Tag: Antrojo pasaulinio karo technika

  • Vokietijoje po 80 metų smėlyje rastas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo šturmo pabūklas

    Vokietijoje po 80 metų smėlyje rastas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo šturmo pabūklas

    Radiniui – apie 29 tonas

    Vokietijos Šiaurės jūros pakrantėje, Nordholco karinės jūrų aviacijos bazės teritorijoje, statybų metu darbininkai aptiko smėlyje užkastą Antrojo pasaulinio karo šarvuotį. Specialistų teigimu, tai itin retas atvejis, nes dažniausiai randamos tik pavienės detalės ar suirusios nuolaužos.

    Užkasto objekto būklė nustebino net archeologus: išlikęs beveik visas, o kai kuriose vietose dar matyti originalaus maskuojamojo dažymo likučiai. Transporto priemonė, kaip skelbiama, sveria apie 29 tonas ir išsilaikė dėl sausų smėlio sluoksnių.

    Kas yra StuG III?

    Identifikuota, kad tai StuG III šturmo pabūklas – vienas dažniausiai Vokietijos kariuomenėje naudotų vikšrinių šarvuotų kovos mašinų tipų. Skirtingai nei klasikiniai tankai, StuG III neturėjo besisukančio bokštelio – pabūklas buvo fiksuotas į priekį, todėl taikymui tekdavo manevruoti visu korpusu.

    Kukshafeno rajono archeologinio paveldo apsaugai vadovaujantis Andreasas Hüseris pažymi, kad radinys svarbus ne tik dėl komplektiškumo, bet ir dėl galimybės rekonstruoti detales. Pasak jo, išlikimas leidžia tiksliau įvertinti tiek konstrukciją, tiek naudojimo pėdsakus.

    „Išsilaikymas labai geras, todėl galime atkurti daug detalių. Mus domina ne tik pats radinys, bet ir kontekstas: kur tiksliai jis buvo užkastas ir kaip tai padaryta“, – sakė A. Hüseris.

    Įgula, žymėjimai ir neatsakyti klausimai

    StuG III įgulą sudarė keturi kariai: vairuotojas, pabūklo operatorius, vadas ir užtaisėjas. Archeologai teigia, kad atverti šarvuotį pavyko be didesnių kliūčių, o viduje išliko vairuotojo vieta ir pabūklo tvirtinimo konstrukcijos, nors erdvė apibūdinama kaip itin ankšta.

    Ekspertų dėmesį patraukė ir žymėjimai ant pabūklo vamzdžio – nurodoma, kad matyti mažiausiai 17 baltų žymių. Archeologų vertinimu, tokie simboliai galėjo būti žymimi kaip sunaikintos priešo šarvuotos technikos skaičius, tačiau galutinės išvados dar nepateikiamos.

    Kol kas neaišku, ar šis konkretus šturmo pabūklas dalyvavo kovose Prancūzijoje, nors manoma, kad jis priklausė Nordholce dislokuotam daliniui, kuris buvo siųstas į Vakarų Europą. Tyrėjai neatmeta, kad technika galėjo būti naudota ilgą laiką, o prieš užkasimą galimai buvo ardyta dalims.

    Kur jis keliaus toliau?

    Kasimo vietoje rasta ir smulkesnių karo pėdsakų – amunicijos likučių bei nedidelių skeveldrų fragmentų. Specialistai mano, kad šarvuotis galėjo būti užkastas netrukus po karo pabaigos kartu su kita karine įranga, siekiant greitai sutvarkyti teritoriją.

    Planuojama, kad rugpjūtį radinys bus išgabentas į Miunsterį Liuneburgo šilyje, kur konservavimo specialistai stabilizuos konstrukciją ir sustabdys tolesnį irimą. Vėliau šturmo pabūklas turėtų būti perduotas Bundesvero Karo istorijos muziejui Drezdene, kur būtų eksponuojamas visuomenei.

    A. Hüseris pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ir kaip istorijos liudijimas, primenantis karo technologijų raidą bei su karu susijusią žmonių kančią. Jo teigimu, beveik pilnai išlikę šarvuočiai yra reti, todėl šis atradimas laikomas išskirtiniu.

  • Vokietijoje statybų metu aptiktas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo StuG III: kas su juo bus toliau

    Vokietijoje statybų metu aptiktas beveik sveikas Antrojo pasaulinio karo StuG III: kas su juo bus toliau

    Vokietijos šiaurės vakaruose, prie Šiaurės jūros esančioje Nordholco karinio jūrų laivyno aviacijos bazėje, statybų darbai baigėsi netikėtu radiniu. Darbininkai smėlyje aptiko beveik nepažeistą Antrojo pasaulinio karo laikų šturmo pabūklą StuG III, kuris po žeme išgulėjo apie 80 metų.

    Vokietijos Federalinė nekilnojamojo turto agentūra nurodo, kad tokiose vietose dažniausiai randamos tik pavienės metalo dalys ar transporto priemonių fragmentai. Šį kartą aptiktas beveik visas 29 tonų sveriantis kovos aparatas, todėl radinys laikomas itin retu ir svarbiu karo istorijos liudijimu.

    Kas yra StuG III?

    StuG III buvo vienas masiškiausiai gamintų Vokietijos vermachto vikšrinių kovos vienetų. Skirtingai nei klasikiniai tankai, šis šturmo pabūklas neturėjo besisukančio bokštelio, o pabūklas buvo įtvirtintas korpuse ir šaudė į priekį, todėl taikymui reikėdavo manevruoti visu korpusu.

    Istoriniuose šaltiniuose akcentuojama, kad StuG III buvo vertinamas dėl palyginti paprastos konstrukcijos ir efektyvumo kovojant su priešo šarvuota technika. Gamyba tęsėsi iki pat paskutinių karo savaičių ir, kaip nurodoma, galutinai nutrūko 1945 metų balandį.

    Radinyje identifikuotos detalės leidžia manyti, kad jis priklausė Nordholce dislokuotai brigadai, kuri daugiausia buvo siunčiama į operacijas Prancūzijoje. Vis dėlto specialistai kol kas negali galutinai įrodyti, ar būtent šis konkretus vienetas buvo panaudotas kovose ten.

    Įspūdis viduje ir karo pėdsakai

    Archeologas Andreasas Hüseris, apžiūrėjęs techniką, teigė, kad vidų pavyko atverti be didesnių sunkumų. Pasak jo, išlikusios svarbios vidaus dalys, įskaitant vairuotojo vietą ir pabūklo tvirtinimo elementus.

    „Vaizdas viduje labai įspūdingas. Ten tikrai klaustrofobiškai ankšta“, – sakė Andreasas Hüseris.

    StuG III įgulą sudarydavo keturi kariai: vairuotojas priekyje, pabūklo valdytojas, vadas, koordinuodavęs veiksmus ir duodavęs komandą šaudyti, bei užtaisymo pareigas atlikdavęs ketvirtasis įgulos narys. Toks išdėstymas padėdavo pasiekti greitą šaudymo ritmą, tačiau darbas viduje buvo itin suvaržytas.

    Ekspertai atkreipė dėmesį ir į ant vamzdžio matomas baltas žymes. Archeologų vertinimu, tokie žymėjimai galėjo būti siejami su sunaikintos priešo technikos apskaita, nors vienareikšmiai patvirtinti kiekvienos žymės reikšmę sudėtinga.

    Kodėl išliko taip gerai?

    Vienas svarbiausių šio radinio aspektų – išskirtinė būklė. Skelbiama, kad kovos mašina gulėjo sausesniame smėlyje, ties pylimo pakraščiu, todėl korozija vyko lėčiau nei drėgnoje dirvoje, o kai kurios dalys liko stebėtinai mažai pažeistos.

    Vietomis dar matyti originalių maskuojamųjų dažų pėdsakų, o važiuoklės elementai, anot specialistų, atrodo beveik nesuniokoti, nors technika po žeme praleido kelis dešimtmečius. Kartu kasinėjimų metu aptikta ir amunicijos likučių bei smulkių granatų skeveldrų.

    Archeologai neatmeta, kad po karo technika galėjo būti užkasta sąjungininkų, kartu su kita karine įranga, siekiant greitai sutvarkyti teritoriją ir neutralizuoti galimus pavojus. Tokia praktika po karo įvairiose Europos vietose nebuvo reta, ypač buvusiose karinėse bazėse.

    Planuojama, kad rugpjūtį radinys bus pervežtas į Munsterį Liuneburgo girių regione, kur specialistai imsis stabilizavimo ir restauravimo darbų. Vėliau StuG III turėtų būti perduotas Bundesvero karo istorijos muziejui Drezdene, kur jį ketinama eksponuoti visuomenei.

  • Vokietijoje statybų metu rasta beveik nepažeista Antrojo pasaulinio karo šturmo patranka StuG III

    Vokietijoje statybų metu rasta beveik nepažeista Antrojo pasaulinio karo šturmo patranka StuG III

    Vokietijos Šiaurės jūros pakrantėje, Nordholco jūrų aviacijos bazės teritorijoje, statybų darbų metu aptikta itin reta Antrojo pasaulinio karo relikvija – beveik nepažeista šturmo patranka StuG III. Ji daugiau kaip 80 metų pragulėjo smėlyje, todėl išliko gerokai geriau nei įprasti tokio laikotarpio radiniai.

    Už teritorijos valdymą atsakingos institucijos nurodo, kad dažniausiai panašiose vietose randami tik pavieniai metalo fragmentai ar atskiros transporto priemonių detalės. Šį kartą statybininkai užkliuvo už beveik viso kovos komplekso, kuris, ekspertų vertinimu, siejamas su paskutiniais karo mėnesiais šiaurės vakarų Vokietijoje.

    Kas yra StuG III?

    StuG III buvo vienas masiškiausiai Vokietijoje gamintų vikšrinių kovos aparatų: šio tipo mašinos pradėtos kurti kaip pėstininkų ugnies parama, vėliau plačiai naudotos ir kaip prieštankinė priemonė. Skirtingai nei klasikiniai tankai, StuG III neturėjo besisukančio bokštelio – pabūklas buvo įtvirtintas korpuse, todėl taikymui dažnai tekdavo manevruoti visa mašina.

    Gamyba tęsėsi iki pat 1945 metų pavasario, o StuG III reputaciją lėmė paprastesnė konstrukcija ir palyginti mažesni kaštai, lyginant su sunkesniais tankais. Dėl šių priežasčių jie tapo vienu svarbiausių Vermachto šarvuotosios technikos elementų, ypač karo pabaigoje, kai pramonė patyrė žaliavų ir gamybos pajėgumų stygių.

    Kas paaiškėjo apžiūrėjus radinį?

    Specialistai skelbia, kad rasta mašina priklausė Nordholce dislokuotam daliniui, kuris daugiausia buvo permestas į Prancūziją. Kol kas neįmanoma galutinai patvirtinti, ar būtent šis StuG III dalyvavo koviniuose veiksmuose už Vokietijos ribų, tačiau požymiai leidžia manyti, kad jis buvo naudotas ilgiau.

    Ant pabūklo vamzdžio pastebėta mažiausiai 17 baltų žymėjimų, kuriuos tyrėjai sieja su praktika fiksuoti sunaikintus priešo tankus. Tokie ženklai ne visada reiškia tikslų patvirtintų taikinių skaičių, tačiau jie laikomi svarbia užuomina apie ekipažo patirtį ir technikos panaudojimą.

    Archeologų teigimu, mašinos vidų pavyko atverti be didesnių sunkumų, o viduje išliko vairuotojo vieta ir dalis pabūklo įrangos tvirtinimų. „Vaizdas viduje palieka labai stiprų įspūdį“, – sakė archeologas Andreasas Hüseris.

    „Erdvė išties slegianti ir labai ankšta“, – pridūrė jis, apibūdindamas, kaip keturių karių ekipažas turėjo dirbti ribotoje šarvuotoje erdvėje.

    Skelbiama, kad šio tipo šturmo patranką aptarnavo keturi kariai: vairuotojas, pabūklo operatorius, vadas ir užtaisymo darbus atlikęs ekipažo narys. Tokia sudėtis buvo kompromisas tarp ugnies galios, taikymo ir šaudymo tempo, bet ankštos sąlygos ilgainiui tapdavo papildomu fiziniu krūviu.

    Tyrėjai mano, kad technika galėjo būti užkasta sąjungininkų netrukus po karo pabaigos kartu su kita karine įranga, siekiant greitai sutvarkyti teritoriją ir neutralizuoti pavojus. Kasinėjimų vietoje taip pat aptikta šaudmenų liekanų bei smulkių granatų skeveldrų, todėl darbai vykdomi laikantis saugumo procedūrų.

    Radinio būklę, pasak specialistų, nulėmė geologinės sąlygos: šturmo patranka gulėjo sausesniame smėlyje, šlaito pakraštyje, todėl korozija progresavo lėčiau. Vietomis dar matyti originalūs maskuojamosios dažų dangos fragmentai, o dalis važiuoklės elementų atrodo stebėtinai mažai pažeisti.

    Planuojama, kad rugpjūtį StuG III bus pervežta į Miunsterį Žemutinės Saksonijos regione, kur specialistai stabilizuos konstrukciją ir pradės restauravimo darbus. Vėliau eksponatas turėtų atsidurti Bundesvero Karo istorijos muziejuje Drezdene ir būti pristatytas lankytojams.