Tag: Antiquity

  • Ispanijos oloje aptikti ledynmečio piešiniai: mokslininkai įžvelgia seniausią „animaciją“

    Ispanijos Katalonijoje, Cova de la Font Major oloje, archeologai aprašė šimtus ledynmečio raižinių, kurie kai kuriems tyrėjams primena ankstyvą bandymą perteikti judesį – tarsi primityvią animaciją. Dalis figūrų vaizduoja gyvūnų galvas ar galūnes keliose padėtyse, lyg menininkas būtų fiksavęs skirtingus judesio momentus.

    Naujausiame tyrime minimi 280 raižinių, iš jų 55 – gyvūnų atvaizdai. Bendraautorė Míriam Salas-Altès teigia, kad beveik 20 žymių galėjo būti sumanytos kaip „filmas“ ar „animacija“, nors pati hipotezė išlieka atsargi ir reikalauja papildomų įrodymų.

    Įspūdingiausia tai, kad ši ola nėra „naujai atrasta“ vieta: žmonės joje lankėsi šimtmečiais, turistai čia reguliariai vedami nuo 1957 metų, o oficialia lankytina vieta ji tapo 1993-iaisiais. Vis dėlto ledynmečio raižiniai ilgą laiką liko nepastebėti – kai kur juos net užgožė per dešimtmečius turistų išraižyti vardai ir datos.

    Tyrėjai aiškina, kad paslaptis slypėjo apšvietime: apšvietus sieną tiesiai priešais, negilios vagelės beveik „ištirpsta“ akmens faktūroje. Tačiau šviesą nukreipus iš šono, šešėliai išryškina linijas ir gyvūnų kontūrai staiga tampa aiškiai matomi.

    Raižiniai, kuriuos išdavė šviesa

    Pasakojimas apie atradimą prasidėjo gana netikėtai – nuo turistų, dalyvavusių nuotykinėje ekskursijoje su hidrokostiumais. 2019 metų spalio 30 dieną oloje dirbęs archeologas Josep Maria Vergès pamatė lankytojų grupę, išeinančią iš šoninio praėjimo, kurio jis pats gerai nepažinojo, ir nusprendė jį apžiūrėti.

    Užėjęs į galeriją jis išvydo sienas, išraižytas moderniais įrašais. Nukreipęs žibinto šviesą į akmens paviršių iš šono, jis pastebėjo gerokai senesnes, subtilias linijas – o netrukus išryškėjo ir arklio kontūras, paskui pasimatė daugiau gyvūnų.

    Tyrėjų teigimu, būtent toks „triukas“ su šviesa paaiškina, kodėl tūkstančiai žmonių, vaikščiojusių pro šalį, galėjo nepastebėti to, kas, pažvelgus tinkamu kampu, atrodo akivaizdu. Tai kartu primena ir apie problemą, su kuria susiduria daug istorinių vietų – ne visi lankytojai supranta, ką mato, ir ne visi elgiasi atsakingai.

    „Akmens amžiaus kinas“ – dar tik hipotezė

    Salas-Altès yra minėjusi, kad kai kurios figūros atrodo tarsi vaizduojančios skirtingas judesio fazes: pavyzdžiui, kartojamos galūnės skirtingose padėtyse galėjo būti bandymas pavaizduoti bėgimą. Tokiu atveju menininkas viename piešinyje būtų „sutalpinęs“ kelias akimirkas.

    Panašių interpretacijų archeologijoje būta ir anksčiau. 2012 metais žurnale „Antiquity“ publikuotame tyrime buvo svarstyta, kad kai kuriuose Prancūzijos paleolito kūriniuose persidengiančios galūnės ar galvos galėjo sąmoningai kurti judesio įspūdį.

    Ta pati publikacija priminė ir kitą galimą „animacijos“ principą – mažus kaulinius diskus su skylute centre, kuriuose skirtingi vaizdai išraižyti abiejose pusėse. Tokį diską sukant ant virvelės, vaizdai ima keistis ir sukuria judesio iliuziją, panašią į daug vėliau išpopuliarėjusį optinį žaislą taumatropą.

    Katalonijos oloje tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurios figūros tarsi įkomponuotos pasitelkiant natūralias uolos linijas: pavyzdžiui, vienas arklys išraižytas ties natūralia riba, primenančia žemės liniją. Kitoje vietoje elnė nuleidžia snukį link uolos plyšio, kuris gali būti suvokiamas kaip vanduo – jei ši interpretacija teisinga, tai galėtų būti viena ankstyviausių vandens vaizdavimo užuominų.

    Kiek senas yra šis menas?

    Tikslios gyvūnų raižinių datos kol kas nėra – jie nebuvo tiesiogiai datuoti. Vis dėlto oloje rasti anglies pėdsakai ir titnaginis įrankis leidžia manyti, kad žmonės čia buvo maždaug prieš 26 000 metų, o kai kurie pėdsakai rodo dar ankstesnius apsilankymus.

    Stilistiniai palyginimai leidžia spėti, kad dalis figūrų yra senesnės nei 19 000 metų, tačiau tyrėjai pabrėžia, jog ne visi ženklai būtinai vienodo amžiaus. Oloje esama ir kitokių, sunkiau atpažįstamų brūkšnių bei linijų, kurių datavimas ir prasmė dar nėra aiškūs.

    Atradimas reikšmingas ir regiono mastu: iki šiol Katalonijoje buvo žinomi tik keli galimi ledynmečio olų meno pavyzdžiai. Cova de la Font Major dabar įvardijama kaip trečias pagal gyvūnų figūrų skaičių rinkinys Viduržemio jūros Pirėnų regione, o tyrėjai įžvelgia ir galimą išskirtinį vietinį stilių.

    Ar raižiniai iš tiesų buvo sumanyti kaip „animacija“, kol kas lieka atviras klausimas. Tačiau pats faktas, kad toks didelis ledynmečio kūrinių rinkinys ilgai slėpėsi turistų pamėgtoje vietoje, primena, kiek dar netikėtumų gali būti seniai žinomose archeologinėse vietovėse.

    Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale „Antiquity“.

  • Łysa Góra perrašo Gintaro kelio istoriją: rasta šimtai dirbinių ir net retas šalmas

    Łysa Góra perrašo Gintaro kelio istoriją: rasta šimtai dirbinių ir net retas šalmas

    Lenkijos šiaurės rytuose esanti Łysa Góra, ilgai laikyta tik gynybine gyvenviete, pasirodo buvusi kur kas svarbesnė – prekybos, gamybos ir ritualų centras, susijęs su Gintaro keliu. Tai rodo naujausi kasinėjimai, atskleidę netikėtai daug metalinių dirbinių ir su gintaru susijusių radinių.

    Apie šiuos atradimus mokslininkai rašo žurnale „Antiquity“, pabrėždami, kad radiniai leidžia geriau suprasti, kaip pirmoje I tūkstantmečio prieš mūsų erą pusėje šio regiono bendruomenės palaikė ryšius su tolimomis Europos vietovėmis.

    Pats archeologinis objektas įrengtas ant poledyninės kopos, apsuptos pelkėtų teritorijų. Tokia vieta natūraliai saugojo nuo galimų užpuolikų, o VI–IV amžiuje prieš mūsų erą čia gyveno vakarų baltų pilkapių kultūros atstovai, išsiskyrę laidojimo papročiais ir ūkininkavimo būdu.

    Ilgą laiką mokslo pasaulyje vyravo nuomonė, kad šis regionas buvo gana izoliuotas nuo Vidurio Europoje vykusių kultūrinių pokyčių. Dabar Łysos Góros duomenys verčia šį požiūrį iš esmės peržiūrėti – radiniai rodo, kad kontaktų tinklas buvo gerokai platesnis.

    Nauji 2024 metų kasinėjimai

    Łysa Góra buvo identifikuota dar 1957 metais, o kasinėjimai čia vyko 1971–1992 metais. Vis dėlto tik 2024 metais atnaujinti tyrimai leido naujai įvertinti visą vietovę ir jos vaidmenį.

    Archeologai aptiko beveik 350 metalinių objektų – nuo papuošalų iki ginklų. Tarp radinių išsiskyrė ir daiktai, rodantys vietinę metalurgijos gamybą.

    Didelį dėmesį patraukė bronzinių papuošalų fragmentai, kai kur rasti mažomis sankaupomis. Tyrėjai svarsto, kad jie galėjo būti ruošiami pakartotiniam perlydymui, o tai leistų kalbėti apie specializuotą amatinę veiklą.

    Įtvirtinimai ir gintaro pėdsakai

    Tyrimai atskleidė ir dviejų tipų įtvirtinimus. Vieną sistemą sudarė žemių pylimas, medinė palisada ir išorinė griovio linija.

    Kita įtvirtinimų konstrukcija, aptikta šiaurinėje komplekso dalyje, buvo visiškai medinė. Kol kas neaišku, ar abu įtvirtinimų tipai egzistavo tuo pačiu metu.

    Vienu svarbiausių argumentų, kad vietovė buvo įtraukta į tolimų ryšių tinklą, laikomi su gintaru susiję radiniai: aptikti gintariniai karoliai ir nebaigtas žiedas. Kartu su dirbiniais, siejamais su latenų kultūros aplinka, tai rodo kontaktus su teritorijomis į pietus nuo Karpatų.

    Retas šalmas iš latenų pasaulio

    Didelę sensaciją sukėlė Berru tipo šalmas – artefaktas, būdingas latenų kultūros ratui. Tokio radinio pasirodymas Mazovijos regione laikomas svarbiu technologijų ir dirbinių judėjimo tarp nutolusių bendruomenių įrodymu.

    Visa radinių visuma leidžia manyti, kad Łysa Góra buvo reikšmingas taškas mainų tinkle, siejamame su Gintaro keliu. Ji galėjo būti ne vien tranzito vieta, bet ir centras, kuriame gintaras bei metalas buvo apdirbami, o vietos žmonės palaikė ryšius su atvykėliais iš kitų Europos regionų.

  • Inkų aukoms ruošė vaikus: mumijų plaukuose aptiko kokamedžio ir alkoholio pėdsakus

    Aštuonmetės mergaitės, paaukotos inkų religiniame rituale, plaukuose mokslininkai aptiko cheminių pėdsakų, rodančių, kad paskutiniais gyvenimo mėnesiais ji kramtė kokamedžio lapus ir vartojo alkoholį.

    Šie duomenys paaiškėjo iš maždaug 6 centimetrų ilgio plaukų ruožo, išlikusio apie 500 metų – jis tarsi „užrašė“ paskutinių mėnesių organizmo patirtį. Apie tyrimą skelbia „ZME Science“.

    Mergaitės kūnas rastas Argentinoje, snieguotame kalne, o aplinkybės leidžia manyti, kad ji buvo nužudyta per valstybės masto religinę ceremoniją. Tokios aukos, kaip teigiama, galėjo būti siejamos su valdovo mirtimi ar karūnavimu, taip pat su krize – sausra ar badmečiu.

    Tyrėjai svarsto, kad psichoaktyvios medžiagos ir alkoholis galėjo būti naudojami ne tam, kad sukeltų vizijas, o kad vaikai ištvertų alinantį žygį į didelį aukštį ir būtų emociškai prislopinti prieš lemiamą ritualo etapą.

    Kaip plaukai atskleidė paskutinius mėnesius

    Analizuodami aštuonias vaikų mumijas, rastas Peru ir Argentinos kalnuose, mokslininkai ieškojo itin mažų cheminių likučių plaukuose ir naguose. Tokie audiniai augdami „įkalina“ medžiagų pėdsakus, cirkuliuojančius organizme.

    Iš aštuonių mumijų šešios turėjo plaukų, tinkamų tyrimui, dvi – nagų. Visuose šešiuose plaukų mėginiuose rasta kokaino ir jo skilimo produkto benzoilekgonino, o tai labiausiai siejama su kokamedžio lapų kramtymu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra tas pats, kas šiuolaikinis rafinuotas kokainas: inkų laikais žmonės naudojo kokamedžio lapus, o ne vėliau išgrynintas formas.

    Nagų mėginiai dviejų asmenų atveju kokamedžio vartojimo nepatvirtino, tad ne visoms aukoms paruošimas galėjo būti vienodas arba ne visada išliko tinkama medžiaga analizei.

    Kokamedis, „chicha“ ir skirtingi ritualo scenarijai

    Kokamedžio lapų kramtymas Anduose turėjo ir religinę, ir praktinę reikšmę: jis galėjo slopinti alkį bei nuovargį ir padėti prisitaikyti prie sunkaus kopimo bei reto oro.

    Keturių mumijų mėginiuose aptikta ir kokaetileno – junginio, susidarančio, kai organizme kartu būna kokamedžio kilmės medžiagų ir alkoholio. Alkoholio šaltiniu galėjo būti „chicha“ – fermentuotas gėrimas iš kukurūzų, minimas ir istoriniuose aprašymuose kaip ceremonijų dalis.

    Vienos mergaitės atveju tyrėjai jos plaukus suskirstė į šešias maždaug po 1 centimetrą dalis – tai apytiksliai atitinka paskutinius šešis gyvenimo mėnesius. Kokaino koncentracijos kito, o alkoholis (sprendžiant iš kokaetileno) ryškiausiai pasirodė pačiame paskutiniame segmente, arčiausiai galvos odos, kas leistų sieti vartojimą su paskutiniu mėnesiu.

    Vis dėlto ši seka skiriasi nuo ankstesnių tyrimų, kuriuose kitose aukose kokamedžio ir alkoholio vartojimo pėdsakai matėsi ilgesnį laiką. Dėl to daroma prielaida, kad „capacocha“ ritualas nebuvo vienodas visoje imperijoje – jis galėjo kisti priklausomai nuo vietos tradicijų ar konkrečios šventvietės.

    Kokių medžiagų nerado ir ką tai reiškia

    Mokslininkai taip pat ieškojo junginių, siejamų su stipriais haliucinogenais, pavyzdžiui, meskalino, DMT ar bufo­tenino, tačiau jų aptikti nepavyko. Tai sustiprina versiją, kad paruošimas labiau buvo skirtas ištvermei ir emociniam slopinimui, o ne psichodelinėms patirtims.

    Įdomi detalė – vienos 14-metės mergaitės, 1995 metais rastos Peru Ampato kalne ir žinomos kaip Juanita, naguose aptikta nedidelis kiekis harmino. Šis junginys randamas augaluose, naudojamuose ajahuaskos gėrimui ruošti, tad neatmetama, kad kai kurios medžiagos į Andus galėjo patekti prekybos keliais.

    Vis dėlto vien harmino buvimas, tyrėjų teigimu, nėra pakankamas pagrindas tvirtinti, kad žmogus patyrė haliucinacijas. Naujausi rezultatai publikuoti žurnale „Antiquity“ ir papildo supratimą apie inkų religines praktikas, kurių detales šiandien leidžia atkurti modernūs tyrimų metodai.

  • Sudane uoloje iškaltas žmogus glumina archeologus: įtaria ryšį su Nubijos valdovais

    Sudane uoloje iškaltas žmogus glumina archeologus: įtaria ryšį su Nubijos valdovais

    Sudane, Mahaso regione prie Nilo, archeologai tyrinėja natūralaus dydžio žmogaus atvaizdą, iškaltą granito uoloje. Radinys išsiskiria tuo, kad monumentalūs valdovų atvaizdai Nubijoje aptinkami retai, todėl jo prasmė ir paskirtis kol kas lieka neaiški.

    Tyrimą vykdė tarptautinė komanda, vadovaujama Varšuvos universiteto archeologės Joannos Ciesielskos. Mokslininkai neapsiribojo vien uoliniu atvaizdu, o analizavo visą vietovės archeologinį kraštovaizdį, derindami lauko žvalgymą, uolinių piešinių analizę, etnografinius duomenis ir skaitmeninį kartografavimą.

    Per darbus identifikuota beveik 300 archeologinių objektų ir vietų, rodančių žmonių veiklą per tūkstantmečius. Tyrėjų teigimu, tokio masto kartografavimas leidžia atskirus radinius vertinti platesniame kontekste, mat uolų raižiniai dažnai susiję su kelių laikotarpių ritualais, kelionės maršrutais ar politinėmis ribomis.

    Ar tai galėjo būti valdovas?

    Pati figūra laikoma vienu mįslingiausių šios vietovės paminklų. Ji lyginama su panašiu karaliaus atvaizdu Gebel Qeili vietovėje, siejamu su Merojės valstybės simbolika ir galimu pasienio žymėjimu.

    Todėl keliama prielaida, kad Miseedos vietovėje iškaltas asmuo taip pat galėjo žymėti strategiškai svarbią erdvę, pavyzdžiui, politinę ar administracinę ribą. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad be tvirtesnio datavimo tai kol kas tik hipotezė.

    Datavimą apsunkina konteksto stoka

    Didžiausias iššūkis išlieka amžiaus nustatymas. Archeologinės medžiagos, kuri patikimai priskirtų radinį konkrečiam laikotarpiui, vietoje rasta nedaug, ypač apimančios perėjimą nuo Kermos iki Kušitų epochų.

    Dėl šios priežasties mokslininkai atsargiai figūros sukūrimą sieja su plačiu laikotarpiu nuo maždaug 1 700 metų prieš mūsų erą iki 350 metų mūsų eros. Kol kas neįmanoma patvirtinti, ar atvaizdas vaizduoja konkretų valdovą, ar yra labiau simbolinis ženklas.

    Uola virto krikščionišku kraštovaizdžiu

    Aplink pagrindinį atvaizdą užfiksuota daugiau uolinių raižinių, tarp jų liūto, dramblio ir, tikėtina, raganosio figūros, taip pat smulkesni galvijų vaizdiniai. Vėlesnių laikų bendruomenės paliko kryžius, laivų motyvus ir kitas figūras, rodančias, kad vieta ilgainiui įgijo naujų prasmių.

    Netoliese esantis bažnyčios kompleksas, kaip manoma, galėjo būti pastatytas maždaug VII amžiuje, o senesnis uolinis paminklas nebuvo sunaikintas, bet įtrauktas į naują religinę erdvę. Rasta keramika siejama su krikščioniškomis Nubijos karalystėmis, įskaitant Nobadiją ir Makuriją, todėl vieta galėjo tapti regioninio pamaldumo centru.

    Vėlesniais laikais, sprendžiant iš vietinių pasakojimų, teritorija buvo siejama su piligrimystėmis ir aukojimu, o šiuolaikinėje atmintyje atsirado pasakojimų apie auksą, dvasias ir prakeiksmus. Tai rodo, kad uolos objektas per laiką išlaikė išskirtinį statusą, nors jo pirminė paskirtis tebėra diskusijų objektas.

    Apie tyrimo rezultatus mokslininkai paskelbė žurnale „Antiquity“. Jie pabrėžia, kad tolimesni darbai turėtų sutelkti dėmesį į tikslesnį datavimą ir ryšio su regiono politine istorija patikslinimą, nes būtent tai leistų atsakyti, ar uoloje iškaltas asmuo buvo valdovas, pasienio simbolis ar dar kitokios funkcijos ženklas.

  • Kas slėpėsi milžiniškame Laoso akmeniniame inde: archeologai rado šiurpų radinį

    Kas slėpėsi milžiniškame Laoso akmeniniame inde: archeologai rado šiurpų radinį

    Laoso Sjangchuang plokščiakalnyje, vadinamojoje Ąsočių lygumoje, archeologai iškasė vieną didžiausių akmeninių indų ir jo viduje aptiko netikėtą bei niūrų vaizdą. Indas pasirodė buvęs ne tuščias paminklas, o vieta, kur per šimtmečius buvo kaupiami žmonių palaikai.

    Tyrėjai skelbia, kad indo dugne rasta tankiai sugulusių kaulų, kurie, preliminariais vertinimais, priklausė maždaug 37 asmenims. Radiniai rodo, kad palaikai į indą buvo dedami ne vienu metu, o pakartotinai per ilgą laikotarpį.

    Radiokarboninis datavimas leido apytiksliai nustatyti, kad indas buvo naudotas maždaug 890–1 160 metais. Tai sustiprino seną hipotezę, jog tūkstančiai Laose išsibarsčiusių akmeninių indų buvo susiję su laidojimo ir mirusiųjų pagerbimo ritualais.

    Laidojimas keliais etapais

    Archeologai pabrėžia, kad aptiktas laidojimas greičiausiai buvo antrinis, kai po mirties žmogaus kūnas pirmiausia suyra kitoje vietoje, o vėliau perkeliamas į bendrą saugojimo erdvę. Tokia praktika žinoma įvairiuose pasaulio regionuose, tačiau Ąsočių lygumoje ji iki šiol buvo sunkiai pagrindžiama dėl ribotų kasinėjimų.

    Pasak tyrėjų, vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl nemažai akmeninių indų šiandien yra tušti, gali būti kaulų perkėlimas į dar kitą, galutinę vietą. Vis dėlto mokslininkai ragina šios versijos nelaikyti universalia, nes skirtingose vietovėse ritualai galėjo gerokai skirtis.

    Ne tik kaulai: rastos įkapės

    Kartu su palaikais inde aptikta ir smulkių radinių, kurie padeda geriau suprasti ritualų pobūdį. Tyrėjai mini stiklo karoliukus, keramikos šukes, akmenines plokšteles, mažą varpelį ir geležinį peilį – tokie daiktai dažnai siejami su įkapėmis ir apeigomis.

    Keramikos fragmentai kai kuriais atvejais buvo sudedami į vieną indą, tarsi dėlionė, o tai leidžia manyti, kad dalis įkapių į vietą pateko sąmoningai, o ne atsitiktinai. Tokie radiniai svarbūs ir todėl, kad padeda palyginti Ąsočių lygumos praktiką su kitomis Pietryčių Azijos laidojimo tradicijomis.

    Kodėl tyrinėti sunku iki šiol

    Ąsočių lyguma ilgus dešimtmečius buvo viena pavojingiausių archeologinių teritorijų regione dėl nesprogusių sprogmenų, likusių po karinių veiksmų XX amžiaus antroje pusėje. Tai ribojo tiek vietovių pasiekiamumą, tiek kasinėjimų mastą, todėl kiekvienas nuosekliai ištirtas objektas tampa ypač reikšmingas.

    Šį kartą vieno indo iškasimas truko kelis sezonus, nes paminklas buvo prastos būklės ir dalinai užneštas gruntu. Mokslininkai tikisi, kad tolesnė kaulų analizė padės nustatyti palaidotųjų amžių, lytį, mitybos ypatumus ir galimus giminystės ryšius.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Antiquity, o archeologai teigia, kad panašių dar neatrastų ar neištirtų vietų regione gali būti daugiau. Jei tai pasitvirtins, Ąsočių lygumos akmeniniai indai gali tapti vienu svarbiausių raktų aiškinantis senąsias Pietryčių Azijos bendruomenių socialines ir ritualines tradicijas.