CP v2

Tag: Apkepai

  • Špinatų, fetos ir ryžių apkepas: lengva vakarienė, o su vištiena – 20 g baltymų porcijoje

    Jei ieškote paprastos, sočios vakarienės, kurią lengva paruošti iš kasdienių produktų, verta išbandyti špinatų, fetos ir ryžių apkepą. Tai patiekalas, kuris tinka tiek įprastai darbo dienai, tiek tada, kai norisi pagaminti ką nors „viename inde“.

    Šį receptą išpopuliarino „EatingWell“ – straipsnyje jis apibūdinamas kaip dažnai draugų išsiprašomas patiekalas, nes yra gardus, jaukus ir kartu maistingas. Pagrindą sudaro špinatai, ryžiai, feta, kiaušiniai ir keli priedai, o skonis išryškinamas citrina.

    Apkepo idėja primena graikiškus skonius: sūrumą suteikia feta, gaivumo – citrinos žievelė ir sultys, o žalumynai patiekalą padaro „lengvesnį“ pojūčiu. Toks derinys ypač patogus, kai norisi daugiau daržovių, bet nesinori sudėtingų receptų.

    Dar vienas šio patiekalo privalumas – jis lengvai pritaikomas pagal tai, ką turite šaldytuve. Pridėjus plėšytos keptos vištienos, baltymų kiekis gali siekti apie 20 gramų porcijoje, todėl tai tampa dar sotesniu pasirinkimu.

    Kaip gaminamas šis apkepas

    Pirmiausia ant vidutinės kaitros įkaitinkite orkaitėje naudojamą keptuvę ar puodą ir alyvuogių aliejuje pakepinkite smulkintą svogūną. Kai jis pradeda ruduoti, sudėkite atitirpintus šaldytus špinatus ir tarkuotą česnaką.

    Kai špinatai gerai įšyla, indą nukelkite nuo kaitros. Tuomet įmaišykite virtus rudus ryžius, fetą, šviežius krapus, druską ir pipirus.

    Atskirame dubenyje išplakite keturis kiaušinius su grietine ir citrinos žievele, o šį mišinį supilkite į daržovių ir ryžių masę. Viską gerai išmaišykite, kad kiaušiniai pasiskirstytų tolygiai.

    Kepti siūloma iki 20 minučių 425°F (apie 218°C) temperatūroje. Patiekiant galima įdėti citrinos skiltelių, kad kiekvienas galėtų papildomai užsispausti sulčių pagal skonį.

    Kuo naudingas ir kaip jį lengva pritaikyti

    Špinatai šiame patiekale prisideda ne tik skoniu – jie suteikia skaidulų, taip pat yra geležies, folatų ir vitamino K šaltinis. Ryžiai ir daržovės padeda „užpildyti“ patiekalą, o feta suteikia ryškesnį sūrumą.

    Norintiems daugiau baltymų siūloma įmaišyti vištienos – pavyzdžiui, plėšytos keptos vištienos. Tuomet, kaip nurodoma straipsnyje, baltymų kiekis porcijoje gali siekti apie 20 gramų.

    Receptas patogus ir tuo, kad leidžia keitimus be didelės rizikos sugadinti rezultatą. Jei pritrūko grietinės, kremiškumui galima naudoti šiek tiek kreminio sūrio, jogurto ar rikotos.

    Taip pat galima varijuoti daržoves: jei neturite svogūno, jį gali pakeisti kiti turimi ingredientai, pavyzdžiui, salierai, šalotinis svogūnas ar laiškiniai svogūnai. O jei špinatų nusipirkote per daug salotoms, toks apkepas – praktiškas būdas juos sunaudoti.

  • Meksikietiška lazanijos versija su maltine: lakštus keičia kukurūzų tortilijos

    Klasikinė itališka lazanija daugeliui yra vienas gardžiausių „komforto“ patiekalų, tačiau jos gamyba neretai pareikalauja nemažai laiko ir pastangų. Todėl vis daugiau namų virėjų renkasi meksikietišką variaciją, kuri išlaiko sluoksniavimo principą, bet leidžia paprasčiau pasiekti ryškų skonį.

    Pagrindas čia tas pats – apie svarą (maždaug 450 gramų) maltos jautienos. Skirtumas tas, kad makaronų lakštus pakeičia minkštos kukurūzų tortilijos, o vietoj bešamelio ir tradicinio mėsos padažo naudojamas enchiladų padažas arba salsa.

    Iš esmės tai primena enchiladas, tik ingredientai nebe vyniojami į suktinukus, o dėliojami sluoksniais kaip apkepas. Dėl to patiekalą lengviau surinkti, o skonius galite pritaikyti pagal tai, ką mėgstate ir ką turite namuose.

    Daugiausia darbo paprastai pareikalauja meksikietiškai pagardinta jautienos masė: prie jos dažnai dedama pakepintų svogūnų, česnako, paprikų, pomidorų ar net aštresnių priedų, pavyzdžiui, čipotle pipirų. Likę sluoksniai labai paprasti – tortilijos, sūris ir pasirinktas padažas.

    Kaip dėlioti sluoksnius ir ką galima pridėti

    Tarp pagrindinių sluoksnių galima berti ir papildomų ingredientų: kukurūzų, juodųjų pupelių, trintų pupelių ar jalapeño. Juos galima įmaišyti į mėsą arba laikyti atskirais sluoksniais – tai skonio ir tekstūros klausimas.

    Patiekalas dažniausiai užbaigiamas paskutiniu sūrio sluoksniu ir kepamas 350 laipsnių pagal Farenheitą temperatūroje apie 30 minučių. Iškepus dažnai siūloma pagardinti kalendra, jalapeño griežinėliais, grietine ar gvakamole.

    Smulkmenos, nuo kurių priklauso rezultatas

    Renkantis mėsą rekomenduojama imti jautienos faršą, kurio liesumas siekia 85–90 proc. – taip išlieka pakankamai riebalų skoniui, bet patiekalo dugne nesusidaro riebalų „baseinas“.

    Tinka ir kiti variantai: jei jautiena nepatinka, panašiu principu galima gaminti ir vištienos apkepą enchiladų stiliumi. O sūriui gerai tinka tirpstantys „Tex-Mex“ tipo pasirinkimai, tokie kaip čederis ar „Monterey Jack“, o skonį galima paryškinti įmaišius šiek tiek „queso fresco“.

    Svarbus niuansas – geriau vengti kvietinių tortilijų, jei nenorite, kad sluoksniai taptų suglebę. Minkštos kukurūzų tortilijos paprastai geriau išlaiko formą, o norint papildomos tekstūros jas galima trumpai paskrudinti keptuvėje.

    Jei dedate konservuotas pupeles ar kukurūzus, juos būtina gerai nusausinti – kitaip patiekalas gali tapti vandeningas. Dar vienas praktiškas patarimas: prieš dėdami pirmą tortilijų sluoksnį, indo dugną patepkite padažu, kad apkepą būtų lengviau išimti ir jis neprikeptų.

    Norintiems eksperimentų yra ir atvirkštinė šio „fusion“ idėja – enchilados, kurios gardinamos itališku Bolonijos padažu. Tuomet belieka nuspręsti, kuri kombinacija jums skanesnė.

    Vieną iš meksikietiškos lazanijos gaminimo pavyzdžių galima rasti „TikTok“ platformoje, oficialdrewcooks paskyroje.

  • Dolly Parton jaukus penkių ingredientų apkepas: viskas prasideda nuo bulvių ir svogūnų sluoksnio

    Dolly Parton paliko ne tik muzikos, bet ir paprastų, namus primenančių receptų pėdsaką. Vienas jų – itin taupus, vos iš penkių ingredientų sudedamas apkepas, kurio pagrindas yra griežinėliais pjaustytos bulvės ir svogūnų sluoksnis.

    Apie šį patiekalą rašoma portale „Food Republic“ – pabrėžiama, kad jis sukurtas iš nebrangių, lengvai randamų produktų ir skirtas jaukiam, sočiam vakarieniui be didelių pastangų.

    Kiti ingredientai taip pat paprasti: iš anksto apkepinta malta jautiena, konservuoti pjaustyti pomidorai ir smulkinta žalia paprika. Kadangi komponentų nedaug, rekomenduojama nepamiršti prieskonių ir kiekvieną sluoksnį pagardinti bent druska bei pipirais.

    Šio apkepo skonis labai priklauso ir nuo sluoksniavimo tvarkos: bulvės dedamos pirmos. Taip kepant mėsos ir daržovių sultys susigeria į bulves, jos suminkštėja ir įgauna daugiau skonio.

    Kaip šį apkepą prisitaikyti sau

    Penkių ingredientų patiekalas patogus tuo, kad jį lengva koreguoti pagal tai, ką turite namuose. Straipsnyje siūloma svarstyti ir paprastus trumpinius, jei norisi mažiau ruošos.

    Pavyzdžiui, jei namuose ne visada būna bulvių, galima rinktis pjaustytas konservuotas bulves – jos ilgiau išsilaiko. Kadangi jos jau būna apvirtos, kepimo laiką siūloma trumpinti maždaug perpus.

    Norint dar labiau sutaupyti laiko, vietoj pjaustymo galima pirkti jau paruoštas, supjaustytas daržoves. Tai gali praversti, kai vakarienę reikia pagaminti greitai.

    Papildymai, kurie gali pakeisti skonį

    Jei patiekalas atrodo per paprastas, jį galima „pakelti“ priedais – pavyzdžiui, prieš kepant apibarstyti tarkuotu sūriu, tokiu kaip čederis ar aštresnis pipirinis sūris.

    Taip pat minima, kad žmonės šį apkepą pritaiko teminiams variantams: įmaišo tako prieskonių ir padažo, o kitur renkasi pupeles bei čili prieskonius. Idėja paprasta – pagrindą palikti tą patį, o skonį susikurti pagal nuotaiką.

  • Japoniško kario kubeliai vietoje įprasto vištienos pyrago: greita ir soti apkepo idėja

    Jei norisi jaukaus vištienos vakarienės patiekalo, bet nesinori vargti su tešla ir pyrago forma, vištienos įdarą galima kepti kaip apkepą. Skonį čia siūloma sustiprinti netikėtu ingredientu – japoniško kario kubeliais.

    Kaip rašo „Tasting Table“, japoniško stiliaus karis pasižymi skrudintų prieskonių mišiniu, bet paprastai nėra labai aštrus. Kubeliuose esantis roux (tirštiklis) suteikia padažui švelnią, aksominę tekstūrą, o apkepui tinka ir parduotuvėje pirkta tešla – sausainiukų (biscuits) arba kruasanų tipo.

    Pagrindas toks pat paprastas kaip klasikiniame vištienos pyrage: puode pakepinami (prakaitinami) svogūnai, tada dedamos morkos, bulvės ir vištienos sultinys. Bulvėms suminkštėjus įmaišoma suplėšyta kepta vištiena – tiks ir pirktinė rotisserie, ir nuo kepsnio likusi mėsa.

    Tuomet įdaras sutirštinamas japoniško kario kubeliais, kol tampa kvapnus ir tirštas. Masė supilama į kepimo indą, uždengiama atšaldyta paruošta tešla ir kepama orkaitėje, kol viršus gražiai iškepa.

    Kaip patiekalą pagardinti dar labiau

    Jei turite kelias minutes papildomo pasiruošimo, aromatą siūloma sustiprinti česnaku ir imbieru. Šiek tiek saldumo galima pridėti įtarkuojant obuolio ar kriaušės.

    Skoniui paįvairinti tinka ir truputis raudonojo vyno – jis suteikia rūgštelės bei „ryškumo“. Umami skoniui paryškinti galima įpilti ir kelis šlakelius sojų padažo.

    Dar vienas šio apkepo pliusas – lengva panaudoti tai, kas liko šaldytuve. Prie japoniško kario dera įvairios daržovės: kopūstas, grybai, saldžiosios bulvės ir kiti priedai, kurių turite po ranka.

    Baltymų alternatyvos ir idėjos ruošiantiems iš anksto

    Receptą galima pritaikyti pagal tai, kokią mėsą ar baltymus mėgstate: vietoj vištienos rinktis maltą jautieną ar kalakutieną. Norint vegetariško varianto, tiks ir kubeliais pjaustytas tofu.

    Jei namuose liko jau paruoštos jautienos, ji taip pat gali tapti šio kario apkepo pagrindu. O mėgstantiems pasiruošti maistą kelioms dienoms siūloma kario įdarą dėti į nedidelius rankinius pyragėlius ir užšaldyti, kad prireikus užkandis būtų greitai po ranka.

  • Žaliųjų pupelių apkepas su rūkytu kalakutienos mėsos priedu: sotesnis skonis ir tekstūra

    Žaliųjų pupelių apkepas laikomas vienu klasikinių jaukių garnyrų, tačiau į jį įdėjus rūkytos kalakutienos patiekalas gali tapti kur kas sotesnis ir tinkamas net kaip pagrindinis.

    Kaip rašo „Tasting Table“, būtent rūkytos kalakutienos skonis gerai dera su minkštomis žaliomis pupelėmis ir suteikia patiekalui ryškesnį aromatą bei „kandesnę“ tekstūrą.

    Idėja paprasta: mėsos dūmo natomis papildomas įprastas apkepo skonis, o pats patiekalas tampa „tvirtesnis“ – tai patogu, kai norisi greitai panaudoti likusią mėsą arba pagaminti sočiau iš tų pačių ingredientų.

    Toks variantas ypač praverčia, jei namuose po švenčių lieka rūkytos kalakutienos – vietoje to, kad mėsa išdžiūtų šaldytuve, ją galima panaudoti viename inde su daržovėmis.

    Kaip įmaišyti rūkytą kalakutieną

    Rūkytą kalakutieną siūloma suplėšyti arba susmulkinti ir įmaišyti į apkepo „šlapiąją“ dalį, tuomet kepti kaip įprastai. Papildomų sudėtingų žingsnių nereikia.

    Kaip orientyras nurodomas santykis: maždaug 1 puodelis kapotos ar suplėšytos kalakutienos vienam puodeliui žaliųjų pupelių, nors kiekį galima derinti pagal norimą sotumą.

    Norint dar sodresnio skonio, siūloma patiekalą užbaigti tarkuotu aštresniu čederio sūriu – jis išsilydo ir papildo rūkytos mėsos natą.

    Dar sotesnė versija – su bulvių koše

    Jei norisi apkepą paversti dar artimesnį „vieno indo“ vakarienei, ant pupelių ir rūkytos kalakutienos sluoksnio galima užtepti bulvių košę – panašiai kaip piemens pyrage.

    Tuomet visas patiekalas keliauja į orkaitę, kol viršus apskrunda ir apkepas pradeda „burbuliuoti“. Greitesniam variantui tinka ir paruošiama sausa bulvių košė.

    Kas tinka geriausiai ir kiek laikosi

    Apkepui galima naudoti rūkytus kalakuto sparnelius, blauzdeles ar kaklus. Jei likučių nėra, tinka ir parduotuvėse randamos paruoštos, vakuumuotos rūkytos kalakutienos kojelės – mėsą tereikia nuimti nuo kaulo ir suplėšyti.

    Patiekiant siūloma derinti su rūgštesniu spanguolių padažu ar šviežiomis salotomis, kad skonis būtų gaivesnis. Likusius apkepo likučius sandariame inde šaldytuve rekomenduojama suvalgyti per 3–5 dienas.

  • Amerikiečiai atrado lenkišką bulvių ir kopūstų apkepą: Lenkijoje jį žino retas

    JAV maisto žurnalistikoje vis dažniau atsigręžiama į Vidurio ir Rytų Europos virtuvę, tačiau dažniausiai dėmesys tenka pierogams, barščiams ar bigosui. Šįkart netikėtai išpopuliarėjo paprastesnis patiekalas, kurį amerikiečiai pristato kaip lenkišką bulvių ir kopūstų apkepą.

    Tokį derinį JAV išpopuliarino kulinarijos autorė Lauren Rothman, kurios receptas internete pasirodė dar 2014 metais, o vėliau vėl atgijo socialiniuose tinkluose. Patiekalas ten apibūdinamas kaip sotus ir šildantis pasirinkimas vėsiems vakarams, priskiriamas vadinamajam komforto maistui.

    Įdomu tai, kad Lenkijoje daugeliui žmonių šis patiekalas nėra žinomas būtent tokiu pavadinimu, nors jo idėja remiasi įprastais regiono sandėliukų produktais. Ilgiau troškinti balti kopūstai, bulvės ir rūkytas šoninės skonis daugeliui primena pažįstamus namų virtuvės motyvus.

    Kas lemia patiekalo sėkmę

    Pagrindinis šio apkepo principas paprastas: suderinami salstelėję troškintų kopūstų skoniai, riebesnė rūkytos mėsos nata ir bulvių suteikiamas sotumas. Ryškesniam balansui dažnai naudojamas obuolių actas, kuris praskaidrina bendrą skonį ir sumažina sunkumo įspūdį.

    Tekstūrų kontrastas taip pat svarbus: dalis ingredientų iš pradžių apkepinama, bulvės trumpai apverdamos, o viršus užbaigiamas sūriu, kad susidarytų apskrudusi pluta. JAV šis patiekalas neretai pateikiamas kaip garnyras prie keptos mėsos, tačiau gali būti ir pilnavertis pietų pasirinkimas.

    Recepto idėja ir proporcijos

    Recepto pagrindą sudaro bulvės, baltieji kopūstai, rūkytas šoninės gabalėlis, svogūnas ir česnakas, o rišlumui naudojamas pieno ir grietinėlės mišinys. Patiekalas dažniausiai kepamas apie 190 laipsnių temperatūroje, o pabaigoje trumpam atidengiamas, kad sūris gražiai apskrustų.

    Tipinėse versijose bulvės supjaustomos nedideliais kubeliais ir apverdamos tiek, kad išlaikytų formą, o kopūstai troškinami iki minkštumo ir lengvo parudavimo. Į masę įmaišoma tarkuoto sūrio, džiūvėsėlių, prieskonių ir žalumynų, o rezultatas apibūdinamas kaip nebrangus, sotus ir lengvai pritaikomas šeimos vakarienei.

  • Prancūziškas būdas cukinijai: vos keli ingredientai, o sotus apkepas pamaitina visus

    Prancūzų virtuvėje cukinija dažnai kepama apkepuose, kuriuose švelnų jos skonį paryškina kiaušiniai, grietinėlė ir gerai besilydantis, ryškesnio skonio sūris. Toks derinys padeda išlaikyti patiekalą kremišką, o daržovės tampa minkštos ir aromatingos.

    Šio varianto esmė paprasta: cukinija sutarkuojama ir maišoma su ryžiais, tada užpilama kiaušinių bei grietinėlės plakiniu ir kepama orkaitėje. Dėl didelio cukinijos vandeningumo ryžius galima berti tiesiai sausai, nes kepdami jie sugeria ir daržovių sultis, ir padažą.

    Kaip ryžiai sugeria skonį

    Geriausiai tinka apvalūs ryžiai arba arborio, naudojami rizotui, nes iškepę jie tampa minkšti ir šiek tiek lipnūs. Tokia tekstūra padeda ryžiams susieti daržoves su kiaušinių ir grietinėlės mase, todėl apkepas nesubyra.

    Morkos nėra būtinos, tačiau jos suteikia daugiau saldumo, spalvos ir papildomo sultingumo. Prieskoniams dažniausiai pakanka druskos, pipirų ir žiupsnelio muskato, nes sūris apkepui duoda pagrindinę umami natą.

    Ingredientai ir gaminimas

    Maždaug 4–6 porcijoms prireiks apie 1 kilogramo cukinijos, 150 gramų ryžių, 3 kiaušinių, 300 mililitrų daržovių sultinio, 200 mililitrų 30 proc. riebumo grietinėlės ir 150 gramų sūrio. Dažniausiai pasirenkamas „Comté“, „Gruyère“ arba emmentalis, taip pat tinka ir kitas gerai besilydantis sūris.

    Cukiniją su odele sutarkuokite stambiai, jei ji peraugusi, išimkite sėklas. Sudėkite tarkuotą cukiniją, morkas ir ryžius į dubenį, užpilkite sultiniu ir permaišykite.

    Atskirai išplakite kiaušinius su grietinėle, pagardinkite druska, pipirais ir muskatu. Daržoves sudėkite į sviestu pateptą kepimo indą, užpilkite plakinį, užberkite tarkuotą sūrį ir lengvai permaišykite, kad masė pasiskirstytų tolygiai.

    Kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 35 minutes, kol viršus lengvai apskrus, o ryžiai suminkštės. Prieš pjaustydami leiskite apkepui kelias minutes pastovėti, kad sutvirtėtų.

    Kodėl tai sotus pasirinkimas

    Toks apkepas tinka kaip pilnavertis pietų patiekalas, nes suteikia sudėtinių angliavandenių iš ryžių ir baltymų iš kiaušinių bei sūrio. Daržovės papildo racioną skaidulomis, o cukinijoje ir morkose esantys mineralai bei karotenoidai geriau pasisavinami dėl grietinėlės ir sūrio riebalų.

    Patiekalas dažnai valgomas vienas, tačiau norint įvairesnės lėkštės jį galima derinti su mėsa ar grybų padažu. Tai taip pat patogus pasirinkimas, kai norisi greitai paruošti didesnį kiekį šilto maisto visai šeimai.

  • Pamirškite mocarelą sūryme: šis sūris kepant tirpsta idealiai ir nepalieka nė lašo vandens

    Jei ruošiant picą, lazaniją ar karštus sumuštinius nusibosta nuo sūrymo mocarelos išsiskiriantis skystis, dėmesio verta scamorza. Tai karvės pieno sūris iš plikytos masės, artimas mocarelos technologijai, tačiau galutinis rezultatas skiriasi tekstūra ir elgsena kaitinant.

    Pagrindinis skirtumas slypi džiovinime ir brandinime. Suformuotas sūris neplaukioja sūryme, o perrišamas virvele ir pakabinamas džiūti, todėl dažnai primena mažą kriaušę. Dėl to jis tampa standesnis, elastingesnis ir turi ploną, valgoma žievelę.

    Parduotuvėse dažniausiai sutinkamos dvi rūšys: scamorza bianca ir scamorza affumicata. Pirmoji yra natūrali, švelnaus, grietiniško skonio ir šviesios spalvos. Antroji yra rūkyta, su tamsesne žievele ir ryškiu dūmo aromatu, kuris iš karto sustiprina patiekalo skonį.

    Kulinariniu požiūriu scamorza turi aiškų pranašumą prieš mocarelą sūryme: joje mažiau vandens. Kaitinamas sūris tirpsta tolygiai, gerai tįsta, bet beveik neišleidžia skysčio. Tai reiškia, kad picos pagrindas, apkepo makaronai ar daržovės lieka traškesni, o ne permirkę.

    Scamorza patogu naudoti įvairiai: plėšyti gabalėliais, tarkuoti ar pjaustyti riekelėmis. Ji tinka karštiems tostams, panini, lazanijai ir įvairiems apkepams, o rūkyta versija ypač dera su keptomis daržovėmis, pavyzdžiui, cukinijomis ar baklažanais. Norint paprasto užkandžio, sūrį galima supjaustyti kubeliais ir patiekti su krekeriais bei mėsos gaminiais.

  • Peraugusią cukiniją supjaustė griežinėliais: ši apkepėlė su makaronais renka vien pagyras

    Peraugusi cukinija dažnai nuvertinama, tačiau būtent ji puikiai tinka apkepams: turi daugiau minkštimo, o supjausčius griežinėliais lengvai suformuoja aiškius sluoksnius. Tokį patiekalą patogu ruošti, kai darže ar turguje pasitaiko didesnių cukinijų, o šeimai norisi sotaus, nebrangaus pietų varianto.

    Kepamuose patiekaluose svarbiausia suvaldyti cukinijos drėgmę, nes didesnės daržovės dalis prie sėklų gali būti vandeninga. Minkštą vidų verta išskobti šaukštu, griežinėlius lengvai pasūdyti ir palikti 10–15 minučių, tada nusausinti popieriniu rankšluosčiu. Taip cukinija neišskiedžia padažo ir apkepas iškepa tvirtesnis.

    Dažniausiai šį apkepą patogu gaminti su pomidoriniu mėsos padažu ir trumpais makaronais, pavyzdžiui, sraigteliais, nes jie gerai sugeria skonį. Makaronus geriausia virti iki lengvo kietumo, nes jie dar suminkštės orkaitėje ir nepervirs į košę.

    Maistine prasme cukinija vertinama dėl didelio vandens kiekio ir palyginti mažo kaloringumo, o taip pat dėl kalio, svarbaus normaliai raumenų veiklai. Nors skaidulų joje nėra daug, apkepas gali tapti subalansuotesnis, jei į padažą įdedama daugiau daržovių, pavyzdžiui, morkų, paprikų ar svogūnų.

    Viršui geriausiai tinka sūriai, kurie lengvai tirpsta ir gražiai apskrunda, pavyzdžiui, „Mozzarella“ ir čederis. Apkepą patogiausia valgyti iškart po kepimo, kai sluoksniai dar tvirti, o sūris viršuje išlieka traškus ir aromatingas.

  • Italai turi netikėtą parmezano pakaitalą: „vargšų sūris“ atgaivins makaronus ir apkepus

    Italų virtuvėje vis dažniau prisimenamas paprastas, bet stebėtinai veiksmingas triukas, vadinamas „vargšų sūriu“. Nors pavadinimas sufleruoja pieno produktą, iš tiesų tai aromatinga, traški džiūvėsių ir prieskonių pabarstymo alternatyva, primenanti tarkuoto sūrio tekstūrą.

    Ši idėja kilo iš tradicinės taupios buities, kai senesnė duona nebūdavo išmetama, o paverčiama patiekalų pagardais. Italijoje toks pabarstas dažniausiai vadinamas pangrattato, o Sicilijoje žinomas ir kaip muddica atturrata.

    Gaminimas paprastas: džiūvusi duona sutarkuojama arba sutrupinama iki smulkių trupinių ir trumpai paskrudinama keptuvėje su alyvuogių aliejumi. Dažnai pridedama česnako, džiovintų žolelių, aitriosios paprikos ar citrinos žievelės, kad aromatas būtų ryškesnis.

    Pakaitinus trupiniai tampa auksinės spalvos, traškūs ir kvapnūs, todėl puikiai tinka vietoj brangaus tarkuoto kietojo sūrio. Užtenka nedidelio kiekio, kad makaronai, daržovės ar sriuba gautų daugiau tekstūros ir skonio gylio.

    Italai tokiu pabarstu gardina spagečius, penne, lazaniją, taip pat daržovių troškinius, bulvių apkepus ir net paprastas sriubas. Šiandien jis grįžta į madą kaip praktiškas zero waste sprendimas, leidžiantis sumažinti maisto švaistymą ir kūrybiškai panaudoti tai, kas liko virtuvėje.

    Šis „vargšų sūris“ lengvai pritaikomas ir lietuviškoje virtuvėje. Trupinius galima skrudinti su sviestu, pagardinti mairūnu ar petražolėmis ir naudoti vietoj įprastos džiūvėsėlių apvoliojimo masės, pavyzdžiui, prie žiedinių kopūstų, virtų pupelių ankščių, bulvinių patiekalų ar trintų daržovių sriubų.

    Paruoštą pabarstą patogu laikyti sandariame inde, kad visada turėtumėte greitą pagardą kasdieniams patiekalams. Svarbiausia neperkepti, nes trupiniai gali greitai paruduoti ir įgauti kartumo.