Radinių vieta ir amžius
Prie Turkijos Antalijos provincijos Kekovos salos vykdomų povandeninių tyrimų metu archeologai aptiko amforų, datuojamų maždaug 4 400–4 700 metų. Manoma, kad jos priklausė ankstyvojo bronzos amžiaus laivo kroviniui ir gali būti vienas seniausių iki šiol žinomų laivo vrakų.
Apie atradimą viešai pranešta 2026 metais, akcentuojant, kad radiniai gali papildyti žinias apie Anatolijos jūrinę istoriją. Tyrėjų teigimu, tokio laikotarpio objektai jūros dugne yra itin reti, nes organinės medžiagos dažniausiai suyra, o kroviniai išsisklaido.
Ką rodo amforų analizė?
Amforos, sprendžiant iš formos ir pirminių tyrimų, galėjo būti naudotos alyvuogių aliejui arba vynui gabenti. Molio sudėties analizė rodo, kad dalis indų tikėtina pagaminta Levanto regione, siejamame su Jordano slėnio dirbtuvėmis.
Panašių indų aptikimas kituose Viduržemio jūros regionuose leidžia kalbėti apie ankstyvas, bet plačias prekybos jungtis. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad analogų rasta Egipte, taip pat Trojoje ir Kretoje, todėl krovinių judėjimas galėjo apimti didelę rytinės Viduržemio jūros dalį.
„Savo Mėlynojoje tėvynėje atveriame pasaulio seniausio laivo vrako pėdsakus“, – sakė Turkijos kultūros ir turizmo ministras Mehmetas Nuri Ersojus.
Kaip buvo aptiktas vrakas?
Vrakas identifikuotas po ankstesniais metais vykdytų povandeninių apžvalgų, kuriose dalyvavo Akdeniz universitetas. Surinkti amforų pavyzdžiai leido daryti prielaidą, kad laivas nuskendo ankstyvajame bronzos amžiuje.
Nuoseklios kasinėjimų fazės pradėtos 2026 metais, gavus Turkijos kultūros ir turizmo ministerijos leidimus. Darbams vadovauja Antalijos muziejaus direkcija, o mokslinę tyrimų kryptį koordinuoja archeologų komanda.
Devyni ženklai ant amforos
Viena iš aptiktų amforų išsiskyrė dviem skylėmis korpuse ir devyniais aiškiai matomais ženklais. Pirminės interpretacijos leidžia svarstyti, kad tai galėjo būti vadinamoji plakimo amfora, pritaikyta pieno produktams gaminti.
Jeigu ši versija pasitvirtintų, radinys praplėstų supratimą ne tik apie prekių gabenimą, bet ir apie kasdienybę jūroje. Mokslininkai kelia hipotezę, kad jūrininkai galėjo gabentis ožkas, kelionėse melžti ir laive pasigaminti sviestą ar sūrį.
Turkijos institucijos pabrėžia, kad povandeninis kultūros paveldas tampa strategine tyrimų kryptimi, o nauji radiniai turėtų padėti tiksliau rekonstruoti ankstyvųjų prekybos kelių geografiją. Artimiausiu metu laukiama detalesnių laboratorinių rezultatų ir tikslesnio krovinio bei maršruto įvertinimo.