Tag: Ankštinės kultūros

  • Mokslininkai aptiko naują mitybos „pėdsaką“: štai kas gali saugoti ląsteles senstant

    Mokslininkai aptiko naują mitybos „pėdsaką“: štai kas gali saugoti ląsteles senstant

    Naujas mokslininkų darbas rodo, kad Viduržemio jūros regiono mitybos principų laikymasis gali būti siejamas su didesniu dviejų mitochondrijų gaminamų mikroproteinų kiekiu kraujyje. Tyrime daugiausia dėmesio skirta humaninui ir SHMOOSE, kurie siejami su ląstelių atsaku į stresą, metabolizmu ir senėjimo procesais.

    Mitochondrijos yra ląstelės energijos „jėgainės“, o dalis jų genetinės informacijos koduoja labai mažas baltymų molekules, kurios gali turėti reguliacinių funkcijų. Ankstesni tyrimai yra sieję humaniną su nervų sistemos ir širdies bei kraujagyslių apsauga, o tokie signaliniai baltymai vis dažniau tiriami kaip galimi biologiniai žymenys.

    Ką parodė naujas tyrimas?

    Tyrėjai išanalizavo 49 vyresnio amžiaus žmonių duomenis, kurių vidutinis amžius siekė 78 metus. Dalyviai anksčiau buvo įtraukti į su prieširdžių virpėjimu susijusį tyrimą, o šį kartą mokslininkai įvertino jų mitybą ir mikroproteinų koncentracijas kraujyje.

    Dalyviai buvo suskirstyti pagal tai, kiek nuosekliai laikėsi Viduržemio jūros regiono mitybos gairių. Nustatyta, kad tie, kurių mityba labiausiai atitiko šį modelį, turėjo didesnes ir humanino, ir SHMOOSE koncentracijas.

    Ryšiai išliko įdomūs ir vertinant atskiras maisto grupes. SHMOOSE koncentracija buvo didesnė tarp žmonių, kurie dažniau rinkosi alyvuogių aliejų ir rečiau valgė rafinuotą duoną, o humaninas labiau siejosi su alyvuogių aliejumi, žuvimi ir ankštinėmis kultūromis.

    Galimas paaiškinimas: oksidacinis stresas

    Vienas įdomiausių radinių susijęs su oksidaciniu stresu, kuris laikomas vienu iš mechanizmų, prisidedančių prie kraujagyslių pažaidos, uždegimo ir su amžiumi didėjančios lėtinių ligų rizikos. Tyrime stebėta atvirkštinė sąsaja tarp humanino ir Nox2 fermento aktyvumo, siejamo su reaktyviųjų deguonies formų gamyba.

    Mokslininkai pažymėjo, kad ši sąsaja išliko reikšminga net įvertinus lytį ir kūno masės indeksą. Vis dėlto tai dar neįrodo priežastinio ryšio, o tik rodo galimą kryptį, kurią verta tikrinti didesniais ir geriau kontroliuojamais tyrimais.

    „Kol kas tai perspektyvi hipotezė, o ne įrodymas, kad konkretūs produktai tiesiogiai padidina mikroproteinų kiekį ir dėl to apsaugo širdį“, – pabrėžė tyrimo autoriai.

    Kodėl Viduržemio jūros mityba siejama su nauda?

    Viduržemio jūros regiono mityba paprastai apibūdinama kaip gausi daržovių, vaisių, viso grūdo produktų, ankštinių kultūrų, riešutų ir alyvuogių aliejaus, reguliariai įtraukiant žuvį. Tuo pačiu ribojama itin perdirbta produkcija, saldumynai, taip pat raudona ir perdirbta mėsa.

    Toks mitybos modelis siejamas su didesniu skaidulų kiekiu ir palankesne riebalų sudėtimi racione, o augalinės kilmės produktai dažnai suteikia daugiau polifenolių bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Šie veiksniai gali būti susiję su mažesniu uždegiminiu fonu ir geresniais metaboliniais rodikliais.

    Svarbu ir tai, kad didelės apimties ankstesni tyrimai yra parodę ryšį tarp Viduržemio jūros mitybos ir mažesnės širdies bei kraujagyslių įvykių rizikos, ypač didesnės rizikos grupėse. Vis dažniau pabrėžiama, kad reikšmę turi ne vienas produktas, o bendras mitybos raštas.

    Naujasis darbas prie šios temos prideda dar vieną galimą paaiškinimą ląstelių lygiu: mitochondrijų mikroproteinai ateityje galėtų tapti rodikliais, padedančiais suprasti, kaip organizmas reaguoja į ilgalaikius mitybos įpročius. Tačiau kol kas mokslininkai ragina vertinti rezultatus atsargiai dėl nedidelės imties ir tyrimo dizaino ribotumų.

    Praktinė išvada išlieka gana paprasta: dažniau rinktis daržoves, ankštines kultūras, žuvį ir kokybiškus riebalus, o rafinuotus grūdinius produktus ir itin perdirbtą maistą palikti retesniems atvejams. Tokia kryptis daugeliui žmonių sutampa ir su šiuolaikinėmis visuomenės sveikatos rekomendacijomis.

  • Mity apie raudonuosius lęšius griūva: pigus produktas, kurį per retai dedame į lėkštę

    Mity apie raudonuosius lęšius griūva: pigus produktas, kurį per retai dedame į lėkštę

    Raudonieji lęšiai yra viena maistingiausių ankštinių kultūrų, tačiau daugelyje namų jie vis dar lieka lentynose nepastebėti. Mitybos specialistai primena, kad kuo įvairesnis racionas, tuo lengviau surinkti svarbiausias maistines medžiagas ir mažinti perteklinį sočiųjų riebalų kiekį.

    Lęšiai išsiskiria augalinių baltymų ir skaidulų gausa, todėl padeda ilgiau jaustis sotiems. Juose taip pat yra B grupės vitaminų, geležies, kalio ir magnio, o šios medžiagos svarbios energijos apykaitai, nervų sistemai ir normaliam raumenų darbui.

    Dažnas mitas, kad lęšiai yra sunkiai virškinami, tačiau raudonieji lęšiai paprastai laikomi lengviau paruošiamais ir greičiau suminkštėjančiais už kai kurias kitas ankštines kultūras. Virškinimo diskomfortą dažniausiai sumažina paprasti įpročiai: perplovimas, tinkamas išvirimas ir saikingos porcijos, ypač jei ankštinių valgoma retai.

    Raudonieji lęšiai patogūs ir tuo, kad jiems nereikia ilgo mirkymo, todėl jie tinka greitam vakarienės planui. Juos galima virti vandenyje ar sultinyje, o išvirę jie greitai sutirština patiekalą, todėl ypač tinka sriuboms, troškiniams ir padažams.

    Norint švelnesnio skonio ir geresnės tekstūros, lęšius verta nuplauti sietelyje po tekančiu vandeniu, o tada virti iki minkštumo lengvai pasūdytame vandenyje. Jei norisi, kad jie neištižtų, svarbu nepervirti ir maišyti saikingai, ypač gaminant padažą.

    Skonį geriausiai atskleidžia paprasti prieskoniai ir aromatinės daržovės: svogūnas, česnakas, pomidorai, rūkyta paprika, raudonėlis ar bazilikas. Jautresniam virškinimui dažnai rekomenduojama rinktis prieskonius, kurie tradiciškai siejami su ankštinių patiekalais, pavyzdžiui, čiobrelį ar pankolį.

    Virtuvėje raudonieji lęšiai gali pakeisti dalį mėsos patiekaluose, kuriuose svarbiausia yra sotumas ir baltymai, pavyzdžiui, makaronų padažuose ar daržovių troškiniuose. Taip pat jie tinka kotletukams, užtepėlėms ir salotoms, o derinant su pilno grūdo produktais galima gauti visavertiškesnį aminorūgščių profilį.

  • Bobo sezonas ant nosies: ar ši ankštinė daržovė tikrai tukina, o kam jos verčiau vengti?

    Bobo sezonas ant nosies: ar ši ankštinė daržovė tikrai tukina, o kam jos verčiau vengti?

    Bobo sezonas artėja, todėl vėl sugrįžta klausimas, kuris kasmet kyla daugeliui: ar šią ankštinę daržovę galima valgyti be sąžinės graužaties. Nors bobai turi daugiau energinės vertės nei dalis kitų daržovių, saikingai vartojami jie gali padėti laikytis sotumo ir subalansuotos mitybos.

    Bobai priskiriami ankštinėms kultūroms, kurios vertinamos dėl didesnio baltymų ir skaidulų kiekio. Būtent šis derinys dažnai siejamas su ilgiau trunkančiu sotumu, todėl mažėja noras užkandžiauti tarp pagrindinių valgymų.

    Maždaug viena stiklinė virtų bobų paprastai turi apie 180–200 kilokalorijų, tad pati daržovė nėra „tukinanti“ savaime. Problema atsiranda tada, kai suvalgoma labai didelė porcija: 1 kilogramas gali sudaryti apie 1 100 kilokalorijų, kas prilygsta sočiam pietų patiekalui.

    Nauda: nuo skaidulų iki folio rūgšties

    Bobai laikomi maistinių medžiagų šaltiniu: juose yra augalinių baltymų, sudėtinių angliavandenių, skaidulų, taip pat geležies, magnio, vario ir folio rūgšties. Pastaroji ypač svarbi nėštumo metu, nes prisideda prie normalios kraujodaros ir vaisiaus vystymosi.

    Didesnis skaidulų kiekis siejamas su geresne žarnyno veikla ir palankesne mikrobiotos įvairove. Ankštinių įtraukimas į racioną taip pat dažnai aptariamas kalbant apie širdies ir kraujagyslių sveikatą, nes skaidulos gali prisidėti prie palankesnių cholesterolio rodiklių.

    Kam bobai gali netikti?

    Vis dėlto bobai tinka ne visiems. Sergantiems podagra gali būti svarbu riboti purinų turinčius produktus, nes purinai organizme virsta šlapimo rūgštimi, o jos perteklius siejamas su ligos paūmėjimais.

    Dalis žmonių po bobų jaučia pilvo pūtimą ar diskomfortą, ypač jei porcija didelė arba daržovė nepakankamai išvirta. Tokiais atvejais dažniausiai patariama rinktis mažesnes porcijas, bobus gerai termiškai apdoroti ir stebėti individualią organizmo reakciją.

    Ypatingo atsargumo reikia žmonėms, sergantiems favizmu, kuris susijęs su G6PD fermento stoka. Jiems bobai gali sukelti hemolizinę reakciją, todėl šio produkto paprastai vengiama visiškai, o dėl mitybos sprendimų būtina tartis su gydytoju.

    Daugumai žmonių išvada paprasta: bobai gali būti vertinga mitybos dalis, jei jų valgoma saikingai ir atsižvelgiama į sveikatos būklę. O jei tikslas mažinti svorį, svarbiausia tampa ne vienas produktas, o bendras paros energijos balansas ir porcijų dydis.