Tag: Apelsinai

  • 11 dažnų klaidų lupant vaisius: nuo apelsinų iki avokadų – kaip išvengti netvarkos ir švaistymo

    Vaisių lupimas dažnai atrodo paprastas darbas, bet būtent čia daugelis kasdien padaro klaidų, dėl kurių prarandama dalis minkštimo, virtuvėje atsiranda daugiau netvarkos, o pats procesas užtrunka ilgiau.

    Kaip rašoma „Food Republic“, dalis populiarių įpročių – nuo apelsino lupimo vien rankomis iki bandymo nulupti pomidorą be blanširavimo – dažnai nėra patogiausi ir tiksliausi būdai.

    Skirtingi vaisiai turi skirtingą žievelės ir minkštimo struktūrą: vienų odelė yra tvirta ir „laiko formą“, kitų – labai plona, bet tvirtai prigludusi prie minkštimo. Todėl tas pats įrankis ar judesys ne visada tinka visiems.

    Žemiau – dažniausios klaidos ir paprasti, praktiški būdai, kurie padeda lupti greičiau, švariau ir išmesti mažiau maisto.

    Apelsinai: ne vien rankomis

    Dažna klaida – apelsiną lupti tik pirštais. Taip dažnai lieka daug baltos, kartesnės dalies (pith), o po to tenka ilgai ją gramdyti nuo skiltelių.

    Patogesnis būdas – naudoti aštrų peilį ir apelsiną „nuimti“ skiltimis nuo žievelės: įpjauti vertikaliai keliose vietose aplink kotelį ir atskirti dalis taip, kad didžioji baltojo sluoksnio dalis liktų centre.

    Persikai ir kriaušės: skustukas dažnai tik sugadina

    Persikų atveju daroma klaida – griebtis daržovių skustuko. Jis gali per stipriai „kabinti“ minkštimą, vaisius ima tižti, o nuostoliai būna didesni.

    Vietoje to siūlomas blanširavimas ir staigus atšaldymas: persikų apačioje įpjauti mažą X, trumpam panardinti į verdantį vandenį, o tuomet – į ledinį. Tuomet odelė nuslysta daug lengviau.

    Panašus metodas tinka ir kriaušėms, ypač kai reikia nulupti ne vieną vaisių. Trumpas panardinimas į labai karštą vandenį ir atšaldymas leidžia odelę nuimti greičiau, nei ilgai skusti kiekvieną atskirai.

    Mangai, papajos ir avokadai: svarbu pjovimo seka

    Mangų lupimą apsunkina didelis kauliukas centre. Patogiau pirmiausia nupjauti vaisiaus „šonus“ aplink kauliuką, o tuomet minkštimą įrėžti tinkleliu neperpjaunant odelės ir išimti šaukštu.

    Papajų dažna klaida – bandyti lupti visą vaisių. Kai odelė nuimama, papaja tampa slidi, o sėklas išimti nepatogu. Paprasčiau nupjauti galus, perpjauti per pusę, šaukštu išsemti sėklas ir tik tada atskirti odelę nuo minkštimo.

    Avokadų atveju klaida – nesinaudoti šaukštu. Patogus būdas: perpjauti išilgai aplink kauliuką, pasukti puses, išimti kauliuką, minkštimą įrėžti norima forma ir tada šaukštu išsemti gabalėlius nepažeidžiant žievelės.

    Pomidorai, ananasai ir granatai: be paruošimo bus tik daugiau vargo

    Pomidorų lupimas be blanširavimo dažnai baigiasi sutraiškytu minkštimu ir išbėgusiomis sultimis. Paprastas sprendimas – įpjauti X apačioje, trumpam (keliasdešimčiai sekundžių) panardinti į verdantį vandenį, tuomet atšaldyti lede ir odelę nuimti rankomis.

    Ananasus klaidinga pradėti pjaustyti neparuošus stabilaus pagrindo. Jei vaisius nestabilus, pjovimas tampa nesaugus. Patogiau pirmiausia nupjauti apačią ir viršų, pastatyti stačiai, o tada peiliu apipjaustyti kietas dalis ir supjaustyti minkštimą.

    Granatų sėklų išėmimas dažnai palieka dėmes ir daug atliekų. Vienas paprastesnių būdų – granatą ardyti dubenyje po vandeniu: atliekos kyla į paviršių, o sėklas lengviau atskirti, be to, sumažėja rizika nusidažyti rankas ar drabužius.

    Bananas: „beždžionės metodas“ gali būti patogesnis

    Dalis žmonių bananą pradeda lupti nuo kotelio, tačiau tai neretai reikalauja daugiau jėgos ir gali sutrinti minkštimą.

    Kitas būdas – pradėti nuo apatinio „nubrozdinimo“ taško, o kotelį laikyti kaip rankeną. Tokiu atveju užtenka lengvai suspausti apačią, kad žievelė prasivertų, o pats vaisius mažiau nukenčia.

  • Kaip parduotuvėje išsirinkti saldžiausius apelsinus: citrusų augintojos patarimai

    Saldūs ir sultingi apelsinai neretai tampa loterija: vieni būna kvapnūs ir gardūs, kiti – sausi ar rūgštoki. Citrusų augintoja iš Floridos Emma Reynolds Ezell sako, kad yra keli aiškūs ženklai, pagal kuriuos galima daug tiksliau nuspėti, koks vaisius bus viduje.

    Pasak jos, renkantis apelsinus svarbiausia ne išorinė „tobula“ išvaizda, o tai, kaip vaisius jaučiasi rankoje ir kaip kvepia. Būtent šios detalės dažniau išduoda, ar apelsinas bus sultingas ir aromatingas.

    Apelsinai vertinami ne tik dėl skonio – jie siejami su vitaminu C, taip pat juose yra skaidulų ir kalio. Tačiau net ir atrodantys dailiai, ryškiai oranžiniai vaisiai gali nuvilti, jei yra per ilgai laikyti arba pradėję prarasti drėgmę.

    Be to, tinkamas laikymas namuose gali prailginti apelsinų šviežumą ir padėti sumažinti maisto švaistymą. Net jei pasitaikė mažiau saldus vaisius, jį dar galima sėkmingai panaudoti virtuvėje.

    Į ką atkreipti dėmesį perkant

    Pirmasis kriterijus – svoris. Augintoja pabrėžia paprastą taisyklę: kuo apelsinas sunkesnis pagal savo dydį, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus sultingesnis. Svarbu nepainioti dydžio su sultingumu – mažesnis vaisius gali būti sunkesnis už didesnį.

    Antras ženklas – kvapas. Šviežesni ir geresnės kokybės apelsinai dažnai maloniai kvepia citrusais dar jų nenulupus. Jei aromato beveik nėra, vaisius gali būti ne toks skanus arba jau pradėjęs „pavargti“.

    Trečias dalykas – tvirtumas. Apelsinas turėtų būti standus, be minkštų vietų. Jei švelniai paspaudus jis atrodo suglebęs, turi sumušimų, minkštų dėmių ar yra susiraukšlėjęs, tai gali reikšti, kad vaisius jau pernokęs arba pradėjęs džiūti.

    Odelė ir išvaizda: kada defektai nieko nereiškia

    Augintoja pataria atkreipti dėmesį ir į odelę: plonesnė, lygesnė žievė dažnai reiškia, kad viduje bus daugiau sulčių, o ne storas sluoksnis kartaus baltojo minkštimo.

    Vis dėlto nedideli kosmetiniai odelės trūkumai nebūtinai reiškia blogą skonį. Pasak E. Reynolds Ezell, apelsinai gali turėti paviršinių „randelių“ ar dėmelių, atsiradusių dėl aplinkos poveikio, tačiau tai nėra tas pats, kas minkštos vietos ar mėlynės.

    Jei apelsinas yra sunkus, tvirtas ir maloniai kvepia, nedidelės odelės dėmės dažniausiai neturėtų atbaidyti.

    Kaip apelsinus laikyti, kad ilgiau išliktų švieži

    Jei apelsinus suvalgote per kelias dienas, juos galima laikyti kambario temperatūroje – vaisių dubenyje ant stalo. Taip patogu, kai norisi greito užkandžio.

    Norint apelsinus išlaikyti ilgiau, rekomenduojama juos laikyti šaldytuvo daržovių stalčiuje. Augintoja pataria jų nekišti į plastikinį maišelį – geriau laikyti palaidus. Taip apelsinai gali išsilaikyti nuo dviejų iki keturių savaičių.

    Jei namuose apelsinų prisikaupė daugiau, juos galima ir užšaldyti ilgesniam laikui – keliems mėnesiams. O mažiau saldžius ar kiek rūgštesnius apelsinus verta panaudoti kokteiliams, glotnučiams, padažams ar marinatams – taip jie neprapuls, o patiekalams suteiks ryškesnės citrusinės rūgštelės.

  • 7 žieminiai vaisiai ir daržovės, kurie dėl skaidulų gali padėti išvengti vidurių užkietėjimo

    Žiemą, kai racione atsiranda daugiau „komforto maisto“ ir mažiau šviežių daržovių, virškinimas neretai sulėtėja. Dietologai primena: sprendimo verta ieškoti ne vaistinėje, o lėkštėje – padėti gali sezoniniai, daug skaidulų turintys vaisiai ir daržovės.

    Kaip rašo „EatingWell“, šaltesniu metu žmonės dažniau renkasi patiekalus, kuriuose mažiau skaidulų, todėl didėja vidurių užkietėjimo rizika. Be to, žiemą neretai mažiau judame ir geriame mažiau vandens, o tai taip pat gali turėti įtakos reguliariam tuštinimuisi.

    Skaidulos svarbios ne tik žarnyno veiklai: jos siejamos su ilgalaike nauda sveikatai. Kasdien su maistu gauti pakankamai skaidulų gali būti paprasčiau, jei į racioną įtraukiami konkretūs, šiuo metų laiku lengviau randami produktai.

    Tarp dietologų minimų pasirinkimų – granatai, pastarnokai, moliūgai, apelsinai, briuseliniai kopūstai, kriaušės ir muskatiniai moliūgai. Kai kuriuose jų viena porcija gali suteikti apie 6–7 gramus skaidulų.

    Skaidulų daug turintys žieminiai pasirinkimai

    Granatai išsiskiria itin dideliu skaidulų kiekiu: vienas puodelis sėklų gali turėti apie 7 gramus skaidulų. Dietologai siūlo jomis pagardinti, pavyzdžiui, graikiško tipo jogurtą.

    Pastarnokai gali būti alternatyva bulvių košei: minimas skirtumas, kad tokiam pačiam kiekiui daržovių skaidulų gali būti daugiau. Taip pat atkreipiamas dėmesys į atsparų krakmolą, kuris gali būti naudingas žarnyno bakterijoms.

    Konservuotas moliūgas, dietologų teigimu, turi ir tirpių, ir netirpių skaidulų – jos gali padėti didinti išmatų tūrį ir palengvinti judėjimą žarnynu. Be to, moliūgas pasižymi didesniu vandens kiekiu, kuris gali prisidėti prie minkštesnių išmatų.

    Apelsinuose taip pat yra abiejų rūšių skaidulų: tirpios gali padėti minkštinti, o netirpios – „pajudinti“ žarnyno turinį. Vienas didelis apelsinas gali suteikti beveik 4 gramus skaidulų.

    Briuseliniai kopūstai yra dar vienas žiemiškas pasirinkimas – puodelis virtų kopūstų gali turėti apie 6 gramus skaidulų. Pabrėžiama ir prebiotinių skaidulų reikšmė, kurios padeda „maitinti“ naudingas žarnyno bakterijas.

    Kriaušės vertinamos dėl pektino – tirpios skaidulos, siejamos su reguliariu tuštinimusi. Viena vidutinė kriaušė gali turėti apie 6 gramus skaidulų, o joje esantis sorbitolis kai kuriems žmonėms gali veikti kaip švelnus laisvinamasis.

    Muskatiniai moliūgai (butternut) taip pat minimi kaip skaidulų šaltinis: vienas puodelis gali suteikti iki 7 gramų skaidulų. Dietologai akcentuoja, kad tirpios ir netirpios skaidulos veikia kartu.

    Ką dar galima daryti žiemą

    Vien skaidulų turtingo maisto gali nepakakti, jei trūksta skysčių. Dietologai atkreipia dėmesį, kad šaltuoju sezonu žmonės dažnai geria mažiau vandens, todėl išmatos gali kietėti.

    Taip pat svarbus judėjimas: fizinis aktyvumas, pasak specialistų, padeda stimuliuoti žarnyno raumenų darbą. Net ir trumpi pasivaikščiojimai gali būti naudingi, jei žiemą sportuoti sudėtingiau.

    Dar viena rekomendacija – riboti itin mažai skaidulų turinčius patiekalus, ypač iš rafinuotų grūdų ar giliai keptus. Tokie pasirinkimai nepadeda pasiekti skaidulų kiekio, kuris svarbus sklandžiam virškinimui.

    Galiausiai, kai kuriems žmonėms palengvėjimą gali suteikti tualeto kėdutė (pakojis), leidžianti pakelti kojas. Teigiama, kad tokia poza gali padėti tuštintis lengviau ir mažiau įsitempiant.

  • Namų kvapui pakanka obuolio ir prieskonių: paprastas receptas su cinamonu ir gvazdikėliais

    Namų kvapui pakanka obuolio ir prieskonių: paprastas receptas su cinamonu ir gvazdikėliais

    Šiltas namų kvapas nebūtinai turi kainuoti – jam sukurti gali pakakti vieno obuolio ir kelių prieskonių iš virtuvės spintelės. Paprasčiausias būdas – kvapnią vaisių ir prieskonių „arbatos“ versiją kaitinti puode, kad aromatas pamažu pasklistų po namus.

    Receptas itin paprastas: vieną obuolį supjaustykite storomis riekėmis (skusti ar išimti sėklalizdžio nereikia), sudėkite į mažą puodą, įmeskite dvi cinamono lazdeles ir šaukštą gvazdikėlių. Užpilkite vandeniu, užvirkite, o tada kaitrą sumažinkite iki minimumo – vanduo turi tik tyliai garuoti.

    Svarbiausia taisyklė – nepamiršti retkarčiais įpilti vandens, kad niekas neprisviltų. Kaitinant ilgiau, kvapas išlieka intensyvus, o namai ima kvepėti lyg ką tik iš orkaitės ištrauktu naminiu pyragu.

    Tekste pabrėžiama, kad toks aromatų derinys gali padėti atsipalaiduoti po dienos: cinamonas siejamas su jaukumo ir šilumos pojūčiu, gvazdikėliai – su raminančia nuotaika, o virto obuolio aromatas daugeliui primena vaikystę.

    Kaip kvapą pritaikyti pagal nuotaiką

    Jei rytais ypač sunku pabusti ar apima niūresnė nuotaika, pagrindinį receptą siūloma papildyti citrusais. Prie obuolio ir cinamono į puodą įdėkite dvi storas apelsino riekes būtinai su žievele, taip pat 2–3 žvaigždutes anyžiaus.

    Teigiama, kad apelsino žievelės kvapas gali veikti tarsi natūralus „žadintuvas“, o citrusiniai aromatai neretai siejami su greitesniu nuotaikos pagerėjimu ir mažesniu stresu. Anyžius suteikia ryškesnę, prieskoninę natą ir, kaip nurodoma tekste, gali padėti susikaupti.

    O jei po dienos prie kompiuterio norisi „perkrauti“ galvą ir grįžti į ramesnį režimą, citrusus siūloma keisti miško ir žolelių natomis. Į puodą su obuoliu ir cinamonu galima įdėti šviežio rozmarino šakelę (arba nedidelę pušies šakelę iš pasivaikščiojimo) bei arbatinį šaukštelį vanilės ekstrakto.

    Tokio derinio idėja – švelniai „atvėsinti“ dienos tempą: rozmarino kvapas apibūdinamas kaip padedantis lengviau giliai kvėpuoti ir nusiraminti, o vanilė suteikia saldų, jaukų foną, tarsi primenantį, kad metas ilsėtis.

  • Apelsinai ar greipfrutai imunitetui: kuo skiriasi ir kada geriau rinktis vieną

    Citrusiniai vaisiai dažnai siejami su imunitetu, tačiau apelsinai ir greipfrutai nėra „vieno vitamino“ istorija. Abu vaisiai suteikia organizmui naudingų medžiagų, kurios prisideda prie imuninės sistemos veiklos, bet jų sudėtis šiek tiek skiriasi.

    Portale „EatingWell“ kalbinti dietologai pabrėžia: aiškaus „nugalėtojo“ nėra, o didžiausia nauda – kai vaisius valgomas reguliariai. Visgi skirtingi maistiniai akcentai gali padėti apsispręsti, kurį rinktis dažniau.

    Apelsinai išsiskiria didesniu vitamino C kiekiu porcijoje, o rožiniai ar raudoni greipfrutai – beta karotenu, iš kurio organizmas pasigamina vitaminą A. Be to, abiejuose vaisiuose yra skaidulų ir augalinių junginių, siejamų su antioksidaciniu poveikiu.

    Svarbi praktinė detalė: greipfrutai tinka ne visiems. Jie gali sąveikauti su kai kuriais receptiniais vaistais, todėl vartojantiems medikamentus verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

    Apelsinų privalumai

    Vienas vidutinio dydžio apelsinas suteikia apie 70 miligramų vitamino C. Ši maistinė medžiaga svarbi imuninėms funkcijoms, taip pat prisideda prie odos ir kvėpavimo takų gleivinės vientisumo – tai vienos pirmųjų organizmo „gynybos linijų“.

    Apelsinuose taip pat yra folio rūgšties (folatų) – B grupės vitamino, reikalingo ląstelių atsinaujinimui. Straipsnyje nurodoma, kad vienas apelsinas gali suteikti apie 10 proc. paros folio rūgšties poreikio.

    Kitas apelsinų „pliusas“ – hesperidinas, pagrindinis apelsinuose aptinkamas flavonoidas. Dietologai pažymi, kad laboratoriniai ir su gyvūnais atlikti tyrimai leidžia manyti, jog jis gali būti susijęs su uždegiminių procesų mažėjimu, tačiau žmogaus tyrimų dar trūksta, todėl tai vertinama kaip perspektyvi, bet ne galutinai įrodyta kryptis.

    Galiausiai apelsinai suteikia ir skaidulų – apie 3 gramus porcijoje. Skaidulos maitina žarnyno bakterijas, o žarnyno būklė glaudžiai siejama su imuninės sistemos reguliavimu.

    Kuo išsiskiria greipfrutai

    Greipfrutas taip pat yra vitamino C šaltinis: pusė vidutinio vaisiaus suteikia apie 39 miligramus, arba maždaug 43 proc. rekomenduojamos paros normos. Vitamino C vaidmuo imunitetui panašus – jis padeda palaikyti apsauginių audinių būklę ir leukocitų funkciją.

    Rožinės ir raudonos spalvos greipfrutai papildomai išsiskiria beta karotenu, kurį organizmas gali paversti vitaminu A. Šis vitaminas siejamas su kvėpavimo ir virškinamojo trakto apsauginės gleivinės palaikymu bei normaliu imuninių ląstelių vystymusi.

    Greipfrutuose yra ir naringino – flavonoido, suteikiančio vaisiui būdingą kartumą. Kaip ir apelsinų atveju, minimi laboratoriniai ir gyvūnų tyrimai, rodantys galimą priešuždegiminį poveikį, tačiau įrodymų, kad greipfrutų valgymas tiesiogiai didintų atsparumą infekcijoms, yra nedaug.

    Svarbus niuansas – vaistų sąveika. Greipfrutuose esantys furanokumarinai gali slopinti fermentą žarnyne, atsakingą už daugelio vaistų skaidymą, todėl kai kurių medikamentų koncentracija kraujyje gali pavojingai padidėti. Dėl to vartojant receptinius vaistus rekomenduojama pasitikrinti, ar greipfrutai jums saugūs.

    Kas geriau imunitetui?

    Dietologai sutaria: nei apelsinai, nei greipfrutai neturi įrodyto pranašumo imunitetui – nėra tyrimų, kurie tiesiogiai lygintų šiuos vaisius pagal „kiek dažnai žmonės serga“. Todėl praktiškiausia rinktis tą vaisių, kurį iš tiesų norėsis valgyti reguliariai.

    Jei norisi orientyro, apelsinai gali būti patrauklesni dėl didesnio vitamino C kiekio ir šiek tiek daugiau skaidulų, o greipfrutai – dėl beta karoteno ir mažesnio natūralaus cukraus. Tačiau skirtumai nėra dideli, todėl svarbiausia – vaisių įvairovė mityboje.

    Galiausiai vien citrusais imunitetas „nepastatomas“: straipsnyje primenama, kad reikšmingi ir kiti įpročiai – subalansuota mityba, fizinis aktyvumas bei kokybiškas miegas.

  • Apelsinų žieveles metate į šiukšles? Šiems augalams tai gali būti nauda, kitiems – klaida

    Apelsinų žieveles metate į šiukšles? Šiems augalams tai gali būti nauda, kitiems – klaida

    Virtuvės atliekos vis dažniau keliauja į kompostą ar tiesiai į vazonus, tačiau ne viskas augalams tinka vienodai. Apelsinų žievelės gali praversti kaip papildomas organinės medžiagos šaltinis, bet netinkamai naudojamos jos kartais padaro daugiau žalos nei naudos.

    Žievelėse lieka mineralinių medžiagų, kurios augalui svarbios augimui, taip pat nemažai organinių junginių. Vis dėlto tai nėra pilnavertės trąšos, o veikiau priedas prie įprasto tręšimo ir dirvos gerinimo, todėl stebuklų tikėtis neverta.

    Kam žievelės dažniau tinka

    Dažniausiai apelsinų žievelės rekomenduojamos augalams, kurie geriau jaučiasi rūgštesnėje terpėje. Tokiems augalams nedidelis dirvos rūgštėjimas gali būti palankus, tačiau svarbiausia nepersistengti ir vertinti konkrečias augalo auginimo sąlygas.

    Prie augalų, kuriems dažniau tinka rūgštesnė dirva, priskiriamos hortenzijos, azalijos, rododendrai, viržiai, kamelijos, magnolijos ir dalis begonijų. Jei šių augalų žemė jau ir taip yra tinkamo rūgštingumo, papildomas keitimas gali būti nereikalingas.

    Kodėl ne visiems augalams tai geras sprendimas

    Apelsinų žievelės nėra universalus priedas visam daržui ar gėlynui. Augalams, kuriems labiau tinka neutrali ar šarmingesnė dirva, reguliarus rūgštinančių atliekų naudojimas gali išbalansuoti pH ir pabloginti šaknų darbą.

    Svarbu ir tai, kad žievelės dirvoje skyla lėtai, ypač jei jos paliekamos dideliais gabalais. Tokiu atveju jos gali pritraukti vaisines museles ar skatinti pelėsį, todėl saugiau jas smulkinti, džiovinti arba kompostuoti ir tik tada naudoti kaip komposto dalį.

    Prieš naudojant verta pasimatuoti pH

    Praktinis žingsnis, kuris padeda išvengti klaidų, yra dirvos pH patikrinimas. Paprasti testai leidžia įvertinti, ar žemė jau atitinka augalo poreikius, ir ar papildomas rūgštinimas išvis reikalingas.

    Jei nusprendžiate žieveles vis dėlto naudoti, jas geriau laikyti kaip retą priedą, o ne nuolatinę tręšimo strategiją. Tinkamiausias kelias dažnai būna kompostavimas, nes komposte organika suyra tolygiau ir tampa saugesnė augalų šaknims.

  • Soda ir apelsinų sultys: naminis valiklis stebina, bet vienai dangai jis gali kainuoti brangiai

    Soda ir apelsinų sultys: naminis valiklis stebina, bet vienai dangai jis gali kainuoti brangiai

    Soda ir šviežiai spaustos apelsinų sultys – derinys, kurį daugelis turi namuose, tačiau retas pagalvoja apie jo pritaikymą valant paviršius. Ši naminė priemonė dažniausiai minima kaip būdas greitai susitvarkyti su kasdieniais nešvarumais virtuvėje ar vonioje.

    Mišinio veikimas paremtas dviem skirtingomis savybėmis: soda švelniai šveičia ir padeda neutralizuoti kvapus, o apelsinų sultyse esanti citrinos rūgštis tirpdo dalį riebalų, muilo apnašų ir lengvo kalkių sluoksnio. Vis dėlto tai nėra universalus valiklis, todėl prieš naudojant verta įvertinti paviršiaus tipą.

    Kur gali pasiteisinti?

    Praktikoje toks mišinys labiausiai tinka atsparioms dangoms, kai reikia pašalinti lengvą riebalų plėvelę ar muilo likučius. Virtuvėje jis gali praversti valant nerūdijančio plieno kriauklę ar kai kuriuos virtuvės įrankius, jei ant jų susikaupė riebūs nešvarumai.

    Vonioje priemonė kartais naudojama ant tvirtesnių paviršių, kuriuos vargina muilo apnašos. Po valymo dažnai išlieka lengvas citrusų kvapas, tačiau svarbu nepersistengti su šveitimu, kad neatsirastų mikroįbrėžimų.

    Kaip pasigaminti ir naudoti?

    Dažniausiai rekomenduojama sumaišyti 2 arbatinius šaukštelius sodos su vieno apelsino sultimis ir gerai išmaišyti iki vientisos masės. Jei masė per tiršta, galima įpilti šiek tiek vandens, kad būtų lengviau tolygiai paskirstyti.

    Mišinį patogu užtepti kempinėle ar šluoste, palikti kelioms minutėms, tuomet švelniai patrinti ir kruopščiai nuplauti vandeniu. Geriau gaminti nedidelį kiekį vienam kartui, nes veiksmingumas priklauso nuo šviežių sulčių, o likučiai greitai praranda savybes.

    Kada tai gali pakenkti?

    Didžiausia rizika siejama su rūgštimi: apelsinų sultys gali pažeisti rūgštims jautrias medžiagas, ypač natūralų akmenį. Nerekomenduojama šio mišinio naudoti ant marmuro ar travertino, nes paviršius gali būti išėsdintas, prarasti blizgesį ar pakeisti tekstūrą.

    Prieš valant didesnį plotą saugiausia atlikti bandymą mažai matomoje vietoje ir įsitikinti, kad danga nereaguoja neigiamai. Taip pat verta atkreipti dėmesį į siūles, impregnuotas dangas ir poliruotus paviršius, kuriems rūgštūs valikliai dažnai netinka.

    Svarbus ir saugumas: tokios naminės priemonės negalima maišyti su balikliais ar kitais stipriais chemikalais, nes gali susidaryti pavojingos reakcijos ir garai. Jei nešvarumai įsisenėję arba paviršius reikalauja specialios priežiūros, patikimiau rinktis konkrečiai dangai skirtą valiklį.

  • Šefai atskleidė 1 minutės triuką su apelsinu: padažai ir glaistai taps kaip restorane

    Virtuvės profesionalai vis dažniau grįžta prie paprastos, bet efektyvios technikos: sutrinti visą citrusą, įskaitant žievelę ir baltąją dalį, ir taip per mažiau nei minutę gauti tirštą, blizgią tyrę. Ji veikia kaip natūralus tirštiklis, todėl užpilai, padažai ar glazūros įgauna sodresnę tekstūrą be papildomo virimo.

    Šio metodo esmė yra pektinas ir skaidulos, esančios baltajame sluoksnyje ir membranose, o žievelėje slypi aromatiniai eteriniai aliejai. Sutrintas vaisius tampa gelio konsistencijos, todėl skonis išlieka ryškus, bet masė nepasidaro vandeninga kaip vien tik sultys.

    Kurie citrusai tinka geriausiai?

    Universaliausiai veikia saldūs apelsinai ir mandarinai, nes jų saldumas natūraliai sušvelnina žievelės kartumą. Citrinos, laimai ar greipfrutai taip pat sutirštėja, tačiau jų tyrė dažniau būna aštresnė ir kartesnė, todėl ją reikia subtiliai subalansuoti.

    Praktikoje tai reiškia, kad rūgštesnių citrusų tyrė dažnai naudojama mažesniais kiekiais, o skonį sušvelnina aliejus, medus, cukrus ar papildoma nulupta vaisiaus minkštimo dalis. Maišant skirtingus citrusus galima tiksliau sureguliuoti saldumo, rūgštumo ir kartumo santykį.

    Kaip padaryti, kad netaptų karti?

    Svarbiausia pašalinti visas sėklas, nes jos gali suteikti nemalonų kartumą ir grūdėtą tekstūrą. Taip pat verta rinktis prinokusį, sunkesnį už savo dydį vaisių, nes daugiau sulčių padeda masei susiplakti vientisai be papildomo vandens.

    Skystį rekomenduojama pilti tik kraštutiniu atveju, kai peiliai nebesugauna gabalėlių, ir dėti po truputį. Jei tyrė vis tiek per karti, dažniausiai padeda įplakti daugiau nulupto minkštimo, taip sumažinant žievelės ir baltosios dalies proporciją.

    Kur panaudoti namuose?

    Tiršta citrusų tyrė ypač patogi tada, kai norisi ryškaus skonio, bet nereikia papildomos drėgmės. Įplakta su alyvuogių aliejumi ji tampa kremišku vinegretu, kuris geriau apgaubia salotas, keptas daržoves ar žuvį.

    Pasaldinta ji tinka desertams, o pagardinta prieskoniais, žolelėmis ar šlakeliu acto gali virsti greitu užbaigiamuoju padažu jūros gėrybėms ar vištienai. Sumaišius su medumi ar kitu saldikliu, ši tyrė tampa glazūra, kuri gerai limpa ir kepant suteikia blizgų paviršių.

    Paruoštą tyrę geriausia laikyti sandariame inde šaldytuve ir sunaudoti per vieną dieną. Praktikoje kai kurie apelsinai po sutrynimo gali tapti kartesni, todėl prieš patiekiant verta paragauti ir, jei reikia, subalansuoti skoniu saldumu arba aliejumi.

  • Kardiologas įvardijo 4 vaisius, galinčius mažinti infarkto riziką: ką rinktis kasdien

    Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka viena dažniausių mirties priežasčių Europoje, o riziką didina padidėjęs kraujospūdis, aukštas MTL cholesterolis, rūkymas, cukrinis diabetas ir antsvoris. Specialistai pabrėžia, kad kasdieniai mitybos įpročiai gali reikšmingai prisidėti prie rizikos mažinimo.

    Gydytojai dažnai akcentuoja paprastą taisyklę: kuo daugiau augalinio, kuo mažiau perdirbto maisto. Vaisiai ir uogos siejami su geresniais širdies rodikliais, nes juose gausu skaidulų, kalio ir antioksidantų, kurie padeda reguliuoti kraujospūdį bei uždegiminius procesus.

    Obuoliai: skaidulos cholesterolio kontrolei

    Obuoliai dažnai išskiriami dėl tirpių skaidulų, ypač pektino. Šios medžiagos gali padėti mažinti MTL cholesterolio kiekį, nes žarnyne suriša dalį tulžies rūgščių ir skatina organizmą naudoti cholesterolį jų atstatymui.

    Be to, obuoliuose esantys polifenoliai siejami su kraujagyslių funkcijos gerėjimu. Didžiausią naudą duoda ne sultys, o visas vaisius, nes skaidulos „neišspaudžiamos“ kartu su skysčiu.

    Avokadai: naudingų riebalų šaltinis

    Avokadai vertinami dėl mononesočiųjų riebalų, kurie siejami su palankesniu lipidų profiliu. Tokie riebalai gali padėti mažinti MTL cholesterolį, ypač kai jie pakeičia sočiuosius riebalus racione.

    Avokadai taip pat turi kalio ir skaidulų, o tai svarbu kraujospūdžio kontrolei ir sotumo jausmui. Vis dėlto tai kaloringas produktas, todėl svarbus porcijos dydis ir bendras dienos energijos balansas.

    Mėlynės ir apelsinai: antioksidantai bei kraujagyslių apsauga

    Mėlynės ir kitos tamsios uogos išsiskiria antocianinais, kurie siejami su geresne kraujagyslių elastingumo funkcija ir mažesniu uždegimo aktyvumu. Uogos taip pat yra geras skaidulų šaltinis, o tai svarbu tiek cholesterolio, tiek gliukozės kontrolei.

    Apelsinai vertinami ne tik dėl vitamino C, bet ir dėl flavanonų, kurie siejami su palankiais kraujospūdžio ir kraujagyslių funkcijos pokyčiais. Naudingiausia rinktis visą vaisių, nes sultyse dažnai gaunama daugiau cukrų ir mažiau skaidulų.

    Gydytojai primena, kad vienas produktas širdies „neišgelbės“, tačiau reguliarus vaisių ir uogų vartojimas, pakankamas fizinis aktyvumas, miegas ir rūkymo atsisakymas kartu duoda apčiuopiamą efektą. Jei vartojate kraujospūdį ar cholesterolį mažinančius vaistus, mitybos pokyčius verta aptarti su šeimos gydytoju ar gydytoju kardiologu.

  • Triukas su šakute privers nustebti: apelsiną nulupsite greičiau, o žievelę panaudosite dar kartą

    Triukas su šakute privers nustebti: apelsiną nulupsite greičiau, o žievelę panaudosite dar kartą

    Apelsinai daugeliui siejasi su sultingu skoniu, tačiau jų lupimas neretai baigiasi lipniomis rankomis ir sultimis ant stalo. Virtuvėje tam yra paprastas sprendimas, kuriam nereikia nei specialių įrankių, nei daug laiko. Kartais užtenka šakutės, kad žievelė atšoktų lengviau, o pats vaisius liktų nesuspaustas.

    Šis būdas ypač praverčia, kai apelsinas labai prinokęs ir spaudžiant pirštais greitai plyšta. Šakute keliose vietose lengvai įdurkite į žievelę, kad susidarytų nedideli įpjovimai. Tuomet vieną šakutės dantelį pakiškite po žievele ir švelniai kilstelėkite, judėdami aplink vaisių.

    Taip žievelė dažniau nusiima didesniais gabalais, o sultys mažiau taškosi. Jei norisi dar paprasčiau, apelsiną galima perpjauti pusiau ir minkštimą išvalgyti šaukšteliu kaip greipfrutą, tačiau tada nelieka patogių skiltelių.

    Kur praverčia apelsino žievelė

    Nuluptą žievelę verta pasilikti, nes joje gausu eterinių aliejų, suteikiančių stiprų citrusinį kvapą. Žievelę galima nuplikyti karštu vandeniu, supjaustyti plonomis juostelėmis ir išdžiovinti. Toks priedas tinka arbatai, košėms ar kepiniams, kai norisi ryškesnio aromato.

    Jei naudosite žievelę maistui, pravartu rinktis gerai nuplautus vaisius, o dar geriau, jei jų žievė nebuvo papildomai vaškuota. Praktikoje dalis prekyboje esančių citrusų būna padengti apsauginėmis medžiagomis, todėl žievelę reikėtų kruopščiai nušveisti ir nuplikyti.

    Paprasti panaudojimai namuose

    Šviežia apelsino žievelė gali praversti ir tvarkantis. Ja galima patrinti metalinius paviršius, pavyzdžiui, maišytuvą ar kraną, kad liktų gaivesnis kvapas ir mažiau matytųsi apnašos. Po to paviršių patogu perbraukti minkšta šluoste, sudrėkinta šiltu vandeniu.

    Dar viena idėja – naminis kūno šveitiklis, tačiau čia svarbiausia atsargumas. Smulkiai sutarkuotą žievelę galima sumaišyti su cukrumi ir aliejumi, o mišinį naudoti ant drėgnos odos trumpais, švelniais judesiais. Prieš pirmą kartą verta išbandyti mažame odos plote, nes citrusai jautresniems žmonėms gali sudirginti.