Antifosfolipidinis sindromas (APS) – autoimuninė liga, kai imuninė sistema gamina antikūnus, didinančius kraujo krešėjimo polinkį. Dėl to kraujagyslėse gali formuotis trombai, kurie apsunkina ar net visiškai užblokuoja kraujo tėkmę.
Krešuliai gali susidaryti tiek venose, tiek arterijose, tačiau dažniausiai problema paliečia giliąsias kojų venas. Pavojingiausia tai, kad sutrikęs krešėjimas gali užblokuoti kraujotaką ir plaučiuose, širdyje, inkstuose ar smegenyse.
Svarbu ir tai, kad ne kiekvienam žmogui, kuriam nustatomi antifosfolipidiniai antikūnai, pasireiškia liga. Vien teigiamas kraujo tyrimas dar nereiškia APS – diagnozei reikia įvertinti simptomus, ligos istoriją ir laboratorinių tyrimų visumą.
APS atsiranda tuomet, kai imunitetas vietoj apsaugos nuo infekcijų pradeda gaminti antikūnus prieš tam tikrus su fosfolipidais susijusius baltymus, esančius ląstelių membranose. Tokie antikūnai gali sutrikdyti natūralius krešėjimo reguliavimo mechanizmus, todėl trombai kartais susidaro net nesant įprastų rizikos veiksnių, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus, nutukimo ar ilgo nejudrumo.
Kaip pasireiškia APS
Antifosfolipidinis sindromas gali vystytis ilgą laiką be aiškių požymių, o daliai žmonių pirmasis signalas būna jau įvykusi trombozė. Kitais atvejais atsiranda simptomai, kuriuos iš pirmo žvilgsnio sunku susieti su krešėjimo sutrikimais.
Tarp galimų požymių minimi pasikartojantys galvos skausmai ar migrenos, odos pokyčiai, įvairūs neurologiniai simptomai. APS gali pasireikšti labai skirtingai, o dalis simptomų yra nespecifiniai ir gali priminti kitas ligas.
APS gali būti pirminis, kai pasireiškia kaip atskira liga, arba antrinis – lydintis kitas autoimunines būkles. Jis dažnai siejamas su sistemine raudonąja vilklige.
Pagrindinės grėsmės ir kada kreiptis pagalbos
Didžiausias APS pavojus – trombų susidarymas, galintis sutrikdyti gyvybiškai svarbių organų aprūpinimą krauju. Pasekmės priklauso nuo to, kur susiformuoja krešulys, koks jo dydis ir kaip greitai pradedamas gydymas.
Retais atvejais išsivysto vadinamasis katastrofinis antifosfolipidinis sindromas (CAPS) – itin sunki forma, kai per trumpą laiką trombai atsiranda keliuose organuose. Tai gali baigtis daugelio organų nepakankamumu ir reikalauja skubaus gydymo ligoninėje.
Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į staiga atsiradusius trombozei būdingus simptomus, ypač jei jie intensyvūs arba neturi aiškios priežasties. Skubiai kreiptis į medikus verta, jei atsiranda vienos galūnės patinimas ir skausmas, kartojasi migrenos su regėjimo sutrikimais ar pastebimi violetiniai odos pakitimai.
Staigūs kalbos sutrikimai, nusviręs lūpos kampas, rankos ar kojos silpnumas, ūmūs regėjimo pokyčiai, itin stiprus galvos skausmas, netikėtas dusulys, krūtinės skausmas ar apalpimas – pavojaus signalai, dėl kurių laukti, kol praeis, nereikėtų.
Diagnozė ir gydymas
APS nereikėtų bandyti diagnozuoti pačiam vien pagal migrenas, mėlynes ar odos pokyčius – tokius simptomus gali sukelti daug kitų priežasčių. Tačiau jei jie kartojasi arba pasireiškia kartu su trombozės epizodais, verta su gydytoju aptarti krešėjimo sutrikimų ištyrimą.
Diagnozuojant vertinami simptomai, anamnezė ir atliekami laboratoriniai tyrimai, nustatant antifosfolipidinius antikūnus. Svarbi detalė – vienkartinis teigiamas rezultatas nepakanka: antikūnai kartais atsiranda laikinai, pavyzdžiui, po infekcijos, ir ne visada reiškia padidėjusią trombozės riziką.
Dėl to tyrimai paprastai kartojami po mažiausiai 12 savaičių, kad būtų patvirtintas antikūnų išlikimas. Priklausomai nuo situacijos, gali būti skiriami ir vaizdiniai tyrimai, pavyzdžiui, venų dopleris, kompiuterinė tomografija ar magnetinis rezonansas.
Antifosfolipidinis sindromas yra lėtinė liga, kurios visiškai išgydyti neįmanoma, tačiau gydymas gali reikšmingai sumažinti trombų ir sunkių komplikacijų riziką. Taktika parenkama individualiai – atsižvelgiama, ar žmogus jau yra patyręs trombozę, kokie antikūnai nustatyti ir ar yra kitų autoimuninių ligų.
Dažniausiai apsaugos pagrindas yra medikamentinis gydymas, o pacientai stebimi gydytojų – neretai reumatologo, hematologo ar specialistų, dirbančių su tromboembolinėmis ligomis. Reikšmės turi ir gyvenimo būdas, o ypatingo atsargumo gali prireikti ilgų kelionių, operacijų, ilgo nejudrumo ar nėštumo metu – apie APS diagnozę svarbu informuoti medikus prieš planuojamas procedūras.