Po Antrojo pasaulinio karo Japonija turėjo sumokėti ir dar vieną pralaimėjimo kainą – ne tik demobilizuoti kariuomenę, bet ir pargabenti namo milžinišką skaičių civilių, dešimtmečiais gyvenusių imperijos užkariautose teritorijose.
Šis priverstinis grįžimas daugeliui tapo asmenine katastrofa: žmonės neteko turto, buvo skubiai iškeldinami, o grįžę į sugriautą šalį dažnai susidūrė su nepasitikėjimu ir priešiškumu.
Kaip pasakojama „The Collector“, Japonija dar nuo Meidži restauracijos laikų skatino gyventojų persikėlimą į užgrobtas žemes – taip buvo mėginama spręsti perpildymo problemą, stiprinti įtaką ir kurti pajamas generuojančias kolonijas.
Karo pabaigoje šis projektas atsisuko prieš pačią Japoniją: sąjungininkų sprendimai, vietinių gyventojų pyktis ir logistinis chaosas pavertė repatriaciją skausmingu, o kai kur – ir mirtinai pavojingu procesu.
Imperija, kuri rėmėsi kolonistais
Japonija civilinius gyventojus kėlė į įvairias teritorijas – nuo Taivano ir Korėjos iki Ramiojo vandenyno salų. Ypač agresyvi kolonizacija vyko Mandžiūrijoje, kurią Japonija 1931 metais pavertė marionetine valstybe „Mandžiukuo“.
Antrojo pasaulinio karo įkarštyje už Japonijos ribų gyveno apie 3,3 mln. japonų civilių. Kolonijose buvo sukurta hierarchinė sistema, kur japonai atsidūrė viršuje, o didžioji dalis vietinių – apačioje, todėl karo pabaigoje keršto baimė tapo reali.
Sąjungininkams artėjant, kai kurios japonų bendruomenės paniškai tikėjo propaganda apie neišvengiamą susidorojimą. Saipane dalis civilių nusižudė, nes buvo įtikinti, kad patekę į nelaisvę bus kankinami ir žudomi.
Potsdamo sprendimas ir masiniai iškeldinimai
Sąjungininkų lyderiai Potsdamo konferencijoje pasirinko priverstinės repatriacijos kelią. Potsdamo deklaracijos 9 straipsnis įpareigojo Japonijos pajėgas nusiginkluoti ir grįžti, o vėliau buvo organizuotas ir civilių pargabenimas.
Transportavimui talkino JAV ir Jungtinės Karalystės laivynai, logistikoje dalyvavo ir Japonijos institucijos. Už operacijos organizavimą atsakingu pareigūnu tapo sąjungininkų vadas Japonijoje generolas Douglasas MacArthuras.
Teoriškai repatriacija turėjo vykti humaniškai, tačiau praktikoje žmones dažnai rinko į specialias zonas prie uostų, ribojo, kiek asmeninių daiktų galima pasiimti, o turtą ir verslus parduoti ar susigrąžinti spėdavo ne visi.
Laivai gabendavo tūkstančius žmonių, prieš išlaipinimą taikyti karantinai – siekta mažinti ligų riziką. Per kelerius metus didžioji dalis užsienyje gyvenusių japonų buvo sugrąžinti į tėvynę.
Skaudžiausia dalis: bėgimas iš Mandžiūrijos ir sugrįžimas į griuvėsius
Vienas dramatiškiausių epizodų prasidėjo, kai Raudonoji armija įžengė į Mandžiūriją. Japonijos Kvantungo armija nebesugebėjo apginti civilių, o tūkstančiai šeimų traukė uostų link, tikėdamiesi rasti kelią namo.
Tekste minima, kad dalis vaikų liko be tėvų ir buvo palikti Kinijoje. Uostuose žmonės laukė laivų, o repatriaciją organizuojančios struktūros tapo vienintele galimybe išvengti sovietų karių ar įtūžusių vietinių susidorojimo.
Po Japonijos kapituliacijos 1945 metų rugsėjo 2 dieną pradėtos tvarkingesnės deportacijos. Korėjoje JAV karinė administracija nurodė išvykti visiems japonų tautybės asmenims, tarp jų – apie 850 000 civilių.
Iki 1947 metų Taivane buvo likę tik apie 1 300 japonų civilių. Ramiojo vandenyno salose japonai taip pat buvo išgabenti masiškai, o pasilikti leista tik mišrių japonų ir mikroneziečių šeimų vaikams.
Grįžę į Japoniją žmonės rado suniokotą šalį, būsto stygių ir ekonomiką, kuri po bombardavimų bei karo išlaidų buvo praktiškai palaužta. Dalis repatrijuotųjų vos išlipę buvo purškiami insekticidais, o vietiniai gyventojai neretai žiūrėjo į juos be užuojautos.
Įtampa didėjo ir dėl to, kad į šalį atvyko daugiau kaip šeši milijonai civilių ir kariškių. Tarp „namų salose“ karo metus praleidusių žmonių ir grįžusių kolonistų kilo konkurencija dėl būsto ir darbo.
Daliai repatrijuotųjų teko laikinai gyventi specialiai įrengtuose kaimeliuose. Kiti susidūrė su stigmatizavimu – ypač tie, kurie grįžo iš Mandžiūrijos ir buvo įtariami simpatijomis Sovietų Sąjungai.
Nutylėta trauma ir vėlyvas pripažinimas
Pasak teksto, ilgą laiką Japonijoje dominavo dvi karo patirties interpretacijos: Japonija kaip bombardavimų auka ir Japonija kaip militaristų įstumta į pražūtį valstybė. Repatrijuotųjų praradimai bei patirtos traumos į šiuos pasakojimus sunkiai tilpo.
Valstybė, turėjusi finansinių sunkumų, atsisakė kompensuoti kolonistų prarastą turtą. Minima ir itin jautri detalė: moterys, patyrusios sovietų karių seksualinį smurtą, buvo siunčiamos į Futsukaichi įstaigą, kur joms atlikti priverstiniai abortai.
Vis dėlto dalis grįžusiųjų vėliau įsiliejo į pokario ekonomikos augimą: buvę kolonistai prisidėjo prie infrastruktūros atkūrimo, o Japonijos geležinkeliai rėmėsi darbuotojais, turėjusiais patirties statant linijas Kinijoje ir Korėjoje.
1950-ųjų viduryje vyriausybės apklausa rodė, kad apie 60 proc. repatrijuotųjų buvo radę darbą ir pastogę, nors nemažai šeimų skurde gyveno dar ilgai. Normalizavus Japonijos ir Kinijos santykius 1972 metais, dalis buvusių kolonistų vėl važiavo į Mandžiūriją ieškoti žinių apie paliktus vaikus.
1980-aisiais Japonija pradėjo leisti kai kuriems Kinijoje užaugusiems vaikams aplankyti tėvų tėvynę, o viešoji tyla pamažu ėmė sklaidytis. Šiandien repatriacijos tema labiau matoma – veikia Maizuru muziejus uoste, kuriame buvo priimami grįžtantys žmonės, o istorija įtraukta į akademines programas.