Terminas supermaistas dažnai skamba kaip pažadas: esą pakanka įtraukti vieną produktą ir sveikata greitai pagerės. Vis dėlto mitybos mokslas tokio stebuklingo trumpo kelio nepatvirtina, o pati sąvoka neturi vieno oficialaus, moksliškai įtvirtinto apibrėžimo.
Mitybos ekspertai pabrėžia, kad geriausi rezultatai siejami ne su vienu išskirtiniu ingredientu, o su nuosekliu mitybos modeliu. Dažniausiai minimi principai kartojasi skirtinguose tyrimuose: daugiau daržovių, ankštinių ir viso grūdo produktų, mažiau itin perdirbto maisto, cukraus ir sočiųjų riebalų.
Tyrimuose apie ilgaamžiškumą dažnai išryškėja Viduržemio jūros regiono tipo mityba ir panašūs augalinės krypties racionai. Jie siejami su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto ir kai kurių uždegiminių būklių rizika, taip pat palankesniais kūno masės ir cholesterolio rodikliais.
Vienas iš nuosekliausiai aptariamų pasirinkimų yra uogos, ypač mėlynės, avietės ir braškės. Jose gausu polifenolių, įskaitant antocianinus, o reguliarus vartojimas tyrimuose siejamas su geresniais širdies sveikatos rodikliais ir lėtesniu kai kurių pažintinių funkcijų prastėjimu senstant.
Ne mažiau svarbi grupė yra žalios lapinės daržovės, tokios kaip špinatai ar lapiniai kopūstai. Jos aprūpina vitaminu K, folio rūgštimi, karotenoidais ir skaidulomis, o skaidulos kartu su augaliniais junginiais siejamos su geresne žarnyno mikrobiotos įvairove ir mažesniu lėtiniu uždegimu.
Kryžmažiedės daržovės, pavyzdžiui, brokoliai, žiediniai ar briuseliniai kopūstai, mokslo literatūroje išskiriamos dėl gliukozinolatų. Šie junginiai organizme virsta biologiškai aktyviomis medžiagomis, kurios siejamos su apsauginiais mechanizmais ir kepenų detoksikacijos procesais.
Ilgaamžiškumo tyrimuose išskirtinę vietą užima ankštiniai: lęšiai, pupelės, avinžirniai. Tai vienas praktiškiausių būdų padidinti augalinių baltymų ir skaidulų kiekį, o pastarosios padeda stabiliau reguliuoti gliukozės šuolius ir ilgiau išlaikyti sotumą.
Riešutai ir sėklos vertinami dėl nesočiųjų riebalų, vitamino E ir kitų antioksidantų. Nors jie kaloringi, tyrimai rodo, kad saikingos porcijos dažnai siejamos su palankesniu lipidų profiliu ir mažesne koronarinės širdies ligos rizika.
Jei racione yra žuvies, daugiausia dėmesio skiriama riebiosioms rūšims, pavyzdžiui, lašišai ar skumbrėms, dėl omega-3 riebalų rūgščių. Jos siejamos su priešuždegiminiu poveikiu ir širdies bei kraujagyslių sistemai palankiais rodikliais, ypač kai pakeičia perdirbtą mėsą.
Viduržemio jūros regiono mitybos kontekste dažnai minima ir alyvuogių aliejus, ypač mažiau apdorotas. Jame esantys mononesotieji riebalai ir polifenoliai siejami su geresniais širdies sveikatos rodikliais, o pats produktas dažnai naudojamas kaip riebalų šaltinis vietoje sviesto ar kitų sočiųjų riebalų.
Visko grūdo produktai, tokie kaip avižos ar rudieji ryžiai, vertinami dėl skaidulų ir mikroelementų. Reguliarus jų vartojimas tyrimuose siejamas su mažesne 2 tipo diabeto ir širdies ligų rizika, o poveikis dažnai aiškinamas geresne gliukozės kontrole ir ilgesniu sotumu.
Žarnyno sveikatos temoje dažnai aptariami fermentuoti pieno produktai, pavyzdžiui, natūralus jogurtas ar kefyras, dėl gyvųjų bakterijų kultūrų. Nors poveikis priklauso nuo produkto sudėties ir bendro raciono, probiotikų ir baltymų derinys daugeliui žmonių tampa patogiu kasdieniu pasirinkimu.
Galiausiai, pomidorai dažnai minimi dėl likopeno, antioksidanto, kuris siejamas su širdies ir kraujagyslių sistemos apsauga. Įdomu tai, kad termiškai apdorotuose pomidorų produktuose likopenas dažnai būna lengviau pasisavinamas, todėl padažai ar tyrės gali būti vertinga raciono dalis.
Mitybos specialistai primena, kad svarbiausia yra visuma: reguliarumas, porcijų dydis, pakankamas baltymų ir skaidulų kiekis bei mažesnis itin perdirbtų produktų vartojimas. Jei žmogus turi lėtinių ligų ar vartoja vaistus, dėl didesnių mitybos pokyčių verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.
