Egėjo jūroje, netoli Andro salos, povandeniniai archeologai aptiko antikinio prekybinio laivo nuolaužas, datuojamas V amžiaus pabaiga arba IV amžiaus pradžia prieš mūsų erą. Didžiausią susidomėjimą kelia krovinys: dugne išliko apie 600–650 amforų, kurios guli beveik tokia tvarka, kokia buvo sudėtos laivo triume.
Radavietė yra regione, kuris senovėje buvo viena svarbiausių jūrinių jungčių tarp žemyninės Graikijos, Kikladų salų ir Mažosios Azijos pakrančių. Ši atkarpa jūrininkams garsėjo pavojingomis srovėmis ir stipriais vėjais, todėl nenuostabu, kad čia randama daug įvairių laikotarpių nuolaužų.
Amforos išsidėsčiusios taisyklingomis eilėmis, todėl tyrėjai gali tiksliau atkurti, kaip buvo paskirstytas krovinys ir kokio dydžio galėjo būti laivas. Nors medinės korpuso dalys per šimtmečius daugiausia suiro, toks krovinio „pėdsakas“ leidžia spręsti apie laivo konstrukciją ir krovos principus.
Ką gali atskleisti amforų kilmė?
Pirminiai vertinimai rodo, kad amforos galėjo būti pagamintos skirtinguose graikų pasaulio centruose. Tai reikštų, kad laivas greičiausiai neplukdė prekių tik iš vieno uosto į kitą, o buvo platesnio prekybos tinklo dalis, sustodavusi keliuose taškuose ir gabendavusi įvairių regionų produkciją.
Antikoje amforos buvo pagrindinė taros rūšis vertingoms prekėms: vynui, alyvuogių aliejui, žuvies produktams ir kitiems maisto gaminiams. Jų forma buvo pritaikyta tankiai ir stabiliai sudėti triume, kad krovinys išliktų kuo saugesnis net ilgesnėse kelionėse.
Tolesnė keraminių indų analizė gali padėti nustatyti tikslesnes gamybos vietas, o kartu ir galimus maršrutus. Skirtingi dirbtuvių centrai turėjo savitą formų „parašą“: proporcijas, kaklelio ir ąselių sprendimus, molio sudėtį bei gamybos technologiją, todėl amforos dažnai tampa patikimais prekybos ryšių žymekliais.
Ar amforose dar liko turinio pėdsakų?
Ne mažiau intriguojanti dalis yra tai, kas galėjo būti amforų viduje. Net jei originalūs produktai seniai sunyko, šiuolaikinė cheminė analizė neretai aptinka mikroskopinius organinių medžiagų pėdsakus, leidžiančius atsekti, ar inde buvo vynas, aliejus, derva ar kiti mišiniai.
Kol kas pagrindinis dėmesys skiriamas kruopščiai dokumentacijai: radavietė fiksuojama aukštos raiškos nuotraukomis, fotogrametrija ir trimatiais skaitmeniniais modeliais. Tik užbaigus šį etapą paprastai sprendžiama, ar verta kelti atskirus radinius, nes kiekvienas iškėlimas kelia ir konservavimo, ir paveldo apsaugos rizikų.
Povandeniniai laivų kapinynai mokslininkams itin vertingi tuo, kad jūros dugne objektai dažnai išlieka mažiau paliesti žmogaus veiklos nei sausumos radavietėse. Dėl to vienas toks radinys gali pateikti retai išlikusį, beveik „užšaldytą“ antikinės prekybos momentą.