CP v2

Tag: Antiquity

  • Sudane uoloje iškaltas žmogus glumina archeologus: įtaria ryšį su Nubijos valdovais

    Sudane uoloje iškaltas žmogus glumina archeologus: įtaria ryšį su Nubijos valdovais

    Sudane, Mahaso regione prie Nilo, archeologai tyrinėja natūralaus dydžio žmogaus atvaizdą, iškaltą granito uoloje. Radinys išsiskiria tuo, kad monumentalūs valdovų atvaizdai Nubijoje aptinkami retai, todėl jo prasmė ir paskirtis kol kas lieka neaiški.

    Tyrimą vykdė tarptautinė komanda, vadovaujama Varšuvos universiteto archeologės Joannos Ciesielskos. Mokslininkai neapsiribojo vien uoliniu atvaizdu, o analizavo visą vietovės archeologinį kraštovaizdį, derindami lauko žvalgymą, uolinių piešinių analizę, etnografinius duomenis ir skaitmeninį kartografavimą.

    Per darbus identifikuota beveik 300 archeologinių objektų ir vietų, rodančių žmonių veiklą per tūkstantmečius. Tyrėjų teigimu, tokio masto kartografavimas leidžia atskirus radinius vertinti platesniame kontekste, mat uolų raižiniai dažnai susiję su kelių laikotarpių ritualais, kelionės maršrutais ar politinėmis ribomis.

    Ar tai galėjo būti valdovas?

    Pati figūra laikoma vienu mįslingiausių šios vietovės paminklų. Ji lyginama su panašiu karaliaus atvaizdu Gebel Qeili vietovėje, siejamu su Merojės valstybės simbolika ir galimu pasienio žymėjimu.

    Todėl keliama prielaida, kad Miseedos vietovėje iškaltas asmuo taip pat galėjo žymėti strategiškai svarbią erdvę, pavyzdžiui, politinę ar administracinę ribą. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad be tvirtesnio datavimo tai kol kas tik hipotezė.

    Datavimą apsunkina konteksto stoka

    Didžiausias iššūkis išlieka amžiaus nustatymas. Archeologinės medžiagos, kuri patikimai priskirtų radinį konkrečiam laikotarpiui, vietoje rasta nedaug, ypač apimančios perėjimą nuo Kermos iki Kušitų epochų.

    Dėl šios priežasties mokslininkai atsargiai figūros sukūrimą sieja su plačiu laikotarpiu nuo maždaug 1 700 metų prieš mūsų erą iki 350 metų mūsų eros. Kol kas neįmanoma patvirtinti, ar atvaizdas vaizduoja konkretų valdovą, ar yra labiau simbolinis ženklas.

    Uola virto krikščionišku kraštovaizdžiu

    Aplink pagrindinį atvaizdą užfiksuota daugiau uolinių raižinių, tarp jų liūto, dramblio ir, tikėtina, raganosio figūros, taip pat smulkesni galvijų vaizdiniai. Vėlesnių laikų bendruomenės paliko kryžius, laivų motyvus ir kitas figūras, rodančias, kad vieta ilgainiui įgijo naujų prasmių.

    Netoliese esantis bažnyčios kompleksas, kaip manoma, galėjo būti pastatytas maždaug VII amžiuje, o senesnis uolinis paminklas nebuvo sunaikintas, bet įtrauktas į naują religinę erdvę. Rasta keramika siejama su krikščioniškomis Nubijos karalystėmis, įskaitant Nobadiją ir Makuriją, todėl vieta galėjo tapti regioninio pamaldumo centru.

    Vėlesniais laikais, sprendžiant iš vietinių pasakojimų, teritorija buvo siejama su piligrimystėmis ir aukojimu, o šiuolaikinėje atmintyje atsirado pasakojimų apie auksą, dvasias ir prakeiksmus. Tai rodo, kad uolos objektas per laiką išlaikė išskirtinį statusą, nors jo pirminė paskirtis tebėra diskusijų objektas.

    Apie tyrimo rezultatus mokslininkai paskelbė žurnale „Antiquity“. Jie pabrėžia, kad tolimesni darbai turėtų sutelkti dėmesį į tikslesnį datavimą ir ryšio su regiono politine istorija patikslinimą, nes būtent tai leistų atsakyti, ar uoloje iškaltas asmuo buvo valdovas, pasienio simbolis ar dar kitokios funkcijos ženklas.

  • Kas slėpėsi milžiniškame Laoso akmeniniame inde: archeologai rado šiurpų radinį

    Kas slėpėsi milžiniškame Laoso akmeniniame inde: archeologai rado šiurpų radinį

    Laoso Sjangchuang plokščiakalnyje, vadinamojoje Ąsočių lygumoje, archeologai iškasė vieną didžiausių akmeninių indų ir jo viduje aptiko netikėtą bei niūrų vaizdą. Indas pasirodė buvęs ne tuščias paminklas, o vieta, kur per šimtmečius buvo kaupiami žmonių palaikai.

    Tyrėjai skelbia, kad indo dugne rasta tankiai sugulusių kaulų, kurie, preliminariais vertinimais, priklausė maždaug 37 asmenims. Radiniai rodo, kad palaikai į indą buvo dedami ne vienu metu, o pakartotinai per ilgą laikotarpį.

    Radiokarboninis datavimas leido apytiksliai nustatyti, kad indas buvo naudotas maždaug 890–1 160 metais. Tai sustiprino seną hipotezę, jog tūkstančiai Laose išsibarsčiusių akmeninių indų buvo susiję su laidojimo ir mirusiųjų pagerbimo ritualais.

    Laidojimas keliais etapais

    Archeologai pabrėžia, kad aptiktas laidojimas greičiausiai buvo antrinis, kai po mirties žmogaus kūnas pirmiausia suyra kitoje vietoje, o vėliau perkeliamas į bendrą saugojimo erdvę. Tokia praktika žinoma įvairiuose pasaulio regionuose, tačiau Ąsočių lygumoje ji iki šiol buvo sunkiai pagrindžiama dėl ribotų kasinėjimų.

    Pasak tyrėjų, vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl nemažai akmeninių indų šiandien yra tušti, gali būti kaulų perkėlimas į dar kitą, galutinę vietą. Vis dėlto mokslininkai ragina šios versijos nelaikyti universalia, nes skirtingose vietovėse ritualai galėjo gerokai skirtis.

    Ne tik kaulai: rastos įkapės

    Kartu su palaikais inde aptikta ir smulkių radinių, kurie padeda geriau suprasti ritualų pobūdį. Tyrėjai mini stiklo karoliukus, keramikos šukes, akmenines plokšteles, mažą varpelį ir geležinį peilį – tokie daiktai dažnai siejami su įkapėmis ir apeigomis.

    Keramikos fragmentai kai kuriais atvejais buvo sudedami į vieną indą, tarsi dėlionė, o tai leidžia manyti, kad dalis įkapių į vietą pateko sąmoningai, o ne atsitiktinai. Tokie radiniai svarbūs ir todėl, kad padeda palyginti Ąsočių lygumos praktiką su kitomis Pietryčių Azijos laidojimo tradicijomis.

    Kodėl tyrinėti sunku iki šiol

    Ąsočių lyguma ilgus dešimtmečius buvo viena pavojingiausių archeologinių teritorijų regione dėl nesprogusių sprogmenų, likusių po karinių veiksmų XX amžiaus antroje pusėje. Tai ribojo tiek vietovių pasiekiamumą, tiek kasinėjimų mastą, todėl kiekvienas nuosekliai ištirtas objektas tampa ypač reikšmingas.

    Šį kartą vieno indo iškasimas truko kelis sezonus, nes paminklas buvo prastos būklės ir dalinai užneštas gruntu. Mokslininkai tikisi, kad tolesnė kaulų analizė padės nustatyti palaidotųjų amžių, lytį, mitybos ypatumus ir galimus giminystės ryšius.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Antiquity, o archeologai teigia, kad panašių dar neatrastų ar neištirtų vietų regione gali būti daugiau. Jei tai pasitvirtins, Ąsočių lygumos akmeniniai indai gali tapti vienu svarbiausių raktų aiškinantis senąsias Pietryčių Azijos bendruomenių socialines ir ritualines tradicijas.