingas išėjimas į tą patį lauką. Anot vyro, metais anksčiau čia pat jam pavyko aptikti romėniškų monetų lobį, o tokia sėkmė, kaip jis teigė, yra daugelio ieškotojų svajonė.

    Už abu radinius vyrui išmokėta 26 200 Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių dydžio atlygis, tai sudaro apie 24 100 eurų. Tokie atvejai dažnai siejami su teisiniu radinių registravimu ir vertinimu, kai reikšmingi archeologiniai objektai įsigyjami viešosioms kolekcijoms, kad būtų išsaugoti ir prieinami visuomenei.

    Pietvakarių paveldo fondas pranešime žiedą pavadino nepaprastu ir Jungtinei Karalystei itin reikšmingu atradimu. Pasak fondo kuratorės Amal Hreyshe, radinys leidžia spėti, kad tai galėjo būti turtingo žmogaus papuošalas, susijęs su vietos administracija arba didesnio ūkio savininku.

    „Manome, kad jis priklausė pasiturinčiam žmogui, galbūt vietos administracijos atstovui arba ūkio valdos savininkui Pietų Somersete, kuris tuo laikotarpiu buvo gana turtingas regionas“, – sakė Amal Hreyshe.

    Kuratorės teigimu, šis regionas romėnų laikais išsiskyrė vilomis ir sodybomis, o per jį driekėsi romėnų kelias, vadinamas Foso keliu, kuris skatino prekybą ir judėjimą. Tokie kontekstai archeologams svarbūs, nes padeda suprasti, kodėl prabangūs dirbiniai galėjo atsidurti konkrečioje vietovėje.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie radiniai vertingi ne vien dėl tauriųjų metalų ar meistrystės, bet ir dėl istorinių užuominų apie vietos visuomenę, prekybos ryšius bei turto koncentraciją. Muziejinė aplinka leidžia žiedą tirti toliau ir pristatyti jį kaip platesnio Romos laikų Britanijos paveikslo dalį.

  • Arundel pilis Anglijoje: normanų tvirtovė, kuri šiandien vilioja rūmais, sodais ir kino istorijomis

    Arundel pilis Anglijoje: normanų tvirtovė, kuri šiandien vilioja rūmais, sodais ir kino istorijomis

    Arundel pilies istorija prasideda apie 1067 metus, netrukus po normanų užkariavimo Anglijoje. Strateginėje vietoje virš Aruno upės iškilusi tvirtovė turėjo saugoti pietinę šalies dalį ir tapo svarbiu regiono gynybos tašku.

    Pirmasis pilies statytojas buvo Rodžeris de Montgomeris, vienas artimiausių Vilhelmo Užkariautojo bendražygių. Ankstyviausia pilies versija buvo normaniško tipo motte-and-bailey tvirtovė, kurioje dominuodavo ant supilto pylimo įrengta medinė konstrukcija ir aptvarai.

    Kas išliko iš viduramžių

    Bėgant amžiams Arundel pilis buvo plečiama ir stiprinama, o medinius elementus pakeitė mūras. Iki šių dienų išliko svarbūs viduramžių gynybinės architektūros fragmentai, tarp jų masyvus donžonas, įvažiavimo vartai ir barbakanas.

    XVII amžiuje, kai Anglijoje brendo politiniai sukrėtimai ir pilietiniai konfliktai, pilis patyrė didelių nuostolių. Vėlesni savininkai rezidenciją nuosekliai atkūrė, todėl šiandien ji laikoma viena ilgiausiai gyvenamų istorinių pilių ir rūmų Jungtinėje Karalystėje.

    Howardų giminė ir XIX amžiaus pertvarkos

    Arundel pilis šimtmečius priklauso Howardų giminei, Norfolko hercogams, laikomiems viena įtakingiausių Anglijos aristokratų šeimų. Būtent ilgalaikė nuosavybės tąsa padėjo piliai išlikti ne tik kaip muziejui, bet ir kaip gyvai prižiūrimai rezidencijai.

    XIX amžiuje pilis buvo iš esmės perstatyta neogotikiniu stiliumi, suformuojant dalį šiandien atpažįstamo monumentalaus silueto. Šiuo laikotarpiu interjeruose atsirado daugiau reprezentacinių erdvių, pabrėžiančių britų aristokratijos prabangos estetiką.

    Vienu svarbiausių etapų tapo karalienės Viktorijos ir princo Alberto vizitas 1846 metais. Jam ruošiantis, patalpos buvo atnaujintos ir pritaikytos karališkajam priėmimui, o tai dar labiau sustiprino pilies, kaip prestižinės rezidencijos, statusą.

    Sodai, miestas ir popkultūros pėdsakai

    Šiandien Arundel pilis derina viduramžių gynybinius elementus su XIX amžiaus aristokratišku puošnumu. Lankytojai čia dažniausiai ieško istorinių interjerų, meno ir baldų kolekcijų, taip pat bibliotekų ir iškilmingų salių, kurios pasakoja apie skirtingas epochas.

    Ne mažiau dėmesio sulaukia pilį supantys sodai, dažnai minimi tarp gražiausių istorinių Anglijos sodų. Ypač išskiriamas Collector Earl’s Garden, sukurtas įkvėpus jakobinio laikotarpio sodų tradicijų, su geometrinėmis kompozicijomis, fontanais ir žalią tunelį primenančia augalų struktūra.

    Pastaraisiais metais teritorija buvo kryptingai tvarkoma, atsirado naujų pasivaikščiojimo zonų, o vandens sodai plėtoti remiantis istoriniais kraštovaizdžio motyvais. Pavasarį pilies aplinka tampa vienu fotogeniškiausių regiono taškų, kai pražysta didelės tulpių ir kitų gėlių kompozicijos.

    Arundelis yra ir pats miestas, kurį verta įtraukti į kelionės planą: nedidelis istorinis miestelis, senoji architektūra ir vaizdai į South Downs kalvas kuria išskirtinę atmosferą. Netoliese stūkso ir Arundelio katalikų katedra, išsiskirianti neogotikine architektūra ir matoma iš daugelio apžvalgos taškų.

    Pilis ne kartą tapo filmų ir serialų filmavimo aikštele, todėl daliai keliautojų tai yra papildomas traukos argumentas. Planuojant vizitą dažnai verta pasidomėti renginių kalendoriumi, nes teritorijoje reguliariai vyksta istorinės rekonstrukcijos, riterių pasirodymai, koncertai ir sezoniniai sodų festivaliai.

  • Liverpulis 2026 metais: naujas muzikos paveldo maršrutas, koncertai ir pajūrio išvykos šalia

    Liverpulis 2026 metais: naujas muzikos paveldo maršrutas, koncertai ir pajūrio išvykos šalia

    Liverpulis daugeliui pirmiausia siejasi su „The Beatles“, tačiau 2026 metais miestas ir viso šiaurės vakarų Anglijos regionas siūlo gerokai platesnę programą. Turizmo renginių kalendoriuje atsiranda naujų maršrutų, koncertų ir kultūros patirčių, kurias patogu derinti su trumpomis išvykomis prie jūros.

    Kelionės planus papildomai kursto ir faktas, kad regione tęsiami didelio dėmesio sulaukiantys kino projektai apie „The Beatles“. Nors filmavimų detalės paprastai kinta, pats dėmesys miestui reiškia, kad Liverpulyje daugėja teminių patirčių, ekskursijų ir muzikos istoriją pasakojančių erdvių.

    Ką naujo verta pamatyti?

    Vienas ryškiausių 2026 metų akcentų yra „Liverpool Music Heritage Trail“ – savarankiškai įveikiamas muzikos paveldo maršrutas, skirtas miesto šiuolaikinės muzikos istorijai. Jis sujungia svarbiausias vietas, susijusias su koncertų kultūra ir įtakingais klubais, o stotelėse lankytojai kviečiami susipažinti su kontekstu per skaitmeninius pasakojimus.

    Tarp maršruto taškų minima ir „Cavern Club“ – simbolinė vieta, nuo kurios prasidėjo „The Beatles“ istorija. Tai viena tų erdvių, kur muzikos turizmas veikia visus metus: nuo dieninių apsilankymų iki vakarinių gyvos muzikos pasirodymų.

    Vasara, skirta gyvai muzikai

    2026 metų pavasarį ir vasarą Liverpulis planuoja stiprinti savo, kaip UNESCO muzikos miesto, įvaizdį. Programoje numatomi renginiai, iškeliantys ne tik garsius vardus, bet ir nepriklausomą sceną, kuriai miestas tradiciškai skiria daug dėmesio.

    Akcentuojamos skirtingos koncertų erdvės ir kūrėjų bendruomenės, o vasaros mėnesiais žadama daugiau didesnio masto pasirodymų. Keliautojams tai patogu tuo, kad koncertinę programą galima lengvai derinti su muziejais, galerijomis ir miesto gastronomija.

    Nuo orkestro iki pajūrio

    Kultūros mėgėjams verta atkreipti dėmesį į „Royal Liverpool Philharmonic Orchestra“, laikomą seniausiu Jungtinės Karalystės nuolat veikiančiu profesionaliu simfoniniu orkestru. 2026 metais repertuare numatomos programos nuo klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, taip pat kino seansai su gyvai atliekamu garso takeliu.

    Norintiems trumpai pakeisti miesto ritmą į pajūrį, patogios kryptys yra Merseisaido pakrantė. Krosbyje galima pamatyti Antony Gormley instaliaciją „Another Place“ – šimtą ketaus figūrų, kurios skirtingai atrodo priklausomai nuo potvynių ir atoslūgių.

    Dar viena kryptis – Formbis, garsėjantis smėlio kopomis, pušynais ir raudonųjų voverių buveinėmis. Esant palankioms sąlygoms, pakrantėje kartais pastebimi ir įdomūs gamtos reiškiniai, pavyzdžiui, atoslūgiui nuslūgus atsiveriantys pėdsakai ar istorinių laivų liekanos.