Tag: Antiena

  • Tyliai sprendėte neteisingai? Mokslas įvardijo, kuri paukštiena vertingiausia jūsų lėkštėje

    Tyliai sprendėte neteisingai? Mokslas įvardijo, kuri paukštiena vertingiausia jūsų lėkštėje

    Paukštiena daugeliui tapo kasdieniu pasirinkimu dėl kainos, patogumo ir įsitikinimo, kad tai liesesnė mėsa. Tačiau vištiena, kalakutiena, antiena ir žąsiena mitybine verte skiriasi labiau, nei dažnai manoma, o sprendimą verta grįsti ne mitais, o duomenimis.

    Europos Sąjungoje paukštiena išlieka viena populiariausių mėsos rūšių, o didelę pasiūlos dalį sudaro intensyvi pramoninė gamyba. Kartu auga ir vartotojų dėmesys kilmei, gyvūnų gerovei bei antibiotikų naudojimui ūkiuose, nes tai tiesiogiai siejama su antimikrobinio atsparumo rizika.

    Dažniausias stereotipas, kad kalakutiena visada auginama švariau nei vištiena, nėra tikslus. Paukščiai, kaip ir kiti ūkiniai gyvūnai, gali būti gydomi antibiotikais, o ES taisyklės draudžia profilaktinį, rutinį jų naudojimą, todėl realų skirtumą dažniau lemia ūkio praktikos, o ne vien rūšis.

    Vertinant maistinę sudėtį, kalakutienos krūtinėlė be odos dažnai išsiskiria didesniu baltymų kiekiu ir mažesniu riebalų kiekiu, todėl ji laikoma patogiu pasirinkimu norintiems daugiau baltymų neviršijant kalorijų. Vištienos krūtinėlė taip pat yra liesa, tačiau skirtingų dalių, auginimo ir apdorojimo ypatumai gali ženkliai pakeisti galutinę maistinę vertę.

    Antiena ir žąsiena neretai laikomos per riebios, bet toks vertinimas per daug supaprastina situaciją. Šių paukščių riebaluose paprastai yra nemaža dalis nesočiųjų riebalų rūgščių, o pati mėsa dažnai turi daugiau geležies ir kai kurių B grupės vitaminų, nors bendra energinė vertė, ypač valgant su oda, dažniausiai bus didesnė.

    Praktikoje svarbiausia ne tik pasirinkta paukštiena, bet ir paruošimas. Norint išlaikyti mitybinį pranašumą, liesesnę mėsą verta kepti trumpiau ir neperdžiovinti, o riebesnę rinktis be odos arba leisti riebalams ištekėti kepant, taip sumažinant bendrą patiekalo kaloringumą.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad vieno universaliai geriausio pasirinkimo visiems nėra, tačiau jei tikslas yra daugiau baltymų ir mažiau sočiųjų riebalų, dažniausiai pirmaujanti bus kalakutienos krūtinėlė be odos. Jei svarbi įvairovė ir mikroelementai, racionalu derinti skirtingas paukštienos rūšis ir daugiau dėmesio skirti produkto kilmei, laikymo sąlygoms bei ženklinimui.

    Auganti tendencija Europoje yra skaidresnė tiekimo grandinė ir didesnė paklausa lėčiau augintai, geresnėmis sąlygomis laikomai paukštienai. Vartotojams tai reiškia paprastą taisyklę: svarbu ne tik ką renkatės, bet ir iš kur tai atkeliauja.

  • Močiutės virtuvės lobis grįžta: žąsų taukai nustebins skoniu ir panaudojimu

    Žąsų taukai kadaise buvo beveik kiekvienos močiutės virtuvėje, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais juos išstūmė augaliniai aliejai ir pramoniniai riebalų mišiniai. Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad šis produktas išsiskiria riebalų rūgščių sudėtimi ir aukšta kepimo temperatūros tolerancija, todėl verta jį prisiminti ne tik dėl skonio.

    Žąsų taukuose paprastai yra daugiau nesočiųjų riebalų nei daugelyje gyvulinių riebalų, ypač mononesočiųjų riebalų rūgščių, siejamų su palankesniu poveikiu cholesterolio balansui, kai jos keičia sočiuosius riebalus racione. Vis dėlto tai išlieka kaloringas produktas, todėl svarbiausia yra saikas ir bendras mitybos kontekstas.

    Kepant svarbu ne tik skonis, bet ir riebalų stabilumas karštyje. Žąsų taukai dėl sudėties gali būti tinkami aukštesnei temperatūrai nei dalis nerafinuotų aliejų, tačiau tai nereiškia, kad galima kaitinti be ribų: geriausia vengti riebalų dūmijimo ir kartotinio ilgo perkaitinimo.

    Tradicinėje buityje žąsų taukai turėjo ir kitą vaidmenį: liaudies medicinoje jie dažnai minimi kaip priemonė krūtinės įtrynimams peršalus ar kaip riebalų pagrindas naminiams mišiniams. Šiuolaikinė medicina tokių metodų nelaiko lygiaverčiais gydymui, o kvėpavimo takų infekcijų atveju rekomenduojama remtis įrodymais pagrįstomis priemonėmis ir gydytojų patarimais.

    Kulinarijoje žąsų taukai vertinami dėl švelnios tekstūros ir to, kad jie ne taip agresyviai dominuoja patiekale kaip kai kurie kiti gyvuliniai riebalai. Jie ypač tinka bulvėms: apvirtas kelias minutes bulves galima sumaišyti su keliais šaukštais ištirpintų taukų, druska ir žolelėmis, o tada kepti aukštoje temperatūroje, kad išorė taptų traški, o vidus išliktų purus.

    Dar viena klasika yra lėtas mėsos gaminimas riebaluose, kai mėsa ilgai kaitinama žemoje temperatūroje, kol tampa ypač minkšta ir sultinga. Tokiu būdu dažniausiai ruošiami antienos ar žąsienos gabalai, o tinkamai paruošti ir laikomi riebalai vėliau gali praversti ir kitiems patiekalams, tačiau higiena ir laikymo sąlygos čia itin svarbios.

    Norint iš žąsų taukų gauti daugiausia naudos, verta rinktis kokybišką žaliavą, sekti bendrą sočiųjų riebalų kiekį mityboje ir nepamiršti, kad riebalai yra tik viena sveikos mitybos dėlionės dalis. Tinkamai naudojami jie gali grąžinti į virtuvę ir autentišką skonį, ir praktišką universalumą.