CP v2

Tag: Antika

  • Epikūras apie santuoką: kodėl jo atsargus požiūris į vedybas ir šiandien verčia susimąstyti

    Diskusijos apie santuoką, šeimą ir asmeninę laisvę nėra vien šių laikų tema. Dar Antikoje filosofai ginčijosi, ar visą gyvenimą trunkantys įsipareigojimai žmogui suteikia daugiau vidinės ramybės, ar priešingai – atneša papildomų rūpesčių.

    Epikūrui priskiriama frazė, kad santuoka žmogui esą „retai naudinga“, o išmintingas žmogus „niekada nesituoks“. Vis dėlto šios minties pateikimas skiriasi priklausomai nuo vertimo ir interpretacijos, todėl kategoriškas teiginys ne visada laikomas tiksliausiu jo pažiūrų atspindžiu.

    Kaip suprasti Epikūro citatą?

    Epikūro filosofijos centre buvo siekis mažinti nereikalingus norus ir vengti to, kas kelia nerimą. Iš šios perspektyvos santuoka jam galėjo atrodyti kaip rizikos zona: emociniai konfliktai, socialiniai lūkesčiai, materialiniai įsipareigojimai ir pareigos, kurios gali drumsti vidinę pusiausvyrą.

    Kai kuriuose šaltiniuose pabrėžiama, kad Epikūras labiau ragino saugotis ne pačios santuokos, o jos galimų pasekmių, ypač jei žmogus ją renkasi dėl statuso, spaudimo ar baimės būti vienas. Tokiu atveju santuoka tampa ne sąmoningu pasirinkimu, o papildomu nerimo šaltiniu.

    Kita interpretacija skamba lanksčiau: išmintingas žmogus santuokos paprastai vengia, bet išskirtinėmis aplinkybėmis ji gali būti priimtinas sprendimas. Ši nuostata leidžia suprasti, kad Epikūras galėjo vertinti ne taisyklę visiems, o principą: rinkis tai, kas konkrečiai tau kuria stabilesnį, ramesnį gyvenimą.

    Kodėl ši mintis aktuali dabar?

    Šiandien santuoka dažnai siejama ne tik su romantika, bet ir su praktiniais klausimais: finansais, karjera, vaikais, būsto įsipareigojimais, giminės lūkesčiais. Epikūriškas klausimas skamba šiuolaikiškai: ar šis sprendimas didina gyvenimo kokybę, ar prideda įtampų, kurių buvo galima išvengti?

    Epikūro požiūris taip pat primena, kad santykiai nėra vien statuso žyma. Jo akcentuotas paprastumas ir draugystė gali būti skaitomi kaip kvietimas neidealizuoti formos, o vertinti turinį: ar ryšys padeda jaustis saugiau, ramiau ir tvirčiau, ar kuria nuolatinį emocinį nestabilumą.

    Kas buvo Epikūras?

    Epikūras gyveno 341–270 metais prieš mūsų erą ir įkūrė epikūrizmo mokyklą. Jis mokė, kad geras gyvenimas siejamas su santūrumu, savipakankamumu, aiškiomis ribomis ir artimų žmonių ratu, o ne su nuolatiniu siekiu patikti kitiems ar kaupti turtus.

    Didelė dalis Epikūro originalių raštų neišliko, todėl jo pažiūros dažnai atkeliauja per vėlesnius autorius ir fragmentus. Dėl to kai kurios citatos gali būti sutrumpintos, perinterpretuotos ar pateikiamos be platesnio konteksto, kuris jo filosofijoje yra esminis.

    Vis dėlto bendra kryptis išlieka aiški: Epikūras ragino sprendimus matuoti ne tradicija ar spaudimu, o jų poveikiu kasdieniam gyvenimui. Santuoka, kaip ir bet kuris didelis įsipareigojimas, jo logikoje turi prasmę tik tada, kai realiai prisideda prie ramesnio, stabilesnio žmogaus būvio.

  • Turkijos miesto sienoje rado netikėtą įrašą: tai viena seniausių stalo žaidimų lentų istorijoje

    Turkijos miesto sienoje rado netikėtą įrašą: tai viena seniausių stalo žaidimų lentų istorijoje

    Archeologų dėmesį Turkijoje patraukė marmuro blokas, įmūrytas pačioje žemiausioje senovinio miesto gynybinių sienų dalyje. Akmuo buvo panaudotas antrą kartą, kaip dažnai nutikdavo rekonstruojant ar stiprinant įtvirtinimus.

    Ant kruopščiai nušlifuoto paviršiaus išliko aiškus linijų raštas, primenantis stalo žaidimo lentą. Tyrėjai nurodo, kad tai atitinka malūno principu žinomą strateginį žaidimą, paplitusį skirtingais istoriniais laikotarpiais.

    Pasak mokslininkų, lenta buvo išraižyta maždaug 77 centimetrų ilgio, 38 centimetrų aukščio ir 41 centimetrų gylio bloke. Viršus akivaizdžiai poliruotas, o šonai ir apačia gerokai grubesni, todėl daroma prielaida, kad akmuo iš pradžių turėjo kitą paskirtį.

    Tokie požymiai leidžia spėti, kad pirmiausia tai galėjo būti patogi vieta žaidimams, o tik vėliau blokas tapo statybine medžiaga. Antikos ir vėlesnių laikotarpių miestuose senesnių pastatų elementai dažnai būdavo išardomi ir panaudojami naujoms konstrukcijoms.

    Žaidimo lenta sudaryta iš trijų koncentrinių kvadratų, sujungtų linijomis per kraštinių vidurius. Žaidėjai savo žymeklius dėdavo ant linijų susikirtimų, o tikslas buvo sudaryti trijų savo žymeklių eilę, taip įgyjant teisę pašalinti varžovo žymeklį.

    Skirtingai nei daug atsitiktinumu paremtų senovinių žaidimų su kauliukais, čia svarbiausia planavimas ir ėjimų numatymas. Dėl to šis žaidimas priskiriamas prie seniausių plačiai žinomų strateginių stalo žaidimų tradicijos.

    Tyrimo autorė Gonca Gülsefa iš Uludağ universiteto pabrėžė, kad radinys svarbus ne tik kaip pavienis objektas. Jis taip pat laikomas retu liudijimu apie stalo žaidimų kultūrą Bitinijos regione, kur tokių įrodymų iki šiol buvo palyginti nedaug.

    Kaip lenta išliko iki šių dienų

    Archeologai pastebi, kad būtent antrinis panaudojimas galėjo tapti lemtingu šio radinio išlikimui. Įmūrytas į sieną akmuo buvo apsaugotas nuo intensyvesnio nusidėvėjimo, plėšikavimo ar pakartotinio perdirbimo.

    Regiono radiniai rodo, kad panašių lentų aptinkama visame Viduržemio jūros baseine, Anatolijoje ir net viduramžių Europoje. Turkijoje analogų minėta iš kelių skirtingų vietovių, o šis atradimas papildo žinomų pavyzdžių žemėlapį.

    Ką tokie radiniai pasakoja apie kasdienybę

    Tokios lentos svarbios todėl, kad leidžia pažvelgti į neoficialią miestų kasdienybę: laisvalaikį, varžytuves, bendravimo įpročius. Net ir paprastas įrėžtas raštas gali tapti įrodymu, kad žaidimai buvo neatsiejama viešųjų erdvių ir bendruomenės gyvenimo dalis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vieno objekto nepakanka tiksliai datuoti visos tradicijos pradžios. Vis dėlto tokie atradimai nuosekliai stiprina prielaidą, jog strateginiai žaidimai plačiai paplito dar antikos pasaulyje ir išliko per daugelį epochų.

  • Turkijoje atkasė 10 metrų kapą: sarkofagas išdavė, kam priklausė ši įspūdinga vieta

    Turkijoje atkasė 10 metrų kapą: sarkofagas išdavė, kam priklausė ši įspūdinga vieta

    Netikėtas radinys Olympe

    Olympos, senovinis miestas pietų Turkijoje, archeologams pateikė įspūdingą staigmeną: buvusio uosto teritorijoje aptiktas apie 10 metrų aukščio monumentalus kapas. Pastatas dengtas skliautais, išsiskiria masyvia architektūra ir, kaip teigiama, buvo skirtas ne eiliniam žmogui.

    Tyrėjai kapavietėje rado gausiai dekoruotą sarkofagą, kuris, nors ir smarkiai apgadintas, išlaikė daug ikonografinių detalių. Archeologų vertinimu, kapas greičiausiai priklausė romėnų laikų aristokratinei moteriai iš vienos turtingiausių ir įtakingiausių Olympos šeimų.

    Uosto apylinkės – vietinių elitų nekropolis

    Kasimus prižiūrinti archeologė Gökçen Kurtuluş Öztaşkın nurodė, kad iki šiol šioje miesto dalyje buvo žinomi tik du tokio masto statiniai. Naujasis radinys tapo trečiu monumentalios laidojimo architektūros objektu, aptiktu toje pačioje teritorijoje.

    Toks koncentravimasis vienoje vietoje, specialistų teigimu, stiprina prielaidą, jog senasis uostas ir jo prieigos buvo prestižinė laidojimo zona. Romėnų epochoje socialinė padėtis dažnai buvo demonstruojama ne tik gyvenamuosiuose pastatuose, bet ir kapuose, todėl brangi kapavietė veikė kaip viešas statuso ženklas.

    Sarkofago dekoras išdavė statusą

    Sarkofago puošyboje užfiksuotos medžioklės scenos, kurios romėnų mene paprastai siejamos su valdžia, prestižu ir turtu. Greta jų matomi deivės Nikės ir Eroso vaizdiniai bei motyvai, siejami su nemirtingumo idėja ir pomirtinio gyvenimo simbolika.

    Archeologai pabrėžia, kad tokia ikonografija buvo būdinga imperijos elitui ir atliko aiškią funkciją: net mirtis turėjo kalbėti apie velionės rangą. Dėl to dekoras vertinamas ne kaip atsitiktinė puošmena, o kaip sąmoningai parinkta žinutė bendruomenei.

    „Šio tipo simboliai ir kompozicijos aiškiai rodo, kad velionė priklausė aukščiausiam vietos sluoksniui“, – sakė kasinėjimų komandai vadovaujanti archeologė Gökçen Kurtuluş Öztaşkın.

    Marmuras iš garsios karjerų vietovės

    Dar vienas reikšmingas statuso įrodymas – medžiaga. Tyrėjų duomenimis, sarkofagas pagamintas iš aukštos kokybės marmuro, išgauto İscehisar apylinkėse Afyonkarahisar provincijoje, kurios karjerai nuo Antikos laikų garsėjo išskirtine produkcija.

    Toks marmuras Anatolijoje dažniausiai būdavo naudojamas prestižiniams užsakymams, todėl jo pasirinkimas laidojimui rodo dideles finansines galimybes ir stiprų norą įamžinti šeimos vardą. Specialistai tai sieja ir su tuo, kad romėnų laikais prabangios laidojimo formos buvo svarbi konkurencijos dėl įtakos dalis.

    Nors dalis sarkofago neišliko, archeologams pavyko surinkti apie 50 fragmentų ir pradėti rekonstrukciją. Tai ilgas darbas, kuriam prireikia tiek konservavimo, tiek ikonografijos žinių, nes kiekviena detalė padeda tiksliau atkurti bendrą pasakojimą apie velionę ir jos aplinką.

    Olympos istorija apima helenistinį, romėnų ir bizantinį laikotarpius, o vietovė nuolat pateikia naujų radinių: nuo įrašų ir mozaikų iki monumentalių statinių. Todėl šis kapas laikomas ne vien sensacija, bet ir dar vienu įrodymu, kad pietų Turkijos pakrantės miestai buvo svarbūs regioniniai centrai, kuriuose elito kultūra paliko ryškius pėdsakus.

  • Monte Soratte netoli Romos: kodėl ši vieniša 691 m kalva slepia tiek daug antikos pėdsakų

    Monte Soratte netoli Romos: kodėl ši vieniša 691 m kalva slepia tiek daug antikos pėdsakų

    Vienišas masyvas Tibro slėnyje

    Monte Soratte stūkso Lacijaus regione, netoli Sant’Oreste, į šiaurę nuo Romos. Iš aplinkinio lygaus Tibro slėnio jis išsiskiria kaip atskiras masyvas, pakylantis iki maždaug 691 metro aukščio.

    Kalnagūbris tęsiasi daugiau nei 5 kilometrus, todėl iš tolo atrodo lyg natūrali siena lygumoje. Būtent ši forma ir izoliuota padėtis šimtmečiais traukė keliautojus, mokslininkus ir vietos bendruomenes.

    Ne ugnikalnis, o geologinė išimtis

    Nors vidurio Italija siejama su vulkanine praeitimi, Monte Soratte nėra užgesęs ugnikalnis. Masyvą daugiausia sudaro klintys ir kitos jūrinės kilmės nuosėdinės uolienos, susiformavusios prieš milijonus metų.

    Dėl to kalnas laikomas geologine anomalija regione, kuriame greta aptinkama ir vulkaninės kilmės teritorijų. Tyrėjai pabrėžia, kad senovėje ši vieta galėjo priminti salą arba atskirą iškilimą tuometiniame kraštovaizdyje.

    Urvai, karstas ir saugomas rezervatas

    Klintinėse uolienose per ilgą laiką susiformavo karstinės ertmės, grotos ir vertikalios įgriuvos. Viena žinomiausių natūralių vietų yra Grotta di Santa Lucia, svarbi dėl specifinių sąlygų požeminėms gyvūnų rūšims.

    Skirtingai apšviesti šlaitai lemia ir augalijos kontrastus: vienur vyrauja Viduržemio jūrai būdingi augalai, kitur – artimesni vidutinių platumų rūšims. Dėl šios įvairovės teritorija saugoma kaip Monte Soratte gamtos rezervatas, apimantis apie 400 hektarų.

    Rezervate aptinkami lapės, ežiai, miegapelės, plėšrieji paukščiai, o urvuose – įvairios šikšnosparnių rūšys. Izoliuotas masyvas neretai apibūdinamas kaip biologinė „sala“, kurioje kai kurios rūšys prisitaikė prie kitokių sąlygų nei aplinkinėse lygumose.

    Šventa vieta nuo antikos iki vienuolynų

    Monte Soratte nuo senovės buvo laikomas išskirtine vieta, o romėnai jį siejo su sakralumu. Šaltiniuose minimi ritualai, kuriuos ant viršūnės atlikdavo žyniai, vadinti Hirpi Sorani, o svarbiausia šventovė greičiausiai buvo skirta dievybei Soranus, vėliau tapatintai su Apolonu.

    Pati šventykla neišliko, tačiau manoma, kad vėlesnės religinės struktūros buvo statomos ant ankstesnių kulto vietų. Viduramžiais šlaituose kūrėsi atsiskyrėlių buveinės ir vienuolynai, o vienas geriausiai žinomų objektų – San Silvestro eremitas.

    Sant’Oreste apylinkėse ir prie kalno rasta romėniškų architektūros detalių, įrašų bei reljefų fragmentų. Tokie radiniai leidžia manyti, kad čia galėjo būti reikšmingas antikinis kompleksas, o kalno religinė ir kultūrinė svarba tęsėsi per skirtingus istorinius laikotarpius.

  • Kas yra Adam Węgłowski: „Focus Historia“ vyriausiasis redaktorius ir jo kelias į istorijos populiarinimą

    Kas yra Adam Węgłowski: „Focus Historia“ vyriausiasis redaktorius ir jo kelias į istorijos populiarinimą

    Adam Węgłowski yra Lenkijos žurnalistas, istorijos populiarintojas ir žurnalo „Focus Historia“ vyriausiasis redaktorius. Jis dažniausiai pristatomas kaip antikos gerbėjas, taip pat kaip kelių knygų autorius, rašantis apie istoriją plačiajai auditorijai.

    „Focus Historia“ yra nišinis, bet plačiai atpažįstamas istorijos tematikos leidinys, orientuotas į aiškiai parašytus, mokslo žiniomis paremtus pasakojimus. Tokia kryptis pastaraisiais metais ypač išryškėjo visoje Europos žiniasklaidoje, kai skaitytojai vis dažniau ieško konteksto, o ne vien antraščių.

    Redaktoriaus vaidmuo ir kryptis

    Vyriausiojo redaktoriaus pareigos paprastai reiškia atsakomybę už redakcinę strategiją, temų atranką, autorių darbą ir publikacijų kokybės standartus. Istorijos žurnalui tai ypač svarbu, nes reikia suderinti patrauklų pasakojimą su faktų tikslumu ir aiškiu šaltinių patikrinimu.

    Tokio tipo leidiniai dažnai konkuruoja ne tik su kitais žurnalais, bet ir su socialiniuose tinkluose plintančiu supaprastintu turiniu. Dėl to redakcijos vis daugiau dėmesio skiria mitų paneigimui, datų ir konteksto paaiškinimui, o istorines temas sieja su šiandienos diskusijomis.

    Kodėl istorijos populiarinimas vėl auga?

    Pastaraisiais metais istorijos turinys internete ir spaudoje auga dėl kelių priežasčių: geopolitinių įtampų, tapatybės klausimų ir didėjančio visuomenės jautrumo dezinformacijai. Skaitytojams aktualu suprasti, kaip susiformavo valstybės, sienos, politinės idėjos ir visuomenės normos.

    Tokiose diskusijose antika, kurią mėgsta ir pats Węgłowski, tampa patogia „ilgojo laikotarpio“ perspektyva. Ji leidžia parodyti, kaip kartojasi imperijų kilimo ir nuosmukio modeliai, kaip kinta ekonomika, kariuomenė, propagandos priemonės ir kasdienis gyvenimas.

    Kas žinoma apie Adam Węgłowski veiklą

    Viešuose pristatymuose jis apibūdinamas kaip žurnalistas ir knygų autorius, dirbantis su istorijos temomis. Tokia patirtis dažnai reiškia darbą su archyviniais šaltiniais, ekspertų komentarais ir sudėtingų temų „išvertimą“ į skaitomą, aiškią kalbą.

    Jo, kaip redaktoriaus, reikšmė pirmiausia matuojama ne pavienėmis publikacijomis, o redakcijos gebėjimu išlaikyti pasitikėjimą. Istorijos turinyje tai reiškia atsargų darbą su interpretacijomis, aiškų faktų atskyrimą nuo nuomonės ir vengimą sensacingų, bet nepagrįstų teiginių.

    „Focus“ dėmesys gyvenimo kokybei ir kasdieniams pasirinkimams rodo, kad leidėjas siekia platesnio skaitytojų rato, kuriam svarbios ir praktinės, ir kultūrinės temos. Vis dėlto „Focus Historia“ išlieka aiškiai specializuotas istorijos leidinys, kuriame prioritetas teikiamas pasakojimui, paremtam patikrinamomis žiniomis.

    „Esu antikos gerbėjas, žurnalistas ir kelių knygų autorius“, – sakė Adam Węgłowski.