Tag: Antsvoris

  • Nutukimas – ne estetika, o lėtinė liga: kada svorio perteklius tampa rimta sveikatos problema

    Nutukimas nėra tik išvaizdos klausimas ar „valios trūkumo“ ženklas – šiuolaikinė medicina jį laiko lėtine, daugialype liga, kuri kai kuriais atvejais reikalauja profesionalaus gydymo.

    Ne kiekvienam, norinčiam numesti kelis kilogramus ar susimažinti liemens apimtį, reikia medicininės pagalbos. Tačiau yra riba, nuo kurios kūno riebalų perteklius pradeda kelti realią grėsmę sveikatai.

    Svarbus lūžis – supratimas, kad nutukimas nėra vien „neteisingo gyvenimo būdo“ pasekmė. Organizmas svorį reguliuoja biologiniais mechanizmais, o riebalinis audinys veikia kaip aktyvus endokrininis organas, darantis įtaką apetitui ir medžiagų apykaitai.

    Dar viena priežastis, kodėl mesti svorį dažnai sunku vien pačiam – kūnas natūraliai priešinasi staigiam svorio mažėjimui: lėtėja medžiagų apykaita, stiprėja alkio signalai. Dėl to bandymas „susitvarkyti savarankiškai“ kai kuriems žmonėms virsta nuolatine kova su savo biologija.

    Antsvoris ir nutukimas – ne tas pats

    Antsvoris paprastai reiškia, kad organizme susikaupė papildomas riebalinio audinio kiekis, tačiau dar nėra ryškių sutrikimų organų veikloje ar metabolizme.

    Nutukimas pradedamas vertinti tada, kai riebalinio audinio kiekis ir pasiskirstymas ima neigiamai veikti viso organizmo darbą – nuo sąnarių ir širdies bei kraujagyslių sistemos iki kepenų ar kasos.

    Kaip nustatoma diagnozė

    Pirmasis žingsnis – išsamus įvertinimas, o ne vien pasvėrimas. Praktikoje vienas dažniausių rodiklių yra kūno masės indeksas (KMI, angl. BMI), skaičiuojamas pagal ūgio ir svorio santykį.

    Jei KMI viršija 30, tai laikoma aiškiu kriterijumi, rodančiu nutukimą. Vis dėlto vien KMI ne visada pasako, kiek masės sudaro riebalai, kiek raumenys ir kur riebalai kaupiasi.

    Dėl to svarbi ir liemens apimties matavimo informacija – ji padeda įvertinti vadinamąjį visceralinį (pilvinį) nutukimą, kai riebalai kaupiasi aplink vidaus organus. Būtent šis tipas siejamas su didžiausia sveikatos rizika.

    Diagnozė taip pat apima „įspėjamuosius signalus“: gydytojas gali skirti kraujo tyrimus (gliukozę, lipidų profilį, kepenų rodiklius), pamatuoti arterinį kraujospūdį. Tai padeda tiksliai įvertinti rizikas ir parinkti saugų gydymo planą.

    Kada prireikia gydymo ir kokios priemonės taikomos

    Vieno universalaus nutukimo gydymo plano nėra: du žmonės su tuo pačiu KMI gali būti visiškai skirtingoje sveikatos situacijoje. Todėl sprendimai paprastai priimami individualiai.

    Renkantis gydymo kryptį svarbu, ar yra gretutinių ligų – pavyzdžiui, padidėjęs kraujospūdis, atsparumas insulinui, lipidų sutrikimai ar sąnarių problemos. Taip pat vertinama ankstesnių bandymų mesti svorį istorija, įskaitant vadinamąjį jojo efektą.

    Pagrindinis bet kokios terapijos ramstis išlieka gyvenimo būdo keitimas: subalansuota mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, pritaikytas galimybėms, miego higiena ir lėtinio streso mažinimas.

    Svarbi ir psichologinė pagalba – emocijos daro įtaką valgymo įpročiams, o nutukimas savo ruožtu gali stipriai veikti savijautą. Kai kuriems žmonėms naudinga psichodietologo ar kito specialisto pagalba, padedanti suprasti persivalgymo mechanizmus ir formuoti tvarius įpročius.

    Jei vien gyvenimo būdo korekcijų nepakanka, gali būti svarstoma ir šiuolaikinė farmakoterapija – tačiau tai nėra „stebuklinga piliulė“, o medicininė priemonė, kuri turi būti taikoma tik gydytojui prižiūrint.

    Sudėtingiausiais atvejais, esant pažengusiam nutukimui ar sunkioms komplikacijoms, viena iš galimų opcijų gali būti bariatrinė chirurgija. Tai rimtos medicininės procedūros, kurios kai kuriais atvejais siejamos ne tik su svorio mažėjimu, bet ir tam tikrų būklių, pavyzdžiui, antrojo tipo diabeto, remisija.

    Svarbiausia žinutė – su nutukimu nereikia kovoti vienam. Pirmas ir praktiškiausias žingsnis dažnai būna ne dar viena internetinė dieta, o atviras pokalbis su gydytoju ir individualus, saugus planas.

  • Aukštas kraujospūdis be simptomų: gydytojas patarė 5 paprastus būdus jį mažinti

    Aukštas arterinis kraujospūdis dažnai nepastebimas, nes gali nesukelti ryškių simptomų, tačiau didina infarkto, insulto ir ankstyvos mirties riziką.

    Šeimos gydytojas Amiras Khanas pateikė penkias paprastas rekomendacijas, kurios, pasak jo, gali padėti palaikyti kraujospūdį sveikesnėse ribose. Apie tai rašo „Express“.

    Gydytojas pabrėžia, kad šie patarimai nėra vaistų pakaitalas: jei jums paskirtas gydymas, vaistus būtina vartoti taip, kaip nurodė gydytojas.

    Taip pat primenama, kad prieš iš esmės keičiant mitybą ar gyvenimo būdą verta pasitarti su medicinos specialistu – ypač jei turite gretutinių ligų.

    Mažiau druskos ir daugiau skonio

    Pirmoji A. Khano rekomendacija – per parą suvartoti ne daugiau kaip 6 gramus druskos, tai yra maždaug vieną nubrauktą arbatinį šaukštelį.

    Svarbu prisiminti, kad nemaža dalis druskos jau būna kasdieniuose produktuose, todėl lengva viršyti normą net ir papildomai nesūdant.

    Gydytojas siūlo patiekalus gardinti pipirais, žolelėmis ir prieskoniais, o ne druska. Taip pat pataria rinktis konservus vandenyje, o ne sūryme, ir pirkti nesūdytus riešutus.

    Kalis, judėjimas ir žalingų įpročių atsisakymas

    Anot gydytojo, kalis gali padėti inkstams pašalinti natrio perteklių iš kraujo, o tai prisideda prie kraujospūdžio mažėjimo.

    Natūraliai kalio turinčių produktų sąraše jis mini pomidorus, bananus, nektarinus, kivius, morkas ir špinatus.

    Vis dėlto žmonėms, turintiems inkstų ligų, su kaliu reikia elgtis atsargiai – sutrikusi inkstų veikla gali trukdyti jam pasišalinti iš organizmo.

    Dar vienas patarimas – reguliari fizinė veikla. Gydytojas aiškina, kad judėjimas padeda palaikyti kraujagyslių lankstumą, reikalingą normaliai kraujotakai.

    Jis ragina rinktis tokią aktyvią veiklą, kuri teikia malonumą, ir paversti ją nuolatiniu įpročiu, o ne trumpalaikiu iššūkiu.

    A. Khanas atkreipia dėmesį ir į rūkymo žalą kraujagyslėms bei ryšį tarp alkoholio vartojimo ir hipertenzijos.

    Sveikas svoris – svarbus veiksnys

    Penktoji rekomendacija – siekti sveiko kūno svorio, ypatingą dėmesį skiriant riebalų pertekliui juosmens srityje.

    Pasak gydytojo, papildomos riebalinės ląstelės gali išskirti hormonus, kurie prisideda prie kraujospūdžio didėjimo.

    Jis pabrėžia, kad individualūs sprendimai – nuo mitybos iki fizinio krūvio – turėtų būti derinami su specialistu, kad pasirinktas kelias būtų saugus ir tinkamas konkrečiam žmogui.

  • Mokslininkai paaiškino, kodėl dideli šunys sensta greičiau: skaičiai stebina

    Dideli šunys dažnai laikomi ramiais šeimos milžinais, tačiau jų šeimininkai neretai susiduria su skaudžia realybe: stambios veislės sensta greičiau ir vidutiniškai gyvena trumpiau nei mažesni šunys. Šis dėsningumas ypač ryškus šunų pasaulyje, nes veislės skiriasi dydžiu beveik šimtą kartų.

    Naujesnių ir didelės apimties duomenų pateikė britų organizacijos Dogs Trust analizė, 2024 metais publikuota žurnale Scientific Reports. Joje įvertinta 584 734 šunų informacija, įskaitant 284 734 jau nugaišusius gyvūnus, todėl tyrėjai galėjo patikimiau palyginti skirtingų veislių gyvenimo trukmę.

    Skaičiai rodo aiškią kryptį: bendra gyvenimo trukmės mediana siekė 12,5 metų, o didelių veislių šunims buvo nustatyta apie 20 proc. didesnė trumpesnio gyvenimo rizika nei mažiems. Trumpiausiai šiame duomenų rinkinyje gyveno kai kurios ypač didelės ir masyvios veislės, tačiau tyrėjai pabrėžė, kad rezultatai apibūdina Jungtinėje Karalystėje gyvenusius šunis.

    Vis dėlto dydis nėra vienintelis veiksnys. Tyrime matyti, kad reikšmę turi ir konkreti veislė, kūno sandara, snukio forma bei lytis, o kai kurios populiarios stambesnės veislės gali gyventi ilgiau nei būtų galima spėti vien iš svorio. Tai reiškia, kad didelis šuo automatiškai nereiškia trumpo gyvenimo.

    Kodėl sensta greičiau?

    Viena dažniausiai cituojamų hipotezių susijusi su tuo, kad stambios veislės greičiau pereina augimo etapą, o spartus augimas gali didinti organizmo apkrovas. Ankstesnis tyrimas, 2013 metais publikuotas žurnale The American Naturalist, nagrinėjo 74 šunų veisles ir iškėlė išvadą, kad didesni šunys dažniau miršta jauni pirmiausia dėl spartesnio senėjimo tempo, o ne dėl to, kad senėjimas prasideda anksčiau.

    Tyrėjai šį reiškinį apibūdino vaizdžiai: suaugęs didelio šuns gyvenimas tarsi būtų leidžiamas pagreitintu režimu. Skaičiuota, kad veislės vidutinės kūno masės padidėjimas 2 kilogramais gali reikšti maždaug vieno mėnesio trumpesnę tikėtiną gyvenimo trukmę.

    Kitas svarbus galimas mechanizmas siejamas su IGF-1, insuliną primenančiu augimo faktoriumi, kuris daro įtaką augimui ir kai kuriuose gyvūnų modeliuose siejamas su ilgaamžiškumo procesais. 2007 metais žurnale Science publikuoti duomenys išskyrė IGF1 geno variantą, būdingą mažoms veislėms ir retą milžiniškose, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai tebėra stipri hipotezė, o ne galutinai įrodytas viską paaiškinantis mechanizmas.

    Ligos rizikos ir ką gali padaryti šeimininkas

    Vienas iš paaiškinimų, kodėl stambūs šunys vidutiniškai gyvena trumpiau, susijęs su dažnesnėmis tam tikromis mirties priežastimis. Didelėms veislėms kai kuriuose duomenų rinkiniuose būdingesnė didesnė dalis mirčių dėl onkologinių ligų, o tai siejama ir su intensyvesniu augimu bei didesniu ląstelių dalijimųsi skaičiumi, didinančiu klaidų tikimybę.

    Vis dėlto praktiškai svarbiausia žinutė šeimininkui yra ne fatalizmas, o rizikų valdymas. Tyrimai nuosekliai rodo, kad viena geriausiai pagrįstų priemonių šuns sveikatai ir gyvenimo trukmei gerinti yra tinkamas kūno svoris visą gyvenimą.

    Ilgalaikis, 14 metų trukęs eksperimentas su 48 labradorais parodė reikšmingą skirtumą tarp šunų, kurie buvo šeriami saikingiau, ir tų, kurie buvo peršeriami: pirmųjų gyvenimo trukmės mediana siekė 13 metų, o antrosios grupės 11,2 metų. Skirtumas beveik dveji metai, o saikingiau šerti šunys ilgiau išliko sveikesni, ypač vertinant sąnarių problemas.

    Stambių veislių šuniukams papildomai svarbu, kad augimas nebūtų pernelyg greitas. Veterinarijos rekomendacijos paprastai pabrėžia, kad per didelis kalorijų kiekis ir netinkamas kalcio balansas gali didinti ortopedinių problemų riziką, todėl šuniukams dažnai siūloma rinktis subalansuotą ėdalą, pritaikytą didelėms veislėms, ir vengti savavališkos kalcio papildų suplementacijos.

    Diskusijų kelia ir kastracijos ar sterilizacijos laikas, ypač stambioms veislėms. Kalifornijos universiteto Davis mokslininkų analizė, apėmusi 35 veisles, parodė, kad kai kurioms didelėms veislėms ankstyva kastracija iki vienų metų gali būti siejama su didesne sąnarių sutrikimų rizika, tačiau poveikis nėra vienodas visoms veislėms, todėl sprendimą rekomenduojama priimti individualiai su veterinaru.

    Kadangi dideli šunys dažnai greičiau tampa senjorais, profilaktinės apžiūros ir ankstyvas simptomų pastebėjimas įgauna dar didesnę reikšmę. Šeimininkams patariama neatidėlioti konsultacijos, jei atsiranda naujų gumbų po oda, šlubavimas, sustingimas po atsistojimo ar apetito pokyčiai, nes ankstyva diagnostika gali nulemti gydymo sėkmę.

    Apibendrinant, mokslas vis aiškiau rodo, kad stambių veislių šunų trumpesnė gyvenimo trukmė dažnai susijusi su spartesniu senėjimo tempu, o galimi mechanizmai apima augimo biologiją ir hormonus, tokius kaip IGF-1. Tačiau kasdieniai sprendimai, ypač svorio kontrolė, tinkama mityba augimo laikotarpiu, judėjimas ir reguliari veterinarinė priežiūra, gali realiai pagerinti didelio šuns gyvenimo kokybę ir prailginti aktyvius metus.

  • Po 50-ies pakanka šio pokyčio: kardiologas sako, kad širdis gali „atsigauti“ net vėliau

    Net ir po 50 metų galima realiai pagerinti širdies sveikatą, o tam nebūtinos radikalios dietos ar staigūs gyvenimo pokyčiai. Naujesni duomenys rodo, kad svarbiausia yra nuoseklus, išlaikomas svorio mažėjimas ir įpročiai, kuriuos įmanoma tęsti ilgą laiką.

    University College London mokslininkai, išanalizavę daugiau nei 6 000 žmonių duomenis, nustatė aiškią tendenciją: tie, kurie iki 50 metų sumažino kūno svorį bent 5 proc. ir rezultatą išlaikė iki 55 metų, sulaukę 62 metų turėjo palankesnius širdies rizikos rodiklius.

    Tarp tokių rodiklių minimas kraujospūdis, cholesterolis ir uždegimo žymenys, kurie buvo panašūs į žmonių, visą suaugusį gyvenimą išlaikiusių sveiką svorį. Prevencinės kardiologijos specialistas dr. Francesco Lo Monaco pabrėžia, kad vidutinis amžius nėra per vėlyvas metas pradėti pokyčius.

    Gydytojas ragina antsvorį turinčius žmones su šeimos gydytoju ar dietologu aptarti laipsniško svorio mažinimo planą. Esminis akcentas yra stabilumas, nes kraštutinės dietos dažnai duoda trumpalaikį efektą ir didina riziką vėliau susigrąžinti svorį.

    Jo teigimu, mitybą verta dėlioti aplink baltymus, daržoves ir skaidulų turinčius angliavandenius. Praktiniai pavyzdžiai yra kiaušiniai, žuvis, ankštiniai augalai, natūralus jogurtas, avižos ir viso grūdo produktai.

    Taip pat rekomenduojama dalį rafinuotų angliavandenių keisti ankštiniais, prie pietų ir vakarienės nuolat pridėti daržovių, o vietoj sulčių rinktis vaisius. Ne mažiau svarbu įvertinti saldžius gėrimus, alkoholį, užkandžiavimą, taip pat aliejaus, padažų ir užpilų kiekius.

    Specialistas pataria nebandyti pakeisti visko iš karto, o pradėti nuo vieno ar dviejų įpročių, kurie daro didžiausią įtaką kasdieniam racionui. Toks metodas paprastai padeda išlaikyti rezultatą ilgiau, nes pokyčiai tampa rutina, o ne trumpu iššūkiu.

    Dr. Francesco Lo Monaco primena, kad svoris neturėtų kristi raumenų sąskaita.

    „Svarbu ne tik mažėti skaičiui svarstyklėse, bet ir išsaugoti raumenis, todėl mitybos pokyčius verta derinti su reguliariu judėjimu ir jėgos pratimais pagal žmogaus galimybes“, – sakė F. Lo Monaco.

    Jis taip pat siūlo progresą vertinti per savaites, o ne reaguoti į kasdienius svyravimus, kurie gali priklausyti nuo skysčių, miego ar druskos kiekio maiste. Jei kyla abejonių dėl saugaus tikslo, tikslinga su gydytoju susitarti dėl realistiško plano, ypač jei žmogus turi padidėjusį kraujospūdį, diabetą ar vartoja vaistus.

    Kardiologai primena, kad širdies ir kraujagyslių ligų riziką lemia ne vien kūno svoris: svarbūs ir rūkymas, miego kokybė, stresas, fizinis aktyvumas, cukraus bei sočiųjų riebalų perteklius, taip pat paveldimumas. Vis dėlto net ir nedidelis, bet tvarus svorio sumažėjimas daugeliui žmonių tampa apčiuopiamu žingsniu geresnių rodiklių link.

  • Turistas Ispanijoje paglostė šunį ir ant antkaklio rado žinutę: viskas apsivertė aukštyn kojomis

    Turistas Ispanijoje paglostė šunį ir ant antkaklio rado žinutę: viskas apsivertė aukštyn kojomis

    Netikėtas radinys prie šuns antkaklio

    Atostogų Ispanijoje metu turistas gatvėje pastebėjo ant žemės gulintį šunį ir, manydamas, kad gyvūnui reikia pagalbos, priėjo jį paglostyti. Iš arčiau apžiūrėjęs antkaklį jis pamatė pritvirtintą laminuotą lapelį su aiškia žinute praeiviams.

    Nuotrauka, kuria vyras pasidalijo socialiniuose tinkluose, greitai išplito ir surinko beveik 1 000 000 peržiūrų. Komentaruose žmonės prisipažino, kad patys dažnai tokiose situacijose skuba „gelbėti“ gyvūną, neįvertinę konteksto.

    Ką iš tiesų reiškė žinutė?

    Ant lapelio buvo prašoma šuns nemaitinti, nes jis laikosi dietos, o apačioje nurodytas ir šuns vardas. Tokia pastaba, pasak internautų, buvo ir šmaikšti, ir praktiška, nes aiškiai sustabdo spontanišką norą pavaišinti augintinį.

    Istorijos esmė paprasta: ne kiekvienas gatvėje gulintis šuo yra benamis ar sergantis. Karštame klimate gyvūnai neretai ilsisi ant vėsesnių akmenų ar šaligatvio, o kai kurie, kaip šioje situacijoje, dar ir išnaudoja praeivių dėmesį papildomiems skanėstams gauti.

    Augintinių antsvoris – auganti problema

    Veterinarai pabrėžia, kad antsvoris šunims nėra vien estetinė problema: jis didina sąnarių apkrovą, apsunkina širdies ir kvėpavimo sistemos darbą, gali didinti cukrinio diabeto ir kitų lėtinių ligų riziką. Dažna priežastis yra ne vien per didelės porcijos, bet ir nuolatiniai užkandžiai bei žmonių maistas.

    Būtent todėl šeimininkai vis dažniau ieško būdų, kaip apsaugoti augintinį nuo geranoriškų, bet žalingų „vaišintojų“ viešose vietose. Prisegta žinutė prie antkaklio tampa paprastu sprendimu, kuris padeda išvengti konfliktų ir kartu primena, kad geriausia pagalba – paklausti šeimininko arba bent jau nepakenkti.

    Ši istorija taip pat primena, kad keliaujant verta būti atidiems: jei gyvūnas atrodo ramus, turi antkaklį ar prižiūrimą išvaizdą, pirmas impulsas maitinti ar „gelbėti“ gali būti nereikalingas. O jei kyla abejonių dėl gyvūno būklės, saugiausia kreiptis į vietos gyvūnų gerovės tarnybas.

  • Šis populiarus priedas kavai gali atimti dalį naudos sveikatai: ką daro skoninis pienas?

    Šis populiarus priedas kavai gali atimti dalį naudos sveikatai: ką daro skoninis pienas?

    Daugeliui kava su vanilės, karamelės, lazdyno riešutų ar šokolado skonio pienu atrodo kaip paprastas būdas suteikti gėrimui desertinį poskonį. Tačiau toks pasirinkimas dažnai reiškia ne tik daugiau skonio, bet ir daugiau cukraus bei papildomų priedų.

    Skoniniuose pienuose neretai būna pridėtinio cukraus arba gliukozės ir fruktozės sirupo, taip pat aromatų, emulsiklių, stabilizatorių ir tirštiklių. Būtent jie suteikia saldumą, tirštesnę tekstūrą ir ilgesnį galiojimo laiką.

    Maistinė vertė priklauso nuo gamintojo, tačiau 100 mililitrų skoninio pieno dažnai turi apie 60–90 kilokalorijų. Į vieną puodelį įprastai pilama maždaug 40–50 mililitrų, todėl vien kavai pridedama apie 30–45 kilokalorijos ir keli gramai cukraus.

    Palyginimui, toks pats kiekis įprasto 2 proc. riebumo pieno paprastai suteikia apie 25 kilokalorijas, o saldumas kyla iš natūralios laktozės, be pridėtinio cukraus. Dėl to kasdienis įprotis rinktis skonintą priedą gali nepastebimai padidinti bendrą paros energijos ir cukraus kiekį.

    Kodėl nukenčia kavos „sveikumas“?

    Pats pienas kavos antioksidantų „neišjungia“: kava ir toliau išlieka polifenolių bei kofeino šaltinis, siejamas su įvairiomis naudingomis organizmo reakcijomis. Problema dažniausiai prasideda ne nuo kavos, o nuo to, kas į ją įpilama.

    Reguliariai saldinant kavą skoniniu pienu gėrimas ima panašėti į saldų desertą, o ne į mažai kaloringą pasirinkimą. Išgėrus dvi ar tris tokias kavas per dieną, per parą gali susidaryti daugiau nei 100 papildomų kilokalorijų, o per mėnesį tai virsta tūkstančiais kilokalorijų.

    Perteklinis pridėtinio cukraus vartojimas siejamas su didesne antsvorio ir nutukimo rizika. Taip pat dažniau minimos sąsajos su prastesniu gliukozės reguliavimu, didesne 2 tipo diabeto rizika ir padidėjusiu trigliceridų kiekiu kraujyje, ypač jei saldūs gėrimai tampa kasdienybe.

    Kas padeda išlaikyti skonį be cukraus?

    Jeigu norisi aromatingesnės kavos, paprastesnė alternatyva dažnai būna įprastas 1,5–2 proc. riebumo pienas arba nesaldintas augalinis gėrimas, praturtintas kalciu. Taip sumažinama tikimybė kartu su kava nuolat gauti didesnę pridėtinio cukraus dozę.

    Skoniui sustiprinti galima rinktis prieskonius ir natūralius priedus, kurie reikšmingai nedidina kaloringumo: cinamoną, kardamoną, nesaldintą kakavą ar kelis lašus natūralaus vanilės ekstrakto. Toks sprendimas leidžia kavą išlaikyti aromatingą, bet mažiau saldžią.

    Skoninis pienas, vartojamas retkarčiais, paprastai nėra problema, tačiau rizika atsiranda tuomet, kai jis tampa kasdieniu kelių puodelių įpročiu. Norint, kad kava išliktų palankesnė mitybai, dažniausiai geriausiai veikia paprasčiausias pasirinkimas: juoda kava arba kava su įprastu pienu be saldintų priedų.

  • Mokslininkai įspėja: antsvoris gali spartinti smegenų senėjimą ir bloginti atmintį

    Mokslininkai įspėja: antsvoris gali spartinti smegenų senėjimą ir bloginti atmintį

    Antsvoris ir nutukimas dažniausiai siejami su širdies ir kraujagyslių ligomis, 2 tipo cukriniu diabetu ar sąnarių problemomis. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad per didelė kūno masė gali paveikti ir smegenų veiklą, ypač atmintį bei mokymosi procesus.

    Virginia Tech neurobiologų komanda aiškinasi, ar nutukimas smegenyse gali suaktyvinti biologinius procesus, panašius į tuos, kurie būdingi natūraliam senėjimui. Mokslininkai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog smegenys staiga „pasensta“, tačiau kai kurie mechanizmai gali pradėti veikti kitaip.

    „Matome požymių, kad nutukimas gali įjungti tuos pačius kelius, kurie vėliau siejami su amžiumi prastėjančia atmintimi“, – sakė Virginia Tech neurobiologas Timothy Jarome.

    Komanda remiasi daugiausia tyrimais su gyvūnais, todėl išvadų žmonėms dar negalima tiesiogiai taikyti. Vis dėlto rezultatai kelia klausimą, ar dalis kognityvinių sutrikimų, pastebimų esant nutukimui, gali būti susiję su bendrais molekuliniais pokyčiais.

    Kas vyksta hipokampe?

    Tyrėjai daug dėmesio skyrė hipokampui, smegenų sričiai, susijusiai su mokymusi ir prisiminimų formavimu. Ankstesniuose darbuose jie nustatė, kad prastėjant atminčiai kinta procesas, vadinamas K63 poliubikvitinacija, kai baltymai ląstelėse modifikuojami tam tikru būdu.

    Jaunose, normaliai funkcionuojančiose smegenyse mokantis K63 poliubikvitinacijos lygis hipokampe paprastai mažėja, o tai, mokslininkų vertinimu, gali padėti įtvirtinti naują informaciją. Senstančiose smegenyse šis mechanizmas, panašu, veikia kitaip, o padidėjęs modifikacijos lygis gali trukdyti atminties procesams.

    Eksperimentuose buvo pastebėta, kad sumažinus K63 poliubikvitinaciją tiksliniu molekuliniu įrankiu, vyresnių žiurkių atminties rodikliai pagerėjo. Ši detalė leidžia svarstyti, ar ateityje tai galėtų tapti vienu iš galimų terapinių taikinių, nors iki gydymo žmonėms dar labai toli.

    Kuo nutukimas primena senėjimą?

    Panašus vaizdas užfiksuotas ir jaunoms žiurkėms, kurios buvo šeriamos daug riebalų turinčia dieta ir nutuko. Jų K63 poliubikvitinacijos lygis buvo panašus į tą, kuris paprastai stebimas gerokai vyresniems gyvūnams, o atminties testuose rezultatai buvo prastesni.

    Tokie duomenys leidžia kelti hipotezę, kad nutukimo nulemtas atminties suprastėjimas ir su amžiumi susiję pokyčiai gali turėti bendrą biologinį pagrindą. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tai dar reikia patikrinti papildomais bandymais ir ilgesnio laikotarpio stebėjimais.

    „Kol kas tai yra kryptis, kurią turime patvirtinti, nes skirtingi veiksniai gali suvesti į panašų rezultatą, bet veikti nevienodais keliais“, – sakė T. Jarome.

    Ką tyrėjai planuoja toliau?

    Kitas projekto etapas numato ilgalaikį stebėjimą: žiurkės bus auginamos nuo jauno amžiaus iki senatvės, lyginant standartinę ir daug riebalų turinčią mitybą. Tikslas yra įvertinti, kaip laikui bėgant kinta tie patys baltymai ir procesai, susiję su atmintimi.

    Komanda taip pat planuoja pasitelkti CRISPR technologija paremtą tikslinį įrankį, kad K63 poliubikvitinacija būtų sumažinta dar iki nutukimui išsivystant. Taip siekiama atsakyti, ar ankstyva intervencija galėtų apsaugoti nuo kognityvinių funkcijų blogėjimo, susijusio su ilgalaike kaloringa mityba.

    Nors tyrimas suteikia intriguojančių užuominų, ekspertai primena, kad demencija ar Alzheimerio liga yra daugiaveiksnės būklės. Riziką didina ne tik kūno masė, bet ir amžius, genetika, širdies ir kraujagyslių ligos, diabetas, fizinio aktyvumo stoka, rūkymas, taip pat dažnas alkoholio vartojimas.

    Praktikoje smegenų sveikatai svarbiausi išlieka baziniai dalykai: reguliarus judėjimas, subalansuota mityba, kokybiškas miegas, streso valdymas ir protinė veikla. Tai nėra greitas sprendimas, tačiau tokie įpročiai mažina rizikos veiksnius, kurie ilgainiui gali atsiliepti ir pažinimo funkcijoms.

  • Socialinis „jet lag“: kodėl savaitgalio išsimiegojimas didina stresą ir net skatina priaugti svorio

    Socialinis „jet lag“: kodėl savaitgalio išsimiegojimas didina stresą ir net skatina priaugti svorio

    Kas yra socialinis jet lag

    Socialinis jet lag vadinamas neatitikimas tarp žmogaus biologinio laikrodžio ir socialinio grafiko, kurį diktuoja darbas, mokykla ar šeimos įsipareigojimai. Sąvoką moksle išpopuliarino vokiečių chronobiologas Till Roenneberg, tyrinėjantis cirkadinius ritmus ir jų įtaką sveikatai.

    Kitaip tariant, kūnas nori miegoti ir keltis vienu metu, o gyvenimas verčia kitaip. Dėl to dalis žmonių darbo dienomis nuolat keliasi per anksti, o savaitgalį bando kompensuoti miego trūkumą.

    Kodėl savaitgalio režimas kenkia

    Tipinis scenarijus daugeliui pažįstamas: nuo pirmadienio iki penktadienio žadintuvas skamba anksti, o savaitgalį einama miegoti gerokai vėliau ir keliama iki vėlyvo ryto ar net pietų. Tokie staigūs pokyčiai organizmui primena kelionę per kelias laiko juostas pirmyn ir atgal per 48 valandas.

    Žmogaus cirkadinį ritmą koordinuoja smegenyse esantis virškryžminis branduolys, kuris padeda „suderinti“ hormonų išsiskyrimą. Miego hormono melatonino ir budrumą skatinančio kortizolio svyravimai yra jautrūs šviesai ir pastoviam režimui, todėl dideli savaitgalio nukrypimai gali išbalansuoti įprastą ritmą.

    Tuomet dažniau jaučiamas vadinamasis biologinis pagiriojimas: atsikeliama mieguistam, sunkiau susikaupti, o energija atsistato lėčiau. Nors atrodo, kad miego buvo daug, jo struktūra ir laikas ne visada sutampa su tuo, ko labiausiai reikia organizmui.

    Rizikos: svoris, nuotaika ir medžiagų apykaita

    Mokslinėje literatūroje socialinis jet lag siejamas su didesne antsvorio ir metabolinių sutrikimų rizika. Plačiai cituojamuose tyrimuose buvo rodoma, kad kiekviena socialinio jet lago valanda statistiškai siejasi su maždaug 33 proc. didesne antsvorio tikimybe, nors tai nereiškia tiesioginės priežasties kiekvienam žmogui.

    Vienas mechanizmų siejamas su tuo, kad išsiderinus ritmui dažniau norisi kaloringo maisto, ypač vėlyvą vakarą, o valgymo laikas tampa chaotiškas. Be to, miego trūkumas ir nereguliarumas gali paveikti sotumo ir alkio signalus, todėl lengviau persivalgyti net nepastebint.

    Chronobiologai taip pat pabrėžia, kad cirkadinė desinchronizacija organizmui yra papildomas stresas. Ilgainiui tai gali sietis su didesniu kraujospūdžiu, prastesniu gliukozės toleravimu, nuotaikos svyravimais ir didesniu nerimo simptomų dažniu, ypač jei nereguliarus miegas tampa nuolatine rutina.

    „Savaitgalio išsimiegojimas gali atrodyti kaip sprendimas, tačiau staigūs režimo pokyčiai dažnai palaiko nuolatinį nuovargio ratą“, – aiškina miego ir cirkadinių ritmų tyrėjai, apibendrindami socialinio jet lago tyrimų kryptį.

    Problema ypač ryški vadinamosioms pelėdoms, kurių chronotipas natūraliai vėlyvas. Jei tokie žmonės priversti kasdien pradėti darbą anksti, nuo pirmadienio iki penktadienio kaupiasi miego skola, o savaitgalį ji kompensuojama taip, kad sekmadienio vakarą vėl tampa sunku laiku užmigti.

    Kaip sumažinti žalą kasdienybėje

    Specialistai dažniausiai rekomenduoja stabilizuoti kėlimosi laiką visomis savaitės dienomis. Praktinis principas paprastas: jei darbo dienomis keliatės 7.00 valandą, savaitgalį saugiausia riboti nukrypimą iki maždaug 60 minučių.

    Ryto šviesa yra vienas svarbiausių signalų biologiniam laikrodžiui, todėl verta kuo anksčiau išeiti į dienos šviesą, net jei oras apniukęs. Jei šeštadienį jaučiamas didelis nuovargis, dažniau rekomenduojama ne miegoti iki pietų, o rinktis trumpą, iki 20 minučių trunkantį pogulį ankstyvą popietę.

    Jei režimo keisti nepavyksta dėl darbo grafiko ar šeimos įsipareigojimų, miego specialistai pataria bent jau vengti staigių šuolių ir didelio vėlavimo sekmadienį. Kuo mažesnis skirtumas tarp darbo dienų ir savaitgalio, tuo mažesnė tikimybė, kad pirmadienis prasidės lėtai ir su nuolatiniu nuovargiu.

  • Atsisakykite nedelsdami: šis populiarus batonas gali kelti riziką cukrui, svoriui ir žarnynui

    Duona daugeliui yra kasdienis produktas, tačiau specialistai pabrėžia, kad ne visa ji vienodai palanki sveikatai. Dažniausiai kritikos sulaukia balta, stipriai perdirbta duona ir batonai, kuriuose mažai skaidulų, o sudėtis praturtinta cukrumi ar įvairiais priedais.

    Tokia duona paprastai turi aukštesnį glikeminį indeksą, todėl angliavandeniai greitai virsta gliukoze. Dėl to kraujyje staigiau kyla cukraus lygis, o vėliau jis greičiau krinta, kas daliai žmonių siejama su alkio priepuoliais ir didesniu užkandžiavimu.

    Dažnas šių produktų vartojimas taip pat siejamas su didesne rizika priaugti svorio, ypač jei duona tampa pagrindiniu sotumo šaltiniu vietoje daržovių, baltymų ar ankštinių. Rinkdamiesi rafinuotų miltų gaminius žmonės neretai gauna daugiau kalorijų, bet mažiau maistinių medžiagų.

    Dar viena problema – skaidulų trūkumas. Kai racione vyrauja balta duona, žarnynas dažniau reaguoja užkietėjimu, pilvo pūtimu ar diskomfortu, o mikrobiotos įvairovė gali mažėti, jei mažai vartojama viso grūdo produktų, daržovių ir fermentuotų maisto produktų.

    Specialistai atkreipia dėmesį ir į tai, kad kai kuriems žmonėms nemalonius simptomus gali sukelti ne tik glitimas, bet ir kviečiuose esantys fermentuojami angliavandeniai, pavyzdžiui, fruktanai. Tokiais atvejais savijauta gali pablogėti net ir be celiakijos, todėl svarbu stebėti individualią organizmo reakciją.

    Vis dėlto duonos atsisakyti dažniausiai nereikia – svarbiau pasirinkimas. Pilno grūdo, natūralios fermentacijos rauginta ar iš daigintų grūdų kepta duona paprastai turi daugiau skaidulų, mikroelementų ir ilgiau suteikia sotumo jausmą, o cukraus lygį gali veikti švelniau.

    Norint sumažinti rizikas, verta peržiūrėti etiketes ir rinktis trumpesnę sudėtį, daugiau pilno grūdo miltų ir mažiau pridėtinio cukraus. Jei kyla nuolatinių virškinimo ar cukraus svyravimo problemų, saugiausia sprendimus aptarti su gydytoju ar dietologu.

  • Po 40-ies keliai ima „lūžti“ greičiau: 5 klaidos, kurios sparčiausiai veda į artrozę

    Po 40 metų amžiaus kelio sąnariai dažnai tampa jautresni, o skausmai ar sustingimas ima kartotis vis dažniau. Gydytojai pabrėžia, kad dažniausiai problemą paspartina ne vien amžius, o kasdieniai įpročiai ir anksčiau patirtos traumos.

    Kelio sąnarys nuolat patiria dideles apkrovas vaikštant, lipant laiptais ar sportuojant, todėl net nedideli rizikos veiksniai ilgainiui susideda. Viena dažniausių kelio skausmo priežasčių šiame amžiuje yra osteoartritas, kai palaipsniui dėvisi sąnario kremzlė.

    Antsvoris didina apkrovą

    Antsvoris laikomas vienu svarbiausių veiksnių, dėl kurio keliai greičiau pradeda „dilti“. Kuo didesnė kūno masė, tuo didesnė mechaninė apkrova tenka kelio sąnariui, o tai ilgainiui spartina kremzlės nusidėvėjimą.

    Specialistai pabrėžia, kad net nedidelis svorio sumažinimas daugeliui žmonių sumažina skausmą ir pagerina judėjimą. Tai ypač aktualu, jei skausmas atsiranda vaikštant ar ilgiau pastovėjus.

    Silpni šlaunų raumenys

    Šlaunų raumenys, ypač keturgalvis šlaunies raumuo, padeda stabilizuoti kelį ir amortizuoti krūvį. Kai raumenys silpsta dėl sėdimo darbo ar judėjimo stokos, sąnariui tenka didesnė apkrova, o judesiai gali tapti mažiau stabilūs.

    Reguliarūs jėgos ir stabilumo pratimai dažnai įtraukiami į kelio skausmo valdymo programas, nes gerina sąnario kontrolę. Tai gali būti ypač svarbu žmonėms, kurie jaučia nestabilumą, „klibėjimą“ ar skausmą lipant laiptais.

    Judėjimo stoka ir senos traumos

    Ilgas sėdėjimas ir menkas fizinis aktyvumas dažnai lemia sąnarių sustingimą, sumažėjusį raumenų tonusą ir prastesnę judesių kontrolę. Dėl to kelio sąnarys gali tapti jautresnis, o sugrįžus prie aktyvumo skausmai kartais tik sustiprėja.

    Didelę reikšmę turi ir senos traumos, ypač menisko ar raiščių pažeidimai, kurie nebuvo tinkamai išgydyti ar reabilituoti. Tokie pakitimai gali keisti sąnario biomechaniką ir didinti osteoartrito riziką vėlesniame amžiuje.

    „Kelio skausmo nereikėtų nurašyti vien amžiui, nes dažnai jį lemia koreguojami veiksniai, tokie kaip svoris, raumenų jėga ir judėjimo įpročiai“, – sako kineziterapeutai, pabrėžiantys nuoseklios reabilitacijos svarbą po traumų.

    Jei skausmas tęsiasi, atsiranda patinimas, kelis „užsikerta“ ar jaučiamas ryškus nestabilumas, rekomenduojama kreiptis į šeimos gydytoją, ortopedą traumatologą ar kineziterapeutą. Laiku parinktas gydymas ir pratimai gali padėti sulėtinti kremzlės dėvėjimąsi ir išlaikyti aktyvų gyvenimą.