CP v2

Tag: Antrojo pasaulinio karo istorija

  • Janina Nowak – pirmoji lenkė, pabėgusi iš Aušvico: 12 dienų lageryje ir drąsus sprendimas

    Janinos Nowak istorija išliko fragmentiška, tačiau tai, kas žinoma, leidžia ją vadinti viena iš ankstyvųjų Aušvico pabėgimo simbolių. Ji gimė 1917 metais Błędowe, o patikimiausi duomenys apie ją šiandien remiasi nacių koncentracijos stovyklos kartotekos įrašais.

    Į Aušvicą Janina Nowak buvo atgabenta 1942 metų birželio 12 dieną. Jai suteiktas kalinės numeris 7 615, o pati ji pateko į sistemą, kurioje žmonės buvo registruojami, skirstomi ir išnaudojami kaip darbo jėga.

    Dvylika dienų iki spragos sargyboje

    Stovykloje ji praleido vos 12 dienų, o tai Aušvico kontekste yra itin trumpas laikas. Neaišku, ar pabėgimo planas brendo palaipsniui, ar sprendimas gimė staiga, pamačius realią galimybę.

    1942 metų birželio 24 dieną ji dirbo moterų grupėje, vežusioje šieną prie Sołos upės, atokiau nuo griežčiausiai saugomų stovyklos pastatų. Būtent ten, pievų ir pakrančių krūmynų tankmėje, ji aptiko akimirką, kai priežiūra buvo silpnesnė.

    Ji ja pasinaudojo nedvejodama. Kai darbo komanda grįžo į stovyklą, Janinos Nowak joje jau nebuvo, o sargybiniai pabėgimą pastebėjo tik per vakarinį kalinių perskaičiavimą.

    Paieškos ir kolektyvinė bausmė

    Vokiečiai pradėjo paiešką aplink upę, šukavo krūmynus ir tikrino apylinkes, tačiau bėglės pėdsakų nerado. Išlikę pasakojimai rodo, kad kartu dirbusios moterys nepadėjo persekiotojams, nors suprato, kokios represijos laukia už menkiausią įtarimą dėl pagalbos.

    Nacių stovyklų praktikoje pabėgimai dažnai būdavo „kompensuojami“ kolektyvinėmis bausmėmis, siekiant įbauginti likusius kalinius. Šiuo atveju bausmę patyrė apie 200 lenkių kalinių: jos buvo laikomos ilgame rikiuotės patikrinime, verčiamos varginančiais bausminiais pratimais, o galiausiai joms nuskustos galvos.

    Dalis šios komandos vėliau buvo išsiųsta į Budų apylinkes, kur moterys dirbo itin sunkiomis sąlygomis. Tokios priemonės buvo skirtos parodyti, kad net vienas pabėgimas „kainuos“ visiems, ir taip sumažinti bandymų riziką.

    Trumpa laisvė ir sugrįžimas į lagerį

    Janinai Nowak pavyko pasiekti Lodzę ir ten kurį laiką slapstytis. Tačiau laisvė truko neilgai: 1943 metų kovo mėnesį ji buvo vėl suimta ir išsiųsta atgal į Aušvicą.

    Grįžusi į stovyklą ji gavo kitą numerį, tarsi ankstesnis įrašas ir pats pabėgimo faktas turėjo būti „perrašytas“ nauja registracija. Netrukus Janina Nowak buvo perkelta į Ravensbriuką – didžiausią nacistinės Vokietijos moterų koncentracijos stovyklą, veikusią į šiaurę nuo Berlyno.

    Ten ji sulaukė išlaisvinimo, tačiau vėlesni jos gyvenimo faktai skendi nežinioje. Nežinoma nei tiksli jos mirties data, nei vieta, todėl istoriniuose pasakojimuose ji dažnai lieka kaip vardas ir keli dokumentų įrašai, už kurių slypi nepaprastai rizikingas pasirinkimas.

    Pabėgimai iš Aušvico buvo reti dėl teritorijos apsaugos, sargybos sistemos, kolektyvinių bausmių ir nuolatinės kontrolės. Todėl ankstyvas Janinos Nowak pabėgimas, įvykęs dar 1942 metų vasarą, primena, kad net griežčiausioje represijų sistemoje lemiama gali tapti viena spraga ir vienas drąsus sprendimas.

  • Atrodė kaip nekaltas peizažas: skenavimas atidengė, ką dailininkas slėpė nuo pokario Vokietijos

    Atrodė kaip nekaltas peizažas: skenavimas atidengė, ką dailininkas slėpė nuo pokario Vokietijos

    Vokietijos mokslininkai, tyrę vieną iš pokario laikotarpio paveikslų, po vėlesniais dažų sluoksniais aptiko uždažytus Trečiojo reicho simbolius ir propagandinius motyvus. Rentgeno metodais atliktas skenavimas parodė, kad iš pirmo žvilgsnio neutralus miesto vaizdas iš tiesų buvo kruopščiai perdirbtas, siekiant paslėpti pirminę žinutę.

    Tyrimą atliko Helmholtz Zentrum Berlin komanda, pasitelkusi rentgeno fluorescencijos spektroskopiją. Ši technologija leidžia nustatyti dažų cheminę sudėtį ir „pamatyti“ gilesnius sluoksnius nepažeidžiant drobės, todėl dažnai naudojama meno kūrinių autentiškumui ir restauravimo istorijai aiškintis.

    Pėdsakai, kurių nepavyko ištrinti

    Tirtas darbas siejamas su Miunchene kūrusiu dailininku Erichu Merckeriu, kuris 1933–1945 metais tapė kūrinius su nacistine simbolika. Vienas jo pasirinktų motyvų buvo Feldherrnhalle Odeonsplatz aikštėje, vieta, turėjusi išskirtinę reikšmę nacių politinėje mitologijoje ir propagandoje.

    Po Antrojo pasaulinio karo menininkas, kaip teigiama tyrime, toliau tapė tą patį architektūrinį vaizdą, tačiau keitė detales ir pavadinimus. Ryškiausi politiniai akcentai buvo „išvalyti“: svastikų vėliavos pakeistos Bavarijos simbolika, iš kompozicijos dingo uniformuoti sargybiniai, vainikai ir kiti režimą pabrėžę elementai.

    Paveikslas į tyrėjų akiratį pateko tada, kai iš privačios kolekcijos buvo atneštas ekspertiniam vertinimui. Pirminės apžiūros metu įtarimų sukėlė detalės, kurios, pasak specialistų, menkai derėjo su tariamai „neutraliu“ pokariniu variantu: drobėje matėsi sugriauto paminklo fragmentai, o ties Bavarijos vėliavos kraštais buvo pastebėti raudonų dažų pėdsakai.

    Ką parodė rentgeno analizė?

    Atlikus rentgeno fluorescencijos spektroskopijos tyrimą paaiškėjo, kad po dabartine mėlynai balta vėliava iš pradžių buvo raudona nacistinės Vokietijos vėliava. Be to, kituose plotuose aptikti uždažyti vainikai, du sargybiniai prie paminklo ir figūros, atliekančios nacistinį pasveikinimą.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad vietose, kuriose vaizdas buvo keistas, dažnai naudota titano balta. Cheminė sudėtis skyrėsi nuo kitų paveikslo sričių, o tarp su menininku siejamų tapybos medžiagų buvo aptikta dažų tūbelė su tokiu pigmentu, todėl keliama prielaida, kad perpiešimus galėjo atlikti pats autorius, o ne vėlesni savininkai.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Šis atvejis išryškina platesnę pokario Europos realybę, kai dalis su propaganda ar režimo užsakymais susijusių kūrėjų siekė „perrašyti“ savo biografijas ir kūrybą. Meno rinka, privatūs rinkiniai ir pakitę pavadinimai neretai tapdavo priemone kontroliuoti, kas bus matoma, o kas liks paslėpta.

    Kartu tai primena, kaip sparčiai modernūs neardomieji tyrimo metodai keičia meno istorijos tyrimus. Rentgeno ir cheminė analizė vis dažniau leidžia atsekti ne tik autorystę ar restauravimo etapus, bet ir sąmoningas pastangas užmaskuoti politiškai kompromituojančius vaizdus, kurie dešimtmečius atrodė dingę.

  • JAV žvejai užkliudydavo tinklais, bet nežinojo: dugne slėpėsi nacių U-869 paslaptis

    JAV žvejai užkliudydavo tinklais, bet nežinojo: dugne slėpėsi nacių U-869 paslaptis

    Daugelį metų žvejai prie JAV rytinės pakrantės vieną vietą vadino prakeikta, nes ten nuolat užkliūdavo jų tinklai. Tik vėliau paaiškėjo, kad kelių dešimčių kilometrų atstumu nuo kranto jūros dugne guli vienas mįslingiausių Antrojo pasaulinio karo Vokietijos povandeninių laivų.

    Nuolaužos ilgai buvo bevardės, o karo laikų dokumentai klaidino. Archyvuose buvo įsitvirtinusi versija, kad povandeninis laivas U-869 nuskendo 1945 metų vasarį netoli Gibraltaro, todėl JAV pakrantėje rastas vrakas, regis, turėjo priklausyti kitai įgulai.

    Įtampa augo, kai tyrėjai suprato, kad atsakymas slypi tik pačiame laive, tačiau patekimas į vidų buvo itin pavojingas. Dešimtmečius irusios konstrukcijos, sugriuvę koridoriai ir menkiausio judesio pakeliamas dumblas galėjo per sekundes atimti matomumą ir kelią atgal.

    Tragiškiausia šios istorijos dalis ta, kad bandymai ištirti nuolaužas pareikalavo aukų. Per ekspedicijas žuvo trys narai, o tai priminė, jog tokie vrakai yra ne tik istorijos šaltinis, bet ir mirtinai pavojinga aplinka net patyrusiems specialistams.

    Proveržis po dešimtmečių klaidų

    Lūžis įvyko 1997 metais, kai patyrę narai Johnas Chattertonas ir Richie Kohleris, pasitelkę vokiškus techninius brėžinius ir iš anksto suplanuotą maršrutą, prasibrovė į laivo vidų. Ten rasti įrangos fragmentai ir ženklinimai leido vienareikšmiškai patvirtinti, kad tai vis dėlto buvo U-869.

    Toks nustatymas sujudino karo istorikų bendruomenę, nes reiškė, kad oficiali pokario versija buvo neteisinga. Jei U-869 iš tiesų atsidūrė prie JAV, vadinasi, jo paskutinė misija ir kelias per Atlantą buvo visai kitoks, nei manyta dešimtmečius.

    Kas iš tikrųjų nuskandino U-869?

    Nors tapatybė buvo patvirtinta, tikslios nuskendimo aplinkybės iki šiol kelia diskusijų. Viena versija teigia, kad laivą galėjo atakuoti JAV priešpovandeninės pajėgos, tačiau įrodymų nepakanka galutinei išvadai.

    Kita hipotezė dar dramatiškesnė: U-869 galėjo pražudyti jo paties torpeda, pavyzdžiui, dėl gedimo ar netikėto manevro. Kol nėra galutinai patvirtintų duomenų, paskutinės šio povandeninio laivo minutės išlieka paslaptimi, o vrakas tebėra ir istorinis liudijimas, ir pavojinga povandeninė kapavietė.

  • Mabel Staupers: slaugytoja, kuri privertė JAV kariuomenę atsisakyti rasinių ribojimų

    Kelias nuo Barbadoso iki Harlemo

    Mabel Doyle Keaton gimė Barbadose, o paauglystėje su šeima persikėlė į Niujorką, Harlemo rajoną. XX amžiaus pradžioje tai buvo viena svarbiausių afroamerikiečių bendruomenių, kurioje augo ir pilietinių teisių judėjimai.

    Tapusi JAV piliete, ji pasirinko slaugą ir baigė mokslus Freedmen’s Hospital slaugos mokykloje Vašingtone. Ši įstaiga buvo tarp nedaugelio, kuriose tuo metu realiai atsivėrė galimybė mokytis juodaodėms studentėms.

    Tačiau diplomas nereiškė lygių galimybių: dauguma ligoninių atsisakydavo priimti afroamerikietes slaugytojas į etatines pareigas. Dažniausiai joms likdavo privačios slaugės darbas pas pasiturinčius pacientus.

    Kova su tuberkulioze ir sveikatos nelygybe

    XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje tuberkuliozė smogė ypač skaudžiai, o segregacija sveikatos sistemoje reiškė, kad daugybė juodaodžių pacientų apskritai nepatekdavo į gydymo įstaigas. Tokia padėtis stiprino mirtingumą ir gilino socialinę atskirtį.

    1920 metais Staupers kartu su afroamerikiečių gydytojais Louisu T. Wrightu ir Jamesu Wilsonu prisidėjo kuriant Booker T. Washingtono sanatoriją Harleme. Ji tapo svarbiu centru bendruomenei, o Staupers perėmė slaugos personalo organizavimą ir vadybą.

    Vėliau ji gilino žinias Filadelfijoje ir grįžusi į Niujorką ėmėsi sistemingesnės analizės, ko labiausiai trūksta Harlemo gyventojų sveikatos priežiūrai. Tai padėjo pagrįsti sprendimus ir pritraukti institucijų dėmesį, o Staupers ilgam įsitvirtino kaip viena ryškiausių sveikatos teisingumo gynėjų.

    Kaip buvo pralaužta kariuomenės segregacija

    1934 metais Staupers tapo Nacionalinės diplomuotų spalvotųjų slaugytojų asociacijos vykdomąja sekretore. Organizacija vienijo kvalifikuotas slaugytojas, kurios dėl rasinės diskriminacijos dažnai nebuvo priimamos į pagrindines profesines struktūras.

    Antrojo pasaulinio karo metu JAV kariuomenei skubiai reikėjo medicinos personalo, tačiau taisyklės ribojo juodaodžių slaugytojų priėmimą. Laikotarpiu, kai frontuose augo sužeistųjų skaičius, toks ribojimas tapo vis sunkiau pateisinamas net pragmatiškai.

    Staupers viešai kėlė klausimą, kodėl valstybė svarsto prievarta šaukti baltąsias moteris, jei tūkstančiai kvalifikuotų juodaodžių slaugytojų savanoriškai prašosi į tarnybą. Ji inicijavo nacionalinę laiškų kampaniją prezidentui Franklinui D. Rooseveltui ir Kongresui, o jos poziciją palaikė ir pirmoji ponia Eleanor Roosevelt.

    „Kodėl versti tarnauti nenorinčias, jei yra pasirengusių ir kvalifikuotų?“, – sakė Mabel Staupers.

    1945 metais JAV kariuomenė ir karinis laivynas panaikino rasinius apribojimus slaugytojų korpusuose, atverdami kelią tarnybai nepriklausomai nuo rasės. Šis sprendimas tapo vienu iš ryškesnių lūžių, kai pilietinių teisių argumentai sutapo su karo meto realybe.

    Po karo pokyčiai tęsėsi: 1948 metais Amerikos slaugytojų asociacija pradėjo priimti afroamerikietes į savo gretas. 1951 metais Staupers prisidėjo prie sprendimo išformuoti atskirą juodaodžių slaugytojų organizaciją, nes oficialios durys pagaliau buvo atvertos.

    Tais pačiais 1951 metais ji gavo NAACP Spingarno medalį už pasiekimus ir lyderystę. Vėliau Staupers paskelbė atsiminimus „No Time for Prejudice“, kuriuose aprašė ir asmeninę patirtį, ir platesnį JAV sveikatos sistemos desegregacijos kontekstą.

    Mabel Keaton Staupers mirė 1989 metais, sulaukusi 99 metų. Jos palikimas dažnai minimas kalbant apie tai, kaip profesinės bendruomenės, viešas spaudimas ir politinės sąjungos gali pakeisti valstybines institucijas.