Tag: Antibiotikų atsparumas

  • Klimatui šylant infekcijos plis į naujas teritorijas: kur didės rizika

    Klimatui šylant, įvairios infekcinės ligos gali persikelti į teritorijas, kur anksčiau buvo retos arba visai nefiksuotos. Tai susiję ne tik su erkėmis ar uodais plintančiomis ligomis, bet ir su didėjančiu bakterijų atsparumu antibiotikams bei ekstremalių orų keliamomis sveikatos grėsmėmis.

    Apie šias tendencijas rašo „Live Science“, apžvelgdamas, kaip temperatūros kilimas, sausros ir potvyniai keičia aplinką, kurioje lengviau išgyvena ligų platintojai, o mikroorganizmams atsiranda palankesnės sąlygos prisitaikyti.

    Vienas iš naujesnių nerimą keliančių signalų – tyrimai, rodantys, kad sausros sąlygomis dirvožemio mikrobai gali būti „atrankos būdu“ stumiami į didesnį atsparumą antibiotikams. Tai nereiškia, kad klimato kaita yra pagrindinė atsparumo priežastis (svarbiausia išlieka netinkamas antibiotikų vartojimas), tačiau ji gali tapti papildomu veiksniu, spartinančiu problemą.

    Kartu šios infekcijų rizikos auga tuo metu, kai klimato kaita siejama ir su kitais sveikatai svarbiais iššūkiais: sutrikdomomis tiekimo grandinėmis, mitybos pablogėjimu ar didesniu bendru visuomenės pažeidžiamumu ekstremalių reiškinių metu.

    Sausra ir atsparumas antibiotikams

    Kalifornijos technologijos instituto (Caltech) mokslininkų komanda nagrinėjo, kas vyksta su dirvožemio mikrobais, kai dirva išdžiūsta. Jų išvada: sausros sąlygomis kai kurie mikroorganizmai gali įgyti pranašumą, jei turi atsparumą natūraliems antibiotikams (medžiagoms, kurias patys mikrobai išskiria aplinkoje).

    Toks procesas pavojingas tuo, kad bakterijos geba keistis genetine informacija. Tai reiškia, kad atsparumo genai, atsiradę ar išplisti pradėję aplinkoje, teoriškai gali pasiekti ir žmonėms ligas sukeliančias bakterijas.

    Publikacijoje taip pat minimas ryšys tarp sausros ir ligoninių fiksuojamo atsparumo antibiotikams – tai pateikiama kaip sąsaja, o ne vienareikšmis priežastinis įrodymas. Be to, aptariami ir kiti tyrimai, pavyzdžiui, apie „Salmonella“ bakterijas, kur temperatūra ir krituliai siejami su atsparumo požymių gausėjimu.

    Erkės, uodai ir ligų žemėlapio kaita

    Kylant temperatūrai, vabzdžiai ir kiti nariuotakojai gali išlikti aktyvūs ilgiau per metus ir plisti toliau į šiaurę. Dėl to daugiau regionų gali tapti palankūs ligoms, kurios perduodamos per įkandimus.

    Tekste kaip pavyzdys aptariama Laimo liga, kurią platina Ixodes genties erkės, taip pat Vakarų Nilo virusas, perduodamas uodų. Pažymima, kad realūs sergamumo skaičiai gali būti ne iki galo atspindėti statistikoje – dalis atvejų tikėtina lieka nediagnozuoti arba neužregistruoti.

    Minimas ir alfa gal sindromas – tai nėra infekcija, bet jį taip pat perneša erkės (Lone Star erkė), o pasekmė gali būti nepagydoma alergija raudonai mėsai. Straipsnyje nurodoma, kad šio sindromo paplitimas didėjo plečiantis erkių arealui.

    Kai kuriose vietovėse, kurios ir taip labai šiltos, bendras efektas gali būti kitoks, tačiau daugelyje regionų šiltesnis klimatas reiškia daugiau laiko, per kurį ligų platintojai spėja daugintis ir plisti.

    Potvyniai, audros ir infekcijų „antrinė banga“

    Klimato kaita siejama ne tik su karščiu ar sausromis, bet ir su intensyvesnėmis liūtimis bei audromis. Didesnė drėgmė ir užtvindyti plotai gali sudaryti daugiau veisimosi vietų uodams, o vandeniu plintančių infekcijų rizika gali išaugti po stichinių nelaimių.

    Kaip pavyzdys pateikiami JAV Šiaurės Karolinos duomenys: po uraganų Matthew ir Florence atitinkamai 2016 ir 2018 metais skubios pagalbos skyriuose padaugėjo apsilankymų dėl virškinamojo trakto ligų. Taip pat aptariama leptospirozė – bakterinė infekcija, galinti plisti per vandeniu užterštas gyvūnų šlapimo daleles.

    Prie šių rizikų gali prisidėti ir pelėsis užlietose patalpose, kvėpavimo takų ligų paūmėjimai, tarša dėl elektros generatorių naudojimo bei psichologinės pasekmės, tokios kaip potrauminio streso sutrikimas.

    Ką galima daryti: nuo antibiotikų vartojimo iki stebėsenos

    Publikacijoje pabrėžiama, kad infekcijų riziką mažinti reikia dviem kryptimis: švelninant klimato kaitą ir stiprinant visuomenės sveikatos priemones. Viena svarbiausių grandžių – atsakingas antibiotikų vartojimas, nes būtent netinkamas jų naudojimas laikomas pagrindiniu atsparumo varikliu.

    Taip pat minimos sanitarijos ir nuotekų tvarkymo priemonės, maisto sauga bei užkrečiamųjų ligų stebėsena – kuo anksčiau fiksuojami pokyčiai, tuo lengviau suvaldyti plitimą. Bendras akcentas paprastas: klimato kaita vis dažniau tampa ne tik aplinkos, bet ir tiesiogine sveikatos politika.

  • Tyliai sprendėte neteisingai? Mokslas įvardijo, kuri paukštiena vertingiausia jūsų lėkštėje

    Tyliai sprendėte neteisingai? Mokslas įvardijo, kuri paukštiena vertingiausia jūsų lėkštėje

    Paukštiena daugeliui tapo kasdieniu pasirinkimu dėl kainos, patogumo ir įsitikinimo, kad tai liesesnė mėsa. Tačiau vištiena, kalakutiena, antiena ir žąsiena mitybine verte skiriasi labiau, nei dažnai manoma, o sprendimą verta grįsti ne mitais, o duomenimis.

    Europos Sąjungoje paukštiena išlieka viena populiariausių mėsos rūšių, o didelę pasiūlos dalį sudaro intensyvi pramoninė gamyba. Kartu auga ir vartotojų dėmesys kilmei, gyvūnų gerovei bei antibiotikų naudojimui ūkiuose, nes tai tiesiogiai siejama su antimikrobinio atsparumo rizika.

    Dažniausias stereotipas, kad kalakutiena visada auginama švariau nei vištiena, nėra tikslus. Paukščiai, kaip ir kiti ūkiniai gyvūnai, gali būti gydomi antibiotikais, o ES taisyklės draudžia profilaktinį, rutinį jų naudojimą, todėl realų skirtumą dažniau lemia ūkio praktikos, o ne vien rūšis.

    Vertinant maistinę sudėtį, kalakutienos krūtinėlė be odos dažnai išsiskiria didesniu baltymų kiekiu ir mažesniu riebalų kiekiu, todėl ji laikoma patogiu pasirinkimu norintiems daugiau baltymų neviršijant kalorijų. Vištienos krūtinėlė taip pat yra liesa, tačiau skirtingų dalių, auginimo ir apdorojimo ypatumai gali ženkliai pakeisti galutinę maistinę vertę.

    Antiena ir žąsiena neretai laikomos per riebios, bet toks vertinimas per daug supaprastina situaciją. Šių paukščių riebaluose paprastai yra nemaža dalis nesočiųjų riebalų rūgščių, o pati mėsa dažnai turi daugiau geležies ir kai kurių B grupės vitaminų, nors bendra energinė vertė, ypač valgant su oda, dažniausiai bus didesnė.

    Praktikoje svarbiausia ne tik pasirinkta paukštiena, bet ir paruošimas. Norint išlaikyti mitybinį pranašumą, liesesnę mėsą verta kepti trumpiau ir neperdžiovinti, o riebesnę rinktis be odos arba leisti riebalams ištekėti kepant, taip sumažinant bendrą patiekalo kaloringumą.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad vieno universaliai geriausio pasirinkimo visiems nėra, tačiau jei tikslas yra daugiau baltymų ir mažiau sočiųjų riebalų, dažniausiai pirmaujanti bus kalakutienos krūtinėlė be odos. Jei svarbi įvairovė ir mikroelementai, racionalu derinti skirtingas paukštienos rūšis ir daugiau dėmesio skirti produkto kilmei, laikymo sąlygoms bei ženklinimui.

    Auganti tendencija Europoje yra skaidresnė tiekimo grandinė ir didesnė paklausa lėčiau augintai, geresnėmis sąlygomis laikomai paukštienai. Vartotojams tai reiškia paprastą taisyklę: svarbu ne tik ką renkatės, bet ir iš kur tai atkeliauja.

  • Miestų metro turėklai, ligoninės, nuotekos: mokslininkai aptiko tūkstančius nežinomų virusų

    Miestų metro turėklai, ligoninės, nuotekos: mokslininkai aptiko tūkstančius nežinomų virusų

    Kur ieškojo ir ką rado

    Tarptautinė mokslininkų komanda, tyrusi miestų aplinką skirtinguose žemynuose, nustatė, kad urbanistinėse erdvėse cirkuliuoja milžiniška RNR virusų įvairovė. Mėginiai buvo imami nuo viešų paviršių, taip pat analizuotos nuotekos, vanduo, nuosėdos, dirvožemis ir kiti aplinkos šaltiniai.

    Tyrime iš viso įvertinti 2 922 mėginiai iš 102 miestų 31 šalyje. Genetinės informacijos mastas buvo didžiulis, o kompiuterinė analizė leido išskirti 54 945 atskiras virusines sekas.

    Kodėl dauguma jų nežinomi

    Ryškiausias rezultatas buvo tai, kad tik maždaug 23 proc. aptiktų sekų pavyko susieti su anksčiau aprašytais įrašais duomenų bazėse. Likusi dalis neturėjo aiškių atitikmenų, o tai rodo dideles spragas mūsų žiniose apie virusų įvairovę miestuose.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad aptikta dešimtys tūkstančių naujų žmogui pavojingų virusų. Dalis sekų gali būti nepilni genomai, o neatitikimas duomenų bazėms dar nėra formalus naujos rūšies patvirtinimas.

    Ar tai kelia grėsmę žmonėms?

    Mokslininkai pabrėžia, kad virusai dažnai siejami su gripu, dengė ar COVID-19, tačiau didelė jų dalis žmogui gali būti neutrali. Šiame darbe aptiktų sekų negalima automatiškai prilyginti naujiems patogenams.

    Tyrėjams tik maždaug trečdaliu atvejų pavyko numatyti tikėtiną viruso šeimininką. Daugiau nei pusė iš šios dalies, sprendžiant iš genetinių požymių, greičiausiai užkrečia bakterijas, o ne žmones.

    „Aptikta genetinė medžiaga nereiškia, kad virusas buvo aktyvus, galėjo užkrėsti ar kėlė epidemiologinę riziką“, – sakė tyrimo autoriai, aiškindami, kodėl tokie radiniai pirmiausia yra biologinės įvairovės, o ne protrūkių prognozės klausimas.

    Ką tai gali duoti medicinai

    Didelė dalis miesto aplinkoje aptiktų virusų, tikėtina, yra bakteriofagai, virusai, infekuojantys bakterijas. Jie gali turėti svarbų vaidmenį ekosistemose, nes reguliuoja bakterijų populiacijas ir gali paveikti mikrobiologinę pusiausvyrą nuotekose ar ant viešų paviršių.

    Tyrime taip pat išryškėjo sąsajos su bakterijomis, priskiriamomis ESKAPE grupei, kuri siejama su sunkiai gydomomis, antibiotikams atspariomis infekcijomis ligoninėse. Tai nereiškia paruošto gydymo sprendimo, tačiau tokie duomenys gali padėti ieškoti fagų, kurie ateityje būtų pritaikomi tikslesnėse antimikrobinėse strategijose.

    Tyrėjai analizėje rėmėsi moderniais bioinformatikos įrankiais, kurie padeda atpažinti virusines sekas didžiuliuose, tarpusavyje susimaišiusių organizmų genetiniuose rinkiniuose. Mokslininkų teigimu, kuo daugiau mėginių bus tiriama, tuo akivaizdžiau matyti, kad reali virusų įvairovė miestuose gali būti dar didesnė.

  • Mokslininkai DI atidavė genomą: sukūrė naujus virusus, bet tik tam, kad kovotų su kitais

    Mokslininkai DI atidavė genomą: sukūrė naujus virusus, bet tik tam, kad kovotų su kitais

    Tarptautinė mokslininkų grupė pademonstravo, kad dirbtinis intelektas gali ne tik analizuoti biologinius duomenis, bet ir generuoti naujas DNR sekas, iš kurių laboratorijoje galima išgauti anksčiau gamtoje nefiksuotus virusus. Eksperimento tikslas nebuvo kurti patogenus žmonėms ar gyvūnams, o suprojektuoti bakteriofagus – virusus, kurie puola bakterijas.

    Tyrime naudoti genomų modeliavimo įrankiai mokomi atpažinti dėsningumus genetinėse sekose panašiai, kaip kalbos modeliai prognozuoja kitą žodį sakinyje. Tokiu būdu DI gali pasiūlyti visiškai naujų genetinių „variantų“, kurių anksčiau nebuvo stebėta, o mokslininkai gali patikrinti, ar jie veikia realiomis sąlygomis.

    Šį kartą taikiniu tapo bakterijos, tarp jų ir Escherichia coli grupės atmainos, kurios dažnai naudojamos kaip modelinis organizmas laboratorijose, bet kai kurios jų gali sukelti ir sunkias infekcijas. Bakteriofagai jau seniai tiriami kaip alternatyva arba papildymas antibiotikams, ypač kai daugėja antimikrobiniams vaistams atsparių bakterijų.

    Pastaraisiais metais antibiotikų atsparumas laikomas viena didžiausių visuomenės sveikatos grėsmių, todėl ieškoma sprendimų, leidžiančių taikliau naikinti konkrečius bakterijų štamus. Fagų terapijos idėja vilioja tuo, kad bakteriofagai paprastai yra labai selektyvūs, tačiau praktikoje kliūčių kelia tinkamo fago parinkimas, gamyba ir greitas pritaikymas pacientui.

    Tyrimo rezultatai rodo, kad DI galėtų pagreitinti šią paiešką, nes vietoje ilgo bandymų kelio būtų galima greičiau „sugeneruoti“ kandidatų biblioteką ir atrinkti perspektyviausius. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia automatinio proveržio klinikoje: reikalingi saugumo, veiksmingumo ir reguliavimo patikrinimai, o kiekvienas realus pritaikymas būtų ilgas procesas.

    Kartu šis eksperimentas iškelia sudėtingą biologinio saugumo klausimą: jei DI gali padėti projektuoti naujus virusus, atsiranda rizika, kad panašūs metodai gali būti pritaikyti ir kenksmingiems tikslams. Dėl to vis dažniau kalbama apie atsakingą genetinių modelių diegimą, prieigos kontrolę, jautrių duomenų apsaugą ir aiškesnes taisykles, kaip publikuoti metodikas, kad jos nepalengvintų piktnaudžiavimo.

    „Šiandien dar negalime paspausti mygtuko ir užsisakyti pavojingo viruso, tačiau pati kryptis rodo kokybinį šuolį: modeliai pereina nuo analizės prie biologinių sistemų projektavimo“, – pabrėžia biologinio saugumo ekspertai, vertinantys šios srities raidą.

    Praktinėje plotmėje svarbu ir tai, kad tyrėjai sąmoningai rinkosi santykinai paprastesnius bakteriofagus ir vengė darbo su žmogų infekuojančių virusų duomenimis. Tačiau platesnė žinutė aiški: genomų modeliavimo DI įrankiai sparčiai artėja prie to, kad naujų biologinių konstrukcijų kūrimas taptų greitesnis, pigesnis ir prieinamesnis, o tai reikalaus ne tik mokslo, bet ir politikos sprendimų.

  • Įprastas vaistas nuo spaudimo gali tapti ginklu prieš mirtiną „superbakteriją“: ką rado mokslininkai

    Įprastas vaistas nuo spaudimo gali tapti ginklu prieš mirtiną „superbakteriją“: ką rado mokslininkai

    Naujas tyrimas rodo, kad plačiai skiriamas vaistas nuo padidėjusio kraujospūdžio gali padėti kovoti su meticilinui atspariu auksiniu stafilokoku (MRSA) – viena sunkiausiai gydomų infekcijų sukėlėjų. Mokslininkai pabrėžia, kad kol kas tai nėra patvirtintas gydymas žmonėms, tačiau laboratoriniai ir gyvūnų modelių rezultatai atrodo daug žadantys.

    Tyrimą atliko Houston Methodist tyrimų instituto komanda JAV, o rezultatai publikuoti žurnale Nature Communications. Pasak autorių, kandidatu tapo kandesartano cileksetilis – vaistas, daugelį metų naudojamas arterinei hipertenzijai ir širdies nepakankamumui gydyti.

    Kaip veikia prieš MRSA?

    Tyrėjai nustatė, kad kandesartano cileksetilis gali pažeisti MRSA ląstelės membraną. Membrana bakterijai yra gyvybiškai svarbi: ji palaiko struktūrą ir reguliuoja medžiagų patekimą į ląstelę bei iš jos.

    Vaizdinimo ir kompiuterinių modeliavimų duomenys rodo, kad vaistas prisitvirtina prie membranos, ją ardo ir suformuoja pažeidimus, per kuriuos ima „tekėti“ ląstelės turinys. Tokie membranos taikiniai laikomi perspektyviais, nes bakterijoms sudėtingiau greitai prisitaikyti prie šio tipo poveikio nei prie kai kurių įprastų antibiotikų mechanizmų.

    „Manau, kad kandesartano cileksetilis yra vienas įdomiausių kandidatų, kuriuos esame radę“, – sakė tyrimo vyresnysis autorius, infekcinių ligų specialistas Eleftherios Mylokanis.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    MRSA gali sukelti odos, plaučių ar kraujo infekcijas, o gydymas dažnai komplikuojasi dėl atsparumo antibiotikams. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai nurodo, kad MRSA tebėra reikšminga visuomenės sveikatos problema, ypač ligoninėse ir slaugos įstaigose.

    Plačiau žiūrint, antimikrobinis atsparumas siejamas su milijonais mirčių pasaulyje, o Pasaulio sveikatos organizacija šią grėsmę įvardija kaip vieną didžiausių šiuolaikinės medicinos iššūkių. Viena iš priežasčių, kodėl naujų antibiotikų kuriama per mažai, – sudėtingas ir brangus jų vystymas bei ribotas komercinis patrauklumas.

    Ką parodė bandymai ir kas laukia toliau?

    Komanda teigia, kad vaistas veikė ne tik įprastas MRSA formas, bet ir vadinamąsias persistuojančias bakterijas, kurios gali išlikti organizme „miego“ būsenoje ir vėliau sukelti infekcijos atsinaujinimą. Tai viena priežasčių, kodėl kai kurie pacientai patiria užsitęsusią ar pasikartojančią ligos eigą.

    Taip pat pastebėta, kad derinant kandesartano cileksetilį su tam tikrais antibiotikais, pavyzdžiui, gentamicinu, poveikis gali stiprėti net ir mažesnėmis dozėmis. Gyvūnų modeliuose fiksuotas sumažėjęs bakterijų kiekis, tačiau autoriai pabrėžia, kad tai dar nėra įrodymas, jog metodas bus saugus ir veiksmingas žmonėms.

    Tyrėjai dabar siekia sukurti panašius junginius, chemiškai modifikuodami kandesartano cileksetilį, kad būtų gauti dar efektyvesni ir galimai mažiau pašalinių reiškinių turintys variantai. Kitas esminis žingsnis – klinikiniai tyrimai su žmonėmis, kuriems reikės tiek reguliacinių procedūrų, tiek farmacijos partnerių.

    Gydytojai primena, kad savarankiškai keisti ar vartoti receptinius vaistus dėl „antibakterinio“ poveikio negalima. Hipertenzijai skirti preparatai gali turėti kontraindikacijų ir sąveikų, o antibiotikų vartojimas be indikacijų didina atsparumo riziką.