CP v2

Tag: Antibiotikai

  • Neskubėkite dalyti tabletės perpus: vaistininkė paaiškino, kada tai griežtai draudžiama

    Daugelis įpratę tabletę perlaužti per pusę, kai reikia mažesnės dozės ar norisi sutaupyti. Tačiau vaistininkai įspėja: toks įprotis ne visada saugus, o kai kuriais atvejais gali lemti netikslų veikliosios medžiagos kiekį ar pakeistą vaisto poveikį.

    Specialistai ragina pirmiausia įvertinti, ar tabletė tam pritaikyta, ir visada pasitikrinti pakuotės lapelį. Būtent jame gamintojas nurodo, ar vaistą galima dalyti, traiškyti ar tirpinti.

    Kada tabletę dalyti galima?

    Jei tabletėje yra aiški dalijimo vagelė, dažnai tai reiškia, kad gamintojas numatė galimybę ją padalyti į lygias dalis. Tokiu atveju veiklioji medžiaga paprastai būna tolygiai pasiskirsčiusi, todėl dalijant tikimybė gauti tą pačią dozę abiejose pusėse yra didesnė.

    Vis dėlto net ir su vagelėmis ne visi vaistai skirti dalyti vien dėl patogumo. Kartais vagelė daroma tam, kad tabletę būtų lengviau nuryti, o ne kad būtų keičiamas dozavimas, todėl instrukcija išlieka patikimiausias orientyras.

    „Jei gamintojas numatė dalijimą, dozę galima paskirstyti tolygiai. Bet jei vagelės nėra, jei tai kapsulė ar specialios formos preparatas, tokių vaistų paprastai nedalijame“, – sakė vaistininkė.

    Kada dalyti griežtai nereikėtų?

    Vaistininkai pabrėžia, kad kapsulių dalyti negalima, nes jose esanti medžiaga dozuojama kitaip, o atidarius ar pažeidus kapsulę gali pakisti pasisavinimas. Taip pat nerekomenduojama dalyti tablečių, padengtų plėvele ar specialiu apvalkalu, jei ant jų nėra dalijimo žymos.

    Apvalkalas dažnai atlieka svarbią funkciją: saugo skrandį nuo dirginimo, apsaugo veikliąją medžiagą nuo suirimo, maskuoja skonį arba užtikrina, kad vaistas ištirps tinkamoje virškinamojo trakto vietoje. Pažeidus dangą, poveikis gali tapti neprognozuojamas.

    Ypač atsargiai vertinami hormoniniai preparatai ir kiti vaistai, kuriems būtina tiksli, stabili dozė. Net nedidelis nukrypimas gali reikšti silpnesnį poveikį arba didesnę nepageidaujamų reakcijų riziką.

    Ar galima vartoti pasibaigus galiojimui?

    Specialistai akcentuoja, kad vaistų vartoti pasibaigus tinkamumo terminui nereikėtų. Gamintojas garantuoja, kad iki nurodytos datos vaistas išlaikys kokybę, veiksmingumą ir saugumą, jei bus laikomas pagal rekomendacijas.

    Pasibaigus galiojimui gali mažėti veikliosios medžiagos stabilumas, o kai kurių preparatų atveju tai ypač pavojinga. Pavyzdžiui, vartojant antibiotikus per maža arba nepatikima dozė didina riziką, kad infekcija nebus tinkamai gydoma ir prisidės prie antimikrobinio atsparumo problemos.

    „Po galiojimo termino ypač svarbu nerizikuoti antibiotikais ir hormoniniais vaistais, kai reikia tikslios dozės. Tokiais atvejais tai kategoriškai nerekomenduojama“, – teigė vaistininkė.

    Jei kyla abejonių dėl dalijimo ar galiojimo, saugiausia pasitarti su vaistininku ar gydytoju. Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad kai kuriais atvejais galima rasti alternatyvų: mažesnės dozės tablečių, skystą formą ar kitą vaisto variantą, kuris nereikalauja dalijimo.

  • Gerklės skausmas ne visada peršalimas: 6 požymiai, kada tai gali būti pavojinga

    Vos pajutus perštėjimą ar skausmą gerklėje, daugelis pirmiausia griebiasi pastilių ir tikisi, kad tai tiesiog peršalimas. Tačiau panašūs simptomai gali slėpti ir bakterines infekcijas ar gerklų uždegimą, kuriems reikia kitokio gydymo. Laiku neatpažinus, daliai susirgimų didėja komplikacijų rizika.

    Mediciniškai peršalimu dažniausiai vadinama ūminė virusinė kvėpavimo takų infekcija. Ją sukelia įvairūs virusai, todėl požymiai gali skirtis, bet dažniausiai pasireiškia sloga, kosulys, lengvesnis gerklės paraudimas, nedidelis karščiavimas ir bendras silpnumas. Tokiais atvejais gydymas paprastai yra simptominis, o antibiotikai nepadeda.

    Kaip atrodo įprastas peršalimas?

    Esant virusinei infekcijai, gerklė dažniausiai būna tolygiai paraudusi, be ryškių apnašų. Dažnai prisideda sloga, užgulta nosis, ašarojimas, čiaudulys, o balsas pakinta nežymiai. Skausmas paprastai stipriausias pirmomis dienomis ir palaipsniui mažėja.

    Jei simptomai lengvi, padeda poilsis, pakankamas skysčių vartojimas, oro drėkinimas ir skausmą mažinančios priemonės pagal poreikį. Vis dėlto, kai kurie požymiai gali signalizuoti, kad tai ne vien virusas, o kita būklė, kurią svarbu įvertinti gydytojui.

    Trys ligos, kurios dažnai apsimeta peršalimu

    Viena dažniausių painiavos priežasčių yra tonzilitas, dar vadinamas angina, kai uždegimas apima gomurio tonziles. Jį neretai sukelia bakterijos, ypač A grupės streptokokas, rečiau virusai. Bakterinei formai būdinga tai, kad vien pastilės ar skalavimai problemos neišsprendžia.

    Įtarti anginą gali padėti staigus, stiprus gerklės skausmas, aukštesnė temperatūra, skausmingas rijimas ir padidėję, skausmingi kaklo limfmazgiai. Dažnai nebūna slogos ar kosulio, o ant tonzilių gali matytis apnašų. Gydymą, įskaitant antibiotikų poreikį, turėtų nustatyti medikas.

    Kita būklė yra faringitas, kai uždegama ryklės gleivinė, ypač užpakalinė gerklės sienelė. Jis gali būti virusinis, bakterinis arba dirginantis, pavyzdžiui, nuo šalto oro, tabako dūmų ar refliukso. Tokiu atveju dažnai vargina perštėjimas, sausumas, skausmas ryjant, o gerklės paraudimas labiau išreikštas ryklės srityje.

    Trečia dažna „peršalimo imitacija“ yra laringitas, kai uždegimas apima gerklas ir balso klostes. Tuomet ryškiausias požymis būna užkimimas ar net laikinas balso praradimas, „lojantis“ kosulys, gerklės dirginimas. Kai kuriais atvejais, ypač vaikams, kvėpavimas gali pasunkėti, todėl delsti pavojinga.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją?

    Yra keli signalai, kurių ignoruoti nereikėtų. Jei gerklės skausmą lydi labai aukšta temperatūra, stiprus rijimo skausmas, pūlingos apnašos ant tonzilių ar ryškiai padidėję kaklo limfmazgiai, verta kuo greičiau pasikonsultuoti. Taip pat svarbu įvertinti situaciją, jei simptomai nepraeina ilgiau nei savaitę arba vis blogėja.

    Skubios pagalbos reikėtų ieškoti, jei atsiranda dusulys, seilėtekis dėl negalėjimo nuryti, ryškus vienos pusės gerklės patinimas, kaklo sustingimas, labai prislopintas balsas ar sunkiai atveriama burna. Šie požymiai gali rodyti rimtesnes būkles, kurioms būtinas neatidėliotinas ištyrimas. Ypatingo atsargumo reikia vaikams, nėščiosioms ir žmonėms su nusilpusiu imunitetu.

    Gydytojai primena, kad antibiotikai skiriami ne „dėl visa ko“, o tada, kai yra pagrįstas įtarimas bakterinei infekcijai arba tai patvirtina tyrimai. Netinkamas antibiotikų vartojimas didina atsparumo riziką, o negydyta streptokokinė infekcija gali sukelti komplikacijas, todėl geriausia išeitis yra tiksli diagnostika. Jei abejojate, saugiausia pasirinkti konsultaciją, o ne spėliojimą.

  • Vasarą akys rausta dažniau: kaip atpažinti konjunktyvitą ir kada antibiotikai tik pakenks

    Vasarą akys rausta dažniau: kaip atpažinti konjunktyvitą ir kada antibiotikai tik pakenks

    Kas iš tiesų yra konjunktyvitas

    Konjunktyvitas, arba junginės uždegimas, yra viena dažniausių akių paraudimo priežasčių, tačiau tai nėra viena konkreti liga. Jį gali sukelti virusai, bakterijos, alergijos ar paprastas akių paviršiaus dirginimas nuo dulkių, dūmų ar chloro.

    Dažniausi požymiai panašūs: paraudimas, ašarojimas, deginimas, perštėjimas ir jausmas, tarsi po vokais būtų smėlio. Vis dėlto simptomų pobūdis dažnai padeda numanyti priežastį ir pasirinkti teisingą veiksmų planą.

    Kaip atskirti priežastį pagal požymius

    Jei ryte vokai būna sulipę, o akių kampučiuose kaupiasi tirštos išskyros, labiau tikėtina bakterinė infekcija. Tokiais atvejais gydytojas gali skirti antibiotikų lašus ar tepalą, bet savarankiškai jų vartoti nereikėtų.

    Vandeningos išskyros, gausus ašarojimas ir dažnesnis užsikrėtimas šeimoje ar kolektyve būdingesni virusiniam konjunktyvitui. Tuomet gydymas dažniausiai yra simptominis, o svarbiausia tampa higiena ir užkrečiamumo mažinimas.

    Jei vyrauja niežulys, ypač kai vienu metu parausta abi akys, dažnai kalta alergija, kuri vasarą suaktyvėja dėl žiedadulkių. Tokiu atveju labiausiai padeda alergeno vengimas, dirbtinių ašarų preparatai ir, jei reikia, antialerginiai akių lašai.

    Kodėl vasarą problema sugrįžta

    Šiltas sezonas sudaro palankesnes sąlygas mikroorganizmams plisti, o žmonės dažniau būna arti vieni kitų kelionėse, stovyklose, renginiuose. Prie dirginimo prisideda prakaitas, dulkės, vėjas, kondicionuojamas oras ir intensyvesnis buvimas lauke.

    Riziką didina ir maudynės baseinuose bei atviruose vandens telkiniuose: chloruotas vanduo gali dirginti akis, o perpildytose vietose lengviau pasigauti infekciją. Be to, vasara daugeliui yra pats sezoninių alergijų pikas, todėl paraudusios akys ne visada reiškia uždegimą dėl infekcijos.

    „Ne kiekviena paraudusi akis reiškia bakterinę infekciją, todėl antibiotikai turi būti vartojami tik tada, kai juos paskiria gydytojas“, – pabrėžia oftalmologai.

    Kaip sau padėti be antibiotikų

    Pirmas žingsnis visais atvejais yra higiena: neliesti ir netrinti akių, dažnai plauti rankas, naudoti atskirą rankšluostį, ypač jei įtariama infekcija. Akis gali nuraminti dirbtinės ašaros, kurios sudrėkina paviršių ir padeda išplauti dirgiklius.

    Jei vokai sulipę nuo išskyrų, galima švelniai nuvalyti ir dėti šiltus kompresus, kad lengviau pasišalintų sekretas. Jei labiau vargina alerginis niežulys ir paburkimas, dažniau palengvina vėsūs kompresai.

    Kol simptomai nepraeina, verta atsisakyti kontaktinių lęšių ir akių makiažo, nes tai gali ilginti gijimą ir didinti komplikacijų riziką. Taip pat svarbu nesidalinti akių lašais ar kosmetika su kitais žmonėmis.

    Namų metodai, tokie kaip pieno ar žolelių nuovirų lašinimas į akis, gali sukelti papildomą dirginimą arba įnešti infekciją. Taip pat nereikėtų vartoti likusių antibiotikų nuo ankstesnių ligų ar pasiskolintų iš kitų, nes tai dažnai neduoda naudos ir gali apsunkinti tikros priežasties nustatymą.

    „Jeigu atsiranda stiprus skausmas, šviesos baimė, suprastėja regėjimas ar gausiai pūliuoja, laukti nevertėtų ir reikia skubiai kreiptis į gydytoją“, – akcentuoja specialistai.

    Į medikus taip pat svarbu kreiptis, jei simptomai nemažėja kelias dienas, jei serga mažas vaikas, jei turite nusilpusį imunitetą arba jei paraudimas atsirado nešiojant kontaktinius lęšius. Tokiais atvejais būtina atmesti ragenos pažeidimą ir kitas būkles, kurioms reikia greitesnio gydymo.

  • Negalima ignoruoti šio simptomo: ką apie pavojingas ligas išduoda užsitęsęs viduriavimas

    Užsitęsęs viduriavimas dažnai pradedamas aiškinti mitybos klaidomis ar stresu, tačiau gydytojai pabrėžia, kad ilgiau trunkantis sutrikimas gali būti ir rimtesnių sveikatos problemų signalas. Jei tuštinimasis išlieka skystas kelias dienas ar kartojasi savaitėmis, svarbu ieškoti priežasties, o ne vien slopinti simptomą.

    Viena dažniausių kasdienių priežasčių yra per didelis kofeino, energinių gėrimų, saldintų gazuotų gėrimų ir alkoholio vartojimas. Šios medžiagos gali dirginti žarnyną ir didinti skysčių pasišalinimą, todėl kai kuriems žmonėms būklė pagerėja tiesiog sumažinus stimuliančių gėrimų kiekį.

    Ne mažiau svarbūs ir „paslėpti“ mitybos veiksniai, ypač cukraus pakaitalai bei laktozės netoleravimas. Tokie saldikliai kaip sorbitolis, ksilitolis ar eritritolis, dažnai dedami į kramtomąją gumą ir vadinamuosius fitneso saldumynus, gali sukelti ryškų laisvinamąjį poveikį, o laktozė ar perteklinė fruktozė daliai žmonių provokuoja nuolatinį pilvo diskomfortą.

    Užsitęsęs viduriavimas neretai siejamas ir su vaistais. Antibiotikai gali pakeisti žarnyno mikrobiotą, o kai kurie antidepresantai, skrandžio rūgštingumą mažinantys vaistai ar net neatsakingai vartojami žoliniai preparatai taip pat gali išbalansuoti virškinimo sistemą.

    Kada tai gali būti rimta?

    Jeigu viduriavimas užsitęsia, gydytojai pirmiausia vertina, ar nėra uždegiminių žarnyno ligų, tokių kaip Krono liga ar opinis kolitas. Šias būkles gali lydėti kraujas išmatose, karščiavimas, ryškus nuovargis, svorio kritimas ir stiprėjantis pilvo skausmas.

    Kita svarbi grupė yra infekcijos, kurios gali užsitęsti, jei nėra tinkamai diagnozuotos ar išgydytos. Taip pat dažnas ir dirgliosios žarnos sindromas, kai simptomai gali stiprėti dėl streso, miego trūkumo ar net netolygios mitybos, nors objektyvaus uždegimo ar infekcijos tyrimuose nerandama.

    Kai kuriais atvejais nuolatinį viduriavimą gali lemti ir hormonų pusiausvyros sutrikimai, pavyzdžiui, skydliaukės hiperfunkcija ar cukrinis diabetas, taip pat būklė po tulžies pūslės pašalinimo. Retesnės priežastys apima hormonų išskyrimą didinančius navikus, todėl ilgai trunkančių simptomų ignoruoti nereikėtų.

    Pavojingiausia komplikacija – dehidratacija

    Didžiausia užsitęsusio viduriavimo rizika yra skysčių ir elektrolitų netekimas, galintis baigtis dehidratacija. Ji ypač pavojinga vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, nes jų organizmas jautriau reaguoja į skysčių trūkumą.

    Įspėjamieji požymiai gali būti patamsėjusi šlapimo spalva, ryškus silpnumas, galvos svaigimas, nuolatinis troškulys ar drebulys. Jei šie simptomai progresuoja, delsti nereikėtų, nes sunkesniais atvejais gali prireikti skysčių atstatymo gydymo įstaigoje.

    Ką daryti ir kada kreiptis į medikus?

    Specialistai nerekomenduoja aklai vartoti simptomą slopinančių vaistų, nes jie gali tik laikinai sumažinti tuštinimosi dažnį, bet nepašalinti priežasties. Gydytojas, atsižvelgdamas į situaciją, gali skirti kraujo tyrimus, išmatų tyrimus dėl infekcijų ir uždegimo žymenų, o prireikus ir vaizdinius tyrimus.

    Kol laukiama konsultacijos, dažniausiai patariama gerti daugiau skysčių, rinktis lengvai virškinamą maistą mažomis porcijomis ir stebėti, kas provokuoja simptomus. Maisto dienoraštis gali padėti greičiau atpažinti produktus, po kurių būklė blogėja, tačiau eliminacines dietas saugiausia taikyti pasitarus su specialistu.

    Skubios pagalbos ar gydytojo konsultacijos reikia, jei viduriavimas nepraeina ilgiau nei tris dienas, pakyla temperatūra, atsiranda stiprus pilvo skausmas, pastebimas kraujas ar pūliai išmatose, arba jos tampa juodos spalvos. Tokie požymiai gali rodyti rimtesnę būklę, kuriai būtina medicininė pagalba.

  • Atsparumas antibiotikams iš arti: kaip gyvena žmonės, kai infekcijos kartojasi ir jėgų mažėja

    Atsparumas antibiotikams iš arti: kaip gyvena žmonės, kai infekcijos kartojasi ir jėgų mažėja

    Atsparumas antibiotikams – kas tai?

    Atsparumas antibiotikams (antimikrobinis atsparumas) – tai reiškinys, kai bakterijos prisitaiko ir vaistai jų nebeveikia taip, kaip anksčiau. Tuomet įprastos infekcijos gali užsitęsti, dažniau baigtis hospitalizacija ir reikalauti sudėtingesnio gydymo.

    Pasaulio sveikatos organizacija šią problemą įvardija kaip vieną didžiausių šiuolaikinės medicinos grėsmių. Europoje dėl atsparių bakterijų sukeltų infekcijų kasmet miršta dešimtys tūkstančių žmonių, o sveikatos sistemoms tai reiškia didesnes išlaidas ir ilgesnį gydymą.

    Paciento kasdienybė: ligoninė, lašelinės ir izoliacija

    Buvęs logistikos įmonės vadovas Iñaki Morán pasakoja, kad jam teko išgyventi kelis laikotarpius, kai infekcijas sukėlusios bakterijos tapo atsparios gydymui. Tokiais atvejais, anot jo, dažnai prireikia gydymo į veną ir nuolatinės medikų priežiūros.

    Pacientui pradžioje atliekami tyrimai ligoninėje, o vėliau gydymas gali būti tęsiamas namuose, kai vaistai tam tikrais intervalais suleidžiami naudojant specialų prietaisą. Tai leidžia mažinti laiką ligoninėje, tačiau kasdienybė vis tiek lieka griežtai susieta su gydymo grafiku.

    „Kai esi izoliuotas ir gydymas tęsiasi dienomis ar savaitėmis, ima atrodyti, kad situacijos nekontroliuoji“, – sakė Iñaki Morán.

    Morán taip pat serga lėtine obstrukcine plaučių liga, yra susidūręs su žarnyno ir plaučių vėžiu, todėl kiekvienas infekcijos epizodas jam tampa dar sunkesnis. Jis pabrėžia, kad po tokių paūmėjimų ne visada pavyksta grįžti į ankstesnę savijautą, ypač kai plaučių funkcija jau ir taip yra sutrikusi.

    Kodėl problema auga ir ką daro Europa?

    Atsparumo antibiotikams plitimą skatina keli veiksniai: perteklinis ar netinkamas antibiotikų vartojimas, infekcijų kontrolės spragos gydymo įstaigose, taip pat atsparumo genų plitimas bendruomenėje. Riziką didina ir tai, kad naujų antibiotikų kūrimas yra lėtas bei brangus, o atsparumas gali išsivystyti greičiau nei atsiranda nauji vaistai.

    Europos Sąjungoje daug dėmesio skiriama prevencijai: infekcijų kontrolei ligoninėse, racionaliam antibiotikų skyrimui, skiepijimo aprėpčiai ir stebėsenai. Taip pat vis aktyviau ieškoma sprendimų, kaip paskatinti naujų antimikrobinių vaistų ir diagnostikos kūrimą, kad gydytojai greičiau nustatytų sukėlėją ir parinktų tikslinį gydymą.

    Ką gali padaryti kiekvienas?

    Specialistai pabrėžia, kad atsparumo antibiotikams mažinimas prasideda nuo kasdienės praktikos: antibiotikai turi būti vartojami tik gydytojui paskyrus ir tiksliai taip, kaip nurodyta. Savavališkas gydymasis ar gydymo nutraukimas anksčiau laiko didina tikimybę, kad išliks atsparios bakterijos.

    Ne mažiau svarbi ir prevencija: rankų higiena, skiepai, atsakingas elgesys susirgus ir infekcijų kontrolė gydymo įstaigose. Pacientų istorijos, tokios kaip Morán, primena, kad atsparumas antibiotikams nėra abstrakti statistika – tai reali, kasdienybę ribojanti problema.

  • Erkinis encefalitas ir Laimo liga: simptomai, rizika Lietuvoje ir svarbiausi apsaugos žingsniai

    Šiltuoju sezonu Lietuvoje smarkiai išauga erkių aktyvumas, o kartu ir rizika užsikrėsti erkiniu encefalitu bei Laimo liga. Abi ligos plinta per erkės įkandimą, tačiau jų sukėlėjai skirtingi: erkinį encefalitą sukelia virusas, o Laimo ligą – bakterijos, todėl skiriasi ir profilaktika, ir gydymo galimybės.

    Erkinis encefalitas yra viena pavojingiausių erkių platinamų infekcijų, nes gali pažeisti centrinę nervų sistemą. Lietuva priskiriama didelės rizikos zonai, o sergamumas kai kuriose savivaldybėse yra vienas aukščiausių regione, todėl medikai nuolat primena apie skiepų svarbą.

    Erkinis encefalitas: kaip prasideda liga

    Erkinio encefalito inkubacinis laikotarpis dažniausiai trunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Pirmoji fazė neretai primena gripą: pakyla temperatūra, vargina galvos ir raumenų skausmai, bendras silpnumas.

    Dalies žmonių savijauta trumpam pagerėja, tačiau tuomet gali prasidėti antroji fazė, kai infekcija paveikia nervų sistemą. Tokiais atvejais pasireiškia stiprūs galvos skausmai, sprando rigidiškumas, pykinimas, sąmonės sutrikimai, o sunkesnėmis formomis galimi ilgalaikiai neurologiniai padariniai.

    „Erkinis encefalitas yra liga, kurios galima išvengti, o patikimiausia priemonė – skiepai“, – sako visuomenės sveikatos specialistai.

    Kaip sumažinti erkinio encefalito riziką

    Pagrindinė erkinio encefalito prevencija yra vakcinacija, nes specifinio gydymo, kuris naikintų virusą, nėra. Skiepų kursas paprastai sudaromas iš kelių dozių, o vėliau reikalingos palaikomosios dozės, todėl verta iš anksto pasitikrinti savo skiepijimo istoriją.

    Kasdienė apsauga gamtoje taip pat svarbi: uždarus drabužius verta rinktis ne dėl patogumo, o dėl mažesnio erkės patekimo ant odos. Po buvimo miške, pievoje ar net aukštesnėje miesto parko žolėje rekomenduojama apžiūrėti kūną ir kuo greičiau pašalinti įsisiurbusias erkes.

    Laimo liga: ką būtina atpažinti laiku

    Laimo liga Lietuvoje registruojama kasmet, o tai dažniausia erkių platinama infekcija Europoje. Dažniausias ankstyvas požymis – migruojanti eritema: plintantis paraudimas, kuris gali pasirodyti po kelių dienų ar savaičių nuo įkandimo ir ne visada būna klasikinės „taikinio“ formos.

    Negydant Laimo liga gali progresuoti ir pažeisti nervų sistemą, sąnarius ar širdį, todėl įtartini simptomai po erkės įkandimo yra signalas nedelsti. Ankstyvoje stadijoje liga dažnai nustatoma kliniškai, įvertinus odos pokyčius ir aplinkybes, o išplitusioms formoms patvirtinti paprastai reikalingi laboratoriniai tyrimai.

    Skirtingai nei erkinio encefalito atveju, Laimo liga gydoma antibiotikais, o laiku pradėtas gydymas daugeliu atvejų leidžia išvengti komplikacijų. Taip pat svarbu žinoti, kad Laimo ligai šiuo metu nėra plačiai taikomos patvirtintos vakcinos žmonėms, nors vakcinų kūrimas ir klinikiniai tyrimai Europoje ir JAV tęsiasi.

    Praktinėje prevencijoje daug lemia elgsena: repelentai, tinkami drabužiai ir kruopšti kūno apžiūra po buvimo gamtoje. Laimo ligos rizika didėja, jei erkė prisitvirtinusi ilgą laiką, todėl ankstyvas jos pašalinimas yra vienas svarbiausių veiksmų.

  • Naminė ar parduotuvinė vištiena: kuo skiriasi ir ką verta patikrinti, kad mėsa būtų saugi

    Vištiena daugeliui yra kasdienis pasirinkimas dėl palyginti nedidelio riebumo ir universalumo virtuvėje. Tačiau pirkėjai dažnai tiki, kad naminė višta automatiškai yra natūralesnė ir saugesnė už parduotuvinę.

    Kur slypi realūs skirtumai?

    Esminis skirtumas dažniausiai yra ne veislė, o kontrolė ir higiena. Pramoninėje gamyboje taikomos biosaugos priemonės, planinė dezinfekcija, nustatyti temperatūrų režimai ir veterinarinė priežiūra, todėl rizikos yra valdomos sistemiškai.

    Namuose auginamai paukštienai „natūralumo“ įspūdį kuria lėtesnis augimas ir daugiau judėjimo, todėl mėsa gali būti standesnė. Vis dėlto buitiniuose ūkiuose neretai trūksta nuoseklių sanitarinių procedūrų, o tai didina mikrobiologinės taršos tikimybę.

    Antibiotikų tema dažnai suprantama supaprastintai: didelėse fermose vaistai gali būti naudojami, tačiau tuo pat metu veikia kontrolės mechanizmai ir privalomi išlaukos laikotarpiai iki skerdimo. Tuo tarpu namų ūkiuose kartais vartojami plataus veikimo antibiotikai be aiškios schemos, o pirkėjas vėliau neturi galimybių to patikrinti.

    Kaip atpažinti saugią vištieną?

    Renkantis vištieną, pirmiausia vertėtų vertinti ne etiketę „naminė“, o šviežumo požymius ir laikymo sąlygas. Šviežia vištiena turi neutralų kvapą, o paviršius gali būti vos drėgnas, bet neturi būti lipnus ar slidus.

    Spalva paprastai svyruoja nuo šviesiai rausvos iki gelsvos ir gali priklausyti nuo pašaro bei paukščio amžiaus. Įtartini signalai yra pilkšvi atspalviai, išreikštas rūgštus ar pūvimo kvapas ir aiškiai pakitusi tekstūra.

    Parduotuvėje svarbu apžiūrėti pakuotę: ji neturi būti pažeista ar išsipūtusi. Jei pakuotėje yra skysčio, jis turėtų būti skaidrus; drumstas skystis gali rodyti prastesnę kokybę arba netinkamą laikymą.

    Perkant turgavietėje ar iš privačių pardavėjų, kritiškai svarbi temperatūra ir higiena. Jei vištiena laikoma be šaldymo, saulėje, iš automobilio bagažinės ar ant nešvarių paviršių, rizika dėl bakterinės taršos išauga, net jei produktas vadinamas naminiu.

    Mitai apie hormonus ir „chemiją“

    Užrašai apie hormonus ant pakuočių dažnai veikia kaip marketingas, nes parduodamoje paukštienoje hormoninių preparatų naudojimas ir likučiai yra griežtai reguliuojami. Tokie teiginiai pirkėjui gali sudaryti įspūdį, kad kiti produktai yra prastesni, nors realiai svarbiausi yra šaltis, šviežumas ir atsekamumas.

    Galiausiai saugiausias pasirinkimas dažniausiai yra tas, kurį galima patikrinti praktiškai: aiški kilmė, tvarkinga prekybos vieta, tinkama temperatūra ir normalūs šviežumo požymiai. „Naminė“ vištiena gali būti puiki, bet tik tada, kai auginimas, skerdimas ir laikymas atlikti atsakingai.

  • Atsparios bakterijos gali kainuoti trilijoną: kodėl antibiotikų rinka Europoje lūžta

    Atsparios bakterijos gali kainuoti trilijoną: kodėl antibiotikų rinka Europoje lūžta

    Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, kai bakterijos išmoksta „apeiti“ antibiotikus, vis dažniau vadinamas tyliąja sveikatos ir ekonomikos krize. Ekspertai įspėja, kad be ryžtingų sprendimų atsparios infekcijos ateityje gali nusinešti daugiau gyvybių ir sukelti didesnius nuostolius nei dalis šiuo metu dažniausiai minimų ligų.

    Ši problema aštrėja dėl kelių priežasčių: antibiotikai neretai vartojami nepagrįstai, o bakterijos nuolat evoliucionuoja. Kuo dažniau ir netiksliau jie naudojami, tuo greičiau didėja tikimybė, kad gydymo priemonės taps nebeveiksmingos.

    Kas yra atsparumas antibiotikams?

    Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms reiškia, kad įprasti vaistai nebesunaikina bakterijų, todėl gydymas užsitęsia, komplikacijų rizika auga, o ligoninėse prireikia daugiau resursų. Praktikoje tai gali reikšti ilgėjančias hospitalizacijas, daugiau nedarbingumo dienų ir didesnį mirštamumą.

    Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras skelbia, kad Europos Sąjungoje atsparios infekcijos kasmet siejamos su daugiau nei 35 000 mirčių. Pasauliniu mastu skaičiai dar didesni, o poveikis sveikatos sistemoms vertinamas kaip struktūrinis, o ne laikinas.

    Ekonomikai smogia per ligonines ir darbą

    Didėjantis sunkių infekcijų skaičius reiškia ne tik papildomas išlaidas gydymui, bet ir prarastą produktyvumą. Darbdaviai susiduria su ilgesniais darbuotojų nedarbingumais, o pacientai dažniau praranda pajamas ir patiria ilgalaikes sveikatos pasekmes.

    Europos mastu atsparumo antimikrobinėms medžiagoms našta vertinama maždaug 12 milijardų eurų per metus, o ši suma gali augti. Prognozės iki 2050 metų rodo, kad pasaulinė papildoma sveikatos priežiūros ir produktyvumo sąnaudų našta gali siekti šimtus milijardų eurų kasmet, o kai kurie scenarijai kalba ir apie trilijono eurų lygio spaudimą.

    Kodėl naujų antibiotikų mažėja?

    Farmacijos sektoriui naujų antibiotikų kūrimas dažnai finansiškai nepatrauklus: vaistų kūrimas trunka 10–15 metų, kainuoja apie 1 milijardą eurų, o didžioji dalis kandidatų taip ir nepasiekia rinkos. Kita problema ta, kad antibiotikai paprastai yra pigesni nei daugelis kitų inovatyvių vaistų, o jų vartojimas turi būti ribojamas, kad lėčiau formuotųsi atsparumas.

    „Tai yra lūžusi rinka“, – sakė „Shionogi Europe“ vadovė Prancūzijai Estelle Fruchet, pabrėždama, kad vien tik rinkos logika čia neveikia.

    „Reikia naujo ekonominio modelio ir valstybės finansavimo sprendimų, kad pramonė vėl investuotų į antibiotikus“, – pridūrė ji.

    „Netflix“ modelis ir kitos išeitys

    Viena iš pastaruoju metu dažniausiai minimų priemonių yra prenumeratos principas, kai valstybė ar sveikatos sistema moka fiksuotą metinį mokestį už prieigą prie kritiškai svarbių antibiotikų, nepriklausomai nuo realiai sunaudoto kiekio. Tokiu būdu siekiama atskirti gamintojų pajamas nuo parduotų pakuočių skaičiaus ir paskatinti kurti naujus vaistus.

    Toks modelis jau buvo išbandytas Jungtinėje Karalystėje, o diskusijos dėl panašių sprendimų vyksta ir kitose Europos valstybėse. Kartu ekspertai pabrėžia, kad vien finansinių instrumentų nepakanka: būtinos griežtesnės skyrimo gairės, infekcijų kontrolė ligoninėse, atsakingesnis vartojimas žmonėms ir gyvūnams bei tarptautinis duomenų ir priemonių derinimas.

    Europos Sąjungoje keliami tikslai iki 2030 metų mažinti antibiotikų vartojimą, tačiau tendencijos rodo, kad vartojimo kreivė ne visur juda norima kryptimi. Dėl to atsparumo mažinimas vis dažniau įvardijamas ne kaip vien sveikatos, o kaip plataus masto ekonominio saugumo uždavinys.

  • Erkė gali įsisiurbti net parke: ką daryti radus ją ant odos ir kokių klaidų vengti

    Erkė gali įsisiurbti net parke: ką daryti radus ją ant odos ir kokių klaidų vengti

    Pavasarį ir vasarą erkės būna aktyviausios, todėl įkandimą galima parsinešti ne tik iš miško, bet ir iš parko ar pievos. Pats įsisiurbimas dar nereiškia, kad žmogus užsikrėtė Laimo liga ar erkiniu encefalitu, tačiau greita reakcija sumažina riziką ir padeda laiku pastebėti simptomus.

    Erkės dažniausiai renkasi šiltas, drėgnas ir mažiau matomas vietas, todėl po buvimo lauke verta apžiūrėti visą kūną. Daugiausia dėmesio reikėtų skirti pažastims, kirkšnims, pakinkliams, kaklui, plaukų linijai ir vietai už ausų.

    Įkandimas neretai beveik nejaučiamas, nes erkė įkandimo metu išskiria nuskausminamųjų medžiagų. Dėl to ją žmonės aptinka tik po kelių valandų ar net kitą dieną, todėl odos patikra po pasivaikščiojimo išlieka viena efektyviausių prevencijos priemonių.

    Kaip teisingai ištraukti erkę?

    Pagrindinis principas radus erkę yra kuo greičiau ją pašalinti mechaniškai ir išlikti ramiems. Tam tinka plona pinceto galvutė arba vaistinėse parduodami specialūs įrankiai, svarbiausia sugriebti erkę kuo arčiau odos.

    Erkę reikėtų traukti tvirtu, tolygiu judesiu į viršų, laikantis įkandimo ašies. Jos nereikėtų sukioti, staigiai plėšti ar spausti, nes taip didėja tikimybė, kad į žaizdą pateks daugiau seilių ar turinio, kuriame gali būti ligų sukėlėjų.

    Pašalinus erkę, įkandimo vietą reikėtų dezinfekuoti, o rankas kruopščiai nusiplauti. Taip pat verta pasižymėti datą ir kelias savaites stebėti odą bei savijautą.

    Klaidos, kurios gali padidinti riziką

    Medikai nepataria naudoti vadinamųjų naminių metodų, kai erkė tepama riebalais, alkoholiu ar kitomis priemonėmis. Tokie veiksmai gali suerzinti parazitą ir paskatinti jį išskirti daugiau seilių ar skrandžio turinio.

    Taip pat nerekomenduojama erkės deginti ar bandyti ją „uždusinti“ kremu. Saugiausia ir patikimiausia taktika yra mechaninis pašalinimas kuo greičiau, nenaudojant papildomų dirgiklių.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją?

    Dažniausiai po įkandimo atsiranda nedidelis paraudimas ar gumbelis, panašus į įprastą vabzdžio įkandimą, ir tai per kelias dienas praeina. Toks vietinis uždegimas savaime neįrodo užsikrėtimo.

    Susirūpinti reikėtų, jei atsiranda migruojanti eritema, tai yra didėjantis žiedinis paraudimas, dažnai didesnis nei 5 centimetrai, kartais su šviesesniu centru. Ji gali pasirodyti praėjus nuo kelių dienų iki kelių savaičių po įkandimo ir paprastai nei skauda, nei niežti, bet palaipsniui plečiasi.

    Pastebėjus tokį paraudimą būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją, nes Laimo ligai ankstyvoje stadijoje dažniausiai reikalingas gydymas antibiotikais. Laiku pradėtas gydymas padeda sumažinti vėlyvų komplikacijų, tokių kaip nervų sistemos pažeidimai ar sąnarių uždegimai, riziką.

    Verta žinoti, kad Laimo liga ne visada pasireiškia odos pokyčiais, o daliai žmonių gali pasireikšti į gripą panašūs simptomai, tokie kaip karščiavimas, galvos skausmas, raumenų skausmai ir nuovargis. Jei per kelias savaites po įkandimo atsiranda neįprastų simptomų, saugiausia pasitarti su šeimos gydytoju.

    Erkinio encefalito atveju skiepai išlieka patikimiausia prevencijos priemonė, ypač žmonėms, kurie dažnai lankosi gamtoje. Net ir pasiskiepijus, erkės įkandimo vietą vis tiek reikia stebėti, nes skiepai neapsaugo nuo Laimo ligos.

  • Atsparumas antibiotikams auga: kodėl įprasti vaistai gali nebeveikti ir ką daryti dabar

    Atsparumas antibiotikams auga: kodėl įprasti vaistai gali nebeveikti ir ką daryti dabar

    Antibiotikai beveik šimtmetį laikomi vienu didžiausių medicinos proveržių, tačiau jų veiksmingumas vis dažniau slysta iš rankų. Visame pasaulyje daugėja bakterijų, kurios išmoksta išgyventi net tada, kai gydymas anksčiau būdavo patikimai veiksmingas.

    Šis reiškinys vadinamas antimikrobiniu atsparumu, ir jis apima ne tik antibiotikus, bet ir antivirusinius, priešgrybelinius bei antiparazitinius vaistus. Pasaulio sveikatos organizacija antimikrobinį atsparumą yra įvardijusi kaip vieną didžiausių grėsmių visuomenės sveikatai.

    Kodėl vaistai praranda galią?

    Atsparumas atsiranda natūraliai, nes mikroorganizmai nuolat kinta, tačiau problemą stipriai paspartina netinkamas vaistų vartojimas. Kuo dažniau antimikrobiniai vaistai naudojami be reikalo ar neteisingai, tuo daugiau atrankos spaudimo patiria bakterijos, o atspariausios jų formos išgyvena ir plinta.

    Praktikoje tai reiškia, kad gydymas gali nebesunaikinti visų ligą sukeliančių mikrobų, o išlikusios atsparios bakterijos vėliau sukelia sunkiau gydomas infekcijas. Be to, antibiotikai veikia ir „gerąsias“ bakterijas, todėl sutrikusi mikrobiota gali sudaryti palankesnes sąlygas atspariems sukėlėjams įsitvirtinti.

    Kiek didelė problema pasaulyje?

    Skaičiai rodo, kad tai nėra teorinė rizika. 2019 metais nuo vaistams atsparių bakterinių infekcijų pasaulyje mirė bent 1,27 milijono žmonių, o ekspertai perspėja, kad nesiimant veiksmų našta sveikatos sistemoms ir mirtingumas gali toliau augti.

    Ypač daug nerimo kelia tai, kad atsparios infekcijos didina gydymo trukmę, komplikacijų riziką ir ligoninių apkrovą. Kartu brangsta gydymas, nes tenka taikyti sudėtingesnius, labiau toksiškus ar mažiau prieinamus vaistus.

    Ką galima padaryti jau dabar?

    Svarbiausia kryptis – atsakingas antibiotikų skyrimas ir vartojimas. Gydytojai pabrėžia, kad antibiotikai neveikia virusų, todėl jų nereikėtų vartoti peršalimui ar gripui, o paskirtą kursą būtina laikytis tiksliai taip, kaip nurodyta.

    Ne mažiau svarbi prevencija: rankų higiena, skiepai, saugi maisto gamyba ir infekcijų kontrolė gydymo įstaigose. Kuo mažiau infekcijų apskritai, tuo rečiau prireikia antibiotikų, o tai lėtina atsparumo plitimą bendruomenėje.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į aplinkos veiksnius: ligoninių, ūkių ir nuotekų tvarkymo sistemų švarą, nes tokiose vietose atsparūs patogenai gali lengviau daugintis ir patekti į platesnę aplinką. Ilgalaikė išeitis siejama ir su naujų antibiotikų kūrimu bei greitesniais diagnostikos testais, leidžiančiais tiksliau parinkti gydymą.