Tag: Anglijos istorija

  • Guy Fawkes sąmokslas: kodėl 1605 metais planuota susprogdinti Anglijos parlamentą?

    1605 metų lapkritį po Vestminsterio rūmais Londone aptiktos maždaug 36 parako statinės – jų būtų pakakę susprogdinti Anglijos parlamentą. Rūsyje budėjęs vyras buvo Guy Fawkes, vėliau tapęs garsiausiu vadinamojo Parako sąmokslo veidu.

    Kaip rašoma portale „The Collector“, apie planuojamą išpuolį valdžia sužinojo po anoniminio laiško, įspėjusio neiti į parlamento posėdį. Po to pradėtos kratos atvedė iki slėptuvės, kur parakas buvo paslėptas po anglimis ir malkomis.

    Sąmokslo esmė buvo itin radikali: per iškilmingą parlamento atidarymą susprogdinti pastatą tuo metu, kai ten turėjo būti karalius Jokūbas I ir svarbiausi jo ministrai. Užpuolikai tikėjosi, kad kilęs chaosas leis perimti valdžią ir pakeisti šalies religinę politiką.

    Šis planas gimė religinės įtampos fone: dalis Anglijos katalikų tikėjosi, kad po Elžbietos I mirties naujasis monarchas bus jiems palankesnis, tačiau viltys netrukus žlugo. Tuomet griežtos bausmės už katalikiškų apeigų praktikavimą ir politines teises ribojantys įstatymai tapo dirva sąmokslui.

    Kaip Guy Fawkes atsidūrė sąmoksle

    Guy Fawkes gimė Jorkšyre protestantiškoje šeimoje, tačiau vėliau atsivertė į katalikybę. Jaunas jis išvyko į žemyninę Europą ir įstojo į ispanų pajėgas, kovojusias Nyderlanduose per Aštuoniasdešimties metų karą.

    Būtent karinė patirtis ir įgūdžiai padarė jį patraukliu kandidatų sąmokslininkams. Be to, Fawkes ilgiau buvo gyvenęs už Anglijos ribų, todėl, kaip teigiama, jam galėjo būti lengviau išvengti atpažinimo tarp žinomų katalikų opozicijos atstovų.

    Į sąmokslą jį įtraukė Thomas Winter, o pagrindiniu organizatoriumi laikomas Robertas Catesby. Prie jų prisidėjo ir kiti katalikai, nusivylę Jokūbo I laikysena katalikybės atžvilgiu.

    Parako sąmokslas: planas ir nesėkmė

    Užpuolimas buvo suplanuotas 1605 metų lapkričio 5 dienai. Sąmokslininkai iš pradžių nuomojosi patalpas šalia Lordų rūmų ir net bandė kasti tunelį, tačiau vėliau atsirado galimybė išsinuomoti rūsį tiesiai po parlamentu.

    Ten ir buvo sukrautos parako statinės, paslėptos po kuru. Laukiant numatytos datos, dalis tinklo žmonių buvo siunčiami į užsienį ieškoti galimos paramos, jei planas pavyktų.

    Lūžis įvyko spalio 26 dieną, kai lordas Monteagle gavo anoniminį laišką, raginantį nesirodyti parlamente. Nors valdžia nepuolė iškart kratyti rūsių, karaliaus nurodymu patikra buvo suplanuota lapkričio 4 dienai.

    Per apžiūrą pareigūnams užkliuvo malkų krūvos, o naktį iš lapkričio 4-osios į 5-ąją rūsio paieška atskleidė paraką. Guy Fawkes buvo sulaikytas vietoje, vėliau kankinamas ir galiausiai atskleidė sąmokslo detales bei bendrininkų pavardes.

    Kas vyko po sulaikymo

    Sužinoję apie žlugusį planą, likę sąmokslininkai pabėgo iš Londono, tikėdamiesi sukelti sukilimą, tačiau palaikymo nesulaukė. Dalis jų žuvo susišaudyme, kiti buvo suimti ir įkalinti.

    1606 metų sausio pabaigoje sąmokslininkai buvo pripažinti kaltais dėl valstybės išdavystės ir nubausti mirties bausme. Guy Fawkes buvo nuteistas ir įvykdyta egzekucija sausio 31 dieną.

    Po šių įvykių Anglijos parlamentas priėmė aktą, įtvirtinusį lapkričio 5-ąją kaip kasmetinę padėkos dieną už neįvykusį išpuolį. Ilgainiui ji tapo žinoma kaip Guy Fawkes naktis, šiandien siejama su laužais ir fejerverkais.

    Sąmokslas, kurį jo dalyviai tikėjosi panaudoti katalikų padėčiai pagerinti, realybėje turėjo priešingą efektą: Jokūbas I sugriežtino priemones prieš tuos, kurie nesilaikė protestantiškos tvarkos. Katalikams buvo įvesti papildomi lojalumo reikalavimai ir dar labiau apribotos politinės teisės; minima, kad į parlamentą jie nebuvo įleidžiami iki 1829 metų.

  • Rastas netikėtas maro laikų dokumentas: atskleidė, kas išgyveno Juodąją mirtį ir kiek sirgo

    Rastas netikėtas maro laikų dokumentas: atskleidė, kas išgyveno Juodąją mirtį ir kiek sirgo

    Britų bibliotekos viduramžių rinkiniuose tyrėjai aptiko iki šiol nepastebėtą pergamento skiautę, kuri suteikia naujų detalių apie žmones, persirgusius Juodąja mirtimi. Dokumentas buvo įsegtas į vieno dvaro ūkinius įrašus ir, mokslininkų teigimu, leidžia pažvelgti ne į mirusiųjų statistiką, o į pasveikimo realybę.

    Įraše fiksuota, kiek laiko valstiečiai negalėjo dirbti susirgę maru 1349 metais, taip pat užrašyti dalies jų vardai. Toks šaltinis yra reta išimtis, nes dauguma viduramžių dokumentų ir kronikų dažniau registravo mirtis, o ne ligos eigą ar laikino nedarbingumo trukmę.

    Duomenys rodo, kad pasveikimas buvo įmanomas net per vieną mirtiniausių pandemijų Europoje, kai, istorikų vertinimu, žuvo nuo maždaug trečdalio iki dviejų trečdalių gyventojų. Nors tikslūs skaičiai įvairuoja priklausomai nuo regiono ir šaltinių, bendras mastas laikomas precedento neturinčiu viduramžių demografijoje.

    Kiek laiko sirgo ir kada grįžo į darbus?

    Manoro apskaitoje surašytas 22 nuomininkų sąrašas, kurių darbas buvo sustojęs dėl ligos nuo pavasario pabaigos iki vasaros pradžios. Greičiausiai pasveikęs žmogus į darbus negrįžo tik vieną savaitę, o keliems kitiems prireikė net devynių savaičių.

    Vidutinė ligos trukmė šiame sąraše siekė maždaug tris ar keturias savaites, o didžioji dalis žmonių, sprendžiant iš įrašų, įprastas prievoles atnaujino greičiau nei per mėnesį. Tai ypač iškalbinga detalė, nes tuo metu kai kuriose vietose buvo taikomos ilgesnės ligos atleidimo nuo darbų praktikos, tačiau dokumente matyti, kad realus sugrįžimas į ūkį dažnai įvyko anksčiau.

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks „nedarbingumo kalendorius“ leidžia tiksliau įvertinti kasdienio gyvenimo sukrėtimą: per trumpą laikotarpį susikaupė dešimčių savaičių neatidirbto darbo našta. Tai paaiškina, kodėl šaltiniuose taip dažnai minimi darbininkų trūkumai ir sutrikęs žemės ūkio ritmas.

    Ką sako išgyvenusiųjų sąrašas?

    Dokumente matyti, kad tarp pasveikusiųjų buvo daugiau didesnius sklypus valdžiusių nuomininkų, todėl keliama prielaida, jog geresnės gyvenimo sąlygos galėjo didinti išgyvenimo tikimybę. Vis dėlto tai nėra galutinis įrodymas, nes sąrašas apima tik vieną vietovę ir atspindi konkretaus dvaro administravimo praktiką.

    Didelė vyrų dalis įrašuose taip pat nereiškia, kad maras labiau rinkosi vieną lytį. Istorikai akcentuoja, kad tai greičiau siejasi su tuo meto žemėvaldos ir prievolių sistema, kai oficialiuose dvaro dokumentuose dažniau figūruodavo vyrai kaip sklypų laikytojai.

    Įrašai svarbūs ir platesniame kontekste: jie papildo pasakojimą apie Juodąją mirtį ne tik mirčių skaičiais, bet ir ligos patirtimi, pasveikimu, darbingumo atkūrimu. Tokie fragmentai padeda tiksliau suprasti, kaip pandemija veikė bendruomenių kasdienybę, ūkį ir socialinius santykius.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs šiandien?

    Šiuolaikiniai tyrimai vis dažniau siekia sujungti archeologijos, bioistorijos, genetikos ir archyvinių šaltinių duomenis, kad būtų atkurta ne tik mirties priežastis, bet ir žmonių atsparumas ligoms. Pastaraisiais metais daugėja darbų, analizuojančių, kaip epidemijos keitė darbo rinką, migraciją, nelygybę ir net teisines normas.

    Viduramžių maro atvejis išlieka vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip staigus sergamumas ir mirtingumas galėjo suardyti įprastą ūkio struktūrą, sukelti darbo jėgos deficitą ir pakeisti socialinę derybinę galią. Naujas dokumentas primena, kad pandemijos istorija yra ne tik apie mirtį, bet ir apie pasveikimą, prisitaikymą bei visuomenės atsistatymą.